Anykščiuose pūškuoja atsinaujinęs siaurukas ir kvepia žolelių arbata

Parašė: Kristina Stalnionytė

Vingiuotu keliu riedant į Anykščius apima atostogų nuotaika. Abipus nusidriekę pušynai vis tankesni, atsidarius automobilio langus pakvimpa sakais. Žalumai prasiskyrus tai čia, tai ten sublizga vanduo – ežeras, tvenkinys, upė ar upeliūkštis. Kiekvienas posūkis vilioja nerti gilyn į gamtą, kur stabtelėjus gali pasivaikščioti po vaizdingus šilus ar įmerkti kojas į vėsias, skaidrias bangeles. Tarp žiedų svajingai zyzia, nuo šakų čiulba ir kukuoja įvairiais balsais. Atostogų kraštas, ne kitaip. Ne veltui vadinamas kurortu. 

Anykščiuose išlipu persijungusi į poilsio režimą, bet jį trumpam tenka pakoreguoti, nes pačiame miesto centre patenku į savotišką kultūrinį miestelį. Tilto gatvėje išsidriekę naujai išgrįsti takai, abipus kurių susispietę atnaujinti seni namai, viduryje – miniatiūrinio miestelio aikštė. Viskas čia dvelkia menu, kultūra ir naujovėmis. Anykštėnai šį mieste išdygusį miestelį vadina Bendruomeninio ir socialinio verslo bei paslaugų klasteriu.

Dešimties autentiškų namų kompleksas sutvarkytas ir atnaujintas taip, kad nepažinsi. Namukuose įsikūrusiose kūrybinėse dirbtuvėse šeimininkauja Anykščių menininkai, amatininkai, kultūros puoselėtojai. Šiuo metu Klasterio narių yra aštuoni, kiekvienas šeimininkas savo erdvėse. Atskiros patalpos skirtos edukacijoms, bendravimui, susitikimams su žmonėmis. Dėl Klasteryje verdančio kultūrinio gyvenimo jis jau tapo Anykščių širdimi.

Pravėrusi mažytės arbatinės duris pasilabinu su Kristina. Jauki patalpėlė, lentynos nuo viršaus iki žemės pridėliotos žolelių mišinių, arbatų, pagardų. Kristina vaišina arbata, pasakoja apie žoleles ir apie savo mylimą darbą. Šis Aukštaitijos pievomis kvepiantis verslas priklauso Klasterio rezidentui ūkininkui Ramūnui Daugelavičiui, o Kristina kartu su keliomis moterimis jau šešerius metus Anykščių apylinkėse renka žoles ir gamina arbatos mišinius.

Arbatinėje yra ir septynių rūšių originalios sudėties lietuviškos kavos – iš gilių, kiaulpienių, varnalėšos šaknų, erškėtuogių kauliukų. Ar kada ragavote gudobelės sėklų, morkų, trūkažolių kavos? Jei ne, šioje mažytėje Anykščių arbatinėje tikrai galite paragauti. Čia tėra vienas staliukas, tačiau ore tvyro daug meilės gamtai, žmogui, augalams. Iš Kristinos išgirstu, kaip skrudinamas augalas išleidžia savo sielą, atverdamas savo aromatą ir atskleisdamas visą esybę.

Rokiškėno Ramūno Daugelavičiaus verslas prasidėjo nuo įvežtinių arbatų ir arbatos gėrimo ceremonijų Vilniuje. Ne vienas dar prisimena netoli stoties buvusius arbatos namus „Arbatos magija”. Dabar Ramūno verslas persikėlė į Anykščius. Arbatos rūšių jau aštuoniasdešimt. Kas žino, gal netrukus ir daugiau atsiras. Kristina renka žoles ir prižiūri arbatinę, o Ramūnas veda arbatos bei kavos gėrimo edukacijas. 

