Havanos filme netrūksta spalvų ir aistros

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Apie Malekoną išgirdau prieš gerą dešimtmetį, o gal ir daugiau. Taip vadinasi garsioji Havanos pajūrio promenada ir gatvė, apie kurią daug prirašyta ir daug istorijų pripasakota. Vos atsidūrusi Kubos sostinėje nekantrauju savo kojomis pajusti jos betonines plokštes, atsiremti į storą tarsi siena atramą, sušlapti nuo dūžtančių bangų purslų. 

 

 

Konkistadoro Diego Velazquezo 1519 m. įkurta Havana 2019 m. švęs 500 metų jubiliejų. Atrodo, tiek nedaug laiko praėjo nuo pirmojo europiečio žingsnio šioje pakrantėje, bet tiek visko čia įvyko: įsibrovėlių ir čiabuvių kovos, vergų iš Afrikos pilni laivai, įsisiūbuojantis kapitalizmas, revoliucij a, socializmas, sąstingis ir vėl pradedanti krutėti tauta.

 

Šiandien Havanoje ir aplink ją gyvena du iš 11 mln. Kubos gyventojų. Pro Malekone įsikūrusio „Habana Riviera“ viešbučio langus matyti Floridos sąsiauris, o kitoje jo pusėje bangos daužosi į JAV krantus – iki artimiausios Floridos salos Ki Vesto kiek daugiau nei pusantro šimto kilometrų. Toks atstumas per didelis, kad ją būtų galima įžiūrėti, bet puikiai matyti, kas vyksta Havanos krantinėje.

 

Malekono krantinė / Foto: Kristina Stalnionytė
Malekono krantinė / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Žengusi pro viešbučio duris atsiduriu ten, kur kažkada buvau tik fantazijose. Tyla, bangų mūša, vėjas. Pasuku galvą į kairę – garsas atitinka vaizdą. Pasuku galvą į dešinę – vaizdui trūksta garso, tarsi žiūrėčiau filmą su nutildytu garso takeliu: plati gatvė, aukšti daugiabučiai namai, jokio sujudimo, jokio fono, jokio šurmulio...

 

Kelias tuščias, matyti vos vienas kitas automobilis. Tačiau koks! Prabirbia šešiasdešimties metų senumo amerikietiškas kabrioletas, kruopščiai prižiūrėtas, geltonai dažytas, nublizgintas, lyg būtų paruoštas jaunavedžiams vežioti. Birbia garsiai, tačiau netrikdo mūšos. Priešingai, į ją įsikomponuoja, pagyvina vaizdą, tinka ir prie bangų, ir prie aukštų daugiabučių, išsirikiavusių kitoje plačios gatvės pusėje. „Taxi“ – parašyta už priekinio stiklo užkištoje lentelėje. Vėl tyla.

 

Havanoje gatvėse - tarsi senovinių automobilių muziejuje / Foto: Kristina Stalnionytė
Havanoje gatvėse - tarsi senovinių automobilių muziejuje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Vienam kabrioletui dingus tolumoje išnyra kitas, toks pat muziejinis, šaltibarščių spalvos. Vairuotojas stilingas, išdidus, su cigaru dantyse. Ant galinės sėdynės angliškai plyšauja du užsieniečiai, kilodami romo butelį. „Viva Kuba!“, - rėkia jie. Pralėkus trečiajam amerikoniškam automobiliui po trumpos pauzės atkosėja antikvarinis žiguliukas. Jame niekas nemojuoja ir nedžiūgauja – per prastas transportas turistams, nors ir su užrašu „Taxi“. Dar kelios minutės – prakaukši arklio tempiamas vežimas. Irgi „Taxi“.

 

Automobiliai prašyte prašo palydėti juos akimis. Malekono pradžioje, prie Almendares upės žiočių, turistų mažiau, bet arčiau senamiesčio, į kurį sepynių kilometrų ilgio pakrante galima nueiti per porą valandų, paskui tokius automobilius bėgioja uodegos su fotoaparatais. Tik trečią dieną Kuboje nustoji lakstyti paskui automobilius – akys pripranta prie nuolatinės muziejinės instaliacijos. Vaizdai absorbuojasi smegeninėje kaip ir daugybė naujų supratimų, taisyklių ir savaime suprantamų tiesų bei faktų, kokie egzistuoja tik čia, Kuboje. Kad tikrai suprastum šią šalį vieną kartą atvykti nepakaks. Reikia pabuvoti ilgėliau.

