KELIAI

TAKAI

VIETOS

VEIDAI



Kaip aštuonkojis paspaudė koją

 

Juodos uolos pakraščiu leidžiuosi į miniatiūrinį paplūdimį. Taką, vedantį skardžiu, nuo jūros pusės skiria plonas medinis turėklas. Aukšti krantai lyg gilaus puodo sienos slepia apačioje mėlynuojančią įlanką nuo pašalinių akių. Bangai atslūgus tai vienur, tai kitur iš vandens kyšteli moliuskais apaugusios lavos pagalvės, aplink kurias pliuškenasi ankstyvas nardytojas su akinukais. Daugiau...


Laumių burtai, fėjų dvaras ir Ašvienių fanai

 

Aš iš pasakų šalies, - sakau užsieniečiams, kai paklausia iš kur esu. Juk tik stebuklų šalyje dešimties metrų aukščio kalva – tai aukštas kalnas, o į vidury miško dunksančius akmenis paspoksoti suvažiuoja minios žmonių. Ne šiaip sau – tuos akmenis naktimis velniai nešiojo, gaidžiams pragydus mėtė, kiti atsirado raganai užkeikus auką, trenkus Perkūnui ar kokio magiško susitarimo nesilaikius. Daugiau...


Kaip Austrijos ūkininkas įkūrė rolsroisų muziejų

 

„Sėkmę lėmė šeimos palaikymas ir neblėstanti idėja“, – sako galantiškas žilaplaukis Francas Vonieris, dėl savo aistros senoviniams automobiliams ne kartą nukeliavęs į tolimus pasaulio kraštus ir per penkis dešimtmečius surinkęs didžiausią pasaulyje rolsroisų kolekciją. Pasak Franco, norint įgyvendinti svajonę, svarbiausia niekada jos nepaleisti. Anksčiau žmonės tik mandagiai nusišypsodavo, kai jis prasitardavo norįs atidaryti rolsroisų muziejų, o dabar patys ateina pasižiūrėti to, kuo netikėjo. Daugiau...


Cėsys grąžina į viduramžius

 

Žvakės liepsna plevena, ant sienų mesdama šešėlius. Dešine laikau žibintą, kaire remiuosi į šaltą mūrą, kad nenuriedėčiau stačiais sraigtiniais laiptais. Virš manęs ir apačioje nusidriekusi tokių pat žibintų eilė – tai mano bičiuliai, lėtai kylantys į Cėsių pilies bokštą. Dėl šios pilies per šimtą kilometrų į šiaurės rytus nuo Rygos nutolę Cėsys garsėja ne tik Latvijoje. Daugiau...


Forarlbergo takais su žolininke ir bėgiotoju po kalnus 

 

Vakariausiame Austrijos pakraštyje, prie Bodeno ežero, debesis šukuoja aukštos Alpių kupros. Vos šimtą kilometrų iš šiaurės į pietus nusidriekusį Forarlbergą pervažiuoti automobiliu pakanka valandos. Jo žmonės pasmaguriauja ne tik Alpių sūrių, bet ir vaistažolių. „Jei kasdien suvalgysi tris ramunėles – būsi sveikas ir ilgai gyvensi“, – sako Herbertas, įsimesdamas tris baltus žiedelius į burną vietoje deserto. Daugiau...


Almatoje daryk, kaip kazachai daro

 

Išėjus pro Almatos oro uosto vartus apspinta krūva taksistų. Grūdasi, seka iš paskos, siūlo savo paslaugas perrėkdami vienas kitą, o jų išsilenkus lekia pavymui, žūtbūt pasiryžę pasičiupti atvykėlius. Gal ir ironiška, bet Altajaus grupei priklausančiomis tiurkų kalbomis kazachas reiškia „pabėgęs į laisvę“. Tą prisimenu kaip tik tuomet, kai atkakliausias persekiotojas, pastvėręs už rankovės, pradeda derybas. Daugiau...


Inkų pėdsakais gražiausiame Peru mieste

 

Kai pirmą kartą atsidūriau Andų apsuptoje buvusioje Inkų imperijos sostinėje Kuske, akimirksniu supratau, kad tai – gražiausias mano iki tol matytas miestas. Galingi sienų akmenys, tvirtovių mūrai ir šventyklos, rudo akmens namai su mediniais balkonėliais, grįstos gatvės ir siauri, labirintais vedantys skersgatviai. Tarp visų šių grožybių snaudžianti istorija turi ką papasakoti, jei tik pabudinsi ją ir paklausysi. Daugiau...


Pietų Kazachstane – kalnai, kanjonai, kriokliai ir ežerai

 

Bekraštės stepės, Baikonuras, Astana ir Nursultanas Nazarbajevas – tiek žinojau apie Kazachstaną iki skrydžio į Almatą. Na, dar - arkliena, kumisas, arbūzai, melionai. Nesitikėjau, kad ši šalis nustebins ryškiais gamtos kontrastais - aukštais kalnais, snieguotomis viršūnėmis, giliais tarpekliais ir srauniais kriokliais, keistais sustingusio sovietų palikimo pėdsakais. Daugiau...


