Porto Santo saloje leiskis nešamas vėjo

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Vos prašvitus jau sėdžiu visureigyje. Vairuotojas Nelio neskuba – paspoksojęs į bundantį Atlanto vandenyną, sumurma kelis juokelius, o tada atraito stogo brezentą, kad aš ir dar trys keleiviai matytume erdvesnį vaizdą. Pasak jo, Porto Santo saloje nėra kur skubėti. Šią vietą reikia užuosti, pajusti, jos įkvėpti ir leistis nešamam vėjo.

 

 

Man neskubėti sunku. Lengviau būtų pabadauti ar ištverti kaitrą. Bevartant rankose gamtos takų išvagotą salos žemėlapį kojos pačios ima kilnotis. Jau matau, kur kopsiu į kalną, kur leisiuosi į slėnį, kur pasinersiu į putotas bangas. O čia dar – neskubėti!

 

Kai 1419 m. šią salą atrado Joao Goncalveso Zarco ir Tristano Vaz Teixeiros vadovaujamas portugalų laivynas, jie Porto Santu vadino tik įlanką, kurioje buvo galima slėptis nuo audrų. Vėliau taip pradėta vadinti visa sala. Joje gyveno ir pirmojo kolonizatoriaus Bartolomeu Perestrelo, auginusio čia vynuogynų ir cukrašvendrių plantacijas, duktė Filipa Moniz, 1478 metais tapusi Kristupo Kolumbo žmona. Kalbama, kad vaikštinėdamas Porto Santo pakrante Kolumbas ir sugalvojo didžiąją savo kelionę į Ameriką. 

 

Į Portugalijai priklausančią Porto Santo salą iš Madeiros sostinės Funšalio lėktuvu atskridau per dešimt minučių. Atstumas tarp šių salų – tik penkiasdešimt kilometrų. Galima atplaukti ir keltu “Lobo Marino” - kelionė kainuos triskart pigiau negu skrydis lėktuvu, tačiau truks pustrečios valandos. 

 

Gėlių kyšulys ir akmeniniai vargonai

 

Automobiliu skriejame lygiagrečiai su krantu, lėtai kylame aukštyn į Gėlių iškyšulį. Gaivus vėjas švilpia pro ausis, o Nelio spūstelėjus greičio pedalą, krimsteli galiukus. Rytą oras dar vėsus, bet spalvos – ryškios ir sodrios, kartu su saule susigeria į šilumos ištroškusį kūną.

 

Salos vaizdas nuo Gėlių kyšulio / Foto: Kristina Stalnionytė
Salos vaizdas nuo Gėlių kyšulio / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Iš Kaletos kyšulyje esančios apžvalgos aikštelės išvystu visą salą, o vandenyje - dar dvi kupras  – Cal ir Ferro saleles. Kitame salos gale, kur iš bangų kyšo Cima, uoste stovi ką tik iš Madeiros atplaukęs keltas. Iki jo galima nukulniuoti plačiu, dešimt kilometrų palei vandenyną nusidriekusiu smėlio paplūdimiu.

 

Nuo paplūdimio žvilgsnis krypsta į salos vidurį, kur pūpso keli vulkaninės kilmės kalniukai. Aukščiausias - pušelėmis apžėlęs 517 m. Pico Facho. Akys bėgioja nuo vieno Porto Santo kranto iki kito, saulė įsidrasinusi plieskia vis stipriau, jūros ošimas virpina odos plaukelius.

 

Anos Fereiros viršūnė / Foto: Kristina Stalnionytė
Anos Fereiros viršūnė / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kai siauru keliuku nutolstame nuo kranto, priešais išnyra uola, savo forma primenanti vargonus. Tai Anos Fereiros viršūnė, kurios linijos - lyg į dangų šaunantys stulpai. Jas suformavo verždamasis ugnikalnis. Į paviršių iškilęs magmos stulpas vėsdamas suskilinėjo į lygiagrečias uolienų juostas. Tai įdomiausia iš keturiolikos salos geologinių vietovių.

 

Alfonso oazė

 

Porto Santo žemė išdžiūvusi, čia lyja retai. Bet augalai ir gyvūnai moka sugaudyti visus drėgmės ir rasos lašelius. Pavyzdžiui, sraigės. Jų, įsliuogusių į stulpelius, užlipusių ant akmeninių tvorų, prisiklijavusių prie krūmokšnių ir žolės stiebų, išvysi kiekviename žingsnyje. Atėjus nakčiai, kai oras atvėsta, sraigės gaudo kiekvieną virš žemės pakibusį rasos lašelį, kad galėtų išgyventi.

