Žemaitukais pro Medvėgalį ir Šventą mišką

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Ankstesnis straipsnis

 

Rytas Varniuose skamba mišiomis Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Kol dalis žygeivių, keliaujančių iš Luokės į Anykščius susėdę ant suolų klausosi Klebono Domo Gatauto pamokslo, kiti lauke saugo žirgus. Vėsų rytą apsirėdęs apsiaustu Kipšo šeimininkas Donatas primena šventąjį iš bažnyčios paveikslo – geraširdiškai šypsosi, siūlydamas bendražygiams tai puodelį vandens, tai iš vežimo ištrauktą avikailį, o žemaitukas trypia kojomis nenustygdamas vietoje, nesulaukdamas mišių pabaigos.

 

Donatas ir Kipšas prie Varnių bažnyčios/ Foto: Kristina Stalnionytė
Donatas ir Kipšas prie Varnių bažnyčios/ Foto: Kristina Stalnionytė

 

Paskutinioji pravėrusi bažnyčios duris ne tik išgirstu pamokslą sakančio Klebono balsą, bet ir atlaikau bent pusšimtį veriančių žvilsnių nuo suolų. Dėdamasi nematoma, sėlinu į paskutinę eilę, kur sėdi žygeiviai. Bažnyčia pilna žmonių, žvilgsnis klajoja tarp skulptūrų, paveikslų ir puošmenų, užkliūdamas tai už Klebono, tai už senovinių kryžių, tai už didelio puodo su švęstu vandeniu ir puodeliu.

 

Mišios Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje / Foto: Kristina Stalnionytė
Mišios Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Po šv. mišių dalis švęsto vandens lašeliais nusileidžia ant žygeivių ir žirgų galvų – taip mus išriedančius į kelią pro Varnių bažnyčią pašventina klebonas Domas. Viešpats apšlaksto ir iš dangus, išgręždamas ant mūsų pirmąjį debesėlį. Šventų lašų ant uodegos gauna net Vaidoto kalaitė Alka, kasmet ištikimai lydinti šeimininką į žygius. Jos žygių jau niekas nebesuskaičiuoja, o tokio šeimininko kaip Vaidotas Alkai pavydi visi šunys. 

 

Klebonas Domas Gatautas laimina žygeivius / Foto: Kristina Stalnionytė
Klebonas Domas Gatautas laimina žygeivius / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Trijų tarptautinių žygių su žirgais organizatorius ir dalyvis Vaidotas Digaitis 2010 m. kartu su devyniais raiteliais nujojo prie Juodosios jūros ir prie Ukrainos Očiakovo miestelio pagirdė žirgus jūros vandeniu. Po metų Vaidotas su kitais raiteliais dalyvavo žygyje į Krokuvą, skirtame Lenkijos karaliaus bei Lietuvos  didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilei atminti. Keletas šių žygių dalyvių šiemet važiuoja iš Luokės į Anykščius tradiciniais vežimais su mediniais ratais, apkaustytais geležimi.

 

 

Vaidotas Digaitis / Foto: Kristina Stalnionytė
Vaidotas Digaitis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Dabartinio žygio istorija irgi susijusi su Vaidotu. Jis 2012 m. vienas su dviem žemaitukais apkeliavo Baltijos jūrą ir per pusę metų nujojęs 6000 kilometrų sužinojo, kad Roros mieste Norvegijoje vyksta skandinaviška mugė, į kurią ūkininkai suvažiuoja arklių traukiamomis rogėmis. Po dvejų metų Vaidotas su dviem žemaitukais, pakinkytais į lietuviškas roges, jau dalyvavo šventėje. Tada jam ir kilo mintis atgaivinti Lietuvoje važiavimo į turgų arkliais tradicijas. Toks žygis Lietuvoje – jau penktasis. Tradiciniai kinkiniai ne kartą riedėjo per Lietuvą į Kaziuko mugę ir į "Bėk bėk žirgeli” šventę. Pastarosios metu vyksta vienintelis tikras turgus Lietuvoje, kur prekiaujama iš arklių vežimų. Žygeiviai važiuoja kaip tik ten ir vežasi įvairiausių gėrybių, kuriomis prekiaus jau šį šeštadienį po žirgų parado. 

 

Alka / Foto: Kristina Stalnionytė
Alka / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kipšas žvengia, kurstydamas kitų žirgų kraują, bet bičiuliai nebepasiduoda intrigai, per dieną jau priprato klusniai traukti vežimus. Ratai darda pasišokinėdami, žirgai neša mus link Medvėgalio. Pakalnėje iškinkę žemaitukus pailsėti, kopiame į 234,6 m aukščio kalną. Tai dvi viršūnės - aukščiausia Žemaitijos kalva ir didžiausias žemaičių piliakalnis. Prie jo rasta I tūkstantmečio gyvenvietės liekanų. Vaidotas – užkietėjęs žemaitis iš Laukuvos, žino bene viską apie savo kraštą. Jo namai vos už kelių kilometrų nuo Medvėgalio.

 

Žygeiviai prie Medvėgalio / Foto: Kristina Stalnionytė
Žygeiviai prie Medvėgalio / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Pasak padavimo, Medvėgalio vardas atsiradęs po to, kai pilyje apsuptus gynėjus išgelbėjo dvi narsios mergelės, žinojusios kelią per pelkėje nutiestą kūlgrindą, kuria galima pereiti iki šiol. Kai reikėjo nuspręsti, kas praneš kitoms pilims apie Medvėgalio apsiaustį, merginos pasakė „Mudvi galiva“ ir nuėjo kviesti pagalbos. Medinė Medvėgalio pilis istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1316 m., kai ją puolė kryžiuočiai. Čia stovėjusią pilį kryžiuočiai sudegino 1329 m. Medvėgalio gynėjai buvo priversti krikštytis, bet kryžiuočiams pasitraukus atsimetė nuo krikščionybės.

