Turkijos Egėjo pakrantė: jaukūs miesteliai, alyvmedžių giraitės ir gurmanų rojus

Parašė: Kristina Stalnionytė

Į vakarus nuo Izmiro nusidriekusi Turkijos dalis, prie Egėjo jūros užsibaigianti vaizdingais krantais, karpytais pusiasaliais ir žaliomis salomis, stebina ne vieną čia užsukusį poilsiautoją. Aplink tvyro ramybė, girdėti alyvmedžių ir vynuogynų šnaresys, mintis glosto tyliai tekantis laikas. Urla, Alaçatı, Germiyan ir kiti mažesni miesteliai žavi ne kurortuose įprasta sparta ir šurmuliu, bet lėtu gyvenimo ritmu, senovinėmis alyvuogių spaudimo tradicijomis, nedidukais vyno ūkiais ir išskirtine Turkijos Egėjo regiono virtuve.

Vos 35 km nuo Izmiro nutolęs Urlos miestelis bemat įsupa į spalvingą skonių ir kvapų verpetą. Šios ramybe pulsuojančios Turkijos dalies gyventojai puoselėja senovines alyvuogių auginimo ir aliejaus spaudimo tradicijas, meistriškai ruošia sezoninius patiekalus ir mėgaujasi akimirkos žavesiu supdamiesi ant kėdžių kaimeliuose tarp vynuogynų bei alyvmedžių giraičių. 

Urla, kadaise buvusi ramiu žvejų kaimeliu, išaugo į autentiškų skonių kupiną miestą. O pats autentiškiausias skonis regione – tyrų tyriausio alyvuogių aliejaus. Prie Urlos dar prieš kelis tūkstantmečius veikė vieni seniausių alyvuogių aliejaus spaudimo įrenginių pasaulyje! Aplink šį miestą plytinčiame derlingiausiame Turkijos regione šimtamečiai alyvmedžiai auga natūraliai. Šalia alyvmedžių miškų klesti ir mažieji vyno ūkiai, banguoja artišokų laukai. Jaukūs Urlos restoranai moderniai pristato autentišką, giliai į praeitį įsišaknijusią Egėjo regiono virtuvę.

Žingsniuojant senąja miesto dalimi prieš akis skleidžiasi graikų ir osmanų architektų įrėžta Urlos istorija. Ji iškalbinga Malgačo turguje, akmeninių namų fasaduose ir senose stačiatikių cerkvių sienose. Gatvėse gausu meno galerijų, keramikos ir dizaino studijų, amatininkų turgelių. Suku į Meno gatvę Sanat Sokağı, pilną restauruotų namų, kuriuose įsikūrę parduotuvės, restoranai, kavinės ir vyninės. Vynu Urla garsėja panašiai kaip ir aliejumi. Senovėje čia pagamintą vyną pildavo į amforas ir siųsdavo į vakarines Viduržemio ir Juodosios jūros pakrantes.

Gurmanai Urlą laiko vienu turtingiausių Turkijos kulinarinių regionų, lygindami jį su Toskana ar Provansu. Net keturi Urlos restoranai pažymėti Michelin žvaigždutėmis ir Bib Gourmand ženklu: „Vino Locale“, „Od Urla“, „Hiç Lokanta“ ir „Beğendik Abi“. Jie garsėja išskirtiniais Egėjo jūros regiono patiekalais, kurių labiausiai liaupsinami - iš vietoje sugautų jūros gėrybių, paskanintų alyvuogių aliejumi ir kvapniomis laukinėmis žolelėmis.

Pietų sukame į Bib Gourmand ženklu pažymėtą Beğendik Abi restoraną, įsikūrusį istoriniame Urlos Malgačos turguje. Čia kasdien iki vėlyvos popietės galima paragauti bent 30 vegetariškų ir mėsos patiekalų. Juos gamina šefė Handan Kaygusuzer ir jos šeima. Nuostabiausia, kad visi patiekalai išdėstyti vitrinoje ir į lėkštę kraunami iškart paprašius. 

Kitas dėmesio vertas ir Michelin žvaigždutėmis apdovanotas restoranas Urloje – Hiç Lokanta, įsikūręs 2018 m. restauruotame 160 metų senumo akmeniniame pastate. Ir ne bet kokiame, o buvusiame graikų teatre. Jo įkūrėjos Duygu Ozerson Elakdar filosofija – moderniai patiekti svečiams tradicinius Urlos valgius. Sezoninis restorano meniu ruošiamas iš Hiçui priklausančio 240 ha ploto ekologiško alyvuogių miško ir ūkio.

