Zagorės pilys, Josifas Brozas Titas ir linksmybės Vuglecų kalne

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

 

Pravažiavus Medvednicos kalną į šiaurę nuo Zagrebo prieš akis nusidriekia miškais ir vynuogynais apaugusios Zagorės kalvos. Ant jų šlaitų glaudžiasi dešimtys mažų miestelių ir kaimų, senų dvarų, pilių, tvirtovių, vilų. Nors keliautojai to nejaučia, Zagorės žemė burbuliuoja ir nerimsta, tai šen, tai ten ištrykšdama karštosiomis versmėmis. Tikrai užkliūsite už SPA ar už kurorto. Čia jauku, ramu ir žalia – jausmas toks, lyg švelniai glostytų pati gamta. O patiekalų gardumas, o vynų gausybė!

 

 

Kelias siaurėja, miesto vaizdai tolsta. Pro atvirus automobilio langus pliūpteli gaivūs pavasario kvapai. Pakeliui linksmina geltoni vilkdalgiai, nosį kutena laukinių ciklamenų aromatas. O gal tai – kokios kitos gėlės? Tarp šitiek formų ir spalvų nelengva atsirinkti. Taip ir traukia išlipus pabėgėti takeliu į mišką, įkvėpti besiskleidžiančio pasaulio. Vien orchidėjų Zagorės miškuose pavasarį pražysta net pusšimtis rūšių. 

 

Žaliosios vilos gardumynai

 

Numynę pusę šimto kilometrų nuo Zagrebo, vos nepravažiuojame sienos su Slovėnija. Palei ją net šimtą kilometrų teka miške pasislėpusi Sutlos upė. Kad keliautojai pas kaimynus neišvyktų alkani ar mieguisti, atsakingi šalia kelio rymančios Zeleniako vilos šeimininkai. Ši karčemos stiliaus užeiga prie kelio veikia jau ne vieną dešimtmetį, o gal ir šimtmetį. Atviraširdžiai Zagorės gyventojai, kalbantys Slovėnijos paveiktu vietos dialektu, neišleidžia lankytojų pro duris neparodę savo svetingumo.

 

Kroatijos Zagorė
Kroatijos Zagorė / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Salės gilumoje prieblanda, blykčioja žvakių šviesos. Kol laukiame sriubos, kepsnio ir kitų skanėstų, Zeleniako vilos šeimininkė Dora Greblički, vedžiodama perimetru po sales, rodo ant sienų sukabintas senovones nuotraukas. „Štai čia seniau buvo prieangis, o ten - dar neperstatytas baras...“ – sako ji, pasakodama apie nuotraukose įamžintas vietas ir jose aplink stalus sėdinčius praeito amžiaus žmones.

 

Zeleniako Vilos kumpis su įviežiu sūriu ir daržovėmis
Zeleniako Vilos vaišės / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Saulės nutviekstoje verandoje pietauja būrys linksmų kroatų, jų balsai protarpiais per salę nuvilnija užkrečiančio juoko bangomis. Šią vietą puikiai žino ne tik aplinkinių kaimų žmonės. Savaitgaliais paskanauti tradicinių Zagorės patiekalų į Zeleniako vilą suplūsta nemažai sostinės gyventojų. Daugelį lankytojų vilioja ir aplinkui plytintis Zeleniako gamtos rezervatas. Kiti atvyksta pažiūrėti priešais vilos langus, prie pat kelio stovinčio 13 m aukščio memorialo Kroatijos valstybiniam himnui, kurio autorius – Antunas Mihaljevičius.

 

Tarp lapų - pilies griuvėsiai

 

Trumpam stabtelėję prie paminklo Himnui kylame aukštyn į kalną. Zeleniako kraštovaizdį vagoja ne vienas gamtos takas, kuriuo paėjėjus galima aptikti kvapą gniaužiančių vaizdų. Pro lapus šmėžuoja pilys, bokštai, koplyčios ar griuvėsiai, prie kurių užkopus po kojomis nusidriekia žali, banguoti šlaitai. Miško takeliu kopdami į netoliese stūksančios kalvos viršūnę, išnyrame prie aptrupėjusių Cesargrado pilies sienų. Prieš šešis amžius pastatyta Cesargrado pilis kadaise buvo tikras šedevras. Ją supo 5 m storio siena su apvaliais bokšteliais, kurios telikę trečdalis aukščio, tačiau vaizdas vis vien įspūdingas. Kroatai šią pilį laiko viena nuostabiausių viduramžiškų tvirtovių šalyje, dažnas specialiai atvyksta į Zagorję jos apžiūrėti. 

