Senuoju pašto keliu-žirgais ir karietomis

 

2014-ųjų pavasarį istoriniu arklių pašto keliu Sankt Peterburgas–Kaunas–Varšuva vėl riedėjo karietos. Jas iš Rusijos ir Latvijos pasienyje esančio Nesterio miestelio tris gegužės savaites pasikeisdami traukė dešimt stambiųjų žemaitukų veislės žirgų. Pagal senovinius modelius pagamintas pusantros ir toną sveriančias keturkinkę bei dvikinkę pašto karietas, įveikusias 800 kilometrų, lydėjo16 žmonių.

 

Viso Rusiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją jungiančio moderniausio XIX a. Europos pašto trakto ilgis – 1 250 kilometrų. Beveik 180 m. siekianti jo istorija sieja daug Lietuvai svarbių įvykių ir asmenybių. Nuo 1836 m. atvėręs carinei Rusijai duris į Vakarus, šis kelias tapo strategine, politine, ekonomine ir kultūrine gysla, šalia kurios augo miestai, vystėsi prekyba, ja migravo žmonės ir plito naujos idėjos.

 

Kelionėje keturias vadelių poras laikė Sergejus Feoktistovas, profesionaliausias keturkinkės vadeliotojas Lietuvoje. Jam padėjo Alantos seniūnas Aidonas Užubalis. Dvikinkę pakaitomis vadeliojo kiti žirgininkų komandos nariai – Dainius Norkūnas, Vygantas Kazlauskas, Audrius Stanilionis ir Simona Dabulskytė. Žemaitukų sveikata rūpinosi veterinaras Audrius Kučinskas, žirgus kaustė kalvis Pavelas Nalivaika, o pervežinėjo Mantas Juodkūnaitis.

 

Kaip ir priklauso pagal senąsias tradicijas, pašto trakte esančios savivaldybės, organizacijos ir privatūs asmenys pašto karietoms patikėdavo laiškus, siuntinius ir dovanas, prašydami žygio dalyvių nuvežti juos kitoms savivaldybėms, klubams ir bičiuliams. Savivaldybės rėmė ekspediciją, suteikdamos žygeiviams ir žirgams nakvynę, rengė pietus bei vakarienes, parūpindavo automobiliams degalų, o žirgams – pašaro.

 

Ekspedicijos idėja Gintauto Babravičiaus vadovaujamo Klajūnų klubo nariams kilo po 2010 m. žygio žirgais iš Senųjų Trakų iki Juodosios jūros. Po metų buvo surengtas Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės laidotuvių kelią pakartojantis žygis iš Vilniaus į Krokuvą, o ekspedicija pašto keliu – jau trečioji tolima kultūrinė kelionė žemaitukais.

 

Šiuo žygiu siekta atkreipti dėmesį į Lietuvos gyvąjį paveldą – žemaitukus. Svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius menanti ir viena seniausių Europoje žirgų veislių nyksta, todėl siekiama sugrąžinti žemaitukams jų užtarnautą vietą mūsų kultūroje ir naudoti juos turizmo, sporto, terapijos ir kitose srityse.

 

Ekspedicijos tikslas plačiąja prasme – pasiūlyti visoms keturioms tautoms persvarstyti 150 metų istoriją, pažvelgti į ją naujai ir, atmetus šimtametes nuoskaudas, išryškinti pozityvius praeities aspektus. Juk kelias – tai dar vienas pagrindas kaimynams bičiuliautis ir bendradarbiauti.

Arklių pašto kelias XIX amžiuje

 

Pirmieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sausumos keliai, jungę Vilnių su Polocku, Lyda, Maskva, Kijevu, Ryga ir Karaliaučiumi, minimi dar kryžiuočių kronikose. Žygimanto Augusto laikais paštas jau pasiekdavao net Veneciją – buvo gabenamos siuntos, keleiviai, kroviniai, statomi arklių keitimo punktai, kūrėsi smuklės.

 

Keliu sujungti Peterburgą su Lenkijos Karalystės sostine Varšuva Rusija sumanė po Napoleono karo, kai Varšuva pateko į carinės Rusijos sudėtį. Tiesiant kelią triūsę geriausi prancūzų, lenkų, rusų, lietuvių inžinieriai projektavo jį kiek galima tiesesnį, o darbininkai jų nurodymu abipus kasė gilius griovius ir sodino medžius, kurių dalis išliko iki šiol. Žvyruoto kelio plotis siekė 12–13 m. Oficialiai 1836 m. atidarytas arklių pašto kelias tuo metu buvo viena moderniausių magistralių pasaulyje.

 

Šiame trakte yra daug įdomių istorijos paminklų: įrengtos ne tik pašto stotys, bet ir arklių keitimo postai, kelio apeivių nameliai, užkardos kelių patruliams, tikrinusiems dokumentus ir išduodavusiems leidimus. Caro nurodymu visi pakelės pastatai turėjo būti nepriekaištingi ir tapti krašto grožio etalonu, kad gyventojai statytųsi panašius į juos. Šiuos statinius dažnai remontuodavo, perdažydavo, ypač prieš pravažiuojant carui ar jo šeimos nariams.

 

XIX a. pašto ekspresas iš Sankt Peterburgo Varšuvą pasiekdavo per dvi savaites. Greičiausi diližanai tuomet per valandą nušvilpdavo 15 kilometrų. Pašto stotyse budintys raštininkai rašydavo keliautojams laiškus, o raštingiems parduodavo popieriaus ir vokų. 1839 m. pašto kelyje nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos nutiestą ilgiausią pasaulyje optinio telegrafo liniją galima vadinti savotišku šių dienų trumpųjų žinučių (SMS) atitikmeniu. Signalas būdavo perduodamas nuo Žiemos rūmų Sankt Peterburge stogo. Ši semaforų sistema atkurta Sankt Peterburge ir Utenoje.

 

Lietuvoje išliko daugiau pašto trakto statinių nei kitose šalyse. Juose dabar įsikūrę muziejai, galerijos, mokyklos, gyvenamieji būstai. Arklių pašto kelio svarba išblėso tik 1862 m. atidarius plačiojo geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Vilnius–Varšuva. 

