Kachetijos keliais: Manana, chinkaliai ir gruziniški tostai

Parašė: Kristina Stalnionytė

Gruzinai savo šalį išdidžiai vadina vyno gimtine. Archeologai tvirtina, kad čia vynas geriamas jau aštuonis tūkstantmečius, o vyndarystė prasidėjo rytinėje šalies dalyje esančiame Kachetijos regione. Rytų Gruzijoje net bronzos amžiaus kapavietėse randama vyno gėrėjų pėdsakų. 

Nusileidę Tbilisyje, jau kitą dieną mikroautobusu išriedame išilgai slėnio vingiuojančiu keliu link Signachio miesto, neoficialiai vadinamo Kachetijos regiono sostine. Tikroji Kachetijos sostinė – Telavis. Autobusiuką vairuojantis gruzinas Akaki tylus, bet greitas – lenkia visus kelyje pasipainiojusius automobilius.

Signachį nuo Tbilisio skiria 150 kilometrų. Pavasaris, pakelėse kiek akys užmato šviežiais lapeliais žaliuoja vynuogynai. Vaizdingose vietose stabtelėjus pailsėti, ausis pasiekia paukščių čiulbesys.

Kuo toliau nuo miesto, tuo vairuotojo ūpas karštesnis. Vingis į kairę, vingis į dešinę, ir Akaki pasiutusiu greičiu su laukiniais pristabdymais posūkiuose visus aštuonis keleivius pristato į vietą.

Iš poilsio aikštelės atsiveria vaizdinga Signachio panorama su tolumoje baltuojančiais Kaukazo kalnais. Iššokęs pirmas, Akaki plačiai šypsosi, traukia dūmą, patenkintas savo pasiekimais. Keleiviai išlinguoja iš autobusiuko pabalusiais veidais. 

Kalvos viršūnėje įsikūrusį Signachį juosia XVIII a. II pusėje karaliaus Iraklijaus II (Erekle II) pastatyta gynybinė siena. Joje yra šeši vartai ir 23 bokšteliai, pavadinti artimiausių kaimų vardais. Persų užpuolimų metu į bokštelius bėgdavę slėptis tų kaimų gyventojai žinojo savo vietas. Įtvirtinęs miestą, karalius jam suteikė ir pavadinimą, kuris lietuviškai reiškia „pastogė“.

Iš Signachio matyti snieguoti Kaukazo kalnai ir apačioje nusidriekęs Alazani upės slėnis. Vieną mažiausių šalies miestų, kuriame gyvena tik trys tūkstančiai žmonių, gruzinai vadina meilės miestu, nes santuokų rūmai čia dirba visą parą. Kai aplink tiek daug vunuogių ir vyno, turbūt neretai ir naktį prireikia jų paslaugų.

Dauguma Signachio namų išlikę iš XVII-XIX a., juos puošia gėlės ir dailūs balkonėliai. Dar XIX a. tai buvo pirklių miestas, kuriame gyveno begalė vyndarių ir kilimų rišėjų. Dabar miestelis virto turistiniu, bet vyndarių ir kilimų rišėjų gretos neretėja. Signachyje įsikūręs kilimų fabrikas, o miestas garsėja geriausiais Gruzijoje kulinarais. 

Vienas tradicinių gruzinų patiekalų – dideli mėsa arba varške įdaryti chinkaliai, išvaizda primenantys iš plonos tešlos išlankstytus ir viršuje suspaustus maišelius. Kuo daugiau klosčių maišelyje, tuo gaspadinė geresnė. Pasak gruzinų, aukščiausio lygio kulinarai išlanksto 19 klosčių chinkalius.

Signagyje gyvenančiai Mananai vieni niekai iš tešlos išlankstyti net 23 klostes. Tuo įsitikinu pietaudama senamiestyje jos atidarytame restorane “Xalichebi”. Dėl meistriškai gaminamų chinkalių Manana užsitarnavo geriausios miesto virėjos titulą ir išgarsėjo ne tik Signachyje. Jos patiekalų paskanauti gurmanai atvažiuoja ir iš kitų Kachetijos miestelių.

Per vakarienę Manana su padėjėjomis ant stalo suneša tiek patiekalų, kad lėkštės telpa tik sustatytos keliais aukštais. Norinčius pamatyti, kaip gaminami chinkaliai ir kepamas kitas tradicinės virtuvės patiekalas – chačapuris - kviečia užeiti į virtuvę.

