Kaip aštuonkojis paspaudė koją

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Juodos uolos pakraščiu leidžiuosi į bangų plakamą miniatiūrinį paplūdimį. Taką, vedantį skardžiu, nuo jūros pusės skiria plonas medinis turėklas. Aukšti krantai lyg gilaus puodo sienos slepia apačioje mėlynuojančią įlanką nuo pašalinių akių. Bangai atslūgus tai vienur, tai kitur iš vandens kyšteli moliuskais apaugusios lavos pagalvės, aplink kurias pliuškenasi ankstyvas nardytojas su akinukais, prižiūrimas nuo kranto moters. Portugalijai priklausančią Porto Santo salą nuo Madeiros skiria vos 20 min. skrydis lėktuvu. Čia galima atplaukti ir keltu „Lobo Marino“ – užtruks 2,5 val., tačiau kainuos triskart pigiau.

 

Google Maps content is not displayed due to your current cookie settings. Click on the cookie policy (functional) to agree to the Google Maps cookie policy and view the content. You can find out more about this in the Google Maps privacy policy.

 

Įlanką gaubia uolų metamas šešėlis. Atokiau nuo kranto besisupanti žvejo valtis maudosi spinduliuose, o į plyšį tarp akmenų saulė pažvelgs tik vidurdienį. Toliau jūroje matyti ir daugiau laivelių. Turbūt tokiomis valtimis 1419 metais prie Porto Santo krantų prisiyrė salos atradėjai portugalai Joao Goncalvesas Zarco ir Tristao Vazas Teixeira. Po pusės šimtmečio čia jau vaikščiojo Kristupas Kolumbas – jo žmona Filipa Moniz buvo pirmojo salos kolonizatoriaus Bartolomeu Perestrelo dukra. Sakoma, kad nuo aukštų Porto Santo skardžių į Atlantą besižvalgančiam K. Kolumbui šovė mintis ieškoti Amerikos.

 

Porto Santo salos pakraštys
Porto Santo salos pakraštys / Foto: Kristina Stalnionytė

Uolų atskirtas Zimbralinjo

 

Į pietiniame salos kyšulyje esantį Zimbralinjo paplūdimį nusileidžia nedaugelis – vieta nuošali, tenka pamiklinti kojas. Tinginiai pasižvalgo iš viršaus, spragteli smartfonais porą vaizdelių ir grįžta į automobilį. Daugeliui patrauklesnis beveik visu rytiniu Porto Santo krantu nusidriekęs 9 km ilgio smėlėtas paplūdimys. Čia prie vandenyno lengva prieiti iš bet kurios vietos, o atabradas ilgas ir švelnus. Tik salos galuose ir vakarinėje dalyje piestu stoja pasišiaušusių uolų virtinės.

 

Per valandą iš Vila Baleiros viešbučio atėjusi į Zimbralinjo sėduosi ant akmenų, bet kaipmat pasiilgstu ilgojo paplūdimio – aštrūs akmenys duria šonus, nei atsigulsi, nei basomis pavaikščiosi. Minkštesnės vietos ieško ir patiesalo neatsinešusi nardytojo moteris – sukiojasi, tūpčioja, nerasdama patogios padėties. Kaip ir aš, nedrįsta lįsti į vėsų vandenį. Pasilabiname ir abi lyg susitarusios žengiame prie gėlo vandens fontanėlio.

 

Tarp uolų pasislėpęs Zimbralinjo paplūdimys Porto Santo saloje
Tarp uolų pasislėpęs Zimbralinjo paplūdimys / Foto: Kristina Stalnionytė

Stebuklingas vanduo

 

Anksčiau Porto Santo gyventojai vandens semdavosi iš dviejų dešimčių nuo kalnų srovenančių vandens gyslų. Jis sutekėdavo į saugyklas, prie kurių buvo įrengti čiaupai. Įvedus vandentiekį apleisti fontanėliai užsikimšo, saugyklos nevalomos užsistovėjo ir buvo uždarytos. Liko tik kelios. Čia, Zimbralinjo paplūdimyje, vis dar galima paragauti iš kalno besisunkiančio Porto Santo vandens. Įvairiose vulkaninės salos vietose požeminių gyslų vandens skonis skiriasi – jis priklauso nuo uolienų, kurias ugnikalnis iškėlė į paviršių. Sunkdamasis pro tas uolienas vanduo prisisotina chromo, stroncio, fosforo, sieros, jodo, magnio, kalcio. Mineralų gausų Porto Santo vandenį 1918 metais Rio de Žaneire vykusiame tarptautiniame vandens konkurse gydytojų grupė paskelbė geriausiu pasaulyje. Kai kurie salos žmonės vis dar semiasi jo arbatai, maistui virti. Sako, tai jų sveikatos eliksyras.

