Kazachstano egzotika prasideda Almatoje

Parašė: Kristina Stalnionytė

„Aš jūsų laukiau“, – pasigirsta balsas iš tamsos, kai siaučiant pūgai praskleidžiame kalne suręstos jurtos uždangą, atstojančią duris. Tą pačią akimirką du didžiuliai šunys, užmynę ant mano batų, įremia snukius į pilvą. Šioje jurtoje jau viešėjome vakar ir nė neketinome pakartoti vizito, tačiau taip nutiko, kad kelias pasisuko atgal.

Į Kazachstaną keliauti irgi neketinome – jei ne nauji „AirBaltic“ skrydžiai į Almatą, būtume pasukę kita kryptimi. Bet štai – penkios valandos ore, ir mes jau egzotiškame stepių ir kalnų krašte. 

Su dėde Stasu, sodraus balso šeimininku, susipažinome vos pakilę į Talgaro perėją. Šalia Almatos esanti perėja lengvai pasiekiama keltuvu – tereikia miesto autobusu atvažiuoti iki Medeo stadiono ir įšokus į keltuvą su dviem persėdimais pasikelti iki aukščiausio taško. Po kojomis lieka keliai, miškai, Šimbulako slidinėjimo bazė.

Iš 3163 m aukštyje esančios Talgaro perėjos galima pasižvalgyti ne tik į apačioje dunksančią Almatą, bet ir į kitą pusę – už gilaus slėnio nusidriekusius dar aukštesnius, sniegu užverstus kalnus. Tai Tianšanio priekalnės. Iki Kinijos – vos du šimtai kilometrų, o į Kirgizstaną per pusdienį galima nueiti pėsčiomis. Norinčiųjų pasižvalgyti iš viršaus netrūksta, todėl keltuvai nuo ryto iki vakaro sukasi nesustodami. 

Čia atsidūrėme ne šiaip sau – Andrius, mano antroji pusė, sukūrė planą aukštybėse atšvęsti mano gimtadienį, per penkias dienas apeinant keletą kalnų, kuriuos išvydome knygelėje apie Almatą. Įdomu, kad knygelę su žemėlapyje pažymėtais kalnų maršrutais įsigijome Almatos knygyne už 8 eurus, bet kai parodėme turizmo informacijos centre, darbuotojas, vardu Maratas, pakėlė antakius. „Mes jas nemokamai dalijame, bet jau neturime“, – tarė jis ir gūžtelėjo pečiais. Šalia knygelės buvo parduodama ir kitokių turizmo centro parengtų brošiūrų bei žemėlapių, kurių Maratas pasiskundė nebeturįs. Turbūt todėl, kad knygynai susirinko.

Taigi, su šiuo brangiu-nemokamu žemėlapiu užklydome į Staso jurtą pasiklausti, kaip nusileisti į kitą kalno pusę, prie Komsomolkos upės. Stasas, pavartęs mūsų popierių, tyliai švilptelėjo, pakėlė akis į debesis, paskui vėl nuleido ant žemėlapio ir galiausiai pasikasęs pakaušį pasidomėjo, kur mes gavome tokį planą. „O kur jūsų virvės, kur įranga?“ – paskėsčiojo rankomis, apsukdamas ratą apie vieną ir apie kitą. „Forma gera, tik įrankių nėra, – padarė išvadą ir lyg tarp kitko pridūrė: – Vakar jau du ištraukėme, vieną neštuvais išnešėme.“

Maršrutą pavadinęs „negeru“ Stasas mostelėjo į netoliese stūksančią viršūnę, tikindamas rinktis kitą, Almatos kryptimi vedantį kelią. Išmindytu taku traukė keli žmonės be kuprinių ir be nešulių. Tačiau mūsų rankose laikoma turistinė knygelė diktavo savo: „Apavas – sportbačiai, įranga – kuprinė ir miegmaišis, sudėtingumas – vidutinis.“ Maršrutas joje buvo pavadintas „pasivaikščiojimu“, o žemėlapyje keliose vietose sužymėti suoliukai. Ką gi, su Stasu dar tik susipažinsime… Pasikliovę knygele ir pasukę ne Almatos, o upės link, išėjome „pasivaikščioti“ 36 kilometrų ilgio maršrutu, vadinamu Didžiuoju Almatos žiedu.

