Mažame Latgalos miestelyje – metalo menas ir lietuvis, kepantis blynus

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

 „Ir ką gi veikti Preiliuose?“ - paklaus ne vienas tautietis, turbūt ne kartą pravažiavęs pro šį Latvijos miestelį nė nepasukdamas galvos. Dar neseniai Latgalos regionas laikytas skurdžiausiu šalyje, o iš buvusio stereotipo jam tenka bristi ilgai ir skausmingai. Latgaliai dėl to linguoja galvomis ir liūdi, bet nesnaudžia. Miesteliai po truputį atsigauna, regionas kvėpuoja vis giliau. Užsukusi pas braliukus į Preilius, netrunku pastebėti, kad Latvijos sūrio ir lėlių sostinė keičia savo veidą. Mieste, kuriame susitinka keturi vėjai, štilis baigėsi. 

 

Mechanikas su polėkiu

 

Atvėrusi „Nester Custom“ galerijos duris, patenku į vieną įdomiausių meno galerijų per pastaruosius metus. Tik žingsnis per slenkstį, ir prieš akis atsiveria metalinis menas iš didžiosios raidės. Tame mene įžiūriu gerą dozę fantazijos, taiklią akį ir neapsakomą kruopštumą. Iškart užsidegu noru pamatyti meistrą, tačiau jo nėra. „Jis remontuoja motociklą, o gal išvykęs paraliuoti po apylinkes“, - sako žmona Alina.

 

 

Alina prie vieno iš Aleksandro sukonstruotų motociklų / Foto: Kristina Stalnionytė
Alina prie vieno iš Aleksandro sukonstruotų motociklų / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Visa tai, ką išvystu, sukurta ne meno mokslus krimtusio žmogaus, o mechaniko, motociklų entuziasto Aleksandro Nesteriuko. Vos prieš keletą mėnesių atidarytą galeriją Aleksandras su Alina kūrė trejus metus. Jis – metalinio meno kūrinius, o grafikos dizainerė Alina – planą, interjerą. Ji išpiešė galeriją iš išorės. Pora ėmėsi veiklos prieš kelerius metus sugrįžusi namo iš emigracijos.

 

Šachmatatų stalelis / Foto: Kristina Stalnionytė
Šachmatatų stalelis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

 

Stilingai įrengtose salėse kiekviena detalė apgalvota – šviestuvai, kėdės, stalai, suoleliai, net rankenėlės, laikikliai ir rašikliai neužmiršti. Vientiso stiliaus kūriniai su polėkiu pasufleruoja, kad menininkai pasirinko savo kelią. Stilingas čia net tualetas, kuriame ilgokai užtrunku, nes reikia apžiūrėti popieriaus laikiklį, spinteles, praustuvą, veidrodį. 

 

Vienaragis, raitelis ir Nesteratorius / Foto: Kristina Stalnionytė
Vienaragis, raitelis ir Nesteratorius / Foto: Kristina Stalnionytė

Java, Načo ir senelio ašaros

 

Kavinaitėje prie baldų ir aksesuarų užtrunku dar ilgiau – būtų nuodėmė tokioje vietoje neišgerti arbatos. Tada jau galima paskęsti mintyse tarp eksponatų: raguotas briedis, šuo, Terminatoriaus pusbrolis Nesteratorius, ant vienaragio jojantis lankininkas, roko muzikantai su būgnais ir gitarom, žmogaus dydžio fotografas, nutaikęs fotoaparatą į gracingų formų modelį, su užrašu „JAWA“ ant užpakalio. Toks užrašas ne šiaip sau – abi užpakalio puselės pagamintos iš motociklo bakelio. Į meno kūrinius sugulę motociklų ir automobilių dalys atgyja lyg užlietos stebuklingu vandeniu.

 

Fotografas ir modelis / Foto: Kristina Stalnionytė
Fotografas ir modelis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Aleksandro talentą jau pastebėjo „Porsche“ kompanija, kuriai menininkas kuria salonų interjero detales. Vienetinių lempų, staliukų, kėdžių galima nusipirkti galerijos parduotuvėje. Pro akis menininko nepraleido ir vieno žinomiausių Preilos lėlių festivalio organizatoriai. Dar 2016 m. jie pasikvietė Aleksandrą dalyvauti festivalyje su kokiu nors savo kūriniu. Jame sėkmingai sužibėjo jautis Načo. „Juk Načo – tai načalo“ – šypsosi Alina, paklausta, kodėl toks jaučio vardas. Išvertus lietuviškai - pradžia.

