Parašė: Kristina Stalnionytė
Išėjus pro Almatos oro uosto vartus apspinta krūva taksistų. Grūdasi, seka iš paskos, siūlo savo paslaugas perrėkdami vienas kitą, o jų išsilenkus lekia pavymui, žūtbūt pasiryžę pasičiupti atvykėlius. Gal ir ironiška, bet Altajaus grupei priklausančiomis tiurkų kalbomis kazachas reiškia „pabėgęs į laisvę“. Tą prisimenu kaip tik tuomet, kai atkakliausias persekiotojas, pastvėręs už rankovės, pradeda derybas.
Penkiolika eurų – tiek Armanas prašo už kelionę iki miesto centro. Pasiderėjus kaina nukrinta trečdaliu. Galima mušti ir daugiau – stipriai panorėję turbūt nuvažiuotume už septynis, bet nesinori leistis į kalbas. Oro uostą nuo centro skiria 20 km, o tai nemenkas atstumas.
Sėdame į automobilį, o kol pasiekiame reikiamą gatvę, spėjame pavartyti vairuotojo mums pakištą nuotraukų albumą apie Kazachstano grožybes. Šitaip vaizdais viliojami iš lėktuvo išlipę švieži kąsneliai – Armanas nuveš į kanjonus, į dainuojančias kopas, prie ežero ir į kalnus... Visas atostogas galima susiplanuoti dar nespėjus įkelti kojos į viešbutį. Raminame Armaną, kad ketiname ramiai pailsėti mieste, bet lipdami iš automobilio vis vien gauname taksisto telefono numerį.
Atsidūręs Almatoje aštuntą ryto (tokiu laiku nusileidžia tiesioginiu reisu iš Rygos skrendantis Air Baltic lėktuvas), regis, tik ir drožk į miestą, bet nuovargis daro savo. Trumpas poilsis užtrunka iki vakaro. Kad nepramiegotume visos dienos, saulei leidžiantis krapštomės lauk. Kulniuojame ten, kur labiausiai reikia – į valiutos keityklą. Už kiekvieną eurą gavę po 415 tengių, tampame turtuoliais – piniginė neužsisega, kišenės išsipūtusios.
Pats laikas į kioską pirkti vietinio ryšio telefono kortelės, nes lietuvišku numeriu Kazachstane naudotis brangu. Už porą eurų įsigijus vietinę kortelę ir terminale pasipildžius sąskaitą 1500 tengių, pakaks interneto bei vietinių pokalbių laiko visoms atostogoms. Tokių automatinių terminalų yra prekybos centruose ir kitose viešosiose vietose.
Žibek Žolos pėsčiųjų gatvė pasitinka rožiniu saulėlydžiu. Aštuntajame dešimtmetyje šiai gatvei prigijęs neoficialus Arbato pavadinimas išliko iki šiol, bet žemėlapyje tokio turbūt nerasite. Pėsčiųjų prospektas išklotas plytelėmis, nors šaligatviai šiame mieste – ne savaime suprantamas dalykas. Su šiuo reiškiniu susidursi tik centre. Toliau nuo centro palei gatves tenka kulniuoti kelkraščiais arba žolyte. O Arbate šaligatvio į valias – abipus jo pasklidę dailininkai, meno dirbinių ir suvenyrų pardavėjai, kas spaudžia sultis, kas pardavinėja ledus, ant suoliukų burkuoja porelės, aplink fontanus laksto vaikai.
Arbate yra kelios parduotuvės ir restoranai, stovi didelis prekybos centras, o savaitgaliais atokiausioje gatvės dalyje klega maisto turgus. Rytojaus dieną mes kaip tik čia. Vaisių ir daržovių spalvos nuo prekystalių masina vaizduotę, ant žemės suversti kalnai morkų, bulvių, melionų. Dėmesį patraukia du vyrukai, pasistatę sieną iš dvylikos žalių blokelių. Priėjus arčiau vaizdas išryškėja, ir blokeliai virsta kanistriukais, iš kurių vyrukai pilsto girą. Dvylika rūšių giros – Almatoje tai įprasta. Ją kazachai gamina ne tik iš duonos, bet ir iš aronijų, vyšnių, šaltalankių, aviečių, spanguolių, medaus. Atsigaiviname litru spanguolių giros ir kepinami 35 laipsnių karščio vėl neriame į turgaus minią.
Iš Arbato kalnų pusėn suka kita pėsčiųjų gatvė, pilna restoranų, barų ir užkandinių. Joje stovi skaniausių Almatoje čeburekų kioskas – jeigu eisite, tikrai rasite. Netoli ir žymiausia miesto šašlykinė, įsikūrusi ant upės kranto. Nevalgantiems mėsos Kazachstane daržovių – į valias. Skanios kazachiškos bandelės baursakos su įvairiausiais įdarais ir, žinoma, gaivūs obuoliukai.
Užspaustose, gatvių kampuose prisiglaudusiose pieninėse galima paragauti ir kumelės bei kupranugarės pieno, sūrių, saldumynų. Kupranugarės pienas atkeliauja iš stepių, kur ganosi bandos. Šis pienas ypač maistingas, turi daug vitaminų. Sveiką gyvenimo būdą puoselėjantys kazachai dieną pradeda jo išgerdami. Tikima, kad kupranugarės pienas gelbėja nuo daugelio ligų ir grąžina jaunystę.
Kitokių kazachiškų gėrybių Žibek Žolos gatve kulniuojame į Žaliąjį turgų. Tai dar 1970 metais pastatytas dviaukščio kvadrato formos paviljonas, atsiradęs ten, kur nuo seniausių laikų būrėsi prekeiviai. Čia rasi turbūt visko, kuo domisi ir ką valgo kazachai. Bent jau gurmaniška ekskursija po maisto skyrių tikrai privaloma. Neriame pasižvalgyti.
Nuo prekystalių moja Ania, kilnodama arklienos dešras. Jos vardas, kaip ir kitų pardavėjų, užrašytas virš prekių pakabintoje lentelėje. Nenori arklienos, pirk kupranugarienos; nenori ir tos – priešais šypsosi Rajana, siūlydama elnienos, bebrienos, stirnienos, lokienos... Lilia gaivinasi vėduokle, nuo žalios mėsos gabalų kartu nugindama muses. Viltingai žvelgia Jelena, kviesdama prieiti prie arbūzų. Katia nieko nesako, tik atkiša ant lentelės pripjaustytų sūrių paragauti. Dastanas kiša figų, Serikas vaišina riešutais. Išeiname iš turgaus pilnais pilvais ir pilnais maišais.
Rytais pabudina muedzino balsas – šiame mieste ilgai miegoti nevalia. Traukiame pasidomėti, iš kur dar neprašvitus sklinda balsas. Įsijungę navigaciją, prieiname Centrinę mečetę, vieną didžiausių ir gražiausių Kazachstane – auksinis kupolas blizga saulėje, apsuptas didelių ir mažų bokštelių. Ant 1999 metais pastatyto balto rūmo kupolų matyti užrašai iš Korano arabų kalba. Mečetės kieme erdvu, žalia, gatvės garsus sugeria supančių medžių lapija. Tvarka ir ramybė pakylėja, pasijuntame pailsėję.
Toliau kulniuodami gatve išvystame keltuvą ir juo tikrai pakylame virš miesto. Almatos centre esantis lynų kelias į 1100 m aukščio Kektebės viršūnę atidarytas dar 1967 metais. Ant kalno galima ir užlipti, tačiau kai tvyro 36 laipsnių karštis, nelabai norisi miklinti kojas.
Nuo Kektebės kupros į vieną pusę matyti miestas, į kitą – kalnai, priklausantys Tianšanio priekalnėms. Iš čia į Kiniją – vos du šimtai kilometrų, o Kirgistanas visai šalia. Ten, kur susikerta Kazachstano, Kinijos ir Kirgizijos siena, dangų remia aukščiausia Kazachstane 7050 m Chan Tengrio viršūnė.