 

Išilgai viso Porto Santo salos kranto driekiasi 9 km ilgio paplūdimys
Išilgai viso Porto Santo salos kranto driekiasi 9 km ilgio paplūdimys / Foto: Kristina Stalnionytė

Golfo aikštynui lygių nėra

 

Gurkštelėjusi iš fontanėlio išsilankstau salos žemėlapį ir nutariu kulniuoti į golfo aikštyną, kuriame susitarėme pietauti su gide Margarida. Tai ji pažymėjo popieriuje įdomiausias salos vietas, apvedžiojo gražiausius vaizdus ir gamtos takus, raudonu pieštuku paryškino keliuką, kuriuo turiu eiti.

 

Penki kilometrai – valanda kelio, ir jau sėdžiu restorane, o man panosėje garuoja tuno kepsnys. Iš plačios terasos, pristatytos staliukų ir gultų, visas aikštynas kaip ant delno. Žaidėjai mušinėja kamuoliukus nuo vieno salos krašto iki kito ir grožisi pakrančių panorama. Šio 2004 metais įkurto 27 duobučių aikštyno dizaineris – pasaulio čempionas portugalas Severiano Ballesteros. Porto Santo gyventojai neperdeda sakydami, kad tai golfo laukas, iš kurio atsiveria gražiausias pasaulyje vaizdas.

 

Saulė plieskia, vėjas taršo plaukus, artinasi pilkšvas debesėlis. „Eime į vidų, tuoj pradės lyti“, – gąsdina Margarida, bet debesėlis anaiptol neatrodo grėsmingas. Argi lietuvį įbauginsi lietumi, juolab saloje, kurioje iš dangaus pakrapnoja vos keliskart per metus? Su džiaugsmu išsimaudyčiau liūtyje, bet iš debesėlio nuvarvėję keli smulkučiai lašai nė terasos nesušlapina.

 

Šio 27 duobučių golfo aikštyno Porto Santo saloje dizaineris – pasaulio čempionas portugalas Severiano Ballesteros
Šio 27 duobučių golfo aikštyno dizaineris – pasaulio čempionas portugalas Severiano Ballesteros / Foto: Kristina Stalnionytė

Lavos suformuoti baseinėliai

 

Po pietų Margarida paveža mane prie takelio į atokų paplūdimį Porto das Salemas, o pati savo raudonu prieštvaniniu kabrioletu nurieda į „Vila Baleiros“ viešbutį. Ten jos laukia poilsiautojai ir šimtas neatidėliotinų darbų. Ir Margaridą, ir jos miniatiūrinę mašinėlę saloje pažįsta visi – tokių unikalių personų neįmanoma nepastebėti.

 

Pamojavusi joms įkandin, lieku viena ant grublėtų uolienų šlaito, priešais mėlyną Atlanto platybę. Kepinama saulės pasuku takeliu kranto link ir nusileidusi nuo skardžio atsiduriu prie vandens. Kadaise išsiveržus ugnikalniui šioje vietoje iš lavos susiformavo natūralūs baseinėliai. Jie lyg šleifas driekiasi tolyn į jūrą nuo uolos, kol dingsta gelmėse. Kai vandenynas atslūgsta, bangos baseinėlių nebepasiekia, todėl vanduo juose įšyla ir nurimsta. Tuomet čia patupėti įsigudrina ne vienas salos gyventojas. Turistų išvysi retai, nes dauguma iš Madeiros atplaukia keltu vienai dienai, o tokie užkampiai – toli nuo jų repertuaro.

 

Apačioje sutinku besipliuškenančią įsimylėjėlių porą. Pasislinkusi uolos pakraščiu užlendu už lavos klosčių ir pasislepiu nuo viso pasaulio. Palypėjusi aukštyn drabužius padedu ant lavos atbrailos, kad nenuplautų netikėta banga. Būtų baisu, jei išplauktų fotoaparatas su jame įamžintais vaizdais. Tada išsispiriu iš batų ir… o, siaubas! Porėtais baseinėlių pakraščiais basomis negaliu žengti nė žingsnio. Dugnu irgi nepavaikščiosi, tad įmerkiu kojas į pirmą pasitaikiusią balą. Plaukti nedrįstu – nors negilu, vanduo baseinėliuose smarkiai liūliuoja, daužosi į aštrius kraštus.

