Mangais kvepiančiame Tailande – egzotiški paplūdimiai ir šimtmečių senumo įdomybės

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

 

Kada vėl pamatysiu Tailandą? – kirba galvoje mintis sklaidant nuotraukų albumus. Iš vienos į mane žvelgia plačiakelnis skrybėlių pynėjas, iš kitos – spalvotos žuvys, iš trečios – nustebusi beždžionė. Ketvirtojoje įsiplieskęs saulėtekis nudažo mintis aukso spalva. Veidą palietusiame drėgno oro gūsyje užuodžiu mangus ir papajas. Dar kiek, ir pasijuntu lyg tirštame, šiltame ir minkštame ore nokstantis vaisius, pakibęs ant šakos priešais Andamanų jūroje iš rūko kyšančias rausvas salų kupras.

 

 

Minčių pažadintas vaizdas pamažu ryškėja, kol saulė išbaido paskutines miglos draiskanas. Prieš akis nusidriekia žydro vandens plotas su šimtais salų, aplink kurias sukiojasi burlaiviai, baržos, valtys. Ilgais, baltais paplūdimiais ritasi permatomos bangų juostos, o pavėsyje ant smėlio trypčioja kokosų pardavėjai. Kaukšt per viršūnę su mačete, ir atsivėrus skylei viduje sublizga kokoso vanduo. Vėsus, gaivus, per storą luobą dar nespėjęs įkaisti nuo kaitros. Pardavėjai šypsosi, sveikinasi linksėdami galvomis, sudėję delnus vienas prie kito tarsi melsdamiesi. Tai įprastas tajų judesys, kurio neįmanoma nepastebėti. Jis reiškia ne tik pasisveikinimą ir atsisveikinimą, bet ir padėką, linkėjimus bei daug kitų šiltų jausmų, kurių vienu žodžiu neišsakysi.

 

Turizmas šalyje atgimsta nauju lygiu

 

Skaitinėdama žinias kaskart tikiuosi, kad greit ateis saugus kelionėms metas, ir vėl skrisiuį šią geraširdžių žmonių šalį, sužavėjusią mane iš pirmo žvilgsnio. Šypsosiuos draugiškoms akims, trauksiu į plaučius smėliuotą jūros vėją, lauksiu prie čirškančios keptuvės, kol gatvės šefas kepins mano užsakytus makaronus. Argi ne stebuklas, kad Tailande, kurį kasmet aplanko 40 milijonų užsieniečių, vis dar galima rasti ramių, nuošalių paplūdimių, tuščių salų? Tokie atradimai tikrai vilioja. 

 

Bang Bai Mai valčių turgus Surat Thani provincijoje
Bang Bai Mai valčių turgus Surat Thani provincijoje / Foto: TAT

 

Kad šiuo sudėtingu metu poilsiautojai jaustūsi saugūs, Tailande įvesta naujovė - SHA sertifikatai. Jie išduodami ypač aukštą higienos ir saugumo lygį palaikančioms turizmo srities ir paslaugų įmonėms. Tokius sertifikatus turinčiuose viešbučiuose, turizmo agentūrose, transporto įmonėse ar biuruose griežtai laikomasi Visuomenės sveikatos ministerijos nurodytų Covid-19 kontrolės taisyklių, jos nuolat tikrinamos sveikatos apsaugos tarnybos. Kol kas šalies sienos užsienio turistams uždarytos, tačiau situacija netruks pasikeisti.

 

Ilgais, baltais Tailando paplūdimiais ritasi skaidrios bangų juostos
Ilgais, baltais paplūdimiais ritasi skaidrios bangų juostos / Foto: TAT

 

SHA sertifikatus įsteigusi Tailando turizmo valdyba (TAT) neriasi iš kailio ne tik siekdama sušvelninti Covid-19 padarinius bei pagreitinti turizmo paslaugų atsigavimą, bet ir visam laikui nacionaliniu mastu pakelti šalies turizmo paslaugų lygį. Kitaip sakant, naujieji higienos ir saugos standartai ateityje turėtų tapti kasdienybe. Juk pagerinus savo įmonėje sąlygas ir gavus sertifikatą, reikia nuolat palaikyti reikalavimus.

 

Kokoso vanduo - gaiviausias gėrimas Tailando paplūdimyje
Kokoso vanduo - gaiviausias gėrimas / Foto: TAT

 

Per kelis mėnesius nuo pandemijos pradžios prie „saugiųjų“ grupės prisijungė per kelis tūkstančius Tailando viešbučių ir paslaugų tiekėjų. Jie netiesiogiai skatina ir kitas įmones imtis veiksmų, kad taptų pranašesnėmis. O kas gi nori atsilikti? Ypač šalyje, didžiulį kąsnį pelno atsiriekiančioje iš turizmo verslo. Keletą kartų per savaitę atnaujinamas pranašiųjų įmonių sąrašas skelbiamas tinklapyje viešai, juo patogu vadovautis renkantis viešbučius, restoranus, turizmo agentūras.