Iš arbatinės tik keli žingsniai iki Linos Svirplelės keramikos studijos. Svirplelė - tai Anykščių krašto keramikės Linos Timukaitės slapyvardis. Baigusi juvelyrikos studijas Vilniuje, ji atvyko į Anykščius ir įsikūrė šiame žaliame mieste prie Šventosios upės. Keramikos studijoje nustebina mažyčiai, dailūs, kruopščiai sukurti dalykėliai. Akį traukia miniatiūriniai storuliukai vienaragiai: spalvoti, papuošti taškeliais ir gėlytėmis. Pasak menininkės, šios fantazijų pasaulio būtybės simbolizuoja mūsų svajones, kurios užaugę ima ir išsipildo. Linos vienaragiai primena, kad svajoti reikia reikia drąsiai ir spalvotai, auginti savo vienaragį.

Kiekvienas Linos išskirtinių bruožų dirbinys, kaip ir vienaragiai, turi savo istoriją. Linos kūrinių serija iš porceliano vadinasi „Baltos sutemos”. Serija iš popieriaus ir medžio su dūmų bei šešėlių atspaudais – „Kita mėnulio pusė”. Iki atsirandant klasteriui Lina dirbo tamsioje patalpoje, beveik nematydama dienos šviesos. O naujai įrengtoje studijoje šviesu, erdvu, apstu vietos ir Linos idėjoms, ir kūriniams, ir užsukantiems svečiams.

Deganti noru bendrauti su žmonėmis kūrėja tikina, kad minčių trūkumas jai - ne bėda, ir šios bėdos ji niekad neturėjo. Kur kas didesnis rūpestis buvo kaip pasidalinti savo žiniomis, įgūdžiais ir patirtimi su žmonėmis, kad jie galėtų mokytis ir panaudoti jos patirtį savo gyvenime. Šią problemą išsprendė Klasteris. Linos idėjos veržiasi iš vidaus ir kaupiasi albumuose iškarpų, piešinių, nuotraukų pavidalu. Idėjų albumas pildosi kur kas greičiau nei pavyksta jas realizuoti. Prireikia tik laiko, o kūriniai veja vienas kitą pašėlusiu greičiu.

„Galiu mėnesį kurti tuos pačius kūrinius, o paskui kyla nauja idėjų banga ir imu daryti visai ką kita. Pavyzdžiui, varnų pavidalo žibintus keitė vilkų pavidalo žibintai, tada atėjo smilkalų ir smilkalinių banga” - sako Lina. Dabar menininkei patinka kurti šviestuvus, pakavimo priemones. „Išpjaustau originalią dėžutę, ir ją nupirkęs žmogus padovanoja unikalią dovaną”. Kūryba iš porceliano Linai teikia itin daug džiaugsmo, todėl studijoje apstu mažyčių porceliano kūrinių. 

Dar dažais kvepiančiame žaliame name sutinku Indrę Šiliauskaitę, dažnai vadinamą žmogumi-orkestru. Šiose patalpose drauge su Anykščių Jurzdiko bendruomene įsikūrusi moters įmonė „Sielos sala”. Atsikrausčiusi į Anykščius iš Vilniaus Indrė įsitraukė į socialinius, sveikatos, visuomeninius, kultūros projektus. Būsima šokio judesio terapeutė veda kūrybines, emocinio ir socialinio intelekto lavinimo programas, šokio judesio rytines mankštas, ekstatinio (laisvojo) šokio vakarus. „Ekstatinis šokis – tai sąmoningo šokio žanras, savotiška meditacija, kai žmogus tarsi ištirpsta savyje ir kitaip pajaučia kūną”, - sako Indrė.

Renginiuose Indrė prekiauja sveikos gyvensenos produktais, natūraliais užkandžiais bei gėrimais. Asortimentą papildo natūrali kosmetika, draugių sukurti gaminiai iš lino bei šilko, papuošalai, muilai. Indrės prižiūrimi klasteryje vyksta muzikiniai ir kultūriniai vakarai, sąmoningumo ir terapinių praktikų užsiėmimai. Partneriai iš Jurzdiko bendruomenės rengia jogos ir meditacijos praktikas, sekmadienio bendruomeninius pusryčius, įvairias degustacijas. Indrė klasteryje pasiūlė erdvę Anykščių mamų bendruomenės susitikimams, rengia mokymus bei edukacijas jaunimui ir vaikams. Visą savo patirtį ir žinias Indrė atiduoda anykštėnams.