Virtuvėje garuoja puodai, prie kurių darbuojasi Mananos giminaitis Nika, protarpiais lakstydamas į kiemą patikrinti pašiūrėje ant iešmų čirškančių šašlykų. Pasirodo, dar ne visi patiekalai ant stalo. 

Nuo tiekos valgių ima mušti prakaitas, tad grįžtu prie stalo iš taurės gurkštelėti naminio Mananos vyno. Jei jau esame vyno krašte, reikia atsigriebti. Kaip įprasta Kachetijoje, Mananos šeima skina vynuoges rankomis, o iš jų išspaustą vyną brandina į žemę įkastuose dideliuose moliniuose ąsočiuose.

Didieji ąsočiai, kuriuose fermentuojami gruziniški vynai, vadinami kvevri. Kaskart prieš naudojimą jie iš vidaus padengiami bičių vašku. Vynų gamybos būdas tokiuose ąsočiuose įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. 

Padauginti vyno pas Mananą nebaisu – antrajame namo aukšte veikia „Old Signaghi“ viešbutis. Į jį iš restorano prieangio veda mediniai laiptai. Viešbučio kambariai apstatyti senoviniais baldais, svetainėje kabo kardas, avikailio apsiaustas ir kiti tautiniai atributai.

Nakvynė žmogui šiame viešbutyje kainuoja apie 30 larių. Manana pasiruošusi svečių kompaniją atsivežti iš Tbilisio, visus pavaišinti taure vyno, restorane suteikti nuolaidą vakarienei, o išvykimo dieną parvežti atgal į Tbilisį.

Norintiems pasižvalgyti po apylinkes Mananos šeima organizuoja vyno turus ir ekskursijas į Lagodekį, prie Gurgeniani krioklio, į olose išskaptuotą David Garedži vienuolyną ar miestelyje esantį kilimų fabriką. 

Pernakvojus pas Mananą arba bet kuriame kitame Signachio viešbutėlyje (ar pas privačius žmones, kurie irgi siūlo turistams kambarius), kitą dieną galima tęsti kelionę vyno slėniu į Šiaurę. Iki Tsinandali kaimo, kuriame gaminamas taip pat vadinamas vienas geriausių Gruzijos vynų – apie trisdešimt kilometrų.

Tsinandalyje sukame į elegantišką pilaitę, XIX a. priklausiusią iš aristokratų šeimos kilusiam gruzinų poetui Aleksandrui Čavčavadzei. Ją supa parkas, aplink kurį kadaise sirpo poeto vynuogynai, o rudenį dešimtys skynėjų surinkdavo jų derlių į didelius, iš vyšnios šakų nupintus krepšius. Dabar namas virto muziejumi, jame rengiamos meno parodos.

Muziejų kiemuose, prie namų, cerkvių ir pilių dažnai išvysi iki pusės į žemę įkastų kvevri ąsočių. Vieni jų skaičiuoja šimtmečius, kiti nauji. Turtuoliai seniau ąsočius gamindavo iš bronzos bei sidabro, o vyną gerdavo iš auksinių taurių. 

Netoli Tsinandalio esantis Kvareli miestelis žymus jame gaminamu garsiausiu Gruzijos vynu - čia spaudžiamas pusiau saldus raudonasis Kindzmarauli. Be šios gamyklos, Kvareli mieste yra daug nedidelių vyno ūkių ir vyninių.

Prie vaizdingo Kvareli ežero mėgsta poilsiauti Gruzijos valdžios atstovai, todėl čia sugriežtinto saugumo zona, keliuką prižiūri apsauga. Norint privažiuoti prie vaizdingos pakrantės ir joje įsikūrusio „Kvareli Lake Resort“ restorano, reikia iš anksto užsisakyti jame staliuką.

Vyno pilstytojai restoranuose nepamiršta paminėti, kad Kachetijoje vynas spaustas dar VI tūkst. pr. Kr. Iki šiol Gruzijoje auginama net pusė tūkstančio vietinių vynuogių rūšių. Tris pirmuosius tostus gruzinai skiria Dievui, taikai ir išėjusiems artimiesiems. Tik po jų dera siūlyti kitus.

Savo eilės skelti tostą galima ir nesulaukti, nes gruzinų papročiu po kiekvieno tosto reikia ištuštinti visą taurę. Naujam tostui taurė pripildoma iš naujo, ir būtinai – iki viršaus. Pabandžius supasuoti, iš visų pusių susmigę žvilgsniai tuoj privers atitaisyti klaidą. Po trijų tostų be eilės rėžiu savąjį, nes laukti jau atrodo pavojinga.