 

Porto das Salemas - Porto Santo
Porto das Salemas / Foto: Kristina Stalnionytė

Pasveikinimas

 

Žvilgsnis klaidžioja jūros platybėmis, bangų mūša glosto ausis, pėdos gaivinasi vėsiame vandenyje. Staiga kažkas minkštas apsivynioja aplink blauzdą ir pirštus. Šoku ant baseino krašto it nuplikyta, bet dar spėju pamatyti, kaip ne mažiau persigandęs padaras, atšokęs man nuo kojos, strėlės greičiu neria slėptis tarp akmenų. Iškart pasigailiu stryktelėjusi iš vandens – ne kasdien pasitaiko, kad aštuonkojis paspaustų koją. Tupi už akmens ir iškišęs galvą žiūri į nekviestą viešnią. Aš irgi sustingusi žvelgiu į balutės šeimininką. Krusteliu – paslepia galvą už akmens. Slėpynių su aštuonkoju dar neteko žaisti.

 

Saulė kaitina, baseinėlis šyla, o skaidriame vandenyje ryškus kiekvienas lavos linkis ir duobelė, kiekvienas bangų atridentas akmenėlis. Neištvėrusi apsiaunu kalnų batus ir pliūkštelėju maudytis. Perbridusi vieną baseinėlį lipu į kitą, iš jo – į trečią ir į ketvirtą. Vieni iki juosmens, kituose kojomis nepasiekiu dugno. Šalia plaukioja bangų į spąstus užspeistos žuvelės, kurios vandenynui atslūgus negali pasprukti. 

 

 

Aštuonkojis batutėje - Porto das Salemas
Draugužis balutėje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Vakarop bangos ima ristis per baseinėlių kraštus, vanduo užkunkuliuoja, dugno vaizdas išsikraipo. Kai putota ketera vožia antausį, gindama mane lauk iš vandens, susiprantu sprukti. Prie balutės darsyk pritūpiu pakalbinti aštuonkojo. Sunku atsisveikinti, bet išeities nėra. Raibuliuose išvystu draugužį, prisiplojusį prie akmens. Nepatikliai žiūri, kilnoja į šonus tai vieną, tai kitą čiuptuvą, tarsi mindžikuotų kojomis.

 

Už akmens jis ilgai neištveria – kyšt galvą, ir pasispyręs išsitiesia lyg pagalys vidury balos. Dar vienas spyris perkelia aštuonkojį per visą baseinėlį. Čiuptuvais pagavęs akmenį kitoje pusėje, padaras skersas užslenka į plyšį, kad nebematyčiau.

 

Pasakyti aštuonkojui „sudie“ nespėju – banga suvelia baseinėlį verpetais, užlieja purslais. Vaizdui nurimus draugužio nebematau. Pasiimu daiktus ir liūdna kiūtinu į krantą. Ką tik susipažinome, o mane jau slegia ilgesys.

 

Porto das Salemas - Porto Santo
Porto das Salemas / Foto: Kristina Stalnionytė

Prie kranto – nuskendę laivai

 

Kai kitą dieną pasakoju nuotykį nardymo instruktoriui Migueliui, šis leipsta juokais: „Gal jis pamanė, kad tavo pirštai valgomi?“ Aštuonkojo prisilietimas nepavojingas, bet šis galvakojis moliuskas retai priplaukia pats – kur kas dažniau sprunka slėptis į tamsius urvelius.

 

Su Migueliu ir dar keturiais narais iš „Rhea Dive“ nardymo centro plaukiame Simos salos link. Šalia jos guli nuskendęs laivas, kurio jūržolėmis apaugusį denį galima išvysti panėrus vos į 15 m gylį. Šalia laivo nuleidžiame inkarą, sušokame į vandenį ir po kelių minučių jau sukame ratus aplink. Jis nugrimzdęs seklioje vietoje, arti vandens paviršiaus, todėl prieinamas visiems pažymėjimą turintiems (OWD) nardytojams.