Agluonos kunigo palaiminimas išsklaidė debesis

 

Išvykę iš Nesteri miestelio ir per tris dienas sėkmingai įveikę 110 kilometrų, sulyti pasiekėme Agluoną. Pliaupiant lietui prie bazilikos sustojusią keturkinkę pašventino kunigas Daumantas. Po jo palaiminimo bematant išsisklaidė visi debesys. Užgiedojo Agluonos bazilikos choras, o po mišių Agluonos duonos muziejaus direktorė Vija Kudina padovanojo mums po duonos kepaliuką.

 

Agluonos dominikonai bazilikoje perdavė mums siuntinį, kad nugabentume jį Kauno dominikonams. Į siuntinį bičiuliams įdėjo Agluonos Dievo Motinos ikoną, Duonos muziejuje keptos duonos, choro mokyklos bažnytinių dainų kompaktinių plokštelių, knygą apie Agluonos bazilikos ir vienuolyno istoriją, Agluonos žvakę ir vandens iš seniausio Latvijoje Agluonos šventojo šaltinio.

 

Agluonos baziliką XVIII a. įkūrė Vilniaus dominikonai. Jie atsivežė ir stebuklingąją Mergelės Marijos ikoną, panašią į Vytauto atvežtąją į Trakus. Manoma, kad Agluonos bazilikoje palaidotas Mindaugas, nes jo žmona Morta buvo kilusi iš čia.

 

Mus svetingai priėmė, pavalgydino ir apnakvindino „Aglonas Alpi“ poilsiavietės šeimininkai. Užsibuvome net dvi naktis: ilsėdamiesi kartu su latviais žiūrėjome filmus, šokome ir dainavome latgališkas, rusiškas, čigoniškas, žydiškas dainas. Agluona – netiesioginė maršruto dalis, bet neatsispyrėme latvių norui pabendrauti ir susidraugauti. 

Į Daugpilio tvirtovę – pro naujus vartus

 

Ketvirtąją dieną danguje nusišypsojusi saulė pradžiugino visus 10 žirgų ir 16 žmonių, mirkusių lietuje nuo pat žygio pradžios. Malinovoje mus pasitiko tokie pat linksmi kita karieta atidardėję senoviniais drabužiais pasipuošę savivaldybės atstovai. Parke mokiniai surengė koncertą, po kurio visų laukė dideliame katile ant laužo virta sriuba, bandelės, pyragai ir kitos vaišės.

 

Malinovos meras Arkadijus Karnickis ir Daugpilio apskrities vadovė Vanda Kezika įteikė didelį paketą, intriguojančią dėžę, skanumynų ir žydintį jauną medelį perduoti Malinovos miesto bičiuliams Lomžoje. Prieš tai lankyto Latvijos miesto Maltos vaikai išsiuntė laiškus net į Panevėžį. Nors į jį neužsuksime, projekto vadovas Gintautas Babravičius pasišovė pats nuvežti panevėžiečiams siuntinį.

 

Atšvilpę į Daugpilį pasukome tvirtovės link, kur geltonoji keturkinkė savo pasirodymu akcentavo iškilmingą naujųjų Nikolajaus vartų atidarymą. Caras Aleksandras I 1833 m. pašventino šią tvirtovę, kad patikimai saugotų vakarines Rusijos ribas. Didžiulį plotą užimančioje tvirtovėje per šimtmečius buvo dislokuojami carinės Rusijos, Latvijos kariuomenės, tarybinės armijos daliniai.

 

Dar 2001 m. Nikolajaus vartai buvo apleisti, užmūryti, apaugę žole ir krūmais. Prieš kelerius metus nuspręsta juos restauruoti. Karietos ratai išmėgino ir per griovį prie vartų vedančio naujojo medinio tilto tvirtumą. Tiltas atlaikė, vartai nesugriuvo, o žemaitukai ir karieta pateko į tvirtovės istoriją.

 

Nikolajaus vartų atidarymo proga Daugpilio istorijos muziejuje latviai surengė istorijos konferenciją, kurioje pranešėjai iš Latvijos, Lietuvos ir užsienio skaitė paskaitas apie pašto kelią XIX amžiuje. Pasak Daugpilio universiteto Istorijos katedros profesoriaus Henriko Somo, pašto kelio Latvijos atkarpoje arklius keisdavo kas 20 kilometrų, tokiu atstumu veikė ir stotys. Tarpinėse stotelėse ir prie paštų XIX a. stovėjo stulpeliai, žymintys atstumą ne tik iki artimiausios stotelės, bet ir iki galutinės – Varšuvos.

 

Po konferencijos pasivaikščiojome po Daugpilio tvirtovę. Šiame savotiškame miestelyje, kuriame senoviniai namai stovi šalia sovietinio laikotarpio pastatų, gyvena apie 3 tūkstančius žmonių. Sovietiniu laikotarpiu tvirtovės zona buvo uždara, joje veikė karinis miestelis. Dabar viename gražiausių tvirtovės pastatų įsikūręs Marko Rotko meno muziejus, kuriame galima apžiūrėti ir laikinas šiuolaikinio meno ekspozicijas. 

Zarasuose – šokiai, Vasaknose – vaišės

 

Kas rytą žirgų gardai išrenkami ir pastatomi naujoje vietoje. Laisvi žemaitukai pervežami automobiliu, o ketverios vadelės atsiduria Sergejaus Feoktistovo rankose. Jis – vienas iš dviejų žinomų keturkinkės vadeliotojų Lietuvoje, jo žinioje – ir dešimt žirgų. Be bet kurio iš mūsų žygis galėtų vykti, bet be Sergejaus nepajudėtume iš vietos.

 

Sergejus visas dienas leidžia sėdėdamas ant karietos pasostės. Vieną ar du žirgus suvaldančių vadeliotojų Lietuvoje daug, bet sugebančių valdyti keturis – vos vienas kitas. Prieš šimtmetį keturkinkės kursai trukdavo tris mėnesius ir buvo savotiškas šiuolaikinių vairavimo kursų atitikmuo. Lietuviai nebekinko po keturis žirgus, nebent pramogų tikslais – apvažiuoti garbės ratą ar pasivažinėti parkuose prie dvarų.

