Septyni pasimatymai Pafose

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Apsiavusi sportinius batus skubu prie gatvėje laukiančio automobilio, nors Pafose lyg ir derėtų įsispyrus į šlepetes traukti į paplūdimį. Tačiau kur kas įdomiau nulėkti į pasimatymą su istorija. Ten ir skubame su kipriete Mere, iš poros frazių perpratusia mano aistrą iškasenoms ir griuvėsiams. Kartu po salą keliaujame jau antrąsyk.

 

Jei nors kartą lankėtės Pafe, tikriausiai įsivaizduojate žydrą jūrą ir baltą miestą, taip stipriai nutviekstą saulės, kad tenka prisimerkti arba traukti iš rankinės tamsius akinius... Iš tikrųjų, atsidūrus šiame Kipro mieste nebūtina kur nors važiuoti – gera atsisėsti paplūdimyje ir vien ilsėtis. O Pafoso istoriją galima užklupti netikėtai, vaikštant po miestą ir apylinkes be jokio tikslo. Bet mes važiuojame, nes norime kuo greičiau į pasimatymą. 

 

Kipro gidė Mary Patroklou iš Pafoso miesto automobilyje
Merė / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Pafą Merė laiko savo miestu, nors gimė Šiaurės Kipre, o 1974 metais turkų kariuomenei užgrobus Šiaurės Kiprą su tėvais pabėgo į Australiją. Prieš dešimtmetį sugrįžusi į Kiprą, Merė įsikūrė Pafose ir niekur kraustytis neketina. Koks nuostabiausias miestas pasaulyje? „Žinoma, Pafosas!“ – sakytų Merė. 

 

Google Maps content is not displayed due to your current cookie settings. Click on the cookie policy (functional) to agree to the Google Maps cookie policy and view the content. You can find out more about this in the Google Maps privacy policy.

 

Nuo pat ryto vos spėjusi gurkštelėti kavos Merė atlėkė ieškoti manęs į Kato Pafos. Taip vadinama žemutinė miesto dalis, įsikūrusi prie jūros. Joje gausu viešbučių, barų, restoranų, pramogų. Senasis Pafoso centras yra Ktima Pafos (Aukštutinis Pafosas). Ten kur kas ramiau, viešbučių mažiau, o vietinių – daugiau. Senuose pastatuose įsikūrę muziejai, vyriausybinės organizacijos. Šias miesto dalis skiria tik trys kilometrai. 

 

Kato Pafos krantinėje groja muzikantas
Kato Pafos / Foto: Kristina Stalnionytė

Naujajam miestui – du tūkstantmečiai

 

Kol Merė vardija Pafoso pranašumus, įriedame į automobilių stovėjimo aikštelę. „Nea Pafos“ – užrašyta iškaboje. Dar vienas Pafosas? Merė linksi galva – tai antikinio Pafoso griuvėsiai, vadinami Naujuoju Pafosu. Keistokas pavadinimas Pafoso archeologinei vietovei apibūdinti… Tačiau Merė išsklaido mano abejones – šis miestas įsikūrė TIK IV a. pr. Kr., todėl taip ir vadinamas. 

 

Nea Pafos antikinio Pafoso griuvėsiai - Naujasis Pafas
Nea Pafos - Naujasis Pafosas / Foto: Kristina Stalnionytė

 

„Seniausias Pafosas vadinamas Paleo Pafos”, – galutinai pribloškė Merė dar vienu vardu. Ten, kur buvo Senasis Pafosas, dabar yra Kuklija, joje išlikusi Afroditės šventykla. Važiuosime pažiūrėti. O kol kas kojos pasisuka Naujojo Pafoso link. Pasisveikinę su arbatėlę gurkšnojančiais Naujojo Pafoso prižiūrėtojais, žengiame pro menamas akmenines sienas, kurių kontūrus atkartoja žemėje glūdintys akmenys.

 

Tuomet, kai atsirado Naujasis Pafosas, Kipras priklausė Ptolemėjų karalystei. Jos sostinė buvo Aleksandrija, bet storų sienų apsuptas miestas Kipre ptolemėjams buvo ne mažiau svarbus. Nors 58 m. pr. Kr. kvadratinį kilometrą ploto užimantis Pafosas atiteko romėnams, miestas dar kelis amžius augo ir klestėjo. Atėjūnai iki III amžiaus čia pristatė dar daugiau vilų, namų ir rūmų –  tokių, kuriuose atkastos Pafoso mozaikos.