Pro debesis baltavo sniegu nuklotos viršūnės, po kojomis plytėjo Almata, joje – 35 laipsniai karščio, nors viršuje tebuvo vos daugiau nei dešimt. Žvarboka, tačiau turint striukes ir žieminius miegmaišius – ne bėda. Į kalnus juk nelipsime, tik iš slėnių pasigrožėsime viršūnėmis.

Patraukėme žemyn samanomis apsiklojusiu šlaitu su kuprinėmis, prikrautomis maisto atsargų penkioms dienoms. Šlaitui pasibaigus skardžiu, išsitraukėme žemėlapį, o debesis paslėpė saulę ir ant pievelės pasipylė žirnio dydžio ledukai. Po penkių minučių ir vėl išlindo liepos saulė, šyptelėjo giedra.

Šlaito pakraščiu kone keturiomis nusikabarojome iki suvirtusių akmenų sangrūdos, žemėjančios taip stačiai, kad net baisu pažiūrėti. Kilometrą iki apačios ropojome tris valandas. Kas žingsnį pykau ant kuprinėje besijuokiančių dviejų litrų vyno, bet negi jį išpilsi per gimtadienį?

Apačioje šniokščiantį upelį išgirdome stovėdami ant sangrūdos viršaus, bet nusileidę išvydome tik akmenuotą griovį. Pasakyk lietuviui, kad toks griovys – tai upė, ir būsi išjuoktas. Tačiau knygelė aiškiai vadino griovį Komsomolkos upe. Jos vaga patraukėme per akmenis, šokinėdami iš vieno kranto į kitą, nes statūs, išgraužti šlaitai neleido pastatyti kojos, kartu su purvu neįčiuožiant į vandenį.

Iš pirmo žvilgsnio griovį primenanti upė netruko atskleisti savo galią ir srovės išdaigas, leisdama per porą valandų pasistūmėti vos kilometrą. Saulei slenkant vakarop už nugaros atsidūrė trys kriokliai, bet poilsiaviete su suoliuku nė nekvepėjo. Kelią pastojus aukštam kriokliui, iš abiejų pusių įrėmintam stačiais akmenimis, penkių dienų avantiūra baigėsi. Apėmė liūdesys – nei apeisi, nei nušoksi, nebent su virve nusileisi, kaip kalbėjo Stasas. Tik kur nakvoti, kai nematyti lėkšto šlaito?

Me­tę kup­ri­nes iš­ėjo­me į žval­gy­bą. Prie upės – ak­me­nys, aukš­čiau – nuo­šliau­žos. Pra­šom – mie­gok ant ak­mens sė­dė­da­mas ar­ba įsi­rė­męs nu­ga­ra į šlai­tą. Už­si­ka­ba­ro­ję aukščiau, ra­do­me dvie­jų me­trų apy­ly­gį plo­te­lį, pei­liu nu­šie­na­vo­me krū­mus ir ant ak­me­nų pa­sik­lo­ję kups­tą pa­sista­tė­me pa­la­pi­nę. Nors ir krei­vai, svar­bu sto­gas virš gal­vos. Ne­tru­kus pa­kvi­po ant pri­mu­so kun­ku­liuo­jančia sriu­ba ir Ža­lia­ja­me tur­gu­je pirk­ta ark­lie­na. Ka­za­chai su­var­to­ja kal­nus šios mė­sos.

Kai sau­lė­ly­dis į puo­tą at­ve­dė stirną, min­ty­se svei­ki­nau sa­ve su gimta­die­niu ir klau­siau­si, kaip kal­nų vir­šū­nė­se vė­jas griaus­min­gai gai­nioja de­be­sis. Pir­mas la­šas nu­kri­to į sriu­bą be­bai­giant puo­tau­ti. Su­si­rin­kę daik­tus smu­ko­me vi­dun ir dar va­karui ne­pa­si­bai­gus pra­si­dė­jo šla­piau­sio gy­ve­ni­me gim­ta­die­nio nak­tis. Nepraė­jus nė pus­va­lan­džiui van­duo pasi­py­lė pro pa­la­pi­nės sto­gą, siū­les, o pa­sru­vęs šlai­tais že­myn ėmė skverbtis iš apa­čios, už­lie­jo mieg­mai­šius ir daik­tus.