 

Sako, kad antikvarinių amerikietiškų automobilių Kuboje yra per 60 tūkstančių. Dauguma jų atkeliavo iš JAV 1940-1950 m. Tuomet Kuba ir JAV buvo prekybos partnerės. Kai 1962 m. prezidentas Kenedis nutraukė prekybinius ryšius su Kuba, šalies veidas sustingo laike. Nėra ne tik naujesnių automobilių, bet ir atsarginių dalių. Remontuodami savo senutėlius kubiečiai pasitelkia fantaziją - perdirba rusiškų automobilių dalis, pasigamina naujas dalis iš namų apyvokos reikmenų, santechnikos vamzdžių, baldų kojelių. Sąnaudos keistokos, užtat koks rezultatas!

 

Kuo automobilis ryškesnis ir labiau nublizgintas, tuo daugiau šansų pakabinti turistų / Foto: Kristina Stalnionytė
Kuo automobilis ryškesnis ir labiau nublizgintas, tuo daugiau šansų pakabinti turistų / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Taškoma bangų žingsniuoju Malekonu į senamiestį. Po kojomis lėtai slenkančios krantinės plokštės dėl nuolatinio jūros talžymo vietomis atrodo lyg sušaudytos iš kulkosvaidžio. Kitoje gatvės pusėje slenka apleisti krantinės namai. Dauguma langų žioji nebylūs, be užuolaidų, tarsi kažko liūdnai laukdami.

 

Po valandėlės užmatau ant uolos geltonuojantį Hotel Nacional – prabangiausią Havanos viešbutį. Istoriniu tapusį pastatą XX a. II dešimtmetyje tautiečiams kone per metus pastatė kelios amerikiečių kompanijos. Tuo laiku amerikiečiai plūdo atostogauti į Kubą. Šiame viešbutyje buvo apsistoję rašytojai Ernestas Hemingvėjus, Žanas Polis Sartras, Velso princas Edvardas VIII. 

 

Į prabangiausią viešbutį neužsuku, tik pasižvalgau po šioje vietoje nuo Malekono atsišakojančią 23-ą Aveniu, vedančią į Havanos centrą. Centras - tai judriausia miesto dalis, kur daug veiksmo ir žmonių. Kitaip sakant, šiuolaikinės Havanos „bamba“. „Senamiestis – turistams, o centras – tai mūsų dabartis“ - sako kubiečiai. Dauguma jų nė nesupranta ko turistai veržiasi į senamiestį. Pasak vietinių, įdomiau centre – juk čia namai naujesni, gatvės platesnės, yra ledų kioskų, parodų salių, mokslo ir visuomeninių institucijų.

 

Šaltibarščių spalva - pirmoje vietoje / Foto: Kristina Stalnionytė
Šaltibarščių spalva - pirmoje vietoje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Grįžtu į Malekoną ir vėl pajutusi po kojomis aptrupėjusias betono plokštes pasijuntu vietoje ir laiku. Man įdomiau čia, beveik šimto dvidešimties metų senumo krantinėje, kurios projekto 1901 m. ėmėsi architektas Don Francisco de Albear. Jo sumanymas buvo iškelti krantinę į keturių metrų aukštį ir paversti miesto siena, tačiau pasiūlymas buvo atmestas - valdžiai tai pasirodė per brangu. Todėl Malekonas atsirado žemiau, o vėjuotą dieną bangos verčiasi per bortus, purslais užliedamos žmones ir automobilius.

 

Arčiau senamiesčio krantinė gyvėja, pildosi žmonių, ant borto stovėdami žvejai sukioja meškerių valus, tikėdamiesi ištraukti kuo riebesnę žuvį. Po jų kojomis sėdi jaunimas, įbedęs žvilgsnius į telefonus, glebėsčiuojasi porelės, o iš visų pasaulio kampų atkakę fotografai mėgina sustabdyti dar ir dar vieną Havanos akimirką. Kitoje gatvės pusėje klega apatinius namų aukštus užėmę kavinės, kuriose viskas parduodama valiuta, bet languose virš jų nematyti jokio judesio. 

 

Havanos senamiestis / Foto: Kristina Stalnionytė
Havanos senamiestis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Užtat daug judesio ten, kur veikia internetas. Ne tik šalia kavinių, bet ir keisčiausiose vietose: krantinėje po kokiu nors stulpu, parke po medžiu, prie fontanėlio ar dar kur nors. Tam, kad galėtų prisijungti prie pasaulinio tinklo, kubiečiai (ir turistai) turi ne tik rasti wi-fi tašką, bet ir nusipirkti interneto kortelę. Tokios kortelės su juose įrašytais prisijungimo kodais parduodamos telekomunikacijų biuruose Etecsa ir viešbučiuose. Valandą prisijungimo suteikianti kortelė kainuoja vieną konvertuojamą pesą – beveik eurą. 

