Tauro ragana, Slibino guolis ir kitos istorijos apie Utenos kraštą

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Vaikystėje maniau, kad Tauragnus įkūrė Tauro ragana, kasnakt šokanti ant šluotos ir šėliojanti po apylinkes iki aušros. Ten, kur temstant suspindėdavo mėnulio takas, ji atsispirdavo nuo vandens auksine klumpe. Pakilusi švilpė su vėjais nuo kalnelio ant kalnelio, lėkė slėniais, kartais čiūžteldama iki debesų. Tauro ragana, saugojusi piliakalniuose paslėptus lobius, persmeigdavo visus naktibaldas savo krištoline akimi. Nuo aušros lig sutemų ji tūnodavo giliausiame Lietuvos ežere, pindama vainikus iš lūgnių ir šukuodama žolių kasas. Tauro ragana kišenėje turėjo šilko skarą, kurią ištraukusi bemat paskleisdavo miglą ant krantų, kad niekas jos nepamatytų. 

 

 

Siaubingas liūdesys apėmė sužinojus, kad raganos ežere nėra. Pasak legendų, ten guli slibinas – didžiulis, ilgas, piktas sutvėrimas, prieš daugybę amžių kritęs nuo narsių karių ginklų. Ežeras ir atsirado nugrimzdus slibinui, kuris buvo toks sunkus ir ilgas, kad žemė neišlaikė. Jo kūnas smego pamažu keldamas kalvas, gilindamas slėnį, kol pilvą, žvynus ir ausis užliejo prasisunkę požeminiai vandenys. Bet žemė vėrėsi, ir slibinas grimzdo dar giliau. Būtų nugrimzdęs iki žemės vidurio, jei užpakalis nebūtų atsitrenkęs į kažką kietą. Pasturgaliui bumbtelėjus, virš slibino suraibuliavo ratilai ir nusistovėjo 62 m. skaidraus vandens sluoksnis. 

 

Slibino išdaigos

 

Utenos rajonui priklausantį Tauragnų miestelį nuo Utenos skiria 17 km. Prie jo telkšo ne tik Slibino guolis, bet ir daugiau ežerų. Sako, besigindama nuo karių pabaisa tuos ežerus išmušusi uodega. Viens, du, trys – kur pažvelgsi nuo kalvos, ten išvysi ežerėlį, o karštą vasaros dieną ir tuzinus plikų, į saulę atsuktų pilvų. Kaip reikiant atšilus visi paplūdimiai apgulami. Jų netrūksta: tas - smėlėtas, anas - žolyte nuklotas, dar kitas – lyg minkštas skujų kilimas pušų paunksmėje, kvepia sakais. Vienuose įrengtos poilsio aikštelės, kiti paplūdimiai laukiniai. Tik klok patiesalą ir vartykis prieš saulę, skaičiuodamas debesėlius.

 

Nors nuožmus ir piktas, slibinas bent vieną gerą darbą padarė, kad nusipelnytų atilsio svetimam krašte… Pasakojama, kad atklydusį į Tauragnus paskanauti gražių mergelių, jį pasitiko pulkas narsių karių su ietimis. Puolamas slibinas, trinktelėjęs uodega į vieną pusę, išmušė vieną, trinktelėjęs į kitą pusę – kitą, trinktelėjęs į trečią pusę – trečią ežerą.

 

Į Tauragno slėnio poilsiavietę veda beveik šimtas laiptelių / Foto: Kristina Stalnionytė
Į Tauragno slėnio poilsiavietę veda beveik šimtas laiptelių / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Į didžiausią poilsiavietę, vadinamą Tauragno slėniu, nuo automobilių stovėjimo aikštelės veda beveik šimtas laiptelių. Iš viršaus matyti visas Tauragnas ir apačioje nutiesti takai. Nulipę žemyn kartu su Utenos turizmo centro vadove Rasa Jasinevičiene pasižvalgome nuo dviejų pontoninių lieptų. Yra ir trečias – prie jo galima rišti valtis bei baidares. Pasak Rasos, pakrantėje įrengtos kelios pavėsinės, laužavietės, suolai ir stalai pritraukia nemažai poilsiautojų, o tinkamai išdėstytos šiukšliadėžės bei atokiau sumontuoti lauko tualetai padeda palaikyti tvarką. Daugeliui patinka mušinėti kamuolį smėlėtoje tinklinio aikštelėje, vaikus sunku iškrapštyti iš žaidimų zonos. Sutemus poilsiavietėje įsižiebiantys šviestuvai vasarą leidžia ilgai vakaroti negalvojant apie valandas.