Septyni pasimatymai Pafe

 

Apsiavusi sportinius batus skubu prie gatvėje laukiančio automobilio, nors Pafe lyg ir derėtų įsispyrus į šlepetes traukti į paplūdimį. Tačiau kur kas įdomiau nulėkti į pasimatymą su istorija. Ten ir skubame su kipriete Mere, iš poros frazių perpratusia mano aistrą iškasenoms ir griuvėsiams. Kartu po salą keliaujame jau antrąsyk. Daugiau...


Kazachstano egzotika prasideda Almatoje

 

Aš jūsų laukiau“, – pasigirsta balsas iš tamsos, kai siaučiant pūgai praskleidžiame kalne suręstos jurtos uždangą, atstojančią duris. Tą pačią akimirką du didžiuliai šunys, užmynę ant mano batų, įremia snukius į pilvą. Šioje jurtoje jau viešėjome vakar ir nė neketinome pakartoti vizito, tačiau taip nutiko, kad kelias pasisuko atgal. Daugiau...


Havanos filme netrūksta spalvų ir aistros

 

Apie Malekoną išgirdau prieš gerą dešimtmetį, o gal ir daugiau. Taip vadinasi garsioji Havanos pajūrio promenada ir gatvė, apie kurią daug prirašyta ir daug istorijų pripasakota. Vos atsidūrusi Kubos sostinėje nekantrauju savo kojomis pajusti jos betonines plokštes, atsiremti į storą tarsi siena atramą, sušlapti nuo dūžtančių bangų purslų. Daugiau...


Gamtos takais tarp driežų, uolų ir vynuogynų

 

Iki Europos – tūkstantis kilometrų, iki Afrikos – penki šimtai. Portugalijai priklausanti vulkaninė Porto Santo sala, kaip ir šalia jos esanti Madeira, kadaise išniro iš jūros dugno. Žemės jėga uolienų sluoksnius vienur pastatė statmenai, kitur iškėlė gulsčius, išpjovusi lyg torto gabalus. Saloje yra tik vienas miestas – Vila Baleira – ir keletas namų grupelių, turinčių savo pavadinimus. Daugiau...


Kaip Zadaro pakrantėje ieškojome Paškos

 

Ramiai riedame siauru Pago keliuku pro Kolano kaimą. Jūra kairėje, jūra dešinėje, o priešais – lyg restoranėlis, lyg sūrių parduotuvė. Užsukę užklumpame moterėlę, pjaustančią į gabalėlius luitą Paškos sūrio. Pasirodo, ir fabrikėlis šalia, o sūriai į parduotuvę keliauja tiesiai iš jo. Sakome: „Kvieskite Pašką, padėkosime, kad tokius skanius sūrius į pasaulį paleidžia.“ Daugiau... 


Vilja Klara, Santa Klara ir Che Guevara

 

Ilga smėlio juosta riedame į vandenyną, vėjas gainioja abipus kelio krištolo skaidrumo bangeles. Saulei išlindus iš debesies elektrinė vandens spalva mainosi į šviesiai žalią, prie ratų persišviečia dugnas. Kranto nematyti – tik jūra, smėlio lopiniai ir iš vandens kyšantys mangrovių kuokštai. Pylimu nutiestas kelias driekiasi į jūrą pusę šimto kilometrų, sujungdamas tris salas. Daugiau...


Sofi Loren ir kitos Kipro įžymybės

 

Toliau nuo karšto jūros smėlio, nuo bangų ir poilsiautojų minių alsuoja kitas Kipras – pakvipęs pušynais, apsigaubęs pievų žiedais. Pro akmeninius kaimų namus veda grįstos gatvelės, lauko keliai bėga į tolį pro vynuogynus ir alyvmedžių giraites. Pakelėse noksta apelsinai ir citrinos, į saulę stiebiasi žolynai, po pievas braido asilai. Dauguma kurortuose dirbančių kipriečių, kilusių iš 575 salos kaimų, svajoja per laisvadienius grįžti namo. Tik kaimuose išvysi tikrą Kipro veidą. Daugiau...


Kubos Trinidade kvepia kava ir cukrumi

 

Kulniuoju akmeniniu grindiniu pro apsilupusius ir naujai dažytus namus, mane lenkia dviračiai, arklių traukiami vežimai ir pypsintys taksi automobiliai. Pastarieji – ne bet kokie, o pusės šimto metų senumo amerikietiškas antikvaras. Dailiai dažyti, skrupulingai nušveisti, populiariausia spalva - šaltibarščių. Kuo ryškesnis, švaresnis ir ekstravagantiškesnis automobilis, tuo daugiau turistų, norinčių juo pasivėžinti. Vairuotojai išdidūs, pasipuošę skrybėlėm, dantyse - cigarai. Daugiau...


Savaitgalis Bavarijoje: dvi Pasakų karaliaus pilys

 

Traukinys rieda Alpių priekalnėmis, pro langus skrieja šviežia žolyte apsikloję šlaitai. Žali kilimai driekiasi į tolį ir aukštyn, kol atsiremia į snieguotas viršūnes arba susilieja su dangumi. Kai pas mus pakelėse dar baltuoja sniegas, Bavarijos žemėje skleidžiasi pavasaris. Šiame kalnų ir tarpeklių krašte atsidūrėme ne šiaip sau – čia Bavarijos karalius Liudvikas II turėjo dvi svajonių pilis, kurios dažnai įtraukiamos į gražiusių pasaulio pilių dešimtukus. Daugiau...