Klasteryje šeimininkauja ir kitokiomis veiklomis užsiimančių rezidentų, organizuojančių pramoginius ir švietimo renginius, edukacijas, blusturgius, tradicinių amatų kursus. Jam priklauso ir A. Baranausko ir A. Vienuolio Žukausko memorialinis muziejus, kuris taip pat įsitraukęs į kūrybinę ir kultūrinę veiklą.

Vaikštinėjant tarp miniatiūrinio miestelio namų žvilgsnis kliūva už lauke stovinčio keistoko, beveik žmogaus ūgio daikto. Vienišas rentinys aptakiais šonais stovi kone ant tako. Pirmiau nei spėju įminti jo paskirtį, pagalbon atskuba Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro specialistė Paulina Šilinienė, išduodanti, kad tai – atkurta ir specialiai čia pastatyta Aukštaitijos kulinarinio paveldo krosnis.

Prie Šventosios upės įtaisyta krosnis pakuriama ypatingomis progomis. Sezono metu einant pro šalį kartais galima išvysti ir užuosti, kaip joje čirška koks nors tradicinis lietuviškas patiekalas. Valgytojai jo laukia vaikštinėdami aplink, iš molinių puodelių gurkšnodami arbatą. Puodeliai irgi ne bet kokie – kiekvienas skirtingas, išmargintas aukštaitiškais motyvais. Juos, kaip ir virtuvėje naudojamas lėkštes, puodus ir dubenis pagamino keramikė Vaiva Žakevičienė.

Saulei šviečiant smagu tripinėti aplink krosnį, grožėtis Šventosios upės vaizdais ir uostyti iš krosnies sklindančius kvapus. Užklupus lietui puotautojai slepiasi po stogu - restauruotame sename name įrengtame kulinarinio paveldo kambaryje. Viskas čia kompaktiška, artima, jauku. O kokių patiekalų galima paskanauti, surašyta virtuvėje laikomoje Liudvikos Didžiulienės išleistoje pirmojoje lietuviškoje kulinarijos knygoje. Tai originalios knygos „Lietuvos gaspadinė arba pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“ kopija. Originaliam egzemplioriui jau daugiau kaip 130 metų!

Kartais Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro organizuojamos ekskursijos po apylinkes baigiasi pietumis prie krosnies. Šią kulinarinę pramogą reikia užsisakyti iš anksto, ji rengiama grupėms. Prieš atvykdami galite išsirinkti norimą paragauti patiekalą, vartydami naują Liudvikos Didžiulienės knygos leidimą, papildytą Andželikos ir Rimvydo Laužikų komentarais. 

Prie Anykščių stūksantis Kalitos kalnas jau daug metų vilioja pramogų mėgėjus. Pasak rašytojo Antano Vienuolio, kadaise ant šio kalno stovėjo bajorui Nykščiui priklausęs dvaras. Sniegingą žiemą Kalitos kalne atidaromas žiemos sporto centras, įrengiamos slidinėjimo trasos. Ten, kur sniego pritrūksta, pastatomos sniego patrankos. Slidinėtojai leidžiasi nuo šlaito slidėmis, snieglentėmis. Rogėmis leistis nuo kalno draudžiama.

Vasarą Kalitos kalnas visiškai kitoks, tačiau pramogų dar daugiau. Šlaite įrengta pusės kilometro ilgio rogučių trasa su 5 posūkiais, tramplynu ir kilpa. Ja galima skrieti net 40 km/h greičiu. Sėdu į rogutes, spaudžiu greičio svirtį ir pasileidžiu žemyn su vėju plaukuose. Kam patinka čiuožti ramiai, valdydami greičio svirtį gali prisitaikyti sau tinkamą scenarijų. Antrąkart įlipusi į roges taip ir darau, tačiau po pašėliusio lėkimo čiuožti ramiai nuobodoka. Pirmoji Lietuvoje rogučių trasa veikia ir žiemą, ji uždaroma tik lyjant lietui ir tuomet, kai bėgiai apledėja.