 

Pietūs prie Medvėgalio - Saulius vaišina duona ir dešrelėmis / Foto: Kristina Stalnionytė
Pietūs prie Medvėgalio - Saulius vaišina duona ir dešrelėmis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Ant papėdėje ištiestų abrūsų gula vakar dovanų gauta žvėriena, lašiniai, agurkai. Laužiame duoną, kurios tikrai nepritrūks – žygio organizatorius Mindaugas Karčemarskas pakrovė į vežimą keletą didelių, Arklio muziejuje keptų kepalų. Turime ir suvalkietiškos, ir dzūkiškos duonos. Alka irgi laiminga – jai tenka visi kaulai, tik spėk graužti.

 

Keliaujame laukais / Foto: Kristina Stalnionytė
Keliaujame laukais / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Už Medvėgalio kelelis dulka, žirgai ištroškę. Pakeliui išvydę tvenkinį stojame juos pagirdyti. Žygeiviai naudojasi proga palaistyti vežimų ratus, o Kantas – pavagiliauti. Peša vantas iš mūsų vežimo vos priartėjęs – iš karto matyti, kad Kipšo brolis. Abu eržilai gražuoliai, pilni jėgų. Kanto šeimininkas Mantas puola tvarkyti ištampytų vantų, grąsindamas žirgui pirštu, bet šiam nė motais, pasivijęs vėl siekia skanių beržų lapelių. Manto bendražygė Rūta juokiasi, sėdėdama vežime.

 

Kantas vagia vantas / Foto: Kristina Stalnionytė
Kantas vagia vantas / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Vaidoto žirgai Audronešis ir Artis lekia pirmieji, bet Vaidotas vis vien nenustygsta vietoje, palikęs bendrakeleivę Ąžuolę vadelioti, šoka iš vežimo vėl ir vėl – tai pabėgėja pasiimti paukščio pamestos plunksnos, tai susidomi keistų formų akmeniu, tai nulekia prie paskutinio vežimo ir vėl atgal. Sukasi kaip vijurkas aplink vežimų vilkstinę, jėgų jam net Alka galėtų pavydėti. Kalaitė sėdi vežime, tik kartkartėmis iššokdama pasimankštinti. Mato, kad ir be jos yra kam palakstyti.

 

Česlovas ir Skirmantė 2010 m. jojo žirgais iki Juodosios jūros kartu su Vaidotu / Foto: Kristina Stalnionytė
Česlovas ir Skirmantė 2010 m. jojo žirgais iki Juodosios jūros kartu su Vaidotu / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Neprivažiavus Kražių laukuose plevėsuojanti Žemaitijos vėliava išduoda, kad Skruzdėlynės sodyboje mūsų laukia. Įsukę į keliuką, aptvaruose išvystame besiganančius žirgus, išgirstame rago garsą. Tai Žemaitijos Kunigaikštystės puoselėtojas Marijus Čekavičius surengė mums sutiktuves. Ilgas ir platus medinis ragas primena mamuto šonkaulį – tokį daiktą išvydęs priešo rankose ne juokais išsigąstum. Tačiau žemaitukų augintojas Marijus – mūsų bičiulis ir taikus žmogus, leidžia pakiloti ir apžiūrėti pagal senovinį pavyzdį pagamintą instrumentą, vadinamą gaudyte.

 

Marijus savo sodyboje pasitinka žygeivius su gaudyte / Foto: Kristina Stalnionytė
Marijus savo sodyboje pasitinka žygeivius su gaudyte / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Marijus - Šatrijos kalne rusenančios Amžinosios Ugnies sergėtojas savanoris. Toks žmogus įsipareigoja garbės žodžiu bent parą kūrenti ir prižiūrėti Ugnį Amžinosios Ugnies aukure. Atėjus laikui sergėtojas perima Ugnies kūrenimą iš prieš tai budėjusio sergėtojo ir po paros perduoda kitam. Marijaus, kaip ir kitų Ugnies sergėtojų širdyje atliepia baltiška pasaulėžiūra ir vertybės. 

 

Senoviškoje žemaitiškoje sodyboje Marijus šeimininkauja kartu su sūnumi Manvydu. Turi jie ir kitų gyvulių, bet žirgai – mieliausi. Aptvaruose bėgioja kumeliukai, kurių paskutinysis gimė vos prieš kelias valandas. Priėmęs mus ir žirgus pernakvoti savo sodyboje Marijus pirmiausia parodo balkį svetainėje, ant kurio išraižytas lenkiškas įrašas ir data – 1771 m. Tik tada atvožia virtuvėje garuojantį puodą žirnių košės su spirgais ir išdalina senoviškos keramikos dubenėlius. Šią seną trobą Marijui siūlė perkelti į Rumšiškes, bet jis nesutiko – šeimininkui mieli savi namai ir aplink juos ošiantis Šventas miškas. „Šventame miške miegas saldus“ - tvirtina Marijus, po sočios vakarienės linkėdamas žygeiviams labos nakties. 

 

Kitas straipsnis