Bankokas: auksarankiai kalviai, dubenėliai ir šventyklų bokštai

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Trečiąjį šimtmetį įpusėjusi Tailando karalystės sostinė Bankokas žavus savo jaunatvišku polėkiu ir įdomiais, į praeitį pažvelgti kviečiančiais veidais. Senų laikų istorijos čia tarsi įmegztos į gyvą, šėlstantį ir ūžiantį naujų laikų megztinį, išpuoštą baltomis budistinių šventyklų sienomis, mozaikomis ir aukso kupolais. Net gynybinius bokštus čia galima supainioti su nedidukais balto mūro rūmais. Tarp šių grožybių kasryt pabunda aštuoni milijonai turtingų ir skurdžių gyvenimų, kurių vieni, pačiupę mobiliuosius į rankas, skuba į virtualią realybę, o kiti, atrodo, laiko mašina sugrįžta atgalios. 

 

 

Anksčiau Siamu vadintą Tailandą valdo jau dešimtasis Čakrių dinastijos karalius - 2019 m. Bankoke karūnuotas Maha Vajiralongkornas dar žinomas kaip Rama X-asis. Iki Čakrių dinastijos pradžios prie Čau Prajos upės gyvavo ir dvi ankstesnės tajų karalystės sostinės - Ajutaja ir Tonburis. Po 1767 m. mianmariečių užgrobtos istorinės Ajutajos centrą galima pasižvalgyti nukeliavus aštuoniasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Bankoko, o Bankoko rajonu virtusi vėlesnės Tonburio karalystės sostinė lengvai pasiekiama pervažiavus upę tiltu ar persikėlus barža. Kad Čau Prajos upės potvyniai Bankokui būtų švelnesni ir pridarytų kuo mažiau bėdų gyventojams, dar 1783 m. iškasta nemažai miestą vagojančių kanalų.

 

Vienuolis prie budistinių reikmenų parduotuvės
Vienuolis prie budistinių reikmenų parduotuvės / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Ratanakosino saloje įsikūrusį Bankoko senamiestį ir prie jo prisišliejusius rajonus lengviausia ir įdomiausia tyrinėti vaikštant palei kanalus ir upę, o jei reikia greitai - sėsti į vieną iš kelių šimtų ar tūkstančių upe ir kanalais plaukiojančių baržų. Šis oficialus ir nebrangus miesto transportas gali nugabenti jus kur tik panorėsite, jei prieš tai nepatingėsite pasidomėti baržų maršrutais ir stotelėmis. Jie sužymėti vandens transporto žemėlapiuose, panašiai kaip autobusų ar troleibusų planuose. Norėdami išvengti spūsčių ir sutaupyti laiko, vandeniu į darbus ir iš jų kasdien keliauja minios bankokiečių. Galite sėsti ir į turistinę baržą – vietoje pusės euro sumokėsite penkis, tačiau su tuo pačiu bilietu per dieną įšoksite ir iššoksite tiek kartų, kiek tik panorėsite. Keleivių laukia ir šimtai upe plaukiojančių privačių mažų barželių. 

 

Bankoko transportas - barža Čau Prajos upėje
Bankoko transportas - viena iš daugybės baržų Čau Prajos upėje / Foto: Kristina Stalnionytė

Seniausia Bankoko bendruomenė

 

Perėjusi senamiestį juosiantį kanalą, iš triukšmingos Bankoko gatvės suku į siaurą skersgatvį, kuriame vos prasilenkia du žmonės. Čia ausis pasiekia plaktukų aidas, nors aplink nieko nematyti: skersgatvis vingiuotas, kampuotas, aukštos sienos be langų. Į šonus driekiasi ankšti išsišakojimai, bet ir tie užsisuka kampu. Žengus angų link, kaukšėjimas garsėja, tolstant - rimsta. Kad už sienų kažkas gyvena, išduoda ir skersgatvyje ant kabyklų džiūstantys drabužiai. 

 

Už kelių posūkių įkišusi nosį į atsivėrusią platesnę erdvę, išvystu dvi dešimtis smulkaus sudėjimo žmonių. Prie puodo palinkusi pusamžė moteriškė jame kažką maišo samčiu, dvi jaunesnės moterys ir trys jaunuoliai, susėdę aplink stalą, srebia iš lėkščių, o iš po daiktų šūsnies blerbia televizorius. Jo rodomą vaizdą atidžiai seka ant sofos gulinti senolė. Kambario pakampėse – gėlių vazonai, viduryje - keletas plaktukais besidarbuojančių vaikinų ir senelių.

 

Prieš gaminant dubenėlį reikia tiksliai išmatuoti
Prieš gaminant dubenėlį reikia tiksliai išmatuoti / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Tokių gyvybės kišenėlių skersgatvyje prie Bamrung Muaeng kelio - ne viena. Labirintas jungia kelis, o gal kelias dešimtis Banbato bendruomenės būstų. Šios kišenėlės jiems - ir kiemai, ir kambariai, ir dirbtuvės. Erdvesnėse vietose gaminamas maistas, ankštesnes skirtos ilsėtis ar miegoti. Na, o darbuotis tinka kiekvienas laisvesnis kampas. Netoli Auksinio kalno šventyklos įsikūrusi vietinių grupelė jau ne vieną šimtmetį verčiasi išmaldos dubenėlių gamyba, kuriuos tailandiečiai dovanoja budistų vienuoliams.

 

 

Paruošta kalti dubenėlio forma
Paruošta kalti dubenėlio forma / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Banbato bendruomenės kasdienybė šiandien beveik nesiskiria nuo jų gyvenimo prieš du šimtus metų. Šie žmonės net įsikūrę ten pat, kur XVIII a. nusėdo pabėgę iš mianmariečių užgrobtos Ajutajos. Banbatai pirmieji pasistatė namus prie naujųjų Bankoko kanalų – ten, kur ir dabar. Iš Ajutajos išguitos bendruomenės meistrai dubenėlius iki šiol gamina tradiciniu būdu, kuris vadinamas Batt Bu.

 

Dubenėlių kalviai

 

Aukų dubenėliais vadinamus indus, į kuriuos budistų vienuoliams dedamas maistas, prie Bamrung Muaeng kelio pirkdavo Bankoko gyventojų seneliai, proseneliai ir proproseneliai. Tai vienas iš svarbiausių vienuolio daiktų. Net 95 procentai Tailando gyventojų - budistai, tad dubenėlių naudotojų ir pirkėjų niekuomet netrūkdavo. Anksčiau vienuoliai turėdavo vos kelis daiktus - oranžinį apsiaustą, ekleziastą, diržą, skustuvą, adatą ir vandens filtrą, o šiandien nešiojasi ir išmaniuosius telefonus.

 

 

Šiam linksmam Metalinės šventyklos vienuoliui - 83 metai.
Šiam linksmam Metalinės šventyklos vienuoliui - 83 metai. Jis neturi telefono, bet puikiai kalba angliškai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Tiesa, dabar yra dviejų tipų vienuoliai – tradiciniai ir madingieji. Tradiciniai gyvena pagal šimtmečius siekiančias doktrinas, o madingieji – pagal laikmetį. Kiekvienas save gerbiantis Tailando vyras bent sykį gyvenime kelias savaites skiria vienuolystei. Dažniausiai į vienuolynus patraukiama prieš vedybas, tačiau ir vedybos vienuolystei – ne kliūtis. Vyras gali pasišalinti iš šeimos į vienuolyną tik kuriam laikui, o baigęs vienuolystės terminą - vėl grįžti į šeimą. Pasak tailandiečių, toks paprotys palaiko Budizmą gyvą ir skatina sąmoningumą.

 

Banbatų bendruomenės kalvis dirba gatvėje prie savo namo
Banbatų bendruomenės kalvis dirba gatvėje prie savo namo / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Šiais laikais apstu įvairių išmaldos dubenėlių, bet tikruoju tradiciniu laikomas tik molinis arba nukaltas iš juodo plieno. Jo plotis turi būti nuo 18 iki 28 centimetrų. Anuomet vienuoliai su dubenėliais vaikščiodavo po miestą pasakodami gyvenimo tiesas, o žmonės jiems įdėdavo, kas ką galėdavo. Kad nesuvalgytas maistas nepelytų arba vienuoliai jo dubenyse neslėptų, dubuo turėjo būti ne platesnis nei 28 centimetrai. Buda neleido vienuoliams nešiotis blizgaus plieno, auksinių, sidabrinių, varinių, brangakmeniais išpuoštų ar kitokių brangių dubenėlių, kad niekas jų nepavydėtų ir nepavogtų. Neturi dubenėlio - lieki be maisto, o kas gali būti blogiau?

 

Kad vienuoliai vaikščiotų po gatves su tuščiais dubenėliais matyti neteko, tačiau Bankoke tikrai apstu žmonių, nešančių į šventyklas maisto arba užkalbinančių gatvėse vienuolius bei perkančių jiems užkandžių bei daiktų. Šventyklose aukoms rinkti dažniausiai naudojami dideli Banbato dubenėliai – tai aukščiausia klasė. Į juos dedami kiaušiniai, duona, miltai, daržovės – visa, ką suneša aukotojai. Į apsauginį panašus dubenėlių prižiūrėtojas juos tvarko, tuština ir pakeičia tuščiais. Prisipildę indai nešami vienuoliams. Kiti žmonės neša maistą jau sudėtą į dubenėlius, o mainais pasiima tuščius, kad vėl galėtų juos pripildyti.

 

Pradėjus darbą dubenėlis nuolat matuojamas
Pradėjus darbą dubenėlis nuolat matuojamas / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Dalis Banbato bendruomenės dubenėlių vis dar gaminami iš juodo, kita dalis - iš storo blizgaus plieno. Juk laikai dabar kitokie, blizgus plienas – ne stebuklas. Pirmiausia iš lenktų geležčių sukuriamas puodo rėmas – metalo griaučiai atidžiai matuojami, formuojami, sužymimi susikirtimo taškai. Puodas lyg koks plokščias gaublys sulydomas ties dienovidinių ir lygiagrečių susikirtimais. Ant tuščiavidurio metalinio rutulio kaldinami plieno lakštai, kurie paskui gludinami ir kalinėjami tol, kol išeina vientisas lygus paviršius. 

 

Vertė matuojama dvasingumu

 

Prie vieno puodo keturi skirtingą darbą atliekantys Banbato bendruomenės meistrai triūsia keturias dienas. Tada dubuo keliauja į lentyną, į krūvelę, ar į dvimetrinį dubenų kalną, iš kurio jį jau galima nusipirkti. Tokio dubens kalimas – tai filosofinis ir religinis ritualas, kurį privaloma atlikti sąžiningai. Meistras turi ne tik giliai tikėti Budizmu bei gerbti savo mokytojo žinias ir išmintį, bet ir dirbti su meile, branginti bei tausoti įrankius. Šio indo vertė matuojama ne pinigais, o gamintojo ir pirkėjo dvasingumu. Jei tik mokėtų angliškai, meistrai jums tai papasakotų.

 

Dubenėlių gamyba - įprastas moterų darbas Banbatų bendruomenėje
Aukų dubenėlių gamyba - įprastas moterų darbas Banbatų bendruomenėje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Visame Banbato labirinte aidintis plaktukų kaukšėjimas išduoda, kad daugiausia laiko užima dubens formos iškalimas. Vingiuodama skersgatviu apeinu vidury jo susėdusius meistrus ir meistres su dubenėliais ir plaktukais rankose. Vieni mėgina dubenis parduoti, kiti – parodyti detales ir įrankius, treti kalinėja, nekreipdami dėmesio į jokius trukdžius. Pakampėse sukrauti bokštai iš senų juodų dubenėlių, kuriuos reikia restauruoti ar perirbti. Dailų nedidelį blizgaus plieno dubenėlį iš Banbato bendruomenės galima nusipirkti už dvidešimt, didesnį – už pusę šimto eurų. Jį tinka naudoti ne tik pagal tiesioginę paskirtį - tai originali interjero detalė.

 

Kalnas naudotų aukų dubenėlių
Kalnas naudotų aukų dubenėlių / Foto: Kristina Stalnionytė

Stebuklingas žodis

 

Išlindusi iš prieblandoje skendinčios gatvelės, atsiduriu prie medienos dirbinių parduotuvių, kuriose prikrauta durų, pagaliukų, rankenėlių, širmų, drožinių. Be vienos sienos ir be durų jos labiau primena plačiai į gatvę atvertus sandėlius. Viskas, kas sukrauta viduje, matyti kiaurai. Banbatai dirba ir čia. Parduotuvių virtinę papildo Banbatų bendruomenės informacijos centras - sankryžoje stovintis senas, medienos ornamentais dekoruotas namas, kurio prieangyje keli žmonės kalinėja dubenėlius. Plaktukų dūžių aidas sklinda toli, iš sankryžos nulėkdamas gatvėmis į visas keturias puses. 

 

Auksinis kalnas
Auksinis kalnas / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Už kelių skersgatvių prieš akis iškyla Auksinis kalnas. Banbatai gyvena beveik jo papėdėje. Maždaug pusės šimto metrų aukščio kalvą, kurios viršūnėje stovi šventykla su saulėje blizgančia auksine stupa, tajai vadina Vat Saket. Vat – tai savotiškas slaptažodis. Kur tik rasit parašyta Vat, žinokit - šventykla ir svarbus žodis, jei vaikštote vieni ir norit nepaklysti. Mėginant kur nors nueiti arba nuvažiuoti, geriausia klausti kelio į arčiausiai nuo tos vietos esančią šventyklą. Kitaip vargu ar pavyks susišnekėti, nes anglų kalbos nesuprantantys tajai užkalbinti tik skėsčioja rankomis, rodo į kitus praeivius, linksi galva arba bėga. O jei sakysit Vat - tai gali ir suklūsti.  

 

Kalnas atogrąžų miške

 

Nesunku suprasti, kad dauguma banbatų dubenėlių nusėsdavo Ramos III-ojo laikotarpiu atsiradusiame Auksiniame kalne - iki šios šventyklos nėra nė dviejų šimtų metrų. Galima sakyti, tai banbatų teritorija. Bankoko vidury išdygusio kalno pamatą sudaro sugriuvusios šventyklos liekanos. Nelaimė atsitiko karaliui siekiant tobulumo: jis tol state, gražino ir plėtė senelio Ramos I-ojo kūrinį, kol minkšta Bankoko žemė neatlaikė svorio. Nuvirtusi didžiulė stupa sugriovė senovinę šventyklą, ir ant sutvirtintų griuvėsių teko viską pradėti iš pradžių. Rama III-asis tiek kantrybės jau nebeturėjo – šventyklą užbaigė jo anūkas Rama V-asis. 

 

Varpai prie Auksinio kalno šventyklos
Varpai prie Auksinio kalno šventyklos / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Trijų šimtų laiptų juosta apvynioto Auksinio kalno aukštis nuo papėdės siekia beveik 80 metrų, o iki stogo viršūnėlės – dar dar daugiau. Lyg per atogrąžų mišką kopiu į medžiais apaugusį Ramos V-ojo kūrinį – ant šakų želia bromelijos, sklando dirbtinis rūkelis, iš vijoklių ir paparčių žvelgia pasislėpusios skulptūros. Tailandiečių pavyzdžiu pajudinu visus pakeliui sukabintus maldų varpus, kurių skimbčiojimas nuvilnija virš apačioje atsivėrusio miesto. Prieš dangoraižių erą Auksinis kalnas buvo aukščiausias Bankoko bokštas, nuo kurio pasižvalgydavo ne vienas praeities keliautojas. O epidemijų laikais iš šioje šventykloje buvusio krematoriumo dūmais į dangų kilo tūkstančių neturtingųjų dūšios.

 

Auksinio kalno Buda
Auksinio kalno Buda / Foto: Kristina Stalnionytė

Metalinė pilis

 

Daug Banbatų nukaldintų dubenėlių atsidurdavo ir Metalinės pilies vienuolių rankose. Kad į ją patektum, tereikia tilteliu pereiti per kanalą į Ratanakosino salą, nužingsniavus puskilometrį nuo Auksinio kalno. Tailandiečių Ratchanatdaram vadinama 36 m aukščio šventykla - vienintelė tokia pasaulyje, jos stogas dengtas metalinėmis plytelėmis, o trimis pakopomis išdėstytos 37 metalinės smailės simbolizuoja 37 žingsnius, reikalingus nušvitimui Budizme pasiekti. Šią šventyklą Rama III-asis 1846 m. įsakė pastatyti savo anūkei princesei Samanasai.

 

Metalinė pilis
Metalinė pilis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Įėjusi į didelį šventyklų kompleksą pasimetu, nežinodama, į kurią pusę žvelgti – spalvos, spalvelės, spalvytės blykčioja saulėje, iš pastatų į pastatus vaikštinėja vienuoliai, kurių vieni iš popierinių puodelių gurkšnoja arbatą, kiti paveiksluojasi kieme išmaniaisiais telefonais. Kur sukti, paaiškėja užvertus galvą viršun – traukiu prie įėjimo į pastatą, kurio stogas gražiausias. Viduje bokštus laikančios kolonos susijungia į koridorius, kuriais nueičiau į vienuolių meditacijos celes, bet laiku užmatau laiptus.

 

Įveikusi daugybę laiptelių, išlendu į aukščiausio bokšto balkoną, virš visų stogų. Net spėti nereikia, kas tame bokšte – žinoma, Buda. Budų atvaizdai šventyklose sėdi kur beeisi, o bokšteliuose – garantuotai. Ant sienos parašyta, kas yra Nirvana. Visi užlipę perskaito, bet vis vien niekas neišsineša to žinojimo iš bokšto. Taip jis ir lieka ten, užrašytas auksinėmis raidėmis.

 

Taip saugomos Budos relikvijos Metalinės pilies bokšte
Taip saugomos Budos relikvijos Metalinės pilies bokšte / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nuo bokšto suskaičiuoju 12 vidurinę pakopą sudarančių bokštelių, o dar žemiau – 24 apatinės pakopos bokštus, visus kartu sudėjus - 37. Už jų į tolį driekiasi Bankoko stogai, gatvėmis lyg gyvatės juda automobilių eilės. Žvilgsnis užkliūna už Auksinio kalno šventyklos ir virš miesto iškeltų plakatų su naujojo karaliaus Vajiralongkorno atvaizdu. Neseniai Anapilin iškeliavusį septynis dešimtmečius šalį valdžiusį jo tėvą Bhumibolą Adulyadejų dėl jo išminties ir gerumo žmonėms tailandiečiai mylėjo tarsi savo tėvą. Belieka tikėtis, kad šių metų gegužę karūnuotas Rama X-asis seks tėvo pėdomis ir įgys tokį tautos pasitikėjimą.

 

Metalinės šventyklos vienuoliai kavinėje
Metalinės šventyklos vienuoliai kavinėje / Foto: Kristina Stalnionytė
Kristinos Stalnionytės knyga Šuarų žemė - pirkti
Kristinos Stalnionytės knyga Kelias į Santjago de Kompostelą - pirkti
Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga Peru spalvos - pirkti


Kristina Stalnionytė - meno kūrėja - paramos gavėjo identifikacinis kodas 71000181