 

Prie Porto Santo krantų yra ir daugiau sudužusių laivų, gulinčių 30–50 m gylyje. Kad ir kaip norėčiau, plaukdamas prie jų Miguelis manęs neima – nerti į tokį gylį leidžiama tik pateikus aukštesnio lygio (AOWD) nardytojo pažymėjimą. Aš tokio neturiu, kaip ir laiko jam gauti. Nors „Rhea Dive“ nardymo centre galima baigti specialius kursus, tam reikia kelių dienų.

 

Aplink Porto Santo salą vanduo labai skaidrus, šiltas visus metus, o matomumas puikus – net plaukiojant paviršiuje pro kaukę matyti daug žuvų ir koralų. Čia yra ir spalvotųjų rifų, urvų bei kitų įdomių nardymo vietų. Nardymo centras įsikūręs Vila Baleiros viešbučio kiemelyje, šalia paplūdimio. Vandenys prie Simos salos – saugoma teritorija, todėl pasižymi didele vandens gyvūnų įvairove. Aplink kitas keturias prie Porto Santo esančias saleles irgi nestinga gyvybės.

 

Nardymo centras įsikūręs „Vila Baleiros“ viešbučio kiemelyje, šalia paplūdimio
Nardymo centras įsikūręs „Vila Baleiros“ viešbučio kiemelyje, šalia paplūdimio / Foto: Kristina Stalnionytė

Gamtos takais raitomis

 

Su Porto Santo sala atsisveikinu sėdėdama ant žirgo, nuo kalvos žvelgdama į vandenyną. Dviejų raitelių šešėliai nutįsta ant auksu nuspalvinto takelio, galvos beveik siekia paplūdimį. Dar pusvalandis, ir saulė pasiners į bangas. Žirgininkas Paulas Ornelas kas vakarą čia atsiveda būrelį žmonių. Pasitaiko, kad tik vieną ar du – kaip šiandien.

 

Paulą galima sutikti pietinėje salos dalyje, dideliame, pusiau apleistame žirgyne, kurio takai driekiasi sausomis palmių alėjomis. Aplink čirpsi paukščiai, prunkščia prie palmių pririšti žirgai. Porto Santo savivaldybė leido Paului keletą metų čia šeimininkauti, kad augintų ir prižiūrėtų žirgus, atgaivintų šį verslą. O kas gali būti nuostabiau, nei saulei leidžiantis pasižvalgyti po salą sėdint ant puikaus arklio?

 

Paulas augina žirgus ir savo rančoje, kitoje salos pusėje. Iš viso jų turi per septyniasdešimt. Dešimties kilometrų ilgio ir penkių kilometrų pločio saloje viskas ranka pasiekiama – automobiliu bet kur nukaksi per penkiolika minučių. Kai nejodinėja su poilsiautojais gamtos takais, vyras rūpinasi žirgų gerove. Sako, kad žirgai jam – visas gyvenimas.

 

Kuriais keliukais Paulas veda jojikus, priklauso nuo jų įgūdžių ir noro. Rytiniu salos pakraščiu driekiasi ilgas smėlėtas paplūdimys, vakariniame krante į bangas leidžiasi akmenuoti skardžiai, o viduryje pūpso keli kalnais virtę ugnikalnių krateriukai. Aukščiausias – pusės kilometro aukščio Piko Fačio. Štai ir visa sala. Valanda pasijodinėjimo žmogui kainuoja apie 20 eurų.

 

Žirgininkas Paulo Ornelo Porto Santo saloje nuomoja žirgus poilsiautojams ir veda ekskursijas raitomis
Su sala atsisveikinu sėdėdama ant žirgo, nuo kalvos žvelgdama į vandenyną / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Į Portugalijai priklausančią Porto Santo salą iš Madeiros sostinės Funšalio triskart per dieną skraido „Aerovip“ kompanijos lėktuvai. Čia galima atvykti ir keltu „Lobo Marino“, kuris kasryt išplaukia iš Funšalio uosto, o vėlai vakare į jį sugrįžta. Atstumas tarp Madeiros ir Porto Santo – 50 kilometrų. Vos 11 km ilgio ir 5 km pločio saloje gyvena 5 tūkst. žmonių.

 

Kristinos Stalnionytės knyga Šuarų žemė - pirkti
Kristinos Stalnionytės knyga Kelias į Santjago de Kompostelą - pirkti
Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga Peru spalvos - pirkti