Va­lan­da, dvi, trys… griausti­nis – liū­tis, ir vėl griaus­ti­nis – liū­tis. Sub­liūš­ku­sią pa­la­pi­nę lai­ky­da­mi už kam­pų, lau­kė­me liū­ties pa­bai­gos. Jos vis ne­bu­vo. Džiaugs­mas užp­lūsda­vo lie­tų pa­kei­tus kru­šai, ku­ri leisda­vo ke­le­tą mi­nu­čių nu­snūs­ti, ne­purtant van­dens nuo pa­la­pi­nės. Pa­si­rodo, kad la­bai no­rint mie­go, ga­li­ma ir ba­lo­je nu­snaus­ti.

Pa­la­pi­nės kraš­tus pa­lai­kę še­šio­li­ka va­lan­dų tai viena, tai kita ranka, be­veik įga­vo­me ko­lo­nų formą. Ki­tos die­nos vi­dur­die­nį nu­sprendė­me krapš­ty­tis lauk, nors ir per lietų. Ti­kriau­siai įžeis­tas, kad ne­įver­tino­me, grio­vys per nak­tį pa­pla­tė­jo ke­lis­kart ir ti­krai vir­to griau­dė­jan­čia upe. Nė ne­ma­nyk ko­jos kiš­ti į kunku­liuo­jan­čius ver­pe­tus. Ne­li­ko nė žy­mės ak­me­nų, ku­riais slin­ko­me pirmyn. Rū­pė­jo ne fo­tog­ra­fuo­ti, o skam­bin­ti pa­gal­bos nu­me­riu. 

Pa­li­kę stir­nai pa­la­pi­nę, mais­to atsar­gas ir da­lį daik­tų, iki tar­pek­lio at­ro­po­jo­me šlai­tais ke­tu­riomis. Čia lie­tus lio­vė­si, o to­kiai progai pa­si­tai­kius, ke­be­ro­jo­mės į vir­šų lyg ge­na­mi su šau­tu­vu – juk bet kurią mi­nu­tę ga­lė­jo vėl pra­pliup­ti ly­ti. Gi­nė ir min­tis, kad va­ka­re iš­jungs kel­tu­vą, o mes lik­si­me šla­pi pū­goj ant kal­no. De­ja, abu spė­ji­mai iš­si­pildė: iš­li­pę iš tar­pek­lio pa­te­ko­me į pūgą, kel­tu­vas ne­vei­kė, jo­kia žmo­gys­ta ne­si­ro­dė. Čia akys užk­liu­vo už gelto­nos len­tos, ku­rios leis­da­mie­si nepas­te­bė­jo­me. „Zo­na ne­pa­tru­liuo­jama, gel­bė­to­jai ne­dir­ba“ – iš­dės­ty­ta trum­pai ir aiš­kiai. 

„Aš jū­sų lau­kiau“, – sa­ko Sta­sas iš tam­sos, kvies­da­mas užei­ti. Dar akimir­ka, ir mes, ap­si­mu­tu­ria­vę vi­su Sta­so gar­de­ro­bu, šo­ka­me į jo pa­siūly­tus sau­sus ba­tus. Per­šla­pę dra­bužiai gu­la ant pa­sie­ny­je iš­ties­tos virvu­tės, mano kojinės – šuns nasruose. Dan­tys ka­le­na, sun­ku žo­džius riš­liai tar­ti. Nuo iš­se­ki­mo blo­ga.

Stasas klo­ja kup­ra­nu­ga­rio vil­nos čiu­žinį, ­trau­kia sto­rą antk­lo­dę, lie­pia gul­ti pa­il­sė­ti. Už­kai­tęs vir­du­lį, at­neša vais­tų. Pa­nir­da­ma į mie­gus girdžiu Sta­so pa­sa­ko­ji­mą apie jo per dau­gy­bę me­tų iš­vaikš­čio­tus kal­nų ta­kus, apie vir­šū­nes, apie bai­siau­sias per­ėjas. „Jei rei­kia, aš vyks­tu ir į gelto­ną­ją zo­ną“, – sa­ko gel­bė­to­ju dirban­tis al­pi­nis­tas, trauk­da­mas ci­ga­retės dū­mą.

Su­te­mus jė­gos grįž­ta, bet švie­žias antp­lū­dis pa­bu­di­na ir skran­dį. Iš­girdęs, kad ant kal­no šven­tė­me gim­tadie­nį, Sta­sas pa­gy­vė­jęs siū­lo dar sy­kį at­švęs­ti. Iš lau­ko vir­tu­vės grįžęs su glė­biu gė­ry­bių, guldo jas ant sta­lo. Po aki­mir­kos jur­to­je pa­sklinda gar­dūs kva­pai – mū­sų pri­mu­sas net pūkš­da­mas čirš­ki­na kep­tu­vė­je avie­nos šaš­ly­kus, viš­tos kul­šis, puode ver­da ma­ka­ro­nus, kai­ti­na ar­ba­tą. 