 

Jautis Načo / Foto: Kristina Stalnionytė
Jautis Načo / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Viena galerijos salė skirta Aleksandro aistrai – motociklams. Kažin ar reikia sakyti, kad restauruotos senos transporto priemonės atrodo lyg meno kūriniai. Svarbiausia – jie važiuoja. Pora nuomoja motociklus vestuvėms ir fotosesijoms, o kartais per apylinkes jais prašvilpia ir patys. Pasak Alinos, kai vyras atrestauravo senelio motociklą su vežimėliu, išvydęs jį važiuojantį senelis net apsiverkė. Juolab kad numylėtas motociklas buvo virtęs meno kūriniu. Šis eksponatas Aleksandrui ypač brangus. 

 

Aleksandro restauruotas senelio motociklas / Foto: Kristina Stalnionytė
Aleksandro restauruotas senelio motociklas / Foto: Kristina Stalnionytė

Lėlių karalystė

 

Vos penkis tūkstančius gyventojų turintis Preilių miestelis atrodo tikras užkampis, bet užsukus į jį galima pasigrožėti ne tik metalo menu. Kitas Preilius garsinantis objektas – tai miniatiūrinė lėlių karalystė, oficialiai vadinama Lėlių muziejumi. Jame gyvena menininkės Jelenos Michailovos fantazijos ir kruopštaus darbo šedevrai. Lėlių muziejaus salėse į lankytojus smalsiai žvelgia daug spalvotų personažų iš pasakų ir realybės, tarp kurių randu ne tik elfų ir princesių, bet ir Karalienę Elžbietą, Baraką Obamą, Putiną ir net Raimundą Paulsą, pianinu akomponuojantį Alai Pugačiovai.

 

 

Lėlių muziejaus eksponatai / Foto: Kristina Stalnionytė
Lėlių muziejaus eksponatai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Atrodo, kad autorės fantazija nepraleido nė menkiausios personažų aprangos ir charakterio detalės. Apžiūrėjusi ekspoziciją, pati trumpam virstu pasakų heroje: patekus į margą kostiumų kambarį, galima iki soties prisimatuoti įvairaus dydžio ir modelių pūstų suknelių, šilkinių kelnių, plunksnomis išpuoštų švarkų ir dailiausių skrybėlių. Malvinos kostiumu, su vėduokle rankoje traukiu į kiemą. Jame yra miniatiūrinės pilys su bokšteliais, tilteliais ir vandens malūnėliais, prie kurių lankytojai fotografuojasi su pasirinkta apranga. 

 

Persirengimo kambaryje / Foto: Kristina Stalnionytė
Persirengimo kambaryje / Foto: Kristina Stalnionytė

Grafų Borgų kiemas

 

Atrodytų šių dviejų atrakcijų Preiliams per akis, bet laukia dar vienas siurprizas, pasislėpęs tarp didžiausio Latvijos parko medžių. Keistokos proporcijos – penkių kvadratinių kilometrų miestelis, o parkas užima daugiau nei 40 hektarų. Dar įdomiau, kad prieš du šimtmečius visas šis parkas buvo ne kas kita, o grafų Borgų kiemas. Jį prižiūrėjo sargas, kurio namelyje prie vartų dabar atidarytas istorijos ir taikomosios dailės muziejus.

 

Nuo parko vartų žengiu prie seniausio parko pastato, atrodančio lyg mažas Romos Panteonas. Tai Maltos ordino komendanto grafo Jozefo Heinricho Borgo 1817 m. pastatyta koplyčia. Pro atviras duris iš vidaus sklinda muzika, matyti vienas kitas takeliu pro šalį minantis žmogelis. Grafų šeima šioje koplyčioje melsdavosi, o netrukus pradėjo rūsyje laidoti šeimos narius. Per daugelį metų rūsys virto sarkofagų prikrautu Borgų mauzoliejumi.

 

Vartai į Preilių parką / Foto: Kristina Stalnionytė
Vartai į Preilių parką / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Grafai ilsėjosi ramybėje, kol 1919 m. pastatą užėmė bolševikai. Sovietų metais mauzoliejus buvo išardytas, koplyčios interjeras išdraskytas, koplyčia paversta klubu. Pasakojama, kad pastatas greit ištuštėjo, nes jame ėmė dėtis keisti dalykai – nuo sienų ant lankytojų galvų krito tinkas, viduje griaudė ir dundėjo. Žmonės panikuodami išbėgdavo ir jokiu būdu nebenorėdavo įeiti. 2006 m. atnaujintoje koplyčioje vėl vyksta mišios, dėl puikios akustikos rengiami koncertai, o dar dažniau savo klausytojams dainuoja gidai. 