 

Dirbti su žirgais Sergejus pradėjo būdamas trylikos. Grįžęs iš armijos pats pagamino žirgynui keturkinkę, kurią pastebėjo arklių pirkti atvykę vengrai. Jų pakviestas Sergejus dar sovietiniais laikais su savo arkliais išvažiavo į Vengriją stažuotis. Pasak jo, ten keturkinkių tradicijos ypač gilios – valdyti keturias vadelių poras veik taip pat įprasta, kaip pas mus vairuoti automobilį.

 

Kiekvieno keturkinkės žirgo paskirtis priklauso nuo jo temperamento – vieni tinka vairuoti, kiti – traukti karietą. Vairuoti tinkami žirgai kinkomi priekyje, traukti – už jų. Žemaitukus šiam žygiui Sergejus ruošė devynis mėnesius, todėl iš anksto nuspėja žirgų veiksmus. Per tą laiką pasitaikė ir traumų – Šustras, vos pradėtas treniruoti, išnarino petį, o skausmas tai primena iki šiol.

 

Pasak Sergejaus, žirgams treniruoti reikia daug kantrybės. „Pirmiausia reikia žirgą pavedžioti, prisipratinti, kad jis pasitikėtų šeimininku, tik tada – treniruoti. Netreniruotas žirgas, nors ir gražus, būna fiziškai silpnas ir kelionėse nieko vertas“, – sako Sergejus. Visus dešimt žygyje dalyvaujančių žirgų išaugino kartu keliaujantis jo kolega iš Dusetų Vygantas Kazlauskas.

 

Sergejui suvaldyti žirgus padeda šalia jo sėdintis Alantos seniūnas Aidonas Užubalis, jau penkerius metus savo sodyboje auginantis žemaitukus ir ponius. Aidono darbas – visą dieną šūkčioti žirgams „Op! Op!“ ir mojuoti trimis ilgais botagais. Dėl žavingos Alantos seniūno šypsenos jam tenka ir antraeilės pareigos – priimti ir įteikti laiškus bei fotografuotis su moterimis.

 

Taip keliaudami, pailsėdami, atlikdami pareigas ir pasilinksmindami, po savaitės kirtome Latvijos ir Lietuvos sieną. Atriedėjusius į Zarasus, miesto aikštėje mus pasitiko senoviniais drabužiais pasipuošęs dainų ir šokių kolektyvas, pasveikino meras Arvydas Steponavičius, o po šventės jau pietavome Šlyninkos malūne. Vakare, nukeliavus į Vasaknų dvarą, žirgai įvertino vešlią žolę, gardų šieną ir erdves, o žygeiviams labiausiai patiko minkštos dvaro lovos ir neišsenkanti alaus statinė.

Tarp Utenos ir Anykščių siautėjo plėšikai

 

Vasaknų dvare atsigavę žemaitukai per pienėmis geltonuojančias pievas ir žydinčius sodus atrideno keturkinkę į Dusetas, kur prie jos prisijungė naujoji dvikinkė. Abi karietos popiet pasiekė buvusią Utenos pašto stotį. Jos kieme nustebino gausi susirinkusių žmonių minia. Senoviniais drabužiais apsirengusios ponios girdė žirgus ir mus vandeniu iš tebeveikiančio stoties šulinio, atvyko miesto meras Alvydas Katinas, garsi atlikėja Liuba Nazarenko dainavo romansus.

 

Senojoje pašto stotyje įsikūrusios dailės mokyklos direktorius Jonas Pleckevičius papasakojo apie Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos pašto kelio atkarpas bei šiuo traktu keliavusias asmenybes. Pašto trakte tebėra daug istorijos paminklų, o kai kurie jų, tokie kaip Utenos paštas ir Kauno ryšių istorijos muziejus, išliko beveik nepakitę.

 

Siuntinius jau pradėjome atidavinėti: iš Rezeknės karieta atgabentas paveikslas pasiekė adresatą Utenoje. Bagažo vis daugėja – laiškų ir siuntinių pilnos kone visos karietos talpos. Iš Utenos išsivežėme triskart daugiau lauktuvių nei atvežėme.

 

Mačionyse paleidę žirgus pailsėti, patekome į „plėšikų“ rankas. Vadai buvo tardomi, prisaikdinami ir galiausiai „pakarti“. Po apiplėšimo „plėšikai“ virto muzikantais ir, su sėdę su mumis prie vakarienės stalo, kirto koldūnus, kad net ausys linko. Virš ežero nusileidus sutemoms, vienas „plėšikų“ nustebino romantiškais eilėraščiais. Pasirodo, tai buvo persirengęs anykštėnas poetas Žilvinas Smalskas. Atsisveikindamas jis visoms moterims padovanojo laiško formos savo eilėraščių knygelę. Ją iki šiol saugau lentynoje ir paskaitinėju užplūdus romantiškai nuotaikai.

 

Ne visos žygio dienos buvo tokios spalvingos – pasitaikė ir sunkumų bei netikėtumų. Juk žirgams ir karietai dabartinė civilizacija – nemenkas iššūkis. 

Ukmergėje karietas sveikino caras Aleksandras I

 

Už Mačionių mūsų ekspediciją pasivijo Lietuvos žirgyno vadovas Žilvinas Badikonis, žemės ūkio ministro patarėja Jolanta Butkevičienė ir jos padėjėja Božena Zaborovska. Sėdusioms į karietas damoms neįprastas keliavimo būdas taip patiko, kad besižvalgydamos pro plačius langus į geltonuojančius Lietuvos laukus atkako iki Ukmergės.

 

Po pietų pasiekėme Komarovo dvarą, kuriame įkurtas Šventupės kultūros centras. Kaip ir kitose sustojimų vietose, mus dar iš tolo su dainomis pasitiko miestelio bendruomenė. Išvydusi prie dvaro sustojusias karietas, pabendrauti atėjo garbaus 96 m. amžiaus ponia Ona. Ji papasakojo, kaip dar prieš karą, būdama pamergė brolio vestuvėse, važiavo pašto karieta į Šv. Mikalojaus bažnyčią Vilniuje.