 

Pafoso rūmų griuvėsiai Kipre tarp žydinčių gėlių
Pafoso rūmų griuvėsiai / Foto: Kristina Stalnionytė

Dievai iš mozaikų

 

Atsidūrusi tarp griuvėsių mėgstu pažioplinėti, bet Merė traukia skubriu žingsniu, vos spėju iš paskos. Sustojame prie Naujojo Pafoso centre iš II amžiaus išlikusio romėnų forumo. Dalis jo prieš penkis dešimtmečius atstatyta, o kitą dalį galima atsekti pagal marmurinių kolonų likučius. Sugriautame mieste galėčiau maklinėti iki vakaro, nes kuo istorija senesnė, tuo labiau intriguoja.

 

Akys užkliūva už netoliese stovinčios šventyklos romėnų medicinos dievui Eskulapijui. Joje vis dar vyksta kasinėjimai, o tai, kas atkasta, puikiai matyti iš viršaus. Tolumoje tarp akmenų matyti ir ant griuvėsių pastatytas švyturys, bet iš šventyklos sukame ne link jo, o į Dioniso rūmus, kuriuose archeologai atkasė 2 tūkst. kv. m iš II-V amžių išlikusių romėniškų grindų mozaikų.

 

Prieš kiek daugiau nei pusę amžiaus pirmasis Pafoso mozaikas išvydo žemę aręs ūkininkas. Plūgu išvertęs gabalą iš spalvotų akmenėlių sulipdyto grožio net nustėro: lobis – ne kitaip. Atskubėję archeologai ėmė darbuotis kastuvais ir šepetėliais, iškeldami vis daugiau detalių. Turtingo romėno namas, kurio grindis puošė 1962 metais rastos mozaikos, gavo Dioniso vilos vardą, nes didžiausia ir žymiausia jų vaizduoja mitologinę sceną su vyno dievu Dionisu. 

 

Pafoso rūmų mozaikos Kipre
Pafoso rūmų mozaikos / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Toliau Merė veda į grindų mozaikomis išpuoštą Tesėjaus vilą. Prabangioje viloje II amžiuje gyvenęs Pafoso turtuolis nieko bendro su Tesėju neturėjo – 10 tūkst. kv. m ploto namas taip pavadintas dėl didžiausios grindis puošiančios mozaikos. Mitą apie milžinišką jautį Minotaurą ir su juo kovojusį didvyrį Tesėją vaizduojanti mozaika kartu su dar keliomis esančiomis viloje užima 1400 kv. m plotą.

 

Pafoso mozaikos laikomos vienomis gražiausių Viduržemio jūros regione ir įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldą. Vaikštinėjant po seno miesto griuvėsius nuo vienos mozaikos prie kitos nejučia peršasi mintis, kad, šeimininkams išėjus į anapilį ir jų vardams nugrimzdus į užmarštį, vilas paveldėjo dievai.

 

Kažin kiek dar mozaikų romėnų menininkai būtų sudėlioję šiame didingame mieste, jei IV amžiuje jo nebūtų supurtęs žemės drebėjimas. Po siautulingos gamtos stichijos, išbarsčiusios marmurines rūmų kolonas lyg degtukus, Pafosas ėmė nykti, užgeso ne tik jo grožis, bet ir politinė svarba. Naująja Kipro sostine tapo Salaminas, esantis Turkijai priklausančiame Šiaurės Kipre. Nukentėjusį miestą VII amžiuje dar labiau nuniokojo arabai. Dabar jį tai šen, tai ten kasinėja archeologai, sklando legendos apie antikiniame Pafose paslėptus lobius.

 

Pafoso rūmų mozaikos Kipre
Pafoso rūmų mozaikos / Foto: Kristina Stalnionytė

Rūmai po žeme

 

Sėdusi į automobilį rodau Merei požeminių rūmų nuotrauką lankstinuke – va čia tai jau tikrai norėčiau nukeliauti! Požeminės menės, kambariai, kolonų apsupti kiemeliai... Ir kas tuos rūmus iškasė? O kas juose gyveno? „Gyveno mirusieji“, – rėžia Merė, ir po akimirkos mes jau lekiame į kitą pasimatymą.

 

Nepraėjus nė dešimčiai minučių miname taku per ilgą, pliką ir duobėtą kalvą, tolumoje susiliejančią su jūra. Kalva kaip kalva, pažiūrėjęs nė neįtarsi, kad jos viduriuose išvarpyta šitiek būstų. O štai priėjus arčiau prie įdubų matyti žemyn vedantys laiptai, kuriais nusileidus patenki į kambarėlį, iš jo – į kitą, trečią. Čia gyveno mirusieji, kol juos su visais turtais pavogė kapų plėšikai.