 

Cesargrado pilies griuvėsiai prie Klaneco Kroatijos Zagoreje
Cesargrado pilies griuvėsiai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Apžėlusio kalno viršūnėje pasislėpę galingos Cesargrado sienos kroatus vilioja ne vien dėl savo vaizdo, bet ir dėl istorijos. Ši pilis nuo XVI a. priklausė neregėtai turtingai ir įtakingai grafų Erdödy giminei, gal todėl baisiau nei kitos nukentėjo 1573 m. per didžiausią Kroatijoje valstiečių sukilimą, apie kurį čia žino net maži vaikai. Tuomet buvo nusiaubta daugybė Zagorės pilių. Basi vyrai su peiliais ir kuokomis Cesargradą užpuolė pirmąjį, kad ištuštintų gausius jo parako ir ginklų sandėlius. Viską išdaužę, dorai apsiavę ir apsiginklavę, nužygiavo prie kitų pilių. Nors ne visos pilys po šių ir kitų negandų restauruotos, pasižiūrėti Zagorėje tikrai yra į ką. Jei užsuksite į kuroje nors pilyje įsikūrusį muziejų, tikrai išgirsite apie tų metų sukilimą.

 

Klaneco sarkofagai

 

Penki kilometrai nuo Cesargrado leidžiamės į iškilmingą pasimatymą – ne su bet kuo, o su pačiais grafais Erdödy. Du šios giminės vyrai jau tris amžius ilsisi Klaneco pranciškonų vienuolyno kriptoje, tad pasimatymas vienpusis. Iš Zagrebo įsukę į žalius Zagorės keliukus nė neketinome kalbėtis su istorija, bet ji čia visur pastoja kelią. Zagorėje jos balso neišvengsi. 

 

Grafo Emeriko Erdody sarkofagas Klaneco pranciškonų vienuolyne
Grafų Erdody sarkofagai ilsisi Klaneco pranciškonų vienuolyne / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Trakštelėjus raktui Klaneco pranciškonų vienuolyno šalutinių durų spynoje, sugirgžda sunkūs vyriai, ir dienos šviesą pakeičia tamsa. Tik keli žingsniai laiptais, ir lempelės apšviečia skliautuotą, beveik tuščią menę, kurioje vienas priešais kitą stovi du plačiais drobiniais audeklais užkloti sarkofagai. Dvelkia pelėsiais ir šaltu akmeniu, nuo sienų choru prabyla kadaise į jas susigėrę negirdimi balsai. Jų šnabždesio ausys nepagauna, tik plaukeliai ima šiauštis ant odos.

 

Grafo Erdody sarkofago fragmentas Klaneco pranciškonų vienuolyne
Grafo Emeriko Erdody sarkofago fragmentas Klaneco pranciškonų vienuolyne / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nuo sarkofagų nukritus audeklams žadą atima menininkų išmonė ir meistriškumas. Grafui Emerikui Erdödy nukaldinto austrovengriško sarkofago kampus laiko keturios bronzinės raguotų elnių skulptūros, iš šonų remia sakalai. Kunigaikščio Sigismundo Erdödy sarkofagas – su angelų veidais. Ant šonų iškaltos kaukolės ir kaulai. Abiems didikams XVII a. Vienos meistrų sukurtos prabangios transporto priemonės atspindėjo jų itin aukštą kilmę ir didelius turtus. Tokius išrinktuosius giminė palydėdavo į kitą pasaulį su gausiomis, ilgomis ir iškilmingomis ceremonijomis. Grafų sarkofagai kruopščiai prižiūrėti, blizga it nauji.

 

Titas ir Taika

 

Argi galėjome nuspėti, kad mažame Klaneco miestelyje užtruksime visą pusdienį? Juk buvom pakeliui į SPA, ketinom pasinerti į šiltuosius vandenis. Kur tau! Išlipę iš rūsio į dienos šviesą užstringame priešais vienuolyną įsikūrusioje XX a. skulptoriaus Antuno Augustinčičiaus galerijoje. Klanece prieš 120 metų gimęs skulptorius Antunas Augustinčičius – žymiausias Kroatijoje. Labiausiai jį išgarsino didžiulio mąsto darbai ir... jo draugo, buvusio Jugoslavijos prezidento Josifo Brozo Tito skulptūros, kurias menininkas kepė tarsi blynus. Žinomiausias Antuno Augustinčičiaus darbas – taiką vaizduojanti raitelio skulptūra, stovinti prie Jungtinių Tautų būstinės Niujorke. 