 

Grafų Borgų koplyčioje / Foto: Kristina Stalnionytė
Grafų Borgų koplyčioje / Foto: Kristina Stalnionytė

Už vieną arklį – šimtas baudžiauninkų

 

Išklausiusi tris gidės giesmes, ilgiau koplyčioje nebeištveriu. Takeliu pėdinu gilyn į parką, kol per svyruojančias šakas išvystu tvenkinį. Vandenyje turškiasi antys, ant kranto mindžikuoja gulbių šeimyna su jaunikliais, o kitoje tvenkinio pusėje stūkso pilies griuvėsiai, kartu su debesimis atsispindėdami mirgančiame vandenyje. Jaučiuosi tarsi klajočiau po paveikslą, kurio detalės juda. 

 

Grafų arklides ne vienas palaiko pilimi / Foto: Kristina Stalnionytė
Grafų arklides ne vienas palaiko pilimi / Foto: Kristina Stalnionytė

 

„Turistai, atvykę prie arklidžių, galvoja, kad tai dvaras, ir apžiūrėję traukia maudytis“ – įgelia gidė už tai, kad pasprukau neišklausiusi koncerto iki galo. Suklysti tikrai nesunku – tokio grožio, kad ir apgriuvusio, jokiu būdu arklidėmis nepalaikytum. Grafų Borgų arklys kainavo šimtą baudžiauninkų, tai ir arklidės atitinkamos. Akmeninės sienos, į kurias sumūrytos kelių rūšių raudonos plytos, siauri smailūs arkiniai langai. Pažvelgus pro kiaurymes lyg griaučiai šviečia visas pastato vidus. Konstrukcija suveržta metaliniais strypais, kad vėjas nenupūstų ar kokia kita gamtos jėga nesugadintų. Vaizdas nuteikia pakiliai, lyg klaidžiočiau po kokio mįslingo pastato griuvėsius. XIX a. pabaigoje pastatytos neogotikinio stiliaus arklidės ne vienam padaro įspūdį.

 

Grafų Borgų arklidės / Foto: Kristina Stalnionytė
Grafų Borgų arklidės / Foto: Kristina Stalnionytė

Rūmų restauracija užtruks

 

Kad išvysčiau Borgų rūmus, tenka eiti takeliu tolyn. Už kelių namų išnyra dar vieni griuvėsiai, virš kurių šakas išskėtęs stovi didelis nudžiūvęs ąžuolas. Sako, kad grafai jį pasodino savo vestuvių dieną, todėl jis vadinamas Meilės ąžuolu. Apsamanoję griuvėsiai po medžiu – tai dar ne Borgų rūmai, o laikinas grafų namas, kuriame jie gyveno, kol buvo statoma pilis.

 

Meilės ąžuolas ir pirmojo grafų namo griuvėsiai / Foto: Kristina Stalnionytė
Meilės ąžuolas ir pirmojo grafų namo griuvėsiai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Už kelių žingsnių nuo griuvėsių pagaliau išvystu pilį. Didelė, įmantri, gerokai apleista. Kaukši plaktukai, sukasi cemento mašina, aplink vaikšto statybininkai ir restauruotojai. Dar keleri metai, ir Preiliai pasipuoš karališku drabužiu. Kiek tiksliai laukti niekas nežino – negavusi lėšų iš fondų ir nelaimėjusi jokių projektų savivaldybė nuo 2016 m. pilį restauruoja savo lėšomis ir taip, kaip gali.

 

Priėjusi arčiau prie sienų, mėginu įsivaizduoti, kokie anuomet buvo rūmai. Tiesa, dabartinis pastatas – tai grafo sūnaus Maiklo Borgo kūrinys. Senuosius rūmus jo užsakymu 1860 m. architektas G. Šachtas perstatė madingu neogotikiniu stiliumi. Po 1978 m. gaisro pastatas ilgai stovėjo apleistas - neliko nė kvapo bokštelius ir fasado nišas puošusių skulpūrų, langus juosę ornamentai aptrupėję, murzini. Vidaus detalių, pagamintų iš masyvaus tamsaus ąžuolo, seniai nelikę. Po kelerių metų šių ir kitų detalių įsivaizduoti turbūt nebereikės, bus galima vaikščioti po grafų menes, pasižvalgyti pro langus.