Trečiąkart nuo kalno pasileidžiu sėdusi į padangą. Tubingo padangų trasa labiausiai patinka vaikams ir tiems, kurie nedrįsta lipti į rogutes. Sėdėdamas padangos viduryje gali suktis ir dreifuoti pamažėl, nebaisu į ką nors atsitrenkti. Saugus pasičiuožinėjimas net ir močiutėms. Užtenka laiko pasidairyti aplink, ir galbūt tolumoje išvysti pūškuojantį siauruką. 

Lyjant lietui Kalitos kalno pramogautojai persikrausto po stogu, kur įrengta kavinukė ir virtualios realybės trasa. Ją sudaro atrakcionas iš dviejų sėdynių „pilotams” ir virtualieji 3D akiniai. Iš maždaug dešimties galimų scenarijų pasirenku skraidymą parasparniu virš dangoraižių miesto, ir prisisegusi diržu užsidedu šalmą. Kažkas pasuka parasparnio užvedimo raktelį, ir prasideda tikrų tikriausias ekstremalus pasiskraidymas virš stogų. Kėdė atgyja, ima judėti, krūpčioti parasparniui ore darant kilpas, linksta į šonus susidūrus su vėjo gūsiu.

Jausmas, garsas ir vaizdai tokie realūs, kad rodosi, jog kojomis kliūvu už pastatų, skrodžiu debesis, krentu į oro duobes. Tik per plauką neištykštu į daugiaaukščių namų sienas ir jau šaukiu, kad gana. Keletą minučių trunkantis nuotykis pakelia adrenalino pliūpsnį ir išvargina dar skrydžiui nesibaigus. Nulipus žemėn galva svaigsta, sukasi vaizdas prieš akis. Prieš tai gurkšteltas kavos puodelis taip ir lieka ant stalo puspilnis. Kam ta kava, kai kraujyje tiek adrenalino.

Iš Kalitos pramogų centro traukiu atsigauti prie vieno didžiausių Lietuvoje Rubikių ežero. Bangelės blykčioja saulėje, švelnus dvelksmas glosto skruostus. Vanduo skaidrutėlis, persišviečia smėlėtas dugnas. Adrenalinas išsisklaido, klausantis bangų plakimo apima ramybė. Įkvepiu virš ežero sklandančios būties ir noriu sėdėti ant kranto ilgai, ilgai.

Ne veltui tokį gražų, netoli miesto esantį ežerą maksimaliai išnaudoja Anykščių turizmo verslai. Aplink jį įsikūrusios kaimo turizmo sodybos turi svečiams skirtų valčių, baidarių, vandens dviračių, irklenčių. Plaukiojimo priemones gali išsinuomoti visi, norintys pasižvalgyti po ežerą ir aplankyti 16 jame esančių salų. Kiekviena jų skirtinga ir turi savo vardą, o didžiausios plotas siekia net 16 hektarų.

Ežero pakrantėse matyti kelios stovyklavietės, kuriose savaitgaliais išdygsta spalvotų palapinių. Kam nepatinka plaukioti, gali pasivaikščioti gamtoje. Pakeliui užlipus į apžvalgos bokštą atsiveria vaizdai, kuriuos kasdien mato antys, skraidydamos virš Rubikių ir Dusyno ežerynų. Nuo tokio aukščio kai kam užgniaužia kvapą ir sustingsta kojos, o kiti vaikštinėja nuo vieno turėklo prie kito, negalėdami apsispręsti į kurią pusę žiūrėti. Vaizdai prikausto žvilgsnį: mėlynų ežerų krantai lyg garbanos persipina su žaliais miškais, jų pakraščiuose glaudžiasi sodybos, sodybėlės.

Net kelias įdomias vandens pramogas Rubikių ežere siūlo kaimo turizmo sodyba „Žuvienės pašiūrė”. Jos prieplaukoje nuo gegužės iki spalio po saulėlydžio girdėti sujudimas. Prieš giedrą naktį, kai tikimasi daug žvaigždžių, į 24 vietų katerį lipa dangaus mylėtojai su gidu Algimantu. Sutemus prasideda paslapčių kupina kelionė po žvaigždynus, planetas bei kitus pasaulius. Algimantas pasakoja legendas apie ežerą, žvaigždes ir zodiako ženklus. Ši romantiška ekskursija vadinasi „Žvaigždynai virš ežero”.