 

Antuno Augustinčičiaus skulptūra sukurta Klaneco vienuolyno fone
Antuno Augustinčičiaus skulptūra sukurta Klaneco vienuolyno fone / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Klaneco muziejaus archyvuose pilna raumeningų kojų, rankų, kanopų, galvų ir kitų detalių, iš kurių Antunas Augustinčičius konstravo savo darbus. Išvydęs jo sugalvotą eskizą, net įsivaizduoti negalėjai, kad baigtas darbas bus toks didelis. Šio menininko sukurtų memorialų gausu visoje šalyje. Niekam neperleistus ir neparduotus paminklus bei skulptūras Antunas Augustinčičius padovanojo gimtajam miestui. Štai ir muziejus. Jei domitės skulptūra, verta užsukti.

 

Skulptoriaus Antuno Augustinčičiaus muziejaus archyvuose Klanece
Antuno Augustinčičiaus muziejaus archyvuose / Foto: Kristina Stalnionytė

Taburetė, samtis ir kitos Kumroveco gėrybės

 

Kad susidurtume su Josifo Brozo Tito skulptūra, toli nuo Klaneco keliauti neprireikia. Prie Kroatijos ir Slovėnijos sienos dar gyvas gimtasis šio garsaus veikėjo kaimas. Bronzoje įkūnytas buvusios Jugoslavijos prezidentas sveikina visus, vos įėjusius į muziejumi po atviru dangumi virtusį Kumrovecą. Šalimais - jo vaikystės namas. Pusiau kroatas, pusiau slovėnas Josifas Brozas Titas kadaise kovojo su naciais ir stengėsi sujungti pietų slavus. 

 

Antuno Augustinčičiaus sukurta Josifo Brozo Tito skulptūra Kumrovece šalia Tito gimtojo namo
Antuno Augustinčičiaus sukurta Josifo Brozo Tito skulptūra Kumrovece / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Rumšiškes primenančiame didžiausiame Kroatijos etnografiniame muziejuje lyg grybukai kepures iškėlę arti pusšimčio senovinių namų. Vieni čia stovi jau per amžių amžius, kiti – atvežtiniai, kruopščiai išrinkti savo gimtosiose vietose, atvežti ir vėl skrupulingai sudėlioti. Kaimo gatves, kuriomis vaikštant galima užsukti į kambarius, rūsius, svirnus ir dirbtuves, įrėmina apsamanojusios tvorelės.

 

Širdelių kepėja Božica tradicinėje pirkioje etnografijos muziejuje Kumrovece
Božica gamina širdeles kaimiškos buities muziejuje Kumrovece / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kumrovece užsilikę tik keletas gyventojų. Jie bando atgaivinti amatus – kalviai Božidaras ir Franjo kala pasagas, kablius ir žvakides, audėja Barbara lankytojams pardavinėja savo austas gūnias, dailininkė Marija piešia kroatiškas gėles ant žaislų ir samčių, o Božica raudonai spalvina meduolius-širdeles. Dauguma Kumroveco namų paversti eksponatais, ir tik keli – gyvenami. Pasižvalgome po kiemus, pasilabiname su šeimininkais. 

 

Etnografijos muziejus Kumrovece
Kaimiškos buities muziejus Kumrovece / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Stebėdama Marijos kruopštų darbą, neatsilaikau – perku mažytę taburetę, išdailintą raudonomis ir baltomis gėlėmis. Trylika eurų virsta žydinčia nuotaika namie, prie jos dovanų gaunu tokiais pačiais motyvais nudažytą samtį. Nutolusi už pusės šimto metrų, girdžiu Mariją šaukiant pavymui: atsiveja mane atkišusi dar vieną, nedažytą samtį. „Šitas bus maišyti sriubai, o anas – grožėtis“, - sako ji, įteikdama antrą dovaną.