„Iš­jun­gė elek­trą ir kel­tu­vus penkioms die­noms“, – su­kram­tęs šaš­lyką pra­ne­ša Sta­sas. Bet ne­nu­si­me­na vie­nas įka­lin­tas kal­ne, pa­tam­sy­je. Jis jur­to­je gy­ve­na sa­vai­tes ir mė­ne­sius, į mies­tą nu­si­lei­džia tik ap­si­kirp­ti, pasė­dė­ti res­to­ra­ne, pa­si­vaikš­čio­ti gatvė­mis, bet po po­ros die­nų vėl ke­lia­si vir­šun. Mies­te gy­ven­ti jis ne­ga­li. Kai pa­sku­ti­niu kel­tu­vu nuo kal­no nu­silei­džia vi­si dar­buo­to­jai ir tu­ris­tai, pra­si­de­da Sta­so lai­kas.

Su­pap­sė­jęs pa­sku­ti­nę ci­ga­re­tę, Sta­sas pa­si­šau­kia šu­nis ir iš vi­daus už­re­mia me­di­nes du­ris. Su­te­mus prie jur­tos pa­ieš­ko­ti mais­to at­klys­ta sniegi­nis leo­par­das. Pa­sak Sta­so, ge­riau su juo ne­su­si­tik­ti. Vi­si iš­si­tie­sia­me ant sa­vo ki­li­mė­lių ir Sta­sas už­pu­čia žva­kę. Tu­rint to­kius šil­dy­tu­vus, nešal­ta ir šal­čiau­sią nak­tį. Tam­so­je girdė­ti tik pū­gos riau­mo­ji­mas ir dvie­jų šu­nų šno­pa­vi­mas.

Bū­na ir pokš­tų su tais has­kių veis­lės šu­ni­mis, žmo­nės ne juo­kais to­kio dy­džio gy­vū­nų iš­sigąs­ta. Kar­tą iš­vy­du­si Sta­so drau­gužius ar­ti­nan­tis, ne­di­du­kė ja­po­nė griu­vo ant že­mės šauk­da­ma, kad ją puo­la vil­kai.

Pū­ga ne­pa­si­trau­kia nei ry­te, nei iki pie­tų. Nors ir ne­no­ro­mis, ten­ka at­sisvei­kin­ti su Sta­su ir ne­rti į šlapd­ri­bą, ieš­ko­ti ke­lio že­myn. Dar ir da­bar prieš akis ma­tau, kaip de­be­siui prasis­ky­rus Sta­sas mo­ja nuo šlai­to, net šir­dį sus­pau­džia. Šu­nys tu­pi prie ko­jų iš abie­jų pu­sių. Po kelių aki­mir­kų trys juo­di taš­kai ištirpsta mig­lo­je.

Va­lan­da, dvi, trys… Pramak­li­nę sli­džių tra­so­mis pro vi­sas ba­zes, va­ka­rop pa­sie­kia­me Al­ma­tą. Mies­te tvos­kia karš­tis, sau­lė spi­gi­na kaip pa­šė­lu­si. Ap­si­nuo­gi­nę pra­ei­viai su užuo­jau­ta dėb­so į mus, per­mir­ku­sius iki pa­sku­ti­nio siū­lo.

Al­ma­to­je iš­vers­ti ša­li­gat­viai, išraus­tos aikš­te­lės – prieš pre­zi­den­to Nu­rsul­ta­no Na­zar­ba­je­vo gim­ta­die­nį ir nau­jo­sios Ka­za­chi­jos sos­ti­nės Asta­nos dvi­de­šim­tą­jį ju­bi­lie­jų nu­spręsta rim­tai su­sit­var­ky­ti. Mies­te tūkstan­čiai, o gal – de­šim­tys tūks­tan­čių dar­bi­nin­kų, ir vis­kas tvar­ko­ma vie­nu me­tu – par­kai, aikš­tės, ša­li­gat­viai, skve­rai, alė­jos. Tau­ta vaikš­to gat­vėmis kar­tu su va­ži­nė­jan­čiais au­to­mobi­liais ir au­to­bu­sais.

