KELIAI

TAKAI

VIETOS

VEIDAI



Latgalos miestelyje – metalo menas ir lietuvis, kepantis blynus 

 

Atvėrusi „Nester Custom“ galerijos duris, patenku į vieną įdomiausių meno galerijų per pastaruosius metus. Tik žingsnis per slenkstį, ir prieš akis atsiveria metalinis menas iš didžiosios raidės. Tame mene įžiūriu gerą dozę fantazijos, taiklią akį ir neapsakomą kruopštumą. Iškart užsidegu noru pamatyti meistrą, tačiau jo nėra. „Jis remontuoja motociklą, o gal išvykęs paraliuoti po apylinkes“, - sako žmona Alina. Daugiau...

 


Gražiausias Utenos pastatas – bilietas į caro laikus 

 

Šalia Pašto stoties nusidriekusi gatvė kadaise buvo viena pagrindinių Europos magistralių, kuria iš Sankt Peterburgo į Varšuvą lėkė pašto ekspresai, riedėjo prabangios didikų karietos, lingavo diližanai, lėtai stūmėsi prekių prikrauti pirklių furgonai, dardėjo kuklūs miestiečių vežimai ir dar kuklesnės nuotykių ieškotojų bričkelės. Jodavo ir raiteliai, o kartais net pėsčiųjų pasitaikydavo. Juk visi norėjo keliauti saugiai ir patogiai. Daugiau...

 


Utena: tarp fontanų, ežerų ir parkų 

 

Ar nenustebtumėte sužinoję, kad Utena – kardu mojuojanti japonė rožiniais plaukais? Ją išvysite Google paieškos langelyje įrašę šio Aukštaitijos miesto vardą. Animacinio filmo herojė Maištautoja Utena tokia populiari, kad pasiglemžia bent 90 procentų paieškos rezultatų. Lyg pasaka skamba ir faktas, jog airių grupės U2 lyderis Bono jau dešimtmetį yra vienas stambiausių Utenos investuotojų, kuriam priklauso miesto centre esantis prekybos centras. Net miesto pavadinimas kartais juokais užrašomas U2ENA. Daugiau...

 


Žemaitukų kinkiniai finišuoja Niūronyse vykstančioje “Bėk bėk žirgeli” šventėje

 

Pasibaigus dvi dienas merkusiam lietui vaizdai vėl nusidažo ryškiomis spalvomis: pakelėse raudonuoja aguonos, mėlynuoja lubinai, o rapsų laukai banguoja į visus kraštus lyg geltona jūra. Iš Upytės žemaitukai patys lekia pirmyn, nė raginti nereikia. Gaivu, šilta, kvepia artėjančia vasara. Su pavasariu atsisveikindamos pienės pūstelėjus vėjui apipila švelniais pūkais. Daugiau...

 


Žemaitukai lekia pro Kelmę, Tytuvėnus, Baisogalą, Upytę

 

Iš Skruzdėlynės į Kražius išrieda ne visi vežimai. Lietuje tolstančius kinkinius palydi gaudytę pūsdamas Marijus, Žemaitijos vėliava mojuodamas raitelis Valdas ir apšlubęs Česlovo žirgas Tilsitas. Žemaituko žvilgsnis liūdnas ir mąslus – šeimininkas darda kitu vežimu, palikęs jį vieną lietuje. Netrukus Tilsitas keliaus namo į Kernavę, o jo pakeisti atvažiuos kitas Česlovo žirgas Tagratas. Daugiau...

 


Žemaitukais pro Medvėgalį ir Šventą mišką 

 

Rytas Varniuose skamba mišiomis Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Kol dalis žygeivių, keliaujančių iš Luokės į Anykščius susėdę ant suolų klausosi Klebono Domo Gatauto pamokslo, kiti lauke saugo žirgus. Vėsų rytą apsirėdęs apsiaustu Kipšo šeimininkas Donatas primena šventąjį iš bažnyčios paveikslo – geraširdiškai šypsosi, siūlydamas bendražygiams tai puodelį vandens, tai iš vežimo ištrauktą avikailį, o žemaitukas trypia kojomis, nesulaukdamas mišių pabaigos. Daugiau...