 

Dailininkės Marijos sukurti žaislai etnografiniame buities muziejuje Kumrovece
Dailininkės Marijos sukurti žaislai etnografiniame buities muziejuje Kumrovece / Foto: Kristina Stalnionytė

Bokšte užmūryta Veronika

 

Grešna Goricos tavernoje kirsdama kiaulės kepsnį gėriuosi ne tik Zagorės maisto gardumu, Marijos dovanotu samčiu bei aplinkui susodintų vynuogynų artumu. Iš terasos matyti ir kitame kalvos šlaite, už slėnio baltuojanti gotikinė pilis su keturiais bokšteliais. Dar paskutiniam kąsniui nespėjus nuslinkti iki skrandžio, mes jau ten. Baltos Veliki Taboro pilies sienos iš arti atrodo dar baltesnės, bokštai – pilnesni. Iš terasos per slėnį žiūrėdama į kitą pusę, lyg dėmę po medžiais išvystu Grešna Goricos taverną.

 

Veliki Taboro pilis Kroatijos Zagoreje apsupta vynuogynų
Važiuojant Zagorės keliu Veliki Taboro pilis matyti iš toli / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Užsukame ir į neseniai atnaujintos XV a. Veliki Taboro pilies menes. Šią pilį pastatė Rotkay šeima, valdžiusi ją iki pat XVIII a. pabaigos. Tuomet keturis pilies bokštus nuo nuožmaus pasaulio saugojo stora gynybinė siena, kurios teliko pėdsakai. Legenda pasakoja, kad viename iš tų bokštelių dėl aistringos meilės vedusiam grafui buvo gyva užmūryta šeimos tarnaitė Veronika. Brrr, šiurpoka...

 

Veliki Taboro pilies Kroatojos Zagoreje vidinis kiemas
Veliki Taboro pilies vidinis kiemas / Foto: Kristina Stalnionytė

Neandertaliečių kaulai

 

Ką bendro turi neandertaliečiai su Krapinos kaimu? Ogi Krapinoje archeologai atkasė didžiausią Europoje Paleolito laikų gyvenvietę. Todėl kaimą dabar garsina Neandertaliečio muziejus, o važiuojant pro šalį gąsdina didžiulė vidury kelio pastatyta laukinio žmogaus skulptūra. Čia rasti fosilijomis virtę kaulai priklausė neandertaliečiams, gyvenusiems prieš 130 tūkstančių metų. 80 neandertaliečių, 900 išsimėčiusių kaulelių! Tai turtingiausia fosilijų kolekcija pasaulyje. Niekur kitur tokios nerasi. 

 

Krapinos miestelis, prie kurio rasti neandertaliečių kaulai
Krapinos miestelis, prie kurio rasti neandertaliečių kaulai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nepatikėsite, jog muziejuje gali būti šitaip įdomu. Ir tai visai ne dėl neandertaliečių (nors šiek tiek ir dėl jų) - čia pėsčiomis pereisite gyvybės žemėje istoriją per vieną dieną. Tiksliau, per parą, o kaip greit tiksės laikas, priklausys nuo jūsų žingsnių. Paros valandas ir minutes atitinka milijonai metų. Žiūrėkite po kojomis, ir nukeliausite per laiką lyg sugreitintame kine. Neandertaliečiai – tai tik vyšnia ant torto, nuriedėjusi į paskutinę salę. Realaus dydžio vaškinės jų skulptūros atrodo tarsi gyvos. Nustebsite, kokie žmonijos protėviai mažyčiai. Lauke galima apeiti ir kasinėjimo vietą, kur rasti jų suakmenėję kaulai. 

 

Vuglecų kalnas

 

Nuo senų senovės buvo kalnas, ant kurio gyveno dvi Vuglecų šeimos. Keista, bet šeimų nesiejo giminystės ryšiai. Sako, jos viena kitos nė nepažinojo, nors tuo sunku patikėti. Tokią istoriją apie savo praeitį pasakoja vyndarys Borisas Vuglecas, vedžiodamas po Vuglec Breg šlaituose įveistus vynuogynus. Dabar kalne liko tik viena šeima. Jos vynuogynai driekiasi į visas puses nuo viršūnės lyg saulės spinduliai. 

 

Vaizdas nuo Vuglecų kalno Kroatijos Zagorėje
Vaizdas nuo Vuglecų kalno / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Vakarėjant, kai vynmedžių eilės nusidažo raudonai, Borisas Vuglecas žingsniuoja į vakarinį šlaitą palydėti saulės. Ryte jis pasitinka ją sėdėdamas jau kitame šlaite, su kavos puodeliu rankose. Turbūt neretai po savo valdas vaikštinėja su svečiais, nes vieną vakarą ir mus nusiveda į vynuogyną. Besigrožėdami vaizdu, ant kalno suręstame garde trypia keturi Boriso arkliukai poniai. Pamatęs šeimininką, didysis pribėga, dūksta, šiepia dantis. Kol atsitūpusi glostau kitą, trečiasis riebiai grybšteli į blauzdą dantimis. 