Šalia Hiç alyvuogių spaudyklos Duygu įrengė ir Hiç keramikos studiją, kurioje pagal jos sumanytus dizainus kuriamos restorane naudojamas lėkštės, dubenėliai, puodeliai. Unikalūs keramikos gaminiai neliko svečių nepastebėti. Juos ėmė užsakinėti Prancūzijos, Italijos ir kitų šalių restoranai. Studiją teko plėsti, statyti naują pastatą, įdarbinti daugiau žmonių. Duygu kurtų keramikos gaminių galima įsigyti restorane, studijoje bei internetu.

Prie Urlos prieš tris tūkstantmečius klestėjo alyvuogių aliejaus spaudėjų miestas Klazomenai. Jis visai šalia “Hiç“ alyvuogių miško. Keli atkurti senojo Klazomenai statiniai styro plyname lauke netoli kelio. Tai buvo vienas iš 12 Jonijos lygos miestų, kurio ištakos siekia XI-X a. pr. Kr. Čia rasta seniausia žinoma alyvuogių aliejaus spaudykla Turkijoje ir galbūt visame Viduržemio jūros regione.

Originalūs likę tik miesto sienų griuvėsiai, namų pamatai ir dalis alyvuogių aliejaus dirbtuvės. Taip pat matyti senovinio pylimo liekanos. Jis jungė Karantinos salą, kurioje stovėjo miestas, su žemynu. VI a. pr. Kr. veikusį alyvuogių aliejaus gamybos cechą su dideliais akmeniniais presais ir nusodinimo baseinais archeologai atkasė XX a. pabaigoje. Vos už dvidešimties kilometrų esančiame Köstem alyvuogių aliejaus muziejuje eksponuojama šio senovinio įrenginio kopija.

Kaip ir priklauso, iš Klazomenai sukame į Köstem muziejų pasižiūrėti šio senovinio įrenginio kopijos ir kitų su alyvuogių aliejumi susijusių dalykų. Muziejuje tyliai kvėpuoja 4000 metų alyvuogių aliejaus istorija. Čia per valandą apeiname visas Anatolijoje naudojamas tradicines ir šiuolaikines alyvuogių aliejaus gamybos sistemas - nuo malimo ir spaudimo iki filtravimo ir laikymo. Kai kurios iš jų originalios, kitos - atkurtos.

Pagrindinė muziejaus atrakcija, žinoma, yra netoliese iškastos VI a. pr. m. e. Klazomenai alyvuogių aliejaus spaudyklos kopija. Aplink šį eksponatą išdėstyti senoviniai alyvuogių presai, centrifūgos, muilo gamybos įranga, girnų akmenys, amforos, aliejinės lempos ir net 1000 metų senumo alyvmedžio šaknis. 

Muziejaus teritorijoje auga daugiau kaip 500 alyvmedžių rūšių ir veikia moderni alyvuogių aliejaus spaudykla. Egėjo jūros regiono alyvmedžių augintojai daugybę metų skynė ir iki šiol skina alyvuoges rankomis. Nuskintos jos iškart suskirstomos į tris grupes – valgomąsias, spaudžiamąsias, ir malamąsias. Pastarosios yra tos, kurios nukrinta nuo šakų. Jos tinka tik malimui ir skirtos užtepėlėms bei kitiems pagardams.

Köstem muziejuje ragaujame kelių rūšių šviežio alyvuogių aliejaus ir vertiname skirtingų rūšių aliejaus aromatus. Vienas švelnus, kitas griaužia gerklę, trečias išgaruoja per nosį, apsvaigindamas stipriu žolės aromatu. 

Ramų Germiyan kaimą, įsikūrusį vos keliolikos kilometrų atstumu nuo Köstem muziejaus, garsina Otantik restoranėlio šeimininkai ponia Dilek Hanım ir jos vyras Süleyman Bey. Pas juos traukiame tradicinių turkiškų pusryčių. Dilek šypsodamasi pasitinka tarpduryje ir išilgai virtuvės veda į terasą, kurioje jau padengtas pusryčių stalas su daugybe patiekalų ir patiekaliukų. Iš šlaite kabančios terasos į visas puses atsiveria kaimo ir apylinkių vaizdai.

Restoranėlį Dilek su vyru įkūrė restauruotame 100 metų senumo šeimos name. Dilek pati ruošia kiekvieną patiekalą, naudodama gėrybes iš savo sodo ar vietos gamintojų. O kas lieka, sukonservuoja – Dilek rodo kalną vienas ant kito sustatytų uogienių stiklainių virtuvėje ant stalo. Ragaujame pasirinktus iš daugiau nei 20 naminių, ekologiškų kaimo skanėstų - raugintą duoną, tarhanos sriubą, keptas paprikas, kopanisti sūrio, hurma alyvuogių ir net meilės uogienės desertui. Ir, žinoma, alyvuogių aliejaus.