 

Požeminiai Karalių kapai Pafose Kipre
Karalių kapai Pafose / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kol kas atkasti septyni kapai, nors vaikštant po didžiulį plotą atrodo lyg septyniasdešimt. Minkštoje uolienoje po žeme iškirstos menės, nišos, kolonos, laiptai, koridoriai. Ši vieta vadinama Karalių kapais, tačiau karalių čia nelaidojo. Tiek karalių Kipre turbūt su žiburiu nebūtum radęs. Nuo III a. pr. Kr. iki III a. po Kr. Karalių kapuose amžino poilsio atguldavo Pafoso turtuoliai. Karalių kapai irgi įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Saloje jie unikalūs, nes šeimininkams įtakos turėjo senovės Egipto tradicijos. 

 

Mirusiųjų miestas po žeme - Karalių kapai Kipre Pafose
Mirusiųjų miestas po žeme / Foto: Kristina Stalnionytė

Krikščionių katakombos

 

Išlipus iš septynių kapų į dienos šviesą lyg ir būtų laikas atsipūsti jaukioje tavernoje, gal net ėriuko kepsnio paragauti, bet Merė sustabdo automobilį priešais kažkokį baisų, skudurais apkabinėtą medį. „Ar mes į pasimatymą su juo?“ – klausiu Merės nustebusi. Ji apsimeta negirdinti ir drožia prie medžio. Pasirodo, ne medis svarbiausia – praėjusi pro jį, Merė dingsta tarp akmenų. Smalsumas nugali – lipu iš paskos pasižiūrėti, kur ji nuėjo.

 

Romėnų laikais šioje vietoje tarp uplų buvo sinagoga, vėliau – krikščionių katakombos. Sklando legendos, kad čia palaidoti 174 m. pr. Kr. nukankinti septyni broliai. Hebrajų kilmės jų motina Agia Solomoni po sūnų mirties buvo paskelbta šventąja. Tai svarbi vieta religingiems Kipro gyventojams. 

 

Sklando legendos, kad Pafoso katakombose Kipre palaidoti 174 m. pr. Kr. nukankinti septyni broliai Agia Salomoni
Sklando legendos, kad katakombose palaidoti 174 m. pr. Kr. nukankinti septyni broliai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Dabar jau tikrai laikas į taverną. Tam pritaria ir Merė, bet pakeliui atsiduriame prie Šv. Pauliaus stulpo. Ketvirtas pasimatymas. Istorija Pafose mina ant kulnų, o bėgantį pagauna kiekviename žingsnyje. IV amžiuje pastatytos krikščioniškos bažnyčios kieme lyg ir niekuo neišsiskiriantis stulpas pritraukia tūkstančius žiūrovų. Pasak legendos, o gal tikros istorijos, prie šio stulpo buvo pririštas ir nuplaktas šv. Paulius. Pasakojama, kad po 39 kirčių apaštalą išplakęs romėnų vyresnysis atsivertė į krikščionybę. 

 

Šv. Pauliaus stulpas prie Agia Kyriaki bažnyčios Pafose Kipre
Šv. Pauliaus stulpas prie Agia Kyriaki bažnyčios / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Stulpas turbūt buvo pastatytas laukuose, bet po kiek laiko šalia jo atsirado Hrysopolitissa Bazilika. Kartu su Šv. Pauliaus stulpu tai didžiausia religinė Pafoso įžymybė. Tiesa, 653 metais bažnyčią nuniokojo arabai, tad originalios marmurinės jos kolonos išmėtytos aplink naujai atstatytą bažnyčią. Dabar jos vietoje stovi maža Agia Kyriaki bažnytėlė.

 

Kipre nesulieknėsi

 

Vakarop sėdame prie gardžiausio Pafoso mezė. Taip Kipro restoranuose vadinamas užkandžių rinkinys – kiek ir kokių jų bus, priklauso nuo metų laiko ir nuo šefo. „Seven St. George's“ taverną ir joje besisukiojantį įspūdingos išvaizdos vyruką George'ą pažįsta turbūt visi Pafoso gyventojai. Sename akmeniniame name su palmių lapų stogu įsikūrusioje tavernoje George'as šeimininkauja kartu su žmona Lara ir keliais pagalbininkais. Jeroskipu rajone, už keturių kilometrų nuo Kato Pafos esanti vieta – sausakimša. 

 

Šeimininkas Georg'as „Seven St. George's“ tavernoje Geroskipou Kipre
Georg'as „Seven St. George's“ tavernoje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Viena po kitos į stalą ima plaukti lėkštelės: alyvuogės, kaparėliai, morkos, burokėliai, salotos, kumpis, grybai, keptų cukinijų žiedai, kroketai, pomidorai, sūris. Stalas didelis, tačiau per mažas, kiekvienas tuščias plotelis išnaudotas. Tenka nurinkti keletą lėkščių, kad tilptų maltinukai, dešros, bulvės, kleftikas. Pastarasis patiekalas – Kipro virtuvės įžymybė. Tai krosnyje lėtai keptas ėriuko kepsnys, toks gardus, kad trūksta žodžių. Žalumynai į stalus keliauja iš George'o ir Laros daržo, vynas – iš jų vynuogyno, o mėsa ir sūriai – iš Kipro ūkininkų. 

