Piusos olos, šikšnosparniai ir kermošius Setų žemėje

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

 

Kalvotoje ir miškingoje pietryčių Estijoje gyvena setai – ugro-finų kilmės etninė grupė, kurios teritorija per sieną nusidriekusi gilyn į Rusiją. Savo kraštą setai vadina Setoma – Setų žeme. Liuteronams estams stipriu estų kalbos dialektu kalbantys ortodoksai setai atrodo tylūs ir mįslingi, o ką mano rusai, kuriems priklauso bent trys ketvirtadaliai setų žemės, išvis neaišku. Setų moteris pažinsi iš didelių blizgančių sidabrinių papuošalų, ilgų juodų suknelių ir baltų marškinių su raudonais rankogaliais. Raudona ir balta – svarbiausios setų spalvos, įamžintos ir Karalystės vėliavoje. Setų žemėje gausu visokių įdomybių ir netikėtumų, juolab kad šis kraštas nuošalus ir dažnai pamirštamas net pačių Estų.

 

Piusos olas iškasė žmonės

 

Iš Obinitsos vingiuojantis keliukas atveda prie Piusos upės. Setų upių motina vadinamos Piusos nuolydis didžiausias Estijoje – nuo ištakų iki žiočių ji nusileidžia 214 m. Prie šios upės prieš karą stovėjo 14 malūnų – po vieną kas pusantro kilometro. Dauguma liekanų dar matyti: vienur iš žemės kyšo tik akmenys, kitur išlikęs visas pastatas.

 

Prie setų upių motinos driekiasi požeminis Piusos olų labirintas, sukurtas ne gamtos, o žmonių, pusę šimtmečio čia kasusių kvarcinį smėlį. Nuo 1922 iki 1970-ųjų smėlio kasyklos buvo tik po žeme, bet vėliau darbai persikėlė į paviršių. Per tiek metų kasdienio gremžimo ir skaptavimo išėjo stebėtinos architektūros kūrinys arkinėmis lubomis ir smiltainio sienomis. Aplankyti galima tik Muziejaus olą ir smėlio karjerus, tačiau tokių požeminių olų aplinkui yra ir daugiau. Į jas draudžiama įeiti, nes pavojinga dėl trupančių sienų ir nuo lubų krintančių uolienų atplaišų.

 

Piusos olas iškasė žmonės / Foto: Kristina Stalnionytė
Piusos olas iškasė žmonės / Foto: Kristina Stalnionytė

Šikšnosparnių viešbutis

 

Muziejaus oloje kolonų miškas driekias į tolį ir į šonus lyg kokia požeminė bažnyčia, ant šviesaus smiltainio arkų matyti keli juodi taškai. Vienas sukruta, kitas pasislenka, trečias nematomai pradingsta... Čia gyvena penkių rūšių šikšnosparniai, viso - trys tūkstančiai. Drėgmė, tyla, tamsa, vienoda temperatūra – puikios sąlygos, tik ne žmogui. Dažnas vasarą išlekia iš požemio drebėdamas į lauko karštį. Žiemą kitaip – olose atrodo šilta ir jauku. Jose visais metų laikais palaikoma maždaug aštuonių laipsnių temperatūra, kad dėl temperatūros pokyčių sienos netrupėtų, o blogiausiu atveju neįgriūtų.

 

Šikšnosparniai šimto kilometrų spinduliu aplinkui puikiai pažįsta Piusos olas. Tai didžiausia jų žiemojimo vieta Šiaurės Europoje. Juokaudami gamtininkai ir apylinkių žmonės vadina olas Piusos viešbučiu. Kad gyvūnai galėtų ramiai miegoti, šioje teritorijoje kadaise įkurtas Piusos olų gamtos rezervatas. Jo plotus galima apžiūrėti einant pusantro kilometro ilgio taku.

 

Prie Piusos olų driekiasi smėlio karjerai / Foto: Kristina Stalnionytė
Prie Piusos olų driekiasi smėlio karjerai / Foto: Kristina Stalnionytė

Kosmetika ir puodai

 

Aplink Piusos olas raudonuoja ir baltuoja smėlio karjerai. Nuo balto žemyn čiuožinėja vaikai, ant raudono kapstosi kelios moteriškės. Šį smėlį moterys semia rieškutėmis į maišelius, kad parsivežę namo turėtų natūralios kosmetikos. Patrynus odą raudonuoju smėliu, ji įgauna aukso spalvą, todėl daug kas raudonąjį Piusos smėlį naudoja kaip natūralią dirbtinio įdegio priemonę.

 

Setai turi ir raudono molio žiesti indams - nenuostabu, kad nuo seno buvo geri puodžiai. Dar praeitame amžiuje jie prisikrovę puodų į vežimą, arkliais važiuodavo prekiauti per visą Estiją. Puodai buvo vertingi, bet setai dažnai mainydavo juos į senus skudurus. Atrodytų keista jei ne faktas, kad šalia esantis Rapinos popieriaus fabrikas tuos skudurus brangiai supirkdavo. 

 

Piuso keramikos dirbtuvėse / Foto: Kristina Stalnionytė
Piuso keramikos dirbtuvėse / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Prie Piusos olų galima užsukti į tradicinės keramikos dirbtuves. Menininkų Signės ir Melio Krigul studija įsikūrusi Piusos traukinių stotyje, prie Valgos – Petserų kelio. 1920-1940 m. Petseros priklausė estams, ir tik po karo kartu su trim ketvirtadaliais Setų žemės atiteko Rusijai. Likusysis ketvirtadalis – Estijai.

 

Kadaise buvusi itin svarbi, ši geležinkelio linija apmirusi, traukinys bėgiais pralekia tik kartą per dieną. Dabar viena traukinių stoties salė paversta parduotuve, kitoje stovi krosnis, trečiojoje jau išdegti dirbiniai gražinami ir glazūruojami. Dailūs ir originalūs darbai atsieina nepigiai. Deja, šiais laikais jų į skudurus niekas nemaino. 

 

Piuso keramika / Foto: Kristina Stalnionytė
Piuso keramika / Foto: Kristina Stalnionytė

Muilas su švęstu vandeniu

 

Kad Piusos smėlis tinkamas kosmetikai gaminti netrukus įsitikinu Kolosovos kaime. Jame gyvena muilų meistras Silveris, savo sodyboje verdantis muilus. Jį užtinkame Senojo Jurio muilų parduotuvėje, pjaustantį didelę paltį lašinių. Pauosčius atpjautą lašinių gabalą paaiškėja, kad išvaizda apgauna - laikau tikrų tikriausią kvapnaus muilo gabalą.

 

Muilo parduotuvę Silveris pavadino senelio Jurio vardu. Anapilin išėjęs protėvis puoselėjo Setų žemės papročius ir pažinojo gamtą. Savo receptų Silveris neišduoda, bet neslepia, kad kiekvieno muilo gimimas susijęs su Setų žeme. O ypatinga sudedamoji dalis – švęstas vanduo iš Petserų vienuolyno, kurio jokiame kitame muile tikrai nerasi.

 

Silverio parduotuvėje lentynos braška nuo muilų krūvelių, jų įvairovė net atbukina akis. Čia yra dervos muilo, pelkės durpių muilo, Piusos smėlio muilo. Virš lentynų džiūti sukrautos raudonos, oranžinės, juodos paltys - riebios, kvepiančios mišku ir gėlėmis. Po dviejų savaičių Silveris jas supjaustys ir supakuos, kaip ką tik matytą balto muilo paltį. Renkuosi šviežutėlį beržo muilą ir sumokėjusi keturis eurus paskui save užveriu duris. 

 

Senojo Jurio krautuvėlėje galima rasti muilų su Piusos smėliu / Foto: Kristina Stalnionytė
Senojo Jurio krautuvėlėje galima rasti muilų su Piusos smėliu / Foto: Kristina Stalnionytė

Kirsi Talo vienkiemis

 

Po pusvalandžio  jau žengiu pro kitas duris, už trijų dešimčių kilometrų nuo Silverio parduotuvėlės. Kirsi Talo sodyba, kurioje įrengti kaimiško stiliaus svečių namai, stovi vieniša laukų apsuptyje.  Trobos supa erdvų kiemą, vidury jo – stalas, kėdės... ir šeimininkė Kaidi Kerdt, kuriai ši sodyba – ką tik išsipildžiusi gyvenimo svajonė. Kartu su vyru atstatę griūvančius pastatus vidury laukų, įkūrė setų kultūrą puoselėjantį viešbutėlį.

 

Didžiulis kiemas - gera vieta vasarą iškylauti, bet toks trobesių išdėstymas ne tik iškyloms buvo sugalvotas. Setų sodybos nuo seno buvo pavienės, toli viena nuo kitos. Aplink kiemą sustatyti trobesiai padėdavo išvengti smalsių akių, o užpuolus plėšikams - apsiginti. Svetimus setai įleisdavo tik į kiemą, geriausiu atveju – į priemenę. O štai kviestiems svečiams atverdavo namų duris.

 

Pietūs Kirsi Talo vienkiemyje – tik apšilimas. Po jo Obinitsos kaime patenkame į tikrą kermošių. Toks renginys čia taip ir vadinamas – kirmas. Kirmas kaime rengiamas tada, kai ateina šventojo diena, kurio vardu pavadinta jo bažnyčia. Anksčiau kiekviename setų kaime vykdavo keli kermošiai per metus, o dabar vos vienas kitas, bet ir to pakanka. Juk kaimų čia kelios dešimtys.

 

Kirsi Talo vienkiemio šeimininkė Kaidi Kerdt / Foto: Kristina Stalnionytė
Kirsi Talo vienkiemio šeimininkė Kaidi Kerdt / Foto: Kristina Stalnionytė

Kirmas – tai kermošius

 

Didžiausia setų šventė ir kermošius – tai Velykos. Išreikšdami pagarbą Kristaus kraujui, jie kiaušinius dažo raudonai. Velykų dieną setai lauke pasistato kiaušinių ritinėjimo trasas, kurios iš šalies atrodo kaip miniatiūrinės automobilių ralio trasos. Per mišias bažnyčioje palaimintus kiaušinius setai vėliau suvalgo prie artimųjų kapo. Šiai tradicijai – jau šimtai metų, tai senas ugro-finų paprotys. Estijoje jis senai išnyko, o setų žemėje taip ir užsiliko.

 

Pas mirusius artimuosius setai užsuka ir per kitas šventes. Atėję į kapus jie išdėlioja valgius ant staltiesės, ant suoliuko ar virš kapo. Toks bendras piknikėlis simbolizuoja šeimos ir protėvių susijungimą. Valgo, šnekučiuojasi, bendrauja. Ir nebūtinai apie mirtį – prie kapo galima apie viską pakalbėti. Pavalgę su protėviais setai linksminasi, šoka ir dainuoja, o atsisveikindami palieka ant kapo maisto.

 

Kitas straipsnis apie Setų karalystę

 

Setų velykinis pyragas / Foto: Kristina Stalnionytė
Setų velykinis pyragas / Foto: Kristina Stalnionytė