 

Malekonas sutemus virsta viena didele bendravimo erdve / Foto: Kristina Stalnionytė
Malekonas sutemus virsta viena didele bendravimo erdve / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Perėjusi išilgai visą Malekoną atsiduriu prie krantinėje rymančios tvirtovės. Čia perku dešrainį už vieną pesą su išilgai perpjauta puse dešrelės ir pėdsaku kečupo. Tačiau kokia pardavėjo šypsena! Mat gavo konvertuojamą pesą vietoje šalies valiutos, o tai reiškia – dvidešimt penkis kartus daugiau. Tačiau apie valiutą kiek vėliau, o dabar, kelią pastojus tvirtovei, suku į UNESCO įtrauktą sostinės senamiestį, vadinamą Habana Vieja. Jo gatvėmis zuja dar daugiau antikvarinių automobilių. Nuojauta kužda, kad patekau į filmą, kažkiek tikrą ir kažkiek suvaidintą.

 

 

Senąją Havaną nuo piratų saugojo trys tvirtovės / Foto: Kristina Stalnionytė
Senąją Havaną nuo piratų saugojo trys tvirtovės / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Senąją Havaną XVI a. juosė siena, kurios dalių galima išvysti pasivaikščiojus. Ji atsirado netrukus po to, kai 1555 m. miestą apiplėšė ir sudegino piratai. Ispanų kareiviai greit atstatė namus, apjuosė senamiestį stora siena ir pastatė tris tvirtoves, kurias, kad visi matytų, pavaizdavo Havanos herbe. 

 

Dešrainių pardavėjai krantinėje / Foto: Kristina Stalnionytė
Dešrainių pardavėjai krantinėje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Pro 1589 m. Felipės II įsakymu pastatytą Salvadoro tvirtovę ką tik praėjau. Joje yra 12 apaštalų vardais pavadintų patrankų, saugojusių kelią į uostą. Kitoje uosto vartų pusėje stovi Moro tvirtovė. Daugelį metų tarp šių tvirtovių kas vakarą įtempdavo grandinę, uždarančią įplaukimą į uostą. Netoli Moro tvirtovės stovi ir Kabanjos tvirtovė. Pratęsdami amžių tradiciją, nuo jos stogo kariais persirengę aktoriai kas vakarą iš patrankos iššauna devintos valandos šūvį. Anksčiau šūvis įspėdavo gyventojus, kad miesto vartai tuoj bus uždaryti. Šios trys tvirtovės – geriausiai išlikęs kolonijinių laikų architektūrinis ansamblis Lotynų Amerikoje.

 

Kapitolijus / Foto: Kristina Stalnionytė
Kapitolijus / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Havanos senamiestis irgi įtrauktas į UNESCO. Einu nesirinkdama gatvelių, suku ten, kur daugiau veiksmo ir spalvų. Pataikau prie Kapitolijaus, nuo 1929 m. žyminčio nulinį Kubos kelių kilometrą. Čia verda gyvenimas: pardavėjai siūlo daugiau užkandžių, taksi vairuotojai, mėgindami užkabinti naują jauką, pypsi dar įnirtingiau; iš kavinių skamba muzika, pro atvirus langus matyti viduje šokančios poros. Nereikia nei vakaro – muzika ir šokiai apsupa akimirksniu.

 

Muzika Kuboje skamba visur / Foto: Kristina Stalnionytė
Muzika Kuboje skamba visur / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Sakoma, kad Kuba - muzikaliausia sala pasaulyje. Ji laikoma ir salsos šokio tėvyne. Kuboje salsa šokama baruose, namuose, gatvėse, net autobusuose, tačiau didžiausios fiestos ūžia miestelių kultūros namuose, vadinamuose “Casa de la Musica”. Tai spalvingas kubiečių gyvenimo prieskonis, jų siela, jų džiaugsmo, skausmo ir aistros išraiška. Salsos ritmas tikriausiai užkoduotas kiekvieno kubiečio kraujyje, o atgyja vos suskambus pirmiesiems muzikos garsams. Šoka visi – seni ir jauni, maži ir dideli, paskęsdami siautulyje, pamiršdami kasdienio gyvenimo sunkumus ir nepriteklius. 

 

Pažvelgus pro langą į vieną iš senamiesčio barų - ir tai ne vakaras, o gerokai priešpiet / Foto: Kristina Stalnionytė
Pažvelgus pro langą į vieną iš senamiesčio barų - ir tai ne vakaras, o gerokai priešpiet / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kuboje dėmesį patraukia ir kitas šokis, visai nepanašus į salsą. Tai rumba, kurios šaknys glūdi Santerijos religijoje. Vakarų Afrikos tikėjimus su krikščionybe jungianti religija šalyje labai gyva, gatvėse galima išvysti baltai apsirengusių moterų, atliekančių mokinystę ir besilaikančių įžadų. Kubietiška rumba skiriasi nuo girdimos ir matomos Europoje. Tai visai kitas, ritualinis, šokis, kuriuo atbaidydavo piktąsias dvasias, todėl jame gausu vidinės išraiškos elementų, mimikos ir griežtų, kampuotų, galbūt ne visiems patrauklių judesių. Ilgainiui rumba pasikeitė ir tapo daugiau gundymo ir flirtavimo nei religiniu šokiu, tačiau jos judesiuose liko begalė senųjų detalių. 