 

Restauruojami Borgų rūmai / Foto: Kristina Stalnionytė
Restauruojami Borgų rūmai / Foto: Kristina Stalnionytė

Svajonę primenanti realybė

 

Ten, kur priešais pilį auga medžiai, kadaise driekėsi esplanada. Per pobūvius grafas Borgas, išėjęs į balkoną, pasitikdavo ja atvažiuojančius svečius. Apžvelgdavo ir parką, pasimėgaudamas reginiu. Tuomet jį supo siena, aplink kurią telkšojo trijų metrų gylio griovys. Svečiai į parką galėjo įeiti pro vartus iš visų pusių, nuo kurių alėjos juos atvesdavo į pilį. Iki šiol išliko tik dveji neogotikinio stiliaus vartai.

 

Vasaros vakarais išėjęs iš pilies, grafas ilgai vaikštinėdavo tarp savo tvenkinių ir kanalų, klausydamas paukščių giesmių ir medžių ošimo, stabtelėdavo ant tiltelio su sfinksų figūromis pasižiūrėti į srovenantį vandenį. Vienoje iš salelių jis mėgdavo užsibūti – ten stovėjo pavėsinė su dailiomis skulptūromis, apstatyta minkštais aksominiais baldais. Įkritęs į fotelį tikriausiai džiaugdavosi gyvu savo šedevru. Dar ir šiandien parke auga pusė šimto medžių ir krūmų rūšių, kurių trečdalis – egzotinės.

 

Žingsniuodama link tvenkinio girdžiu lyg iš kito pasaulio sklindantį pakeleivių pokalbį apie Preilių keramikos namus, apie porcelianinių papuošalų studiją, apie Aguonų viešbutį ir vynuoginių sraigių ūkį, auginantį penkias tonas sraigių. Visus šiuos Preiliuose esančius objektus galima aplankyti, jei dar negana.

 

Grafų Borgų parke / Foto: Kristina Stalnionytė
Grafų Borgų parke / Foto: Kristina Stalnionytė

Pampūkas

 

Bet man po Borgų parko įspūdžių gana – geriau jau atsipūsti ir užkąsti šalia tvenkinio įsikūrusioje lauko blyninėje „Pampūkas“. „Kas tas pampūkas? Gal koks arbūzas, moliūgas ar išsipūtęs pumpotaukšlis?“ - klausiu Valdo Martinkaus, jau penkerius metus kartu su žmona Inesa prie pilies griuvėsių kepančio blynus. Valdas juokiasi – latviškai pankūkas reiškia blyną, o jų maži vaikai vadino blynus pampūkais, negalėdami šio žodžio teisingai ištarti.

 

Kol Valdas maišo blynų tešlą, Inesa krauna į vaflį du rutulius ledų. Ne bet kokių - tik čia galima paragauti jos sukurtų Čederio sūrio ledų, garsėjančių visame rajone. Čederio sūris Latvijoje gaminamas tik Preiliuose, todėl miestelis dar vadinamas sūrio sostine. Ledų recepto Inesa neišduoda, neturi jo užrašiusi ir net nepatentuoja – taip saugiau. Šiuos ledus, kaip ir daugelį kitų patiekalų, ji kasdien gamina pati, o jų receptai gyvi tik šeimininkės galvoje. 

 

Valdas ir Inesa / Foto: Kristina Stalnionytė
Valdas ir Inesa / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Po ledų norėtųsi kiek pailsėti, bet Valdo kojomis „atėjęs“ ilgas blynas verčia sėstis prie stalo. O jau skanumėlis! Į plonos tešlos tūtą įsuktas dviejų rūšių Čederio sūris su linų sėmenimis bemat ištirpsta burnoje. Yra ir kitokių blynų – su kumpiu, braškėmis, šokoladu. „Vyrams – vyriški blynai, moterims – moteriški“, - sako Valdas, rodydamas ant sienos surašytus blynų pavadinimus: „vyriškas stiprumas“, „laiminga mama“. 

 

Tokiais gardžiais patiekalais Valdas ir Inesa ėmė lepinti Preilių gyventojus sugrįžę iš emigracijos Airijoje. Pasak jų, namuose ne tik geriausia, bet ir blynai išeina patys skaniausi. Kartais kavinėje apsilanko ir lietuvių, su kuriais Inesa bendrauja lietuviškai. Tiesa, kai negirdi vyras... kad nesijuoktų.

 

Pampūko blynas / Foto: Kristina Stalnionytė
Pampūko blynas / Foto: Kristina Stalnionytė