 

Sausoje saloje lyg atskiras pasaulis žaliuoja Quinta das Palmeiras – neįtikėtina, bet tai vieno žmogaus sukurta oazė. Vietos valdžia pasijuokė iš Carloso Alfonso svajonės ir neskyrė jo užmojui nė cento, tačiau vyras nenuleido rankų. Dabar toje žemėje šiurena palmių lapai, svyra bugenvilijos, šakojasi drakonmedžiai ir įvairiausi krūmai, čiulba paukščiai, vaikštinėja stručiai, o dirbtiniame tvenkinyje pliuškenasi spalvotos žuvys ir vėžliai.

 

Alfonso oazė - Quinta das Palmeiras / Foto: Kristina Stalnionytė
Alfonso oazė - Quinta das Palmeiras / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Oazės įkūrėją dažniausiai išvysi besidarbuojantį – renkantį šakas, lesinantį paukščius, šluojantį takelius. Jis viską daro pats. Kai turi laiko, sukinėjasi savo kavinukėje ir verda lankytojams kavą. Už ją surinkti eurai kitą dieną virsta oazės gyventojų maistu. Carloso Alfonso sukurtas pasaulis plečiasi jau penkiolika metų, o šeimininkas kavinukėje ant sienelės kasmet pasikabina po vieną vis didesnių savo valdų nuotrauką.  

 

Fosilijų kopos

 

Nuo Alfonso oazės į visas puses driekiasi sausos, nuogos kalvos ir smėlio kauburiai, susiliejantys su vandenynu. Šalia plyti oro uostas ir… geltonuoja kopos. Vidury salos, keli kilometrai nuo kranto! Pasirodo, ir smėlis čia ne bet koks – jį sudaro sutrintos fosilijų liekanos. Nelio tai įrodo pačiupęs nuo žemės keistos formos akmenį – atidžiau jį apžiūrėjusi išvystu suakmenėjusios medžio šakos gabalą.

 

Keista, tačiau po šias kopas leidžiama vaikščioti, rankioti jose ką tik nori, nors vietovė - unikali ir turbūt ypatingos geologinės reikšmės. Čia lankėsi net Charlesas Darwinas. Saloje jis surado 100 rūšių sraigių – gyvų ir suakmenėjusių, amžinai įkalintų fosilijose.

 

Pasileidžiu per kopas atsargiu žingsniu, kad nesugriaučiau smėlio ir vėjo sukurtų grožybių. Vienur iš smėlio kyšančios formos primena koralus, kitur – šaknis, varveklius, šakas, verpetus. Vaikštau, rankioju, negaliu atsistebėti. Pakeliu, pakrapštau, vėl padedu. Viena akimi žiopsau į fosilijas, kita - į oro uosto pakilimo taku riedančius lėktuvus... 

 

Porto Santo smėlyje gausu fosilijų / Foto: Kristina Stalnionytė
Porto Santo smėlyje gausu fosilijų / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Iš kur saloje tokie vaizdai? Porto Santas kadaise iškilo iš Atlanto vandenyno, trinktelėjus žemės smūgiui. Taip atsirado dar penkios mažesnės ją supančios salelės, o užgesę ugnikalnių krateriai virto Facho, Castelo bei kitomis viršūnėmis. Žemė iškėlė į paviršių unikalių dugno nuosėdų, kurios dūlėdamos prisotino smėlį chromo, stroncio, fosforo, sieros, jodo, magnio, kalcio. 

 

Stebuklingas paplūdimio smėlis

 

Bioaktyvus Porto Santo smėlis, turintis anglies ir įvairių mineralų priemaišų, ypač naudingas sveikatai, todėl salos viešbučiuose taikoma jo terapija, o paplūdimyje galima išvysti iš smėlio kyšančių galvų. Tai ne žaidimas ir ne bausmė – žmonės patys užsikasa, norėdami išsigydyti reumatą, palengvinti uždegimus, pagerinti odos būklę.

 

Smulkios smiltelės limpa prie kūno ir visur, kur tik patenka. Kaitinamos saulės jos lengvai atpalaiduoja naudingąsias medžiagas, kurių yra sukaupusios, o šios žmogui prakaituojant pro atviras poras patenka į organizmą. Terapijai naudojamas smėlis turi būti maždaug 40-42 laipsnių karščio.

 

Pusė šimto gydytojų iš JAV ir Vokietijos dar aštuntąjį dešimtmetį tyrė Porto Santo smėlio gydomąsias savybes ir sumanė saloje įkurti viešbutį-gydyklą. Tačiau neatsirado lėšų, politinė ir ekonominė padėtis šalyje irgi nebuvo pati geriausia. Teko ilgai laukti, kol smėlio terapija išsigydęs stuburo skausmus tokį viešbutį atidarė Fernando Pinto Teixeira. Jis, keletą dienų patupėjęs karštame smėlyje, nutarė, kad tai pravers ir kitiems. 

 

Rytas iš "Vila Baleiros" viešbučio balkono / Foto: Kristina Stalnionytė
Rytas iš "Vila Baleiros" viešbučio balkono / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nuo 2000 m. "Vila Baleiros" viešbutyje jau gali gydytis visi. Čia siūloma įvairi smėlio terapija – ir duobėse prie vandenyno, ir gydyklose bei baseinuose. Taip pat galima išmėginti daugybę kitokių sveikatinimo procedūrų su jūros vandeniu. 

 

Pakelėse – gydančio molio klodai

 

Iki soties pasivaikščioję po fosilijų kopas, vėl sėdame į Lazermar visureigį ir dundame keliuku, vedančiu tolyn už oro uosto, į kitą salos galą. Nelio taip važinėja kasdien – jam tai darbas, bet iš tikrųjų – poilsis: saulė, vėjas, jūra, jokios skubos, tik spausk pedalą ir mėgaukis grynu oru, grožėkis vaizdais.

 

Pakelėse plyti smulkūs nuošliaužų atidengto geltono, pilkšvo, žalsvo molio lopinėliai. Bentonito ir kitoks gydomasis molis, kaip ir unikalus smėlis, -  dar vienas salos turtas, naudojamas viešbučių gydyklose. Porto Santo žmonės juo tepa veidą, kūną. Daug kur pasaulyje vertinamo bentonito molio galima pasikasti tiesiog sustojus prie kelio.

 

Kitame salos gale nuo Portelos kalvos matyti trys vėjo malūnai ir vieniša balta Nossa Senhora da Graca koplyčia, kurioje XVI amžiuje gyventojai slėpdavosi nuo piratų. Uoste ant bangų supasi vakarais į Madeirą išplaukiantis keltas, toliau krante baltuoja vienintelio miesto – Vilos Baleiros – namukai ir iki kito salos galo driekiasi didysis paplūdimys. 

 

Nuo Portelos kalvos matyti visas Porto Santo paplūdimys / Foto: Kristina Stalnionytė
Nuo Portelos kalvos matyti visas Porto Santo paplūdimys / Foto: Kristina Stalnionytė

Sraigė ir vynuogės

 

Nelio parodo ir savo namą kalno šlaite – didžiulis, dviaukštis, turi daugybę langų, pro kuriuos matyti vaizdas į vandenyną. Didžiuojasi pasistatęs jį savo rankomis, bet skundžiasi iki ausų įklimpęs į skolas. Dėl to teko pusę namo išnuomoti. Antrame jo aukšte įsikūrusį “Panoramos” restoraną Porto Santo gyventojai laiko prabangiausiu saloje. Sutemus atvažiuoja čia pasigrožėti vaizdu ir pasimėgauti jūros gėrybių patiekalais.

 

Žvalgydamasi nuo Portelos dar nežinau, kad sutemus mano draugai Bruno ir Margarida pakvies mane vakarieniauti kaip tik čia. Dar nežinau, kad “Panoramos” tarpduryje vėl sutiksiu Nelio, kad Margarida išrinks man iš meniu saloje tipiškų ant grilio keptų moliuskų lapas grelhadas, o Bruno užsakys polvo a lagreiro – ant grilio keptą aštuonkojį. Ir visas šias gėrybes skrandyje užlies... sraigių vynas.  

 

Iš tiesų – garsiausias ir tipiškiausias saloje yra sraigių vynas, gaminamas iš baltųjų vynuogių. Taip jis vadinamas ne dėl sraigių, o dėl žmogaus, pravarde Sraigė (Caracol), kuris 1930 m. atgabeno šių vynuogių sodinukų iš Pietų Afrikos. Tikrasis portugalų emigranto Sraigės vardas buvo Jose da Silva. Kieta žieve išsiskirianti Sraigės vynuogių rūšis dabar yra Porto Santo simbolis. Iš šių vynuogių išeina saldus ir stiprus vynas, kurio galima paragauti jau liepos pabaigoje, o rugpjūčio mėnesį saloje švenčiamas jauno sraigių vyno festivalis.

 

Tipiškiausias salos patiekalas - ant grilio kepti girnelių moliuskai / Foto: Kristina Stalnionytė
Tipiškiausias salos patiekalas - ant grilio kepti girnelių moliuskai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Viskas Porto Santo saloje taip arti, kad po kelių dienų 11 km ilgio ir 5 km pločio žemės lopinėlis vandenyne ima atrodyti jaukus lyg gimtieji namai - galėčiau visur vaikščioti pėstute, nakvoti po kiekvienu krūmu, pietauti atsisėdusi ant kiekvieno akmens … Ne veltui žmonės čia apsigyveno anksčiau negu daug didesnėje Madeiroje.