Forarlbergo takais – su žolių eksperte ir bėgiotoju po kalnus

Parašė: Kristina Stalnionytė

Išgirdusi Forarlbergo pavadinimą ne iš karto jį teisingai pakartojau, o kur ši keista vietovė galėtų būti, tegalėjau spėti. Kad „ant kalno“ – neapsirikau: vakariausiame Austrijos pakraštyje, įrėmintame Vokietijos, Šveicarijos, Lichtenšteino ir Bodeno ežero, debesis šukuoja aukštos Alpių kupros.

Vos šimtą kilometrų iš šiaurės į pietus nusidriekusį Forarlbergą pervažiuoti automobiliu pakanka valandos – toks jis nedidukas, tačiau kokie vaizdai! Akys bėgioja slėniais, kyla nuo mėlynų Bodeno vandenų iki 3 tūkst. m aukščio viršūnių. Ne veltui austrai ir jų kaimynai šį kraštą laiko vienu geidžiamiausių atostogų kampelių. Du trečdaliai Forarlbergo žemės pakilę virš 1000 m, o aukščiausias Buino kalnas siekia 3312 m aukštį.

Žiemą ant Alpių šlaitų pasklinda minios slidinėtojų, o vasarą – vaikštinėtojų gamtos takais. Pastarųjų kur kas mažiau nei žiemos turistų, bet tai tik į naudą vaikštinėtojams – nakvynės kainos viešbučiuose krinta, o erdvės kalnuose daugiau. Tiksliau sakant, erdvės vasarą tiek daug, kad, išėjęs ryte pasivaikščioti, iki vakaro pasiilgsti žmonių.

Forarlbergo slėniuose įsikūrę mažiau nei 0, 5 mln. gyventojų. Tradicinio stiliaus namai čia skrupulingai restauruojami, o nauji statomi modernaus dizaino ir paprastų, į gamtą įsiliejančių formų, daugiausia – iš medienos ir trinkelių. Forarlbergo žmonės sako, kad čia daug erdvės jausmams, mintims ir menui, todėl neiškeistų savo krašto į jokį kitą. 

Miunchene sėdame į traukinį, išlipame Obertsdorfe, prie Austrijos sienos. Čia šokame į autobusą, kuris, pavėžinęs penkiolika minučių, paleidžia artimiausiame miestelyje už sienos. Saulei leidžiantis pėdiname į „Alpengasthof Hörnlepass“ svečių namus. Kvepia Alpių žolynai, svyra barzdotos eglių šakos, mūkia karvės, smaginasi vabzdžių spiečiai. Ore tvyro nenusakomas grynumo jausmas, žaliuose kilimuose akys įžvelgia šimtus spalvų.

Šis Forarlbergo kampas, į kurį keliu patekti galima tik iš Vokietijos, vadinamas Mažąja Valso žeme – Kleinwalsertal. Austrams, norintiems čia atvažiuoti, tenka išvykti iš šalies ir, kirtus gabaliuką Vokietijos, vėl grįžti į Austriją. Tiesiai – trukdo reljefas. Vaikštinėdamas po kalnus ar pakildamas keltuvais nuolat patenki tai į vieną, tai į kitą šalį. Kitaip sakant, lipi į kalną Austrijoje, o nusileidi Vokietijoje, arba atvirkščiai. 

Mažojoje Valso žemėje baltuoja 36 Alpių viršūnės (kai kurios ir vasarą apsiklojusios sniegu), bet šis plotelis tėra vienas iš penkių Forarlbergo rajonų. Nors ir mažas, tiesiog visiškas užkampis – tai gurmanų mėgstamas kraštas, garsėjantis sūriais ir jautienos kepsniais. Kalnuose skamba, tilindžiuoja varpeliai, iš krūmų kiša nosis ilgaplaukiai veršeliai, kurių lemtis – atsidurti ant kepimo grotelių. Gaila, kad tokia realybė, tačiau kepsniai gardūs...