Ne­įti­kė­ti­na, kaip vie­nu me­tu įma­no­ma ras­ti tiek ply­te­lių klo­jė­jų ir as­fal­to tie­sė­jų. Lyg me­džiai miš­ke – vie­niems nu­to­lus, ki­ti pri­ar­tė­ja. Tik aki­vaiz­du, kad trūks­ta tech­ni­kos – de­vy­ni iš de­šimties dar­bi­nin­kų ka­sa grio­vius kas­tuvais. Tik lai­min­gie­ji sė­di prie eks­kava­to­rių vai­ro.

Dar ne­iš­džiū­vę nuo liū­ties svarsto­me, kurtrauk­si­me pa­il­sė­ję – Al­mato­je tiek vis­ko daug. Ap­link mies­tą gau­su vaiz­din­gų vie­tų. Be Tal­ga­ro per­ėjos ir Šim­bu­la­ko kal­no iš Al­ma­tos ga­li­ma ap­lan­ky­ti Di­dį­jį Al­ma­tos eže­rą (15 km nuo cen­tro), nuo jo nu­ke­liau­ti į Kos­mo­so sto­tį ir Di­džią­ją Al­ma­tos vir­šū­nę (dar apie 15–20 km), nu­va­žiuo­ti į Ša­ry­no tarpek­lį (200 km).

O Al­ma­tos centre sma­gu pasi­vaikš­čio­ti Ar­ba­tu, vi­du­ry mies­to pa­kil­ti kel­tu­vu į Kok To­bės kal­ną, ku­ria­me sto­vi te­le­vi­zi­jos bokš­tas, ap­lan­ky­ti vie­ną di­džiau­sių Ka­zachsta­ne Cen­tri­nę me­če­tę. Vaikš­ti­nė­jant Ža­lia­ja­me tur­gu­je ga­lima par­agau­ti ku­myso, kup­ra­nu­ga­rės pie­no, ark­lie­nos, sū­rio sal­du­my­nų ir vi­so­kių eg­zo­tiš­kų da­ly­kų, ku­rie at­sidu­ria ant kas­die­nio ka­za­chų sta­lo. Jais mė­gau­si­mės, kai iš­džiū­si­me ir iš­si­mie­go­si­me...

Tiesioginius skrydžius iš Rygos į Almatą nuo balandžio iki spalio mėnesio vykdo skrydžių bendrovė AIR BALTIC. Kartu su jungiamuoju skrydžiu iš Vilniaus kelionė per Rygą į Almatą trunka apie 7–8 valandas.

Turisto kortelės (vizos pakaitalas) keleiviams išdalijamos lėktuve. Jas geriausia užpildyti dar nenusileidus, nes oro uosto atvykimo salėje prieš pasų patikrą nėra nei kur atsisėsti, nei ant ko pasiremti, nei kuo rašyti. Verta pasiimti savo rašiklį, nes ir mieste ar viešbutyje norint ką nors pasižymėti, ne taip lengva jį greitai gauti.

Iš oro uosto į Almatos centrą (apie 20 km) patogiausia važiuoti taksi – reali kaina iki centro yra apie 3000–3500 tengių (8–10 eurų). Galima važiuoti ir miesto autobusu už 150 tengių, bet užtruks tikrai ilgai ir neaišku, kada autobusas atvažiuos.

Kazachstano valiuta – tengė; 1 euras apytiklsliai lygus 415 tengių.

Kazachstane taksi laikomas bet kuris automobilis, sustojantis jums pakėlus ranką, kitaip tariant, visi automobiliai yra potencialūs taksi ir daugelis vairuotojų važinėja gatvėmis tik tam, kad užsidirbtų pinigų. Almatos gyventojai irgi naudojasi tokių taksi paslaugomis – pilnos gatvės tranzuojančių žmonių. Važiuoti mieste tokiu transportu – apie 1000 tengių. Galima paprašyti nuvežti ir į užmiestį, į kitus miestelius ar į kalnus, protingai sutariant dėl kainos.

Naudotis užmiesčio autobusais ar mikrobusais patartina nebent turint marias laiko ir jokio konkretaus plano, mat transportas gali ir neišvažiuoti, jei nesusirinks keleivių. Privačių vairuotojų pateikiamos kainos nėra kosminės, o jei derėsitės dalindami jas iš dviejų, išeis pigiau, nei važiuoti autobusu Lietuvoje.