 

Ukmergėje pasveikino caro Aleksandro I drabužiais persirengęs miesto vicemeras Rolandas Janickas. Jam atidavėme siuntinį nuo Anykščių rajono mero Sigito Obelevičiaus, o jis perdavė lauktuvių Jonavos miestelėnams. Karietomis labiausiai patiko važinėtis „Ryto“ specialiosios mokyklos moksleiviams.

 

Mūsų ekipažą jau kelias dienas lydi dviračiu su prikabintu tandemu keliaujantis Vidmantas Kaušinis. Nors jam jau 70 metų, sportiškas vyras atrodo dviem dešimtmečiais jaunesnis. Buvęs motorlaivių sporto meistras vežasi visą stovyklavimo inventorių ir juokauja, kad prireikus galėtų taip gyventi metus. Vidmantas maistą gaminasi ten, kur apsistoja, o miega palapinėje, išsirinkęs jaukiausią pakeliui matytą kampelį. Išėjęs į pensiją jis išnaudoja kiekvieną galimybę aktyviai pakeliauti.

 

Į Veprius atvykstančias karietas pasitiko kaimo bendruomenės kapela. Vos kojomis pasiekę žemę, buvome pasodinti prie vakarienės stalo. Kol smaguriavome, kieme įsiliepsnojo didžiulis laužas, prie kurio bendruomenė surengė mums klausimų konkursą. Atspėjome, kad Vepriai įsikūrę krateryje, bet kad Geldutė – Veprių kunigaikštytės vardas, nežinojo niekas. Šiai legendinei kunigaikštytei Veprių skulptorius Viktoras Žentelis kaimo centre pastatė skulptūrą.

 

Už teisingus atsakymus gavome tris prizus – nuo šiol visur lydėsiančią kelrodę žvaigždę, vepriečių širdis ir išskirtinę teisę perskaityti visus karietoje gabenamus meilės laiškus. Įdomu, kad Veprių bendruomenė kuria savo herbą ir jau turi himną, kurio autorius – veprietis Antanas Šimatonis. Su šiuo himnu vepriečiai palydėjo mus nuo gęstančio laužo į lovas ir palinkėjo saldžių sapnų. 

Turžėnai žygeivius gąsdino žaibais, griaustiniais ir lietumi

 

Prie senojo Jonavos pašto teko ilgai pozuoti jonaviečių fotokameroms bei telefonams. Jonavos savivaldybė, Istorijos muziejus ir kultūros bendruomenės surengė įspūdingą teatralizuotą šventę. Pašto karietas sveikino Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotojas, burmistro dešinioji ranka Vidmantas Venckūnas, šoko Janinos Miščiukaitės senovinių šokių kolektyvas „Fioreti“, grojo meno mokyklos pučiamųjų orkestras.

 

Dar niekas mums neperdavė tiek laiškų, kiek jonaviečiai. Išsiųsti dovanų į toliau trakte esančias savivaldybes atvyko Jonavos teatro grupė, saviveiklos kolektyvai, visos Jonavos mokyklos ir gimnazija. Pašto karietose atsidūrė daugiau siuntinių nei iki tol buvo surinkta iš visų savivaldybių kartu sudėjus.

 

Karmėlavoje laukė netikėtumas – prieš pat įvažiuojant į miestelį dangus ėmė niaukstytis, o sustojus Turžėnuose prie senojo pašto prapliupo tokia liūtis, kad vaišėmis nukrauti stalai peršlapo akimirksniu. Puošniais drabužiais apsirengę savivaldybės nariai ir suvažiavę pasižiūrėti karietų karmėlaviškiai sulindo po skėčiais.

 

XIX a. Turžėnai buvo valsčiaus centras, kuriam priklausė ir pati Karmėlava. Turžėnų paštas regėjo 1863 m. sukilimą, 1905–1907 m. revoliuciją, du pasaulinius karus, per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai jame buvo įrengę rusų karo belaisvių stovyklą. Tai viena geriausiai išlikusių Lietuvoje veikusių 25 pašto stočių. Zarasų–Kauno atkarpoje iš viso jų buvo suprojektuota 11. Traktu dažnai važiuodavo kunigaikščiai ir karaliai, juo į Kauną keliavo imperatorienė Jekaterina II ir imperatorius Aleksandras I.

 

Turžėnuose prapliupęs lietus kompanijos neišvaikė – šventė tęsėsi kaip sumanyta: mums šoko peršlapęs mokinių folkloro kolektyvas „Volungėlė“, o paradui vadovavo pašto viršininku persirengęs Karmėlavos parapijos klebonas kunigas Virginijus Veprauskas. Po šventinio sutikimo kunigas pakvietė į klebonijos kiemą, kur visų laukė didžiausi Lietuvoje cepelinai, pirtis su kubilu ir laužas. Išsiskirstėme tik danguje sužibus žvaigždėms. 

Rūpinimasis žemaitukais – pagarba senoliams ir savo šaknims

 

Žygio tempą diktuoja pusantros ir toną sveriančias karietas traukiantys vienintelės pasaulyje garsios lietuviškos žemaitukų veislės žirgai. Tai jie tikrieji žygio dalyviai ir herojai. Pakeliui sutikti smalsuoliai stebisi: „Į Varšuvą? Kodėl žirgais? Kodėl karietomis?“

 

Į šį klausimą tenka atsakinėti visiems šešiolikai ekspedicijos dalyvių, bet geriausiai viską žino nuo karietos viršaus į banguojančius tolius besižvalgantis žygio idėjos autorius raitelis Giedrius Klimkevičius. Tarptautinio projekto misija – įvertinti istorinį pašto trakto paveldą iš XXI a. perspektyvos ir atkreipti pačių lietuvių bei kitataučių dėmesį į unikalios lietuviškos veislės žirgus, kurių pavadinimas kilęs nuo Lietuvos etninio regiono – Žemaitijos. Jau nuo VI–VII a. žinoma žemaitukų veislė yra neatsiejama lietuvių tautos dalis.