Svečių namus Alpengasthof Hörnlepass išvystame per kilometrą. Stovi ant kalno triaukštė troba, apsupta miškų, balkonuose raudonuoja pelargonijos, po egle ganosi gauruotas veršiukas. Iš kamino rūksta jaukus dūmelis – turbūt restorane čirška kepsniai. Net širdį suspaudžia pažvelgus į dideles juodas veršelio akis.

Netoli Riezlern miestelio įsikūrusiu turistų rojumi rūpinasi žolininkė Kristina Keck su vyru Rudigeriu, kasdien besisukiojančiu restorane. Aplink namą veši prieskonių darželis. Jo žolynus kas rytą su žirklėmis apeina jųdviejų sūnus restorano šefas Gregoras. Patiekalai čia gardinami tik Alpių žolelėmis. 

Atokiau nuo namo veši vaistažolės – jas augina pati gamta, o Kristina žino, kada šias gėrybes susirinkti. Ji gali dienų dienas vedžioti žolynais besidominčius svečius po miškus ir pelkes, pasakoti apie vertingus augalus.

Kitą rytą ištyrinėję Kristinos prieskonių darželį, traukiame į pelkę paieškoti retų augalų. Jei nelyja, šalia namo telkšanti pelkė nusenka, bet po lietaus vanduo pakyla, tenka klampoti per liulančius kupstus. Kristina, pasiraitojusi sijoną, šlepsi vandenyje iki blauzdų. Pasigailime nenusiavę – po kelių minučių batai jau šlapi.

Mums įkandin žingsniuoja Herbertas Edlingeris, kalnų žmogus iš gretimo miestelio. Jis irgi augalų žinovas ir garbintojas, nors anksčiau dirbo žinomo restorano šefu, gavo nemažai apdovanojimų. Tačiau vieną dieną Herbertas nusprendė, kad pakaks, nes jo pašaukimas – miškas ir kalnai. Nuo to laiko vedžioja turistus Alpių takais, pasakodamas apie augalus, parodo stirnų, elnių ir kitų žvėrių.

Iškeliavę su Herbertu sukame ne keliais, o į miško tankmę. Prisiragaujame žolynų, prisiuostome žiedų, ištyrinėjame žemėje įspaustus pėdsakus. Aptinkame net retą gyvį – alpinę salamandrą.

Dienai įpusėjus nuo lietaus slepiamės po medžiotojų namelio stogu. Čia Herbertas ištraukia pietums iš kuprinės Valso sūrio, Valso riestainių, Valso skilandžių ir dešrų. Gėrybes pagardiname Herberto gamintomis garstyčiomis su medumi ir puikiu Valso vynu iš jo vyno rūsio.

Be Valso gardėsių, Herbertas pasmaguriauja ir vaistažolių. Suvalgyti tris ramunėles – tai jo kasdienė sveikos gyvensenos taisyklė. Nusiskynęs tris baltus žiedelius, įsimeta į burną kaip desertą. „Jei kasdien suvalgysi tris ramunėles – būsi sveikas ir ilgai gyvensi“, – sako Herbertas kramtydamas.

Už Valso žemėje žiojintį tarpeklį Breitachklamm gilesnio nėra visoje Vidurio Europoje. Nuo „Hörnlepass“ trobelės keturios valandos pėsčiomis palei Braitacho upę – ir mes jau vietoje. Tiesa, tenka pereiti iš Austrijos į Vokietiją.

Upė šniokščia ir platėja, už kiekvieno posūkio stebindama vis gražesniais vaizdais. Dar nepriėjus tarpeklio, uolos abiejose jos pusėse ima stiebtis ir statėti, kol suspaudžia upę iš šonų, ir krantu žingsniuoti nebėra vietos. Geležiniais laiptais kylame į šlaitą, išilgai jo nutiestas kabantis kelias. 

Tarpeklis čia buvo ne visada – jis atsirado po ledynmečio, per pastaruosius 10 tūkst. metų. Ledynai tirpdami išgraužė minkštas uolienas, o ko nepajėgė ledynai, pramušė susiformavusios upės srovė. Jai teko išgremžti 150 m gylio vagą per 2,5 km pločio sieną. Lygiai tokio ilgio takas šiandien veda per tarpeklį. Vienas jo galas yra Vokietijoje, o kitas – Austrijoje. Jei eisite žemyn tarpekliu, pateksite iš Austrijos į Vokietiją, jeigu kilsite į viršų – iš Vokietijos į Austriją.