 

Jūros gėrybės Kipro restorane - geldelės, moliuskai, žuvis
Jūros gėrybės Kipro restorane / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Vienos mezės pakanka pavalgyti dviem. Dar atkeliauja ir pyragas, bet į skrandį netelpa nė gabalėlis. Kylame nuo stalo, sakome George'ui sudie ir kone išriedame iš tavernos kaip pripūsti balionėliai. Gerai, kad vos už kelių gatvių stovi Merės namas, kur galima atsipūsti. O tada – pats laikas į Jeroskipu lukumo fabrikėlį – jame pagamintus saldumynus čepsėdami lapnoja ne tik septyni tūkstančiai Jeroskipu gyventojų – toliau gyvenantys kipriečiai irgi atvažiuoja jų nusipirkti.

 

Jeroskipu lukumas

 

Kseniją ir jos vyrą Gabrielį užklumpame prie saldumynų krautuvėlės durų, įsitaisiusius krėsluose priešais saulę. Pora verda lukumą šalia įrengtame ceche. Kol katilas kunkuliuoja ant ugnies, atokaitoje skaito laikraščius arba dėlioja saldumynus į lentynas. Lukumas – tai tradicinis Kipro saldumynas, gaminamas iš vaisių sulčių ir cukraus. Kad elastingi lukumo kubeliai nesuliptų, jie apibarstomi cukraus pudra ar riešutais.

 

Iš krautuvėlės pro kitas duris patenkame į lukumo pasaulį. Ksenija žvilgčioja į laikrodį. Ne tam, kad mus mandagiai išvarytų, o kad laiku nukeltų puodą nuo ugnies. Svarbu žinoti, kada tai padaryti. Tai lukumo gardumo paslaptis. Pora minučių paskubėsi – išeis tąsi ir lipni masė, o jei užtruksi – lukumas bus per kietas ir atrodys pasenęs. Ksenijos ir Gabrielio lukumas minkštas, bet tvirtas ir elastingas. 

 

Ksenija ir Gabrielis gamina lukumą Kipre Geroskipou saldumynų krautuvėlėje
Ksenija ir Gabrielis gamina lukumą / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Ceche ant metalinių padėklų rikiuojasi spalvoti kubeliai, dar nesudėlioti į dėžutes. Kituose padėkluose Ksenijos peilio ašmenų laukia vientisa masė. Pasiraitojusi rankoves pjausto vieną, antrą, trečią. Prikrauna pilna lėkštę geltonų, žalių ir raudonų kubelių. Jie yra tik trijų spalvų, nes verdami tradiciškai, be dirbtinių dažiklių. Tokios spalvos išeina natūraliai.

 

„Daug lukumo vienu metu nesuvalgysi – ausys sulips, skrandis susiklijuos“, – vaikui sakytų mama, o mums sako Ksenija. Tikrai geriau mėgautis po truputį. Kiekvieną gabalėlį užgeriu puse stiklinės vandens, kad pajusčiau kito skonį. 

 

Jeroskipu lukumos kubeliai Kipre
Jeroskipu lukumos kubeliai / Foto: Kristina Stalnionytė

„Kavalierius“ krantinėje

 

Prisiragavę Jeroskipu lukumų siauromis Pafoso gatvelėmis keliaujame į dar vieną pasimatymą. Galantiškas kavalierius nuo viduramžių rymo krantinės gale – tai uostą saugantis fortas. Mažas ir tuščias bokštas, pasipuošęs auksiniais saulėlydžio drabužiais, pasitinka atvertomis durimis. Jis kadaise priklausė didelei tvirtovei, bet greitai liko vienas – 1391 metais pastatytą tvirtovę venecijiečiai sugriovė nepraėjus nė šimtui metų. Vėliau otomanai bokšto požemyje įrengė kalėjimą. Dabar tuščiose bokšto menėse vyksta parodos.

 

Užlipę ant stogo ilgai žvelgiame į įsižiebiančią Pafoso krantinę ir į temstančią jūrą.

 

Pafoso fortas Kipre
Pafoso fortas / Foto: Kristina Stalnionytė
Kristinos Stalnionytės knyga Šuarų žemė - pirkti
Kristinos Stalnionytės knyga Kelias į Santjago de Kompostelą - pirkti
Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga Peru spalvos - pirkti