Kektebės kalne pilna žmonių, išsirikiavę suvenyrų kioskai, padavėjas lauko užkandinėje čirškina šašlykus, vaikai klykauja sukdamiesi apžvalgos ratu, o tie, kurių tėvai neleido, fotografuojasi prie paminklo „The Beatles“ grupei arba turškiasi fontane. Pasivaikščioję alėja pasidžiaugiame ramybe ir kalnų vaizdais. Atokiau stovintis televizijos bokštas nelankomas, tenka pasitenkinti vizitu į nediduką zoologijos sodą. Jei reikia adrenalino, stačiu šlaitu galima pasivažinėti vasaros rogučių trasa.
Šalies prezidento Nursultano Nazarbajevo (vadovauja nuo 1990 metų) parkas nustebina neaprėpiamais plotais ir tuščiais takeliais. Toliau nuo paradinio įėjimo gigantiškų kolonų tvyro tokia ramybė, kad bendra atmosfera primena kapines. Greit paaiškėja kodėl – ant stulpelių pakabintose taisyklėse išdėstyta, kad draudžiama lipti ant žolytės, iškylauti, užkandžiauti ir triukšmauti. Ramiame 73 ha užimančiame parke neseniai susodinta per 10 tūkst. medžių. Parko įžymybė – prie paradinio įėjimo trykštantis penkiaaukštis dainuojantis fontanas, sudarytas iš vienas į kitą įsiliejančių baseinų. Aplink jį būriuojasi daugiau žmonių.
Visai kitas vaizdas važiuojant iš parko keliu, vedančiu už miesto – vos baigiasi namai, pakelės mirga nuo susėdusių iškylautojų: minios žmonių po krūmais, atvirose vietose ir tiesiog kelio dulkėse prie automobilių. Vieni susirentę pastoges kepa šašlykus, kiti išsiskleidę staltieses vynioja lauknešėlius, dar kiti užkandžiauja nuo kapoto. Šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių. Užtat kelyje baisus kamštis, automobiliai vos juda, visi nori rasti vietos dulkėse prisėsti, vieni šalia kitų ir šalia automobilių. Rūksta dūmai, čirška kepsniai, nosį kutena kvapnus mėsytės aromatas. Dulka iš po ratų, tačiau čia linksmintis nedraudžiama.
Kazachstane taksi laikomas bet kuris automobilis, sustojantis jums iškėlus ranką, kitaip tariant, visi automobiliai yra potencialūs taksi ir daugelis vairuotojų važinėja gatvėmis tik tam, kad užsidirbtų pinigų. Almatos gyventojai kasdien naudojasi tokių taksi paslaugomis, važiavimo mieste kaina – apie 1000 tengių.
Sustojusių vairuotojų galima paprašyti kitą dieną nuvežti ir į užmiestį, į kitus miestelius ar į kalnus, protingai susitariant dėl kainos. Naudotis užmiesčio autobusais ar mikrobusais patartina nebent turint marias laiko ir jokio konkretaus plano, mat transportas gali ir neišvažiuoti, jei nesusirinks keleivių. Privačių vairuotojų pateikiamos kainos nėra kosminės, o jei derėsitės dalydami jas iš dviejų, išeis pigiau nei važiuojant autobusu Lietuvoje. Vairuotojui tokia kaina dažniausiai būna priimtina.
Tiesioginius skrydžius iš Rygos į Almatą nuo balandžio iki spalio mėnesio vykdo skrydžių bendrovė Air Baltic. Kartu su jungiamuoju skrydžiu iš Vilniaus kelionė per Rygą į Almatą trunka 7–8 valandas.
Turisto kortelės (vizos pakaitalas) keleiviams išdalijamos lėktuve. Jas geriausia užpildyti dar nenusileidus, nes oro uosto atvykimo salėje prieš pasų patikrą nėra nei kur atsisėsti, nei ant ko pasiremti, nei kuo rašyti. Verta pasiimti savo rašiklį, nes ir mieste ar viešbutyje norint ką nors pasižymėti ne taip lengva jį greitai gauti. O oro uoste - tai tikras deficitas.