 

Rumbos šokėja / Foto: Kristina Stalnionytė
Rumbos šokėja / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kuo saulė žemiau, tuo Malekone žmonių daugiau. O sutemus tuščios vietos mažai kur rasi. Bet štai senamiestis tuštėja. Kulniuoju temstančiomis gatvelėmis, įsižiebiant žibintams žvilgčioju į filmo dekoracijas primenančius namus. Vos viena kita švieselė spingsi languose. Prado prospektas įmigęs, nors vakare, atrodo, turėtų dar garsiau siausti ir šokti Karibų ritmais. Snūduriuoja ir aštuonios bronzinės prospekto liūtų skulptūros. Aptrupėję prabangūs XVIII-ojo amžiaus namai žioji langais be stiklų tarsi išmuštomis akimis. Ore tvyro kažkoks tolimas ilgesys, o gal liūdesys, lyg kažkas nepasakyta. Suku atgal į Malekoną ir tuo pačiu keliu kulniuoju į viešbutį. Havanoje nesinori miegoti. Norisi šokti, kvėpuoti Karibų vėju, apsipilti bangų purslais. 

 

Havanos senamiestis / Foto: Kristina Stalnionytė
Havanos senamiestis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Jei keliausite į Kubą, jums reikės turisto kortelės, kurią nusipirkti galima Kubos ambasadoje Helsinkyje, tiesiogiai į Kubą skraidinančių oro linijų lėktuvuose arba keliones į Kubą parduodančiose agentūrose. Jos kaina svyruoja nuo 25 eurų ir priklauso nuo pardavėjo. Gali kainuoti ir dvigubai brangiau.

 

Kuboje galioja dvi valiutos: CUP – tai Kubos pesas, skirtas vietiniams kubiečiams, ir CUC – tai Kubos konvertuojamasis pesas, skirtas turistams. 1 Euras apytiksliai lygus 1,15 CUC, o 1 CUC lygus 25 CUP. Pinigus geriausia keisti valiutos keitimo taškuose Cadeca, viešbučiuose arba banke. Gatvėje geriau nekeisti, nes abiejų valiutų banknotai panašūs, lengva susipainioti.

 

Tam, kad galėtumėte Kuboje prisijungti prie interneto, jums reikės interneto kortelės su prisijungimo kodu. Tokios kortelės parduodamos Etecsa taškuose ir viešbučiuose. 1 CUC kainuojanti kortelė suteikia valandą interneto laiko. Pasinaudojus internetu reikia būtinai jį atjungti telefone ar kompiuteryje, nes kitaip tarifas toliau tiksės. Tos pačios kortelės kodais galima naudotis visoje šalyje ir prisijungti pakartotinai, kol baigsis laikas. Tada reikės kitos kortelės su nauju kodu.

 

Po šalį galima keliauti išsinuomojus automobilį, naudotis viešuoju transportu arba Kubos turizmo firmų paslaugomis. Priimančias turistus kelionių agentūras galima suskaičiuoti ant pirštų, bet jos dirba nacionaliniu mastu ir visas turizmas yra jų rankose. Tai Cubatur, Havanatur, Cubanacan ir Gaviota. Išskirtinai gamtos turizmu rūpinasi Ecotur. Visos šios agentūros priklauso arba Turismo Gaviota, arba Viajes Cuba grupei. Jos turi paruošę dvidešimt fiksuotų 3-11 dienų ilgio maršrutų po salą ar jos dalį ir nuolat jais vežioja turistus.

 

Kuboje atostogauti galima visus metus, tačiau palankiausias sezonas tęsiasi nuo gruodžio iki gegužės. Tada saloje žydi orchidėjos, miške akys raibsta nuo gėlių ir žaliųjų augalų įvairovės, noksta matyti ir nematyti vaisiai. Uodai aktyviausi liūčių sezono metu – birželio - spalio mėnesiais.

 

Atvykus į Kubą nebūtina skubėti į viešbutį. Yra didelė vietos gyventojų legaliai nuomojamų kambarių ir namų pasiūla. Tokie namai vadinami „casa particulare“ ir pažymėti specialiu ženklu. Nakvynė juose kainuoja pigiau nei viešbutyje. Kur yra tokie namai galima tiesiog paklausti gatvėje.