 

Tailande tarp salų irstantis baidarėmis matyti visas dugnas
Tarp salų irstantis baidarėmis matyti dugnas, žuvys ir koralai / Foto: TAT

Neskubėkite išvykti iš Bankoko

 

Lėktuvui nusileidus Bankoke, Tailando karalystės sostinėje mėgstu užsibūti. Kodėl – šiek tiek užtrukę sužinosit patys. Smagu ką nors atrasti netikėtai, o čia – begalė netikėtų posūkių. Bankokiečiai savo miestą vadina dviširdžiu – sako, kad senoji širdis plaka Ratanakosino saloje ir varinėja kraują po trečią šimtmetį skaičiuojantį senamiestį, jaunoji daužosi Naujuoju Siamu vadinamame dangoraižių rajone. Visgi pasivaikščiojus matyti, kad širdžių kraujotaka jau susipynusi: baltos senųjų budistinių šventyklų sienos, mozaikos ir aukso kupolai atrodo tarsi įmegzti į gyvą, šėlstantį ir ūžiantį naujų kraujagyslių tinklą. Šioje žavioje maišalynėje kasryt pabunda aštuoni milijonai turtingų ir skurdžių gyvenimų, kurių vieni, pačiupę mobiliuosius į rankas, skuba į virtualią realybę, o kiti laiko vingiais sugrįžta pusę šimtmečio atgal.

 

Tuktuko vairuotojas pietauja Tailande Bankoke
Tuktuko vairuotojas pietauja / Foto: TAT

 

Užslinkus nakčiai, kai Bankoko gatvės įsižiebia visais žibintais ir suklega visais balsais, skirtumai jau ne tokie ryškūs. Žmonių minios ir transporto virtinės išsilieja į miesto gyslas storomis srovėmis lyg kraujas pakilus kraujo spaudimui. Palei gatves išsirikiavusiuose maisto turguose sunku nepasiklysti, o dar sudėtingiau iš jų išeiti alkanam. Štai kur išalkę naktinėtojai susirenka į krūvą! Pypsi automobiliai, burzgia motorai, iš autobusų vidury gatvės išlipa ir įlipa keleiviai, pypsi taksi, rėkauja tuktukų vairuotojai. Ausis užliejęs triukšmas nuteikia žvaliai net vidury nakties.

 

Naujasis Siamas su 314 m. aukščio Mahanakhon dangoraižiu Bankokas
Naujasis Siamas nuo 314 m. aukščio Mahanakhon dangoraižio stogo / Foto: TAT

 

Blyksinčioje nakties sumaištyje paskęsti smagu ne tik alkaniesiems, bet ir gatvės šefams. Bent jau taip atrodo pažvelgus į jų veido išraiškas. Jie linksmi klientams palei nosis kiloja makaronus, ant grotelių skrudina kalmarus, aštuonkojus, krevetes, žuvis, puoduose garina ryžius, keptuvėmis svaido į orą ir vėl pagauna blynus bei daržoves, troškintuvėse čirškina jautieną, ančių sparnelius ir vištų šlauneles. Prie mažyčių jų vežimaičių nusidriekia ilgos eilės. Ko tikisi stovintieji gale, sunku atspėti, bet pažvelgus į šefų turimą ingredienų kiekį tikrai nepasakytum, kad užteks bent stovintiems eilės viduryje. 

 

Gatvės maisto prekeiviai suaktyvėja vakarais Bankokas
Gatvės maisto prekeiviai suaktyvėja vakarais / Foto: TAT

Tarp Ajutajos rūmų ir šventyklų

 

Dar viena laisva diena? Nesuklysite patraukę į šiaurę nuo Bankoko. Vos už šimto kilometrų prie Čau Prajos upės dunkso Ajutaja - ankstesnės tajų karalystės sostinė. Ją 1350 m. įkūrė valdovas Utongas, bet 1767 m. užgrobė mianmariečiai. Praradę savo miestą, daugybė Ajutajos gyventojų subėgo ten, kur dabar Bankokas. Tik tuomet toje vietoje buvo drėgnas žalias slėnis, kurio Bankoku niekas nevadino. Tonburis – tokį vardą tajai davė savo naujajam, prie upės įkurtam miestui. Sostas ten gyvavo visą šimtmetį, kol į kitą krantą persikėlęs valdovas sugalvojo pasistatyti Didžiuosius Karališkuosius rūmus. Pasikeitė sosto vieta, prasidėjo naujoji Čakrