Utena: tarp fontanų, ežerų ir parkų

Ar nenustebtumėte sužinoję, kad Utena – kardu mojuojanti japonė rožiniais plaukais? Lyg pasaka skamba ir faktas, jog airių grupės U2 lyderis Bono jau dešimtmetį yra vienas stambiausių Utenos investuotojų. Net miesto pavadinimas kartais juokais užrašomas U2ENA. Daugiau...


Kazachstano egzotika prasideda Almatoje

„Aš jūsų laukiau“, – pasigirsta balsas iš tamsos, kai siaučiant pūgai praskleidžiame kalne suręstos jurtos uždangą, atstojančią duris. Tą pačią akimirką du didžiuliai šunys, užmynę ant mano batų, įremia snukius į pilvą. Daugiau...


Arlbergo švilpikų respublikoje – mistinės būtybės ir fosilijos

Vokietijos, Šveicarijos ir Lichtenšteino užspaustą kraštą pervažiuoti automobiliu pakanka valandos. Gilių raukšlių išvagoti Forarlbergo Alpių sijonai vasarą kvepia žolynais, skamba ir aidi varpelių sutartinėm, o žiemą apsikloja pusnimis – tuomet čia plūsta minios slidinėtojų. Daugiau...


Havanos filme

Apie Malekoną išgirdau prieš gerą dešimtmetį, o gal ir daugiau. Taip vadinasi Havanos pajūrio promenada ir gatvė, apie kurią daug prirašyta ir daug istorijų pripasakota. Vos atsidūrusi Kubos sostinėje nekantrauju savo kojomis pajusti jos betonines plokštes. Daugiau... 


Kaip aštuonkojis paspaudė koją

Kuriais keliukais Paulas veda jojikus, priklauso nuo jų įgūdžių ir noro. Rytiniu salos pakraščiu driekiasi ilgas smėlėtas paplūdimys, vakariniame krante į bangas leidžiasi akmenuoti skardžiai, o viduryje pūpso keli kalnais virtę ugnikalnių krateriukai. Daugiau...



Porto Santas gamtos takais

Iki Europos – tūkstantis kilometrų, iki Afrikos – penki šimtai. Portugalijai priklausanti vulkaninė Porto Santo sala, kaip ir šalia jos esanti Madeira, kadaise išniro iš jūros dugno. Žemės jėga uolienų sluoksnius vienur pastatė statmenai, kitur iškėlė gulsčius, išpjovusi lyg torto gabalus. Daugiau...


Piligrimų keliais į Santjago de Kompostelą

Į kuprinę kraunu miegmaišį, megztinį, šlepetes. Laukia kelias - ilgas, nenuspėjamas. Saulė, vėjas, sulytos žemės kvapas, medžių šnabždesys. Žingsniai nuo aušros lig sutemų. Kai lėtai artėju prie Santjago, nežinau, kuri diena, kiek valandų. Laikas lieka kitame pasaulyje. Daugiau...


Piligrimai atsipūčia nukorę kojas Žemės krašte

Vakariausią Iberijos pusiasalio kyšulį galisai vadina Fistera - Žemės kraštu. Jį nuo Santjago de Kompostelos skiria beveik šimtas kilometrų. Šioje atšiaurioje vietoje, kur siaučia nuožmios audros, į uolas daužydamos bangas, viduramžiais baigdavosi šventosios piligrimų kelionės.  Daugiau...


Šiaurinio šv. Jokūbo kelio žavesys - jūros vaizdai

Rudenį grįžau iš Santjago. “Ir vėl ten buvai?” – stebisi draugai ir pažįstami, mėgindami atspėti priežastis, kurios, anot jų, mane verčia eiti “kryžiaus kelius”. Kai kam kelia nerimą, kad jau penktą kartą buvau Šv. Jokūbo kelyje ir antrą kartą nuėjau daugiau kaip aštuonis šimtus kilometrų. Daugiau...


Portugališkuoju keliu į Santjagą eina tik "piligrimukai"

Lisabonos katedros tarnautojas, ištraukęs iš dėžės naujutėlį piligrimo pasą, išraitė jame mano vardą, taukštelėjo antspaudą ir palinkėjo sekmės. Sumokėjusi už paslaugą tris eurus, 2014 metų rugpjūčio 28- ąją trečią kartą tapau Šv. Jokūbo piligrime.  Daugiau...


Primityvusis kelias į Santjagą – pats seniausias

Primityvusis kelias į Santjago de Kompostelą senesnis už kitus per Ispaniją besidriekiančius Šv. Jokūbo kelius. Juo IX a. pradžioje prie Šv. Jokūbo kapo atjojo pirmasis piligrimas - Astūrijos karalius Alfonsas II. Daugiau...


Prancūziškasis šv. Jokūbo kelias

Šiauriniu Iberijos pusiasalio pakraščiu driekiasi Šv. Jokūbo kelias, dar vadinamas Prancūziškuoju keliu. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Prancūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniškosios religijos centrų, tarp kalnų ir lygumų išsibarsčiusių iki Santjago de Kompostelos. Daugiau...