 

„Viduramžiais, kai Lietuva buvo galingiausia Europos valstybė, jokie žirgai kovos lauke neprilygo žemaitukams. Pasibalnoję juos lietuviai kariaudavo su kryžiuočiais“, – sako Giedrius, glostydamas bėrį su žvaigždute kaktoje, vardu Bosas. Šis žygis – jau trečioji jo sumanyta tolima kelionė lietuviškais žirgais, įtrauktais į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą kaip unikalus istorinis ir etnokultūrinis paveldas. Prieš keletą metų Giedrius su bendražygiais žemaitukais nujojo iš Trakų iki Juodosios jūros ir iš Vilniaus į Krokuvą.

 

Lietuvoje dabar yra šiek tiek daugiau nei pusė tūkstančio žemaitukų. Dešimt jų pasikeisdami traukia į Varšuvą mūsų ekspedicijos karietas, primindami pasauliui, kad nenaudojant šios veislės žirgų, jie gali išnykti. Pasak Lietuvos žirgyno direktoriaus Žilvino Badikonio, norint išsaugoti veislę, žirgų skaičius turi išaugti iki dviejų tūkstančių. Mes įsitikinę, kad rūpinimasis žemaitukais – tai pagarba senoliams ir savo šaknims.

 

Žygio vadovo Gintauto Babravičiaus nuomone, žemaitukus derėtų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, juos turėtume matyti tautinių renginių bei švenčių metu. Lietuvoje jau išgarsėjo 2010 m. jo vadovaujamas žygis žemaitukais Vytauto Didžiojo keliu iki Juodosios jūros. Per 38 dienas 10 raitelių įveikė 2000 kilometrų. Keturi žygio iki Juodosios jūros dalyviai – Gintautas Babravičius, Giedrius Klimkevičius, Gintaras Kaltenis ir Andrius Kaušinis – keliauja ir pašto keliu į Varšuvą.

 

Kauno Rotušės aikštėje grojant orkestrui, žemaitukus, pašto karietas ir mus pasitiko Kauno meras Andrius Kupčinskas, žemės ūkio ministras profesorius Virgilijus Jukna ir buvusioje pašto stotyje įsikūrusio Ryšių istorijos muziejaus direktorė Giedrė Mikaitienė. Kauniečiams atvežėme tuziną pašto siuntų nuo kolegų iš kitų savivaldybių. 

Veiveriai, Veiveriai!

 

Permerkti liūties dvi naktis džiovinomės Pažėrų kaime. Poilsio diena buvo dar intensyvesnė nei kitos – iš ryto dviejose mokyklose pasakojome mokiniams apie istorinį pašto kelią ir jame patirtus nuotykius, o po to dalyvavome Prienų savivaldybėje surengtoje spaudos konferencijoje.

 

Prienų rajono meras Vytas Bujanauskas taip lengvai pašto karietų nepaleido – surengė mums visos dienos ekskursiją po Prienų kraštą. Aplankėme Prienų socialinių paslaugų centrą, Kalendorių muziejų, „Tony Bet“ krepšinio areną, Stakliškių šakočių kepyklą ir Stakliškių midaus gamyklą.

 

Vakare Veiveriuose vėl patekome į sutiktuvės su vaišėmis, šokiais ir dainomis nuo folkloro iki džiazo bei sunkiojo roko. Nustebino pavakare su „paštininkų“ komanda pasimatyti atvykęs jau lankytos Karmėlavos klebonas kunigas Virginijus Veprauskas. Kunigas pats atvežė į Veiverius ankstesnėje stotelėje mūsų paliktus arklių gardus. 

 

Veiverių seniūnas Vaclovas Ramanauskas ir bendruomenė pasirūpino, kad netrūktų linksmybių, vaišių ir dėmesio. Taip susibičiuliavome su veiveriškiais, kad vakarėliui baigiantis mus buvo sunku išplėšti iš šokių aikštelės ir grąžinti į autobusą. O vakarėlis būtų ir nesibaigęs, jei ne Marius su Gintautu, kuriems labai knietėjo išsiųsti arklininkus į sapnų karalystę.

 

Kitą rytą laukė dar viena Prienų savivaldybės staigmena – kol žirgų kanopos kaukšėjo keliu, Pociūnų aeroklubo pilotas Vygantas Birbalas iš Pociūnų oro uosto pakėlė vaizdo operatorių ir fotografus paskraidyti virš karietos. 

Kalvarijoje – paskutinis lietuviškas saulėlydis

 

Iš Veiverių Kalvarijos link pajudėjusias karietas vėl apsupo miestelio bendruomenė. Turėjome stabtelėti: fotosesijos, žirgų glostymas, šypsenos, dar likę neatsakyti klausimai... Iškeliavę su lauktuvėmis ir su dainomis, įdienojus pasiekėme Skriaudžius, popiet – ir Sasnavą.

 

Pavakare mus jau sveikino Marijampolės gyventojai ir miesto meras Vidmantas Bazys. Nors marijampoliečiams perdavėme siuntinių iš kitų jau aplankytų savivaldybių, bagažas ženkliai papilnėjo.

 

Saulei leidžiantis atidardėjome į Kalvariją. Tai paskutinė stotelė Lietuvoje, todėl parke įsisiūbavo spalvinga šventė. Karietas sveikino Kalvarijos meras Valdas Aleknavičius, miesto teatro trupė, muzikantai ir šokėjai. Atidavę paskutinius siuntinius lietuviams, gabensime krovinį toliau į Lenkiją.

 

Kaip ir visą kelią, karietas traukiantys žirgai keičiami maždaug kas dvidešimt penkis kilometrus, girdomi ir pailsinami keliskart per dieną, juos apžiūri veterinaras Audrius Kučinskas.

Suvalkuose užgrojo džiazas

 

Kirtus Kalvarijos pasienio postą, pasikeitė ir kelias, ir vaizdai pro langą. Iki horizonto vilnijančios pievos ir geltonuojantys rapsų laukai ištirpo lyg iliuzija, jų vietoje išdygo reklaminių skydų miškas ir iškabomis mirgantys miesteliai. Karietoms patekus į intensyvaus transporto srautą, žirgai baidosi pro šalį lekiančių krovininių automobilių, tačiau Sergejus devynis mėnesius plušėjo ne veltui – žemaitukai paklūsta ir jam, ir dvikinkės vadeliotojams.

 

Cipliškės miestelio seniūnas Mariuszas Grygiencas, padėkojęs, kad užsukome, perdavė siuntinių bičiuliams į Varšuvą. O Suvalkų meras Czeslawas Renkiewiczius su kaimynų lenkų komanda mus pačius apipylė dovanomis – gavome didelį kulinarinio paveldo gėrybių krepšį ir šešiolika bilietų į džiazo vakarą Suvalkų koncertų salėje. Tad laiką šiame mieste praleidome skaniai ir turiningai.

 

Projekto vadovo Gintauto Babravičiaus nuomone, trūksta informacijos ne tik apie pašto trakto istoriją, bet ir apie pakelės miestelius, pramogas, aktyvaus turizmo galimybes ir kitas teikiamas paslaugas. Jis įsitikinęs, kad kelionė iš Varšuvos iki Sankt Peterburgo pašto traktu būtų visapusiškai įdomi atostogavimo alternatyva, supažindintų su daugeliu istorinių objektų. 

Prie Raigardo ežero

 

Antrąją kelionės per Lenkiją dieną, aplankę Augustavą, atkaukšėjome į Raigardą. Pakeliui sutikti lenkai, kaip ir lietuviai, džiaugėsi išvydę karietas, mojavo ekipažui. Stabtelėjus pailsėti žmonės glostė žirgus, lipo į vidų fotografuotis, o miesteliuose adresatai mielai priiminėjo jiems siunčiamas dovanas.

 

Vienas iš 800 kilometrų kelionės pašto karietomis į Varšuvą tikslų – skatinti draugystę su kaimynais. Šią užduotį padeda įvykdyti laiškų priėmimas, atvežimas ir perdavimas adresatams. Mes tikime, kad žirgas – tai universalus visraktis į žmogaus sielą.

 

„Istorinis pašto kelias seniau paraidžiui siejo mūsų kraštus: karietos gabendavo laiškus ir siuntinius iš punkto į punktą, bendravimas buvo tiesioginis, – sako Gintautas. – Kartais sulaukiame kritikos, kad viešiname carinės Rusijos kelią, bet juk Sankt Peterburgo ir Varšuvos universitetuose mokslus baigė daug Lietuvos šviesuolių. Šis kelias ir šiandien yra intensyvi transporto arterija.“

 

Gintauto nuomone, populiarinti miestelius naudojantis pašto traktu galima ir dabar. Tai būtų kelio kaip arterijos reikšmės sugrąžinimas. Nors mūsų laikais šis pašto traktas nebe toks reikšmingas, jį gaubia įdomi bendra tautų istorija ir legendos. 

Nečkove ekipažas susibičiuliavo su Lietuvos ulonais

 

Įvažiuojančioms į Ščiučiną karietoms mojavo į lauką išbėgę keli šimtai moksleivių. Mieste mus sutiko burmistras Arturas Kuczynskis, burmistro pavaduotoja Jolanta Budzinska ir komunalinių paslaugų plėtros direktorius Krzysztofas Wysockis, palinkėti gero kelio atvyko ir Europos kultūros ir integracijos plėtros vadovas Valdemaras Filipkowskis.

 

Po oficialios laiškų perdavimo dalies buvome palydėti į Nečkovo gyvenvietės Boleslavo Podedvornego mokyklą-internatą. Lietuvius šiltai sutiko mokytoja Zofia Gede ir mokyklos kolektyvas, maisto ruošimo specialybės moksleivės pagamino pietus.

 

Vakare paradinėmis uniformomis pasipuošę Ulonų klubo vyrai surengė vaišes prie laužo šalia mokyklos teritorijoje stovinčio Gromadskių dvaro. Paaiškėjo, kad šiame dvare ir jo žemėse per Antrąjį pasaulinį karą buvo įsikūręs Lietuvos ulonų pulkas, kurį čia suformavo iš Lietuvos atvykę lenkai.

 

Ulonų tradicijos vis dar tęsiamos – šiandien pulkui priklauso 40 vyrų. Vienas ulonų pomėgių – rengti tolimus žygius žirgais. Šie žmonės turi tiesioginio sąlyčio su anų laikų Lietuvos ulonais – jais buvo narių seneliai, protėviai. Pulkas stengiasi atminti ir išsaugoti senolių tradicijas. Ulonai mums visiems padovanojo po knygą apie šio pulko istoriją. Po vakarienės arkliai ilsėjosi arklidėse, o mes su lenkais prie Gromadskių dvaro traukėme liaudies dainas. 

Iš Latvijos išsiųsta obelis pasiekė adresatą Lomžoje

 

Iki Varšuvos likus pusantro šimto kilometrų, į širdį ėmė skverbtis liūdesys. Nejau kelionė greitai baigsis? Atrodė – tuo keliu kaukšėsim amžinai. Tačiau tikrai – aplink jau kalba lenkiškai, laikas atsibusti. Štai ir Lomžos Rotušės aikštė, ir senasis turgus. Lomžos meras Mieczyslawas Czerniawskis ir mero pavaduotojas Miroslawas Kluczekas rėžia kalbas. Lomžos pašto darbuotojai priima siuntinius...

 

Kartu su siuntiniais Lomžos miestui įteikėme iš Latvijos Malinovos miestelio atgabentą obels sodinuką. Malinovoje jis buvo apsipylęs žiedais, bet per dešimt dienų obelis jau spėjo nužydėti. Nejaugi praėjo dešimt dienų? Už sodinuką iš Lomžos mero Mieczysławo Czerniawskio gavome šakotį.

 

Dvidešimt kilometrų už Lomžos, prie Miastkovo mokyklos vartų, mus sustabdė mokinių būrys su glėbiais balionų. Vaikai mojo iš balionų suformuotomis Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos vėliavomis. Netrukus prasidėjo linksmoji dalis – fotosesijos ant karietos. Kol vaikai lamdė karietas, mes kirtome lenkišką duoną su spirgais ir raugintais agurkais bei cepelinus primenančius bulvinius kukulius su burokėlių salotomis.

 

Po vaišių Miastkove pajudėjome Rybakų kaimo link. Dar jo nepasiekę gavome Lomžos gyventojų Elzbietos ir Adamo Szostakų elektroniniu paštu šūsnį Lomžoje įvykusio renginio nuotraukų ir padėkos laišką: „Ačiū už suteiktas smagias akimirkas. Džiaugiamės jūsų arkliais, karieta ir komanda bei siunčiame padėką nuo visų Lomžos žmonių. Linkime sėkmingai baigti kelionę ir įgyvendinti visus kitus planuojamus žygius. Tegul kelias suteiks jums naujų nepamirštamų nuotykių! Elzbieta ir Adam Szostak.“

 

Ši diena karietą traukiantiems žirgams ir mums iki šiol buvo ilgiausia – įveiktas daugiau nei septyniasdešimties kilometrų atstumas. Rybakų kaime numatytas dviejų naktų poilsis – rytoj mokyklose susitiksime su moksleiviais, skalbsime drabužius, tvarkysimės ir planuosime likusių trijų dienų kelionę.

Miastkove žaistas krepšinis ir pakaustyti žirgai

 

Antrąsyk aplankę Miastkovo sporto mokyklą, papasakojome apie ankstesnį žygį žirgais iki Juodosios jūros, pristatėme ir šio žygio planą. Kas mokėjo, žaidė krepšinį su Miastkovo mokyklos komanda. Varžybos baigėsi lygiosiomis – 34:34.

 

Kol ilsėjomės ir žaidėme, mūsų kalvis Pavelas Nalivaika stovykloje kaustė žirgus. Kad žemaitukai galėtų bėgti asfaltuotu keliu, Pavelas kasdien prižiūri jų kanopas. Drūtas vyrukas, nuo mažens svajojęs dirbti su žirgais, prieš keletą metų tapo vienu geriausių kaustytojų Lietuvoje.

 

Vakarais Pavelas kaukši stovykloje iki vėlumos. Pakaustyti dešimt žirgų – ne juokai, bet visų vienu metu kaustyti nereikia. Kai žirgai bėga pasikeisdami, pasagos sudyla per penkias dienas, tad kas vakarą tenka sutvarkyti po du žirgus. Kalvis su kiekvienu žemaituku bendrauja skirtingai, nujausdamas, kada bičiuliui reikia švelnumo, o kada – griežto žodžio.

 

Saulei leidžiantis ant apversto kibiro sėdėdamas Sergejus stebi kalvio darbą. Tvirtose Pavelo rankose – užpakalinė Mango koja. Kalvis ką tik nuėmė senas žirgo pasagas, tada vieną po kitos išvalo ir apdrožia kanopas. Pasak jo, šios jau skylėtos kaip sūris, bet greit atsinaujins – juk per du mėnesius užauga apie centimetrą.

 

Baigęs „pedikiūrą“, Pavelas pamatuoja pasagą, ima kūjį ir skuba prie priekalo. Pasigirsta keli dūžiai, pauzė, vėl dūžiai, pauzė – kalvis laksto su pasaga nuo priekalo prie žirgo ir atgal, kol ją tobulai pritaiko prie kanopos. Tada pritvirtina keliomis ilgomis pasagvinėmis ir imasi kitos kojos.

 

Pavelas su žygeiviais keliauja jau ne pirmą sykį – jam teko kaustyti dešimties raitelių žirgus per 2010 m. žygį prie Juodosios jūros, skirtą Lietuvos karaliaus Vytauto 600 metų jubiliejui paminėti. Per aštuonerius kalvystės metus Pavelas patyrė ir nelaimingų nutikimų – kartą žirgui įspyrus į nugarą, teko porą mėnesių gydytis stuburą. Šįkart maudant žirgus taip pat įvyko nesusipratimas – vienas šelmis pasprukęs ėmė plaukti į ežero vidurį, kur apiplaukęs ratą sužalojo vandenyje jį begaudantį karietininką. Pavelui teko žirgą pričiupti ir nuraminti.

 

Pavelas nuo mažens norėjo dirbti su žirgais, tad galiausiai tapo profesionaliausiu Lietuvoje žirgų kaustytoju. Jis mokėsi kalvystės Trakų rajone, Rūdiškėse, pas atvykusį prancūzų kalvį, vėliau – Prancūzijoje. Pavelas sako per dieną galintis pakaustyti dešimt žirgų.

Makovica, raitelis Gintaras ir jo knyga

 

Artėdami prie Varšuvos, vis dažniau susimąstome, prisimename smagiausias kelionės akimirkas ir kuriame naujų žygių planus. Vieni liūdi, kad greit teks išsiskirti ir vėl grįžti prie įprasto gyvenimo tempo bei darbų, kiti džiaugiasi, kad tikslas jau taip arti ir pagaliau išties kojas savo lovoje.

 

Tirpstant paskutiniam šimtui kilometrų, vis dažniau susimąsto ir raitelis Gintaras Kaltenis. Visus žygio nuotykius ir istorijas jis pasiryžęs suguldyti į naują knygą. Tai bus jau trečioji Gintaro knyga apie kelionę žirgais – būtent tiek žygių Klajūnų klubo istorijoje, tad Gintarą galima vadinti klubo metraštininku.

 

Gintaro lūpose atgyja pasakojimai apie pašto traktu keliavusių asmenybių paslaptis ir meilės ryšius. Jis pusantrų metų kaupė žinias apie šį kelią, o išvykdamas jau turėjo knygos viziją – supins žygio nuotykius su paslaptingomis, visų pamirštomis bei intriguojančiomis istorijos detalėmis. Susirašinėjo su Prancūzijos nacionaline biblioteka, mėgindamas surasti garsųjį Balzako laišką, kurį šis rašė savo mylimajai Tauragės stotyje. Jei ne Gintaras, ir nežinotume, kad 1869 m. Sankt Peterburgo–Varšuvos trakto Lietuvos atkarpoje pasirodė pirmasis „Panhard et Levasseur“ markės automobilis. Kas juo važiavo? „Tikriausiai įsimylėjėlių pora“, – juokiasi Gintaras.

 

Daug istorijos knygų perskaitęs Gintaras įsitikinęs, kad carinei Rusijai duris į Vakarus atvėręs pašto traktas tapo ne tik jos kilimo, bet ir žlugimo priežastimi. Po Napoleono pralaimėto karo supratęs, kad be gerų kelių didžiulė imperija neišsilaikys, caras Nikolajus I neįvertino tik vieno – kad naujuoju keliu iš Vakarų ėmusios sklisti naujovės, idėjos bei mokslas ją sugriaus kitaip. Lengva buvo valdyti šalį, kol joje vyravo netvarka ir tamsa, bet arklių pašto keliu į Rusiją prasiskverbus šviesai iš Vakarų, didžiulė imperija subyrėjo.

 

Sovietiniais metais žirgynuose nebuvo galima išsinuomoti žirgų, todėl norėdamas būti arčiau jų, Gintaras tapo raiteliu, o vėliau – ir Lietuvos jaunimo konkūrų čempionu. Po sovietmečio Gintaras daug metų nesėdėjo balne, tačiau 2010 m. ryžosi nujoti 2000 kilometrų iki Juodosios jūros. Grįžę iš ankstesnio žygio visi raiteliai užrašė savo prisiminimus, o Gintaro tekstai virto knyga. Pasak jo, tai buvo kelionės suvenyras draugams.

 

Visoms žygyje dalyvaujančioms moterims Gintaras padovanojo peiliukus. Anksčiau jis peilius kolekcionavo, bet prieš žygį nusprendė, kad bus naudingiau juos kam nors padovanoti nei laikyti stalčiuje, mat prieš išvykstant organizatoriai paprašė visų dalyvių pasiimti peilius.

 

Po tolimų žygių žirgais Gintarui kilo naujų minčių, jis aptiko savyje talentą rašyti, nors ir anksčiau rašė scenarijus, apibendrinimus, įvairius tekstus. Gintaras sako, kad nori rašyti ne apie bet ką, o apie smagiausias gyvenimo akimirkas ir nuotykius. 

Varšuva pasiekta!

 

XXI-ojo amžiaus keturkinke ir dvikinke nuriedėję į Varšuvą buvusia viena svarbiausių Europos magistralių, sėkmingai baigėme tris savaites trukusią istorinę 800 kilometrų kelionę. Varšuvoje perduoti paskutiniai siuntiniai, išsakyti paskutiniai sveikinimai. Ištuštėjo karietų stalčiai, baigėsi laiškai. Žirgininkai lengviau atsikvėpė – pailsės ir žirgai, ir žmonės.

 

Ypatingą dovaną – iš Turžėnų atvežtą medinį rūpintojėlį – visi kartu padėjome prie garsaus lenkų ir lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus paminklo, simboliškai suvienydami ekspedicijos tikslus ir dar kartą patvirtindami, kad šiandien 180 metų siekiantis arklių pašto kelias – tai dar viena dingstis šalims bičiuliautis ir naujai įvertinti istorijos paveldą.

 

Klajūnų klubo prezidento Gintauto Babravičiaus nuomone, žygis nebuvo lengvas, bet vertas užsibrėžto tikslo. Pasak vadovo, kelionėje žmonėms lengviau nei žirgams, nes jie gali pasiskųsti. O žirgus reikia atidžiai stebėti ir mokėti jų klausytis. Šią užduotį profesionaliai vykdė vadeliotojų ir prižiūrėtojų komanda.

 

Kelionės viduryje žirgai pervargo, tempdami per Aukštaitijos kalniukus pusantros tonos sveriančią didžiąją karietą, tačiau įkinkyti į mažesnę ir lengvesnę, atsigavo. Kelionės viduryje jie buvo dažniau keičiami, atkarpose tarp miestelių kinkomi tik du ir keliaujama lengvąja karieta, sunkiąją žirgams tempti tekdavo tik vykstant į didesnius sutikimus.

 

Vadeliotojo Dainiaus Norkūno nuomone, žirgininkai šioje kelionėje įgijo daug patirties, žygis pasiteisino, žemaitukai atlaikė krūvį. Žygio pradžioje Dainius tuo nelabai tikėjo: „Maniau, kad netrukus atsiras du automobiliai žirgams ir dvi priekabos karietoms, o kinkysime tik prieš įvažiuodami į miestelius, bet to nenutiko – viena arba dvi karietos riedėjo visą kelią.“

 

Be 16 ekspedicijos dalyvių, joje buvo ir du savanoriai – Rūta Naudžiuvienė su sūnumi Ugniumi. Rūta vairavo automobilį, o Ugnius nepaleido iš rankų fotoaparato. Rūta džiaugiasi, kad tiek laiko praleido kartu su žygeiviais, pasivažinėjo karieta. Didžiausias netikėtumas Rūtai buvo prie Karmėlavos pradurtoje automobilio padangoje rastas medvaržtis. Tokį patį medvaržtį savo padangoje rado ir mūsų bičiulė latvė Liudmila.

 

Pasak Gintauto Babravičiaus, kelionės tikslas pasiektas pagal visus kriterijus. Šis žygis unikalus tuo, kad keturkinkė po daugelio metų vėl caksėjo Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos keliais. Anksčiau tokios kelionės buvo įprastos, o dabar – retenybė. Projekto vadovui labiau už viską gyvenime patinka keliauti, tad jis norėtų, kad likę metai ir dienos prabėgtų keliaujant arba ruošiantis kelionėms – juk gyvenimas per trumpas, kad jį praleistum kitaip.

Žygio dalyviai

 

Projekto vadovas Gintautas Babravičius

Vyriausiasis administratorius Marius Butkevičius

Projekto vadovo pavaduotoja Rasa Basiul

Žygio administratorė Irena Buinickaitė

Projekto vadovo pavaduotojas ir vadeliotojas Giedrius Klimkevičius

Vyriausiasis vadeliotojas Sergejus Feoktistovas

Vadeliotojas Vygantas Kazlauskas

Vadeliotojo padėjėjas Aidonas Užubalis

Vadeliotojo padėjėjas Audrius Stanilionis

Vadeliotojo padėjėja Simona Dabulskytė

Vadeliotojo padėjėjas Dainius Norkūnas

Kalvis Pavelas Nalivaika

Operatorius Andrius Kaušinis

Rašytojas Gintaras Kaltenis

Reporterė ir fotografė Kristina Stalnionytė

Vairuotojas Andrius Biziulevičius

Žirgų krovinio vairuotojas Mantas Juodkūnaitis

Savanoris Ugnius Naudžius

Savanorė Rūta Naudžiuvienė