Įėjimai į tarpeklį abiejuose galuose nuo 17 val. uždaromi, nes patamsyje čia vaikščioti pavojinga – virš galvos kabo akmenys, po kojomis šniokščia galingi verpetai. Kad tarpekliu būtų galima lengvai pereiti, jis dar XIX amžiaus pradžioje keliose vietose išsprogdintas. Įrengti viešą gamtos taką buvo Johano Schiebelio idėja ir jo nuopelnas, todėl prie tarpeklio kabo lentelė su šio vyro vardu.

Prieš daugiau kaip du dešimtmečius tarpeklyje nugriaudėjo akmenų griūtis. Jos sukelta nuošliauža pridarė nemalonumų – užtvenkta upė pakilo 30 m, o po pusmečio 300 kub. m vandens klanas, pramušęs kamštį, nušlavė viską, ką sutiko pakeliui. Dešimt metų prireikė, kad vėl būtų parengtas maršrutas ir atidarytas lankytojų centras, veikiantis nuo 2004 metų.

Prie tarpeklio galima nuvažiuoti ir autobusu. Norint patogiai ir nemokamai naudotis viešuoju transportu, geriausia įsigyti lankytojo kortelę. Visi penki Forarlbergo rajonai turi tokias korteles. Apsistojusiems viešbutyje ar svečių namuose ši kortelė duodama nemokamai arba reikia šiek tiek primokėti (priklauso nuo rajono). Kortelę gausite to rajono, kuriame apsistojate. Ja naudojantis galima laisvai važinėtis visais rajono autobusais ir keltuvais, taip tikrai sutaupoma nemažai pinigų. Tačiau jei įlipsite į Vokietijos ar kito rajono autobusą, teks pirkti bilietą. 

Stefanui Heimui kažin ar reikia tokios kortelės – jis visur drožia pėsčias. Stefanas – tikras Valso vyras, susipažinęs su krašto istorija iki menkiausių smulkmenėlių. Pakvietęs į namus, Stefanas pribloškia dar prieangyje: aplink stovi senovinės spintos, indaujos, rakandai... Šių namų-muziejaus baldai priklausė Stefano seneliams, proseneliams ir proproseneliams. Viskas čia Valso stiliaus, net ir rankšluosčiai virtuvėje, o Valso skrynios ir komodos pilnos originalių Valso artefaktų.

Parodęs savo būstą, Valso vyras veda mus taku, šokinėdamas per akmenis lyg kalnų ožys. Gal ir keista išgirdus, kad Stefano antras darbas ir didžiausias hobis (išskyrus Valso istorijos ir senovinių daiktų rinkimą) – bėgioti Alpių takais. Kasmet jis dalyvauja kalnų bėgiojimo varžybose, jų laimėtojams atitenka nemaži prizai.

Stefanas laimėjo varžybas jau keletą kartų. Susižėręs apdovanojimus, jis veikia ne ką kita, kaip skaito istoriją, ir pasiėmęs laikmatį laksto šlaitais aukštyn žemyn. „Tikiuosi laimėti ir kitas varžybas“, – sako Stefanas.

Magistralės Austrijoje mokamos. 10 dienų galiojantis lipdukas lengvajam automobiliui kainuoja mažiau nei 10 eurų.

Skrendant iš Lietuvos, lengviausia Forarlbergą pasiekti iš Miuncheno. Tiesiogiai ir nebrangiai iš Vilniaus į Miuncheną galima nuskristi su „AirBaltic“.

Traukiniai iš Miuncheno centrinės stoties į Obertsdorfą važiuoja keliskart per dieną.

Forarlbergas su visais penkiais savo rajonais užima tokį plotą kaip keturios Vienos.

Didžiausias Forarlbergo miestas – Dornbirnas, jame yra 50 tūkst. gyventojų.

Turint laiko, lėšų ir sveikatos, per mėnesį galima apeiti visą Forarlbergą 400 km ilgio žiedu, juosiančiu gražiausias visų penkių rajonų vietas.