Svečiams Dilek siūlo ne tik gardžiai pavalgyti, bet ir apsistoti trijuose jaukiai įrengtuose kambariuose, apstatytuose senoviniais baldais. Ponia Dilek ir jos vyras patys teikia visas paslaugas, čia nėra jokių darbuotojų. Viename iš kambarių įrengtas mini muziejus, kuriame kabo senovinės nuotakų suknelės ir pridėliota senovinių daiktų.

Germiyaną aplinkiniai ne veltui vadina lėtų valgytojų kaimu. Jaukių naminio stiliaus bariukų, kavinaičių ir restoranėlių čia ne vienas. Juose tvyro šiluma ir ramybė, o laikas tarsi sustoja iš lėto ragaujant vieną patiekalą po kito, užgeriant turkiška kava ar žolelių arbatomis. Skoniai ir kvapai leidžia mintims klajoti nevaržomomai, be skubos ir rūpesčių.

Šiame kaime galima visą dieną sėdėti kavinėje ir bendrauti su vietos gyventojais. Arba išragavus visus skanėstus klajoti siauromis ir jaukiomis gatvelėmis tarp baltai dažytų namukų. Daugelio jų sienos išpuoštos gėlėmis, prie kurių iš dalies prisidėjo vietinis menininkas Nuranas Erdenas.

Viena stilingiausių vietų atostogauti Egėjo jūros pakrantėje - žavus Alacati miestelis, nuo Izmiro nutolęs apie 70 km į vakarus. Kadaise buvęs ramus ir mieguistas, Alaçatı pamažu prabudo ir vasaros mėnesiais nebeprimena ramybės oazės. O kitu metu – prašom, galima sakyti viskas po senovei.

Šį miestelį liaupsina patys turkai ir išrankesni užsienio turistai. Juos traukia meniška Alaçatı dvasia, senoji architektūra ir skersgatviuose pasiklydusi šimtmečių istorija. Siauros, akmenimis grįstos Alaçatı gatvelės pilnos gerai išsilaikiusių akmeninių Osmanų ir Graikijos laikais statytų namų su kabančiais mediniais balkonėliais. Virš masyvių drožinėtų durų svyra raudonų ir violetinių bugenvilijų šakos, ant laiptelių tingiai žiovauja tai katinas, tai šuo. Vietos taisyklės saugo tradicinę namų išvaizdą, todėl net nauji pastatai atkartoja originalų stilių.

Alaçatı gatvelėse rikiuojasi žavūs butikiniai viešbučiai, svečių namai, jaukūs restoranai, barai ir kavinaitės. Iš jų paplūdimiai ir vaizdingos įlankos tiesiog ranka pasiekiamos. Alaçatı garsėja stipriais ir pastoviais vėjais, dėl kurių laikomas viena geriausių burlenčių ir jėgos aitvarų sporto vietų Europoje. Senovėje Alaçatı buvo Jonijos miestas, vadintas Agrilia - laukiniu alyvmedžiu. Kaip ir sako pavadinimas, miestelis nuo seno garsėjo alyvuogių aliejaus gamyba. Derlingas regiono dirvožemis, idealus klimatas ir šimtamečiai alyvmedžių sodai iki šiol lemia aukštos kokybės alyvuoges ir alyvuogių aliejų.

Vakarienės sukame į Papazz restoraną, pasislėpusį akmeninių namų alėjoje po svyrančiomis bugenvilijomis. Šiame name jau gyvena ketvirta Ileri šeimos karta. 120 metų senumo akmeniniame kieme įsikūręs Ileri šeimos restoranas dvelkia ramybe ir romantika. Svyra bugenvilijų žiedai, visur matyti autentiškų architektūros detalių. Ore tvyro vasaros žiedų aromatas, į nosį lenda gurmaniškų patiekalų kvapai.

Ragaujame alyvuogių aliejaus meze (šaltų užkandžių rinkinį), lėtai virtos ėrienos, ryžių su artišokais, balto ir raudono Vinkaros vyno. O tada ramia gatvele kulniuojame į savo išsirinktą Muse butikinį viešbutėlį, kuriame tėra 17 kambarių. Penkios minutės, ir mes jau vietoje. Pagalvė kvepia bugenvilijų žiedais ir Egėjo jūra.