 


Iš Luokės į Varnius žemaitukai lekia su vėjeliu

 

Kinkomas Kipšas muistosi, kasa žemę kanopa, žvengdamas mėgina priešintis. Šelmiškos ugnelės žybsi akyse, o prieš akis laukia beveik trys šimtai kilometrų kelio. Septynerių metų žemaitukas temps vežimą iš Luokės į Niūronis, kur šeštadienį dalyvaus „Bėk, bėk žirgeli“ šventėje. Vežimas prikrautas šluotų, vantų ir maišų su gėrybėmis, kurias eržilo šeimininkas veža į turgų parduoti. Daugiau...

 


Žemaitukų kinkiniais – į „Bėk bėk, žirgeli“ šventę

 

Pamanyk, arklius šventei pakinkys! – gūžteli pečiais ne vienas, išgirdęs tokią naujieną. Tačiau sužinojus, kad net aštuoni tradiciniai kinkiniai mediniais ratais dardės iš vieno Lietuvos krašto į kitą visą savaitę, įveikdami beveik tris šimtus kilometrų, nejučia pakyla antakiai. Lietuviškos veislės žirgeliai, senoviniais drabužiais apsirėdę keliauninkai ir triukšmingi, geležimi pakaustyti vežimai - tai reginys, kurį verta išvysti. Daugiau...

 


Tauro ragana, Slibino guolis ir kitos istorijos apie Utenos kraštą

 

Vaikystėje maniau, kad Tauragnus įkūrė Tauro ragana, kasnakt šokanti ant šluotos ir šėliojanti po apylinkes iki aušros. Ten, kur temstant suspindėdavo mėnulio takas, ji atsispirdavo nuo vandens auksine klumpe. Pakilusi švilpė su vėjais nuo kalnelio ant kalnelio, lėkė slėniais, kartais čiūžteldama iki debesų.  Daugiau...


Kaip aštuonkojis paspaudė koją

 

Juodos uolos pakraščiu leidžiuosi į miniatiūrinį paplūdimį. Taką, vedantį skardžiu, nuo jūros pusės skiria plonas medinis turėklas. Aukšti krantai lyg gilaus puodo sienos slepia apačioje mėlynuojančią įlanką nuo pašalinių akių. Bangai atslūgus tai vienur, tai kitur iš vandens kyšteli moliuskais apaugusios lavos pagalvės, aplink kurias pliuškenasi ankstyvas nardytojas su akinukais. Daugiau...


Laumių burtai, fėjų dvaras ir Ašvienių fanai

 

Aš iš pasakų šalies, - sakau užsieniečiams, kai paklausia iš kur esu. Juk tik stebuklų šalyje dešimties metrų aukščio kalva – tai aukštas kalnas, o į vidury miško dunksančius akmenis paspoksoti suvažiuoja minios žmonių. Ne šiaip sau – tuos akmenis naktimis velniai nešiojo, gaidžiams pragydus mėtė, kiti atsirado raganai užkeikus auką, trenkus Perkūnui ar kokio magiško susitarimo nesilaikius. Daugiau...


Kaip Austrijos ūkininkas įkūrė rolsroisų muziejų

 

„Sėkmę lėmė šeimos palaikymas ir neblėstanti idėja“, – sako galantiškas žilaplaukis Francas Vonieris, dėl savo aistros senoviniams automobiliams ne kartą nukeliavęs į tolimus pasaulio kraštus ir per penkis dešimtmečius surinkęs didžiausią pasaulyje rolsroisų kolekciją. Pasak Franco, norint įgyvendinti svajonę, svarbiausia niekada jos nepaleisti. Anksčiau žmonės tik mandagiai nusišypsodavo, kai jis prasitardavo norįs atidaryti rolsroisų muziejų, o dabar patys ateina pasižiūrėti to, kuo netikėjo. Daugiau...


Cėsys grąžina į viduramžius

 

Žvakės liepsna plevena, ant sienų mesdama šešėlius. Dešine laikau žibintą, kaire remiuosi į šaltą mūrą, kad nenuriedėčiau stačiais sraigtiniais laiptais. Virš manęs ir apačioje nusidriekusi tokių pat žibintų eilė – tai mano bičiuliai, lėtai kylantys į Cėsių pilies bokštą. Dėl šios pilies per šimtą kilometrų į šiaurės rytus nuo Rygos nutolę Cėsys garsėja ne tik Latvijoje. Daugiau...