 

Kanklių magija

 

Kodėl Slibino guolį žmonės ėmė vadinti Tauragnu aiškina kitas padavimas. Pasak jo, vieną vakarą prie ežero užklydęs kunigaikštis Rigimantas su karžygių būriu. Naktį karžygiams sumigus, jų kanklininkas ėmęs taip gražiai kankliuoti, kad iš girių atbėgę raguoti taurai sužavėti prigulė paklausyti. Paryčiais melodija nuščiuvo, o taurai, norėdami klausytis jos ir kitąnakt, parodė kanklininkui patogų urvą įsikurti su visa kariuomene. Rigimanto kariai urve pastatė šventyklą dievams ir pilį, kurią taurų garbei pavadino Taurapiliu, o ežerą - Tauragnu. Iki šiol pasakojama apie Taurapilio kalne esantį urvą, iš kurio tylią naktį girdėti kankliaus muzika.

 

Nors ne naktis, užsikariu ant kalno pasidairyti, kur galėtų būti slaptasis urvas. Archeologų duomenimis, ant piliakalnio tikrai stovėjo viena iš Lietuvoje ilgiausiai išsilaikiusių medinių pilių. Pusiasalyje suformuotą I tūkst.–XV a. viduriu datuojamą piliakalnį nuo sausumos skyrė daugiau nei dešimties metrų aukščio pylimas ir juosė su ežeru sujungtas 200 m ilgio griovys. Kai dar nebuvo kelių, gyva pilių siena sulaikydavo į Vilnių žygiuojančius priešus, bet pilys kartu buvo ir ženklai, kuria kryptimi reikia eiti. Užėmę pilį, kalavijuočiai pasičiupdavo iš jos įkaitų, kad parodytų kelią iki kitos pilies, o išvydę tikslą, įkaitus nuskandindavo pelkėse. Užėmus kitą pilį istorija kartodavosi. Taip viena po kitos skindami lietuvių pilis priešai žygiuodavo pirmyn.

 

Taurapilio papėdėje buvęs senasis Tauragnų miestelis kartu su kitomis sėlių žemėmis 1261 metų karaliaus Mindaugo raštu atiteko Livonijos ordinui. Nusileidusi žemyn patrepsiu kojomis tai vienoje, tai kitoje vietoje, bandydama įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė prieš septynis amžius. Hermano Vartbergiečio surašyta kronika mini baisius 1373 ir 1375 m. Livonijos ordino žygius į Tauragnų apylinkes. Netrukus po jų, 1387 metais, Tauragnuose atsirado pirmoji bažnyčia, o šių apylinkių žemes su žmonėmis Jogaila priskyrė Vilniaus vyskupui. Deja, nepraėjus nė pusei amžiaus, Livonijos ordinas 1433 m. Taurapilį sudegino.

 

Liepų alėjoje kvepia vasara / Foto: Kristina Stalnionytė
Liepų alėjoje kvepia vasara / Foto: Kristina Stalnionytė

Istorijos iš po žemių

 

Vaikštinėdamas ant žemės tūlas žmogus nė nenutuokia, ką mindo savo kojomis. O štai archeologams viskas daug aiškiau. Jie darbuojasi ne tik kastuvu ir šepetėliais, bet ir specialiais prietaisais, atskleidžiančiais daug požeminių mįslių. Pasitelkę visokius tyrinėjimų būdus, prie kalno buvusios gyvenvietės vietoje archeologai rado keramikos, tinko, geležies gabalų, iškasė netgi stiklo šukių, patvirtinančių, kad čia stovėjo bažnyčia. Kas bendro tarp stiklo šukių ir bažnyčios? Ogi tai, kad paprasti žmonės stiklo gaudavo pačiupinėti tik sapne. Bet štai bažnyčių langai spindėdavo stiklais.