 

Vyndarys Borisas Vuglecas kalno viršūnėje žaidžia su savo poniais
Vyndarys Borisas Vuglecas kalno viršūnėje žaidžia su savo poniais / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Ant žolytės pačioje viršūnėje įsitaisę Boriso draugužiai kartu su juo mėgaujasi saulėlydžiais ir saulėtekiais virš Chardonnay, Grasevinos ir Rheinriesling vynuogynų. Iš šių rūšių vynuogių Borisas spaudžia baltuosius vynus ir kasmet ruošia ypatingąjį putojantįjį. Kitoje kalno pusėje noksta jo žmonos mėgiamos Pinot Noir ir Blaufrankish vynuogės. Vyndario žemės nuo kalno viršūnės iki papėdės užima 12 hektarų. 

 

Vuglecų vynuogynai Vuglec Breg kalne
Vuglecų vynuogynai Vuglec Breg kalne / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Sutemus kelias pasisuka į Vuglecų vyno rūsį. Kai apžiūrėję bačkutes ir vynų prikrautas lentynas, išlendame viršun, aptinkame Boriso sūnų besidarbuojantį prie lauko krosnies, šalia Vuglecų restorano. Kas nors iš namiškių joje kasdien kepa duoną. Šleptelime terasoje ant suolų, duonos kvapas atvilnija pro lapus, prieš nosį ima šmėžuoti gardūs valgiai. Padavėjas laksto pirmyn atgal su didžiausiais padėklais, prikrautais mėsos, mėsos, mėsos, mėsos. Ir dar truputį mėsos. Mėsos? Daug mėsos ir dideli patiekalai – pakeliavę po Zagorės kalvas tą jau tikrai prisiminsime. 

 

Vyndarys Borisas Vuglecas savo vyninėje sukioja tradiciniu metodu gaminamo putojančio vyno butelius
Vyndarys Borisas Vuglecas savo vyninėje sukioja tradiciniu metodu gaminamo putojančio vyno butelius / Foto: Kristina Stalnionytė

Viešbutis iš giminės pirkelių

 

Vuglecų kalne stovi keletas senovinių pirkelių. Šeimininkai gyvena tik vienoje iš jų, o kitas Borisas nuomoja svečiams. Kiekvienas Vuglecų kalno namas turi savo vardą ir istoriją. „Pirkioje Lac gyveno dėdė Lacas“ – sako vyndarys, atrakindamas duris ir įleisdamas į senais šeimos daiktais bei baldais apstatytus kambarius. Kvepia mediena ir močiutės iškrakmolintomis staltiesėmis. Ant lango – vašeliu nerta užuolaida, prie lovos – lauko gėlių puokštė. 

 

Vuglec Breg svečių namų terasa su vaizdu į vynuogynus
Krėslai kviečia prisėsti ir dar ilgai niekur neskubėti / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Pėdsakų kalne paliko Vuglecų seneliai Dragec, Mica, tetulė Jana ir tetulė Jagica. Tiesa, Jagicai pastatytas naujas namas. Prie kelio stovinčiame Imbros namelyje anksčiau brendo vynas – jį prižiūrėjo keli šeimos vyrai. Ankstesnius trobų šeimininkus jau senokai pakeitė kasdien besimainantys svečiai. Borisas leidžia jiems vaikščioti po kiemus, daržus, vynuogynus. „Atvažiuokit rudenį skinti vynuogių, o po to – švęsti iki ryto“ – kviečia vyndarys, kai grąžinę Laco namuko raktus pasisukame link automobilio.

 

 

Vuglecų kalno sodyboje galima pailsėti tokiuose senoviniuose nameliuose
Vuglecų kalno sodyboje galima pailsėti tokiuose senoviniuose nameliuose / Foto: Kristina Stalnionytė
Kristinos Stalnionytės knyga Šuarų žemė - pirkti
Kristinos Stalnionytės knyga Kelias į Santjago de Kompostelą - pirkti
Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga Peru spalvos - pirkti


Kristina Stalnionytė - meno kūrėja - paramos gavėjo identifikacinis kodas 71000181