Temą pasiplaukiojimui galima rinktis ir kitokią. Pavyzdžiui, „Vyno ežeras”. Jei klausiate, kodėl tokią, tai turbūt pamiršote, kad Anykščiai – vyno sostinė. Į „Žuvienės pašiūrės” restoraną atkeliauja daug Aukštaitijos mažųjų vynininkų produkcijos. Kai kurie vyndarių Gintaro Sino, Raimundo Nagelės vynai iš serbentų, vyšnių, agrastų, aviečių, mėlynių, rabarbarų, aronijos, obuolių paženklinti Tautinio paveldo sertifikatais. Pokalbių apie vynus ir būtį bei vyno degustacijos ežere ant plausto nepamirši dar ilgai.

Retas negirdėjo, kad po Anykščių apylinkes smagu pasivažinėti Siauruku, kurį kartais užpuola vietinių „plėšikų” gauja. O štai kad riedant bėgiais galima ramiai sau kaitintis pirtelėje, pro langus skriejant Aukštaitijos panoramoms, žino tik nedaugelis. Dar daugiau, klausantis romantiško Siauruko ratų dundesio galima mirkti kubile po atviru dangumi. Tokią atrakciją sumanė ir baigiantis 2022 m. vasarai įgyvendino Siauruko direktoriaus Dariaus Liutiko vadovaujama nuotaikinga bendraminčių komanda. 

Pasak Dariaus, pirtis ir kubilas vagone ant bėgių - unikalus projektas, kokio nėra niekur kitur pasaulyje. Nori pasilinksminti – tereikia prikabinti „SPA“ vagoną prie bendro sąstato, pakurti pirtelę, ir jau leki Aukštaitijos pievomis ir kloniais tokiu būdu, kokiu niekur kitur nepralėktum. Žinoma, ši pramoga kainuoja, ją reikia užsisakyti iš anksto paskambinus į Siauruko biurą arba užpildžius paraišką internetu. Darius tiki, kad kultūros paveldą galima pristatyti išradingai, ir tai įrodo.

Pasivažinėjimą su pirtele ir kubilu dažniausiai užsako įmonės savo darbuotojams palinksminti ir draugų grupės gimtadieniams bei kitoms ypatingoms progoms. Vienu metu 10 kv. metrų ploto pirties platformoje patogiai jaučiasi dvylika žmonių. Jei kompanija didesnė, tereikia prikabinti papildomų vagonų, ir į pirtelę traukti pakaitomis. Iš viso kelionėje pirties malonumais gali džiaugtis iki 50 žmonių. 

Siauruko pečkurys pirtelę kūrena uosinėmis ir alksninėmis malkomis, kad būtų kuo kaitresnės. Čiulba įrašyti paukščių balsai, traukinys bilda 20 km per valandą greičiu, net nesijaučia judėjimo. Tarnybiniame vagone važiuoja trys tūkstančiai kubinių metrų vandens priepirtyje įrengtam dušui, hidroforas, boileris, šildymo įranga, generatorius. 

Anykščių apylinkėse pasivažinėti galima dviem Siauruko siūlomais maršrutais. Traukinukui riedant iš Anykščių į Rubikius ir atgal, ilgiau stabtelima maudynėms prie Rubikių ežero. Važiuojant maršrutu Anykščiai-Troškūnai, stabtelima prie Pagojos tvenkinio, kur įsikūręs „Wake Pond" atostogų parkas. Pakeliui greta siaurojo geležinkelio yra kelios dešimtys gamtos, istorijos ir kultūros paveldo objektų. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ Siauruko pirtelės projektą nominavo tarp trijų geriausių Lietuvos 2022 metų turizmo projektų.

Antrąjį šimtmetį skaičiuojantis Aukštaitijos siaurasis geležinkelis nuo 2001 metų nebenaudojamas kaip įprastas susisiekimo kelias ir dabar suvokiamas kaip vienas unikaliausių ir saugotinų Lietuvos kultūros paveldo objektų.