Forarlbergo takais su žolininke ir bėgiotoju po kalnus 

 

Vakariausiame Austrijos pakraštyje, prie Bodeno ežero, debesis šukuoja aukštos Alpių kupros. Vos šimtą kilometrų iš šiaurės į pietus nusidriekusį Forarlbergą pervažiuoti automobiliu pakanka valandos. Jo žmonės pasmaguriauja ne tik Alpių sūrių, bet ir vaistažolių. „Jei kasdien suvalgysi tris ramunėles – būsi sveikas ir ilgai gyvensi“, – sako Herbertas, įsimesdamas tris baltus žiedelius į burną vietoje deserto. Daugiau...


Almatoje daryk, kaip kazachai daro

 

Išėjus pro Almatos oro uosto vartus apspinta krūva taksistų. Grūdasi, seka iš paskos, siūlo savo paslaugas perrėkdami vienas kitą, o jų išsilenkus lekia pavymui, žūtbūt pasiryžę pasičiupti atvykėlius. Gal ir ironiška, bet Altajaus grupei priklausančiomis tiurkų kalbomis kazachas reiškia „pabėgęs į laisvę“. Tą prisimenu kaip tik tuomet, kai atkakliausias persekiotojas, pastvėręs už rankovės, pradeda derybas. Daugiau...


Inkų pėdsakais gražiausiame Peru mieste

 

Kai pirmą kartą atsidūriau Andų apsuptoje buvusioje Inkų imperijos sostinėje Kuske, akimirksniu supratau, kad tai – gražiausias mano iki tol matytas miestas. Galingi sienų akmenys, tvirtovių mūrai ir šventyklos, rudo akmens namai su mediniais balkonėliais, grįstos gatvės ir siauri, labirintais vedantys skersgatviai. Tarp visų šių grožybių snaudžianti istorija turi ką papasakoti, jei tik pabudinsi ją ir paklausysi. Daugiau...


Pietų Kazachstane – kalnai, kanjonai, kriokliai ir ežerai

 

Bekraštės stepės, Baikonuras, Astana ir Nursultanas Nazarbajevas – tiek žinojau apie Kazachstaną iki skrydžio į Almatą. Na, dar - arkliena, kumisas, arbūzai, melionai. Nesitikėjau, kad ši šalis nustebins ryškiais gamtos kontrastais - aukštais kalnais, snieguotomis viršūnėmis, giliais tarpekliais ir srauniais kriokliais, keistais sustingusio sovietų palikimo pėdsakais. Daugiau...


Septyni pasimatymai Pafe

 

Apsiavusi sportinius batus skubu prie gatvėje laukiančio automobilio, nors Pafe lyg ir derėtų įsispyrus į šlepetes traukti į paplūdimį. Tačiau kur kas įdomiau nulėkti į pasimatymą su istorija. Ten ir skubame su kipriete Mere, iš poros frazių perpratusia mano aistrą iškasenoms ir griuvėsiams. Kartu po salą keliaujame jau antrąsyk. Daugiau...


Kazachstano egzotika prasideda Almatoje

 

Aš jūsų laukiau“, – pasigirsta balsas iš tamsos, kai siaučiant pūgai praskleidžiame kalne suręstos jurtos uždangą, atstojančią duris. Tą pačią akimirką du didžiuliai šunys, užmynę ant mano batų, įremia snukius į pilvą. Šioje jurtoje jau viešėjome vakar ir nė neketinome pakartoti vizito, tačiau taip nutiko, kad kelias pasisuko atgal. Daugiau...


Havanos filme netrūksta spalvų ir aistros

 

Apie Malekoną išgirdau prieš gerą dešimtmetį, o gal ir daugiau. Taip vadinasi garsioji Havanos pajūrio promenada ir gatvė, apie kurią daug prirašyta ir daug istorijų pripasakota. Vos atsidūrusi Kubos sostinėje nekantrauju savo kojomis pajusti jos betonines plokštes, atsiremti į storą tarsi siena atramą, sušlapti nuo dūžtančių bangų purslų. Daugiau...


Kaip Zadaro pakrantėje ieškojome Paškos

 

Ramiai riedame siauru Pago keliuku pro Kolano kaimą. Jūra kairėje, jūra dešinėje, o priešais – lyg restoranėlis, lyg sūrių parduotuvė. Užsukę užklumpame moterėlę, pjaustančią į gabalėlius luitą Paškos sūrio. Pasirodo, ir fabrikėlis šalia, o sūriai į parduotuvę keliauja tiesiai iš jo. Sakome: „Kvieskite Pašką, padėkosime, kad tokius skanius sūrius į pasaulį paleidžia.“ Daugiau...