 

Vertingiausias Taurapilio radinys nesusijęs su stiklu – tai V a. kunigaikščio pilkapynas, aptiktas už pusės kilometro nuo piliakalnio. Dėl brangių įkapių archeologai spėja, jog mirusysis buvo kilmingas karys. Keisčiausiai jiems atrodo svetimų kraštų daiktų rinkinys - tokius daiktus V a. nešiojo aukštakilmiai žmonės vidurio Dunojaus baseine. Žmogelis tik pamirksės akimis išgirdęs tokį faktą, o archeologams tai nauja mįslė – jiems svarbu žinoti, ar šie daiktai - vado atsivežtas grobis, ar laimikis nukovus V a. Lietuvos teritorijoje plėšikavusį kitatautį. Turtuolio pilkapį supusiuose karių kapuose įkapių kur kas mažiau, tad ir mįslių mažiau. Jos netrukdomos snaudžia pilkapyje. 

 

Archeologai skaičiuoja Tauragnų lobio monetas / Foto: Utenos kraštotyros muziejus
Archeologai skaičiuoja Tauragnų lobio monetas / Foto: Utenos kraštotyros muziejus

Tauragnų lobis

 

Anksčiau turtingesni žmonės, sprukdami nuo priešų, mėgdavo užkasti pinigus keraminiuose puoduose. Deja, dažniau užkasdavo nei pasiimdavo. Vieniems pakišdavo koją mirtis, kitiems – atmintis. Būdavo, kad kas nors kitas lobį išsikasdavo. Likusius pamirštus lobius į dienos šviesą iškelia archeologai arba ūkininkai. Pavyzdžiui, 1987 m. Tauragnų apylinkėse bulves sodindamas Alvydas Puodžiukas savo sklype rado du noragus ir sudaužytą puodą su į odą įvyniotomis monetomis.

 

Pasak Utenos kraštotyros muziejuje dirbančio archeologo Daliaus Riboko, kartu su komanda į muziejų parvežusio 1703 Tauragnų lobio monetas, laimikis buvo ypač įvairus: rasta Žygimanto III Vazos grašių, Gustavo II Adolfo šilingų, lietuviškų Žygimanto IV Vazos dvidenarių ir dar daug pinigėlių iš įvairių kraštų. Lietuvos–Lenkijos valstybės monetos šiame lobyje sudarė mažumą. Kartu su monetomis gulėję du nenaudoti geležiniai žagrės noragai – įrodymas, kad to meto žmogui noragai irgi buvo vertingas turtas. Pagal vėliausiai nukaltas Tauragnų lobio monetas spėjama,  kad  jis  paslėptas  1651 m. Į šį ir kitus lobius galima žvilgtelėti tik akies krašteliu – dalis monetų yra Utenos kraštotyros muziejuje, kita dalis - Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Didžioji dalis lobių saugoma archyvuose.

 

Dalis Tauragnų lobio - du noragai ir kelios monetos / Foto: Utenos kraštotyros muziejus
Dalis Tauragnų lobio - du noragai ir kelios monetos / Foto: Utenos kraštotyros muziejus

Žolėmis kvepiantis miestelis

 

Taurapilis įamžintas Tauragnų herbe, vaizduojančiame ant piliakalnio besiganantį raudonragį taurą. Dabartinis miestelis įsikūręs už pusketvirto kilometro nuo piliakalnio. Ką galima rasti jame? Vyšnių sodą, liepų alėją ir muziejų, kurio vadovė Gražina Grašienė pasitinka lauke virdama žolelių arbatą. Šliūkšteli dosnų samtį į Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamo Vytauto Valiušio nužiestą puodelį, ir vedasi vidun. Anksčiau pastate veikė T. Tilvyčio muziejus, o dabar ši vieta lyg inkaras mintims į ano meto tauragniškių gyvenimą. Edukacijų salėje drobine prijuoste pasipuošusi Gražina supažindina su vienos garsiausių XX a. žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės moksliniu ir literatūriniu palikimu. Muziejaus ekspozicija primena ir baisius 1940 ir 1941 metus. Tuomet, dar neprasidėjus sovietų ir vokiečių karui, dešimtys tauragiškių pateko į lagerius arba buvo ištremti į Sibirą.

 

Pamoka apie žoleles Tauragnų muziejuje / Foto: Kristina Stalnionytė
Pamoka apie žoleles Tauragnų muziejuje / Foto: Kristina Stalnionytė

Suakmenėjusi Mokų šeima

 

Ne tik Slibinas nuskendęs Tauragno ežere. Jo dugne guli ir akmeniu pavirtusi Moko žmona Mokienė, o suakmenėjęs Mokas su Mokiuku iki šiol lieja ašaras rymodami miškingame krante. Prie Šeimaties kaimo liūdinčius nelaimėlius kasdien aplanko nemažai žmonių, o gidai savo žodžiais prikelia liūdną legendą. Tiesa, ji kur kas jaunesnė ir už Slibiną, ir už kanklininką. Milžino Moko akmenyje vos įžiūrimai iškalti 1860 metai.

 

Pasakojama, kad į žemę įsmigęs 6 m ilgio ir 4 m aukščio Mokas kadaise buvęs žmogumi. Nusivylęs kaimynų bukumu ir tingumu, jis sumanęs persikelti į kitą Tauragno krantą ir ten apsigyventi. Sūnui ir žmonai Mokas liepęs plaukiant neatsigręžti. Žmona nepaklausiusi atsigręžė ir nuskendo, o Mokas su sūnumi perplaukęs ežerą. Abu gailėjosi Mokienės – taip krimtosi, kad iš sielvarto pavirto akmenimis. O Mokienė, gulėdama ežero dugne, iki šiol krečia šunybes – plėšo žvejų tinklus, nutraukia meškerių valus. Kad išsipildytų svajonė, Moką su Mokiuku reikia paglostyti ir apeiti tris kartus – taip byloja legenda.

 

Moko akmenį reikia paglostyti ir apeiti tris kartus / Foto: Kristina Stalnionytė
Moko akmenį reikia paglostyti ir apeiti tris kartus / Foto: Kristina Stalnionytė

Etnografiniai kaimai

 

Slibino guolis ir dalis Tauragnų seniūnijos priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Į Tauragnų apylinkes patenka ir parko teritorijoje atsidūrę etnografiniai Varniškių, Šiaudiniškio Vaišnoriškės, Strazdų, Šuminų kaimai. Trys pastarieji - lyg muziejai po atviru dangumi. Seniausiuose raštuose šie kaimai minėti kitais vardais, juose išlikę trobų, kluonų ir daržinių iš XIX amžiaus. Dabartiniai Strazdų ir Šuminų pavadinimai kildinami iš čia XVIII amžiuje gyvenusių girininkų, kurių pareigos buvo perduodamos iš kartos į kartą, pavardžių. 

 

Vaišnoriškės - senas bitininkų kaimelis / Foto: Kristina Stalnionytė
Vaišnoriškės - senas bitininkų kaimelis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Šuminų kaime, kurio žmonės ir dabar turi Šuminų pavardę, 1972 m. buvo filmuojamas režisieriaus B. Bratkausko vaidybinis filmas ,,Tadas Blinda“. Vaišnoriškės garsėjo smukle, bitininkais ir medumi, o Strazdai - klojimo teatru ir kultūrine veikla. Senųjų laikų dvasią pajausti galima Strazduose užėjus į dūminę trobą, kurios krosnies ugniakuras sulipdytas ant medinio, moliu apdrėbto pagrindo. Tačiau apie kaimus – kitąsyk. O dabar suku atgal prie Slibino guolio - negaliu atsispirti maudynėms. Šio ežero vanduo toks tyras, kad pasėmus į delną norisi atsigerti. Ak tas troškulys, pažadintas karštos vasaros dienos...

 

Strazdų kaimo autobusų stotelė / Foto: Kristina Stalnionytė
Strazdų kaimo autobusų stotelė / Foto: Kristina Stalnionytė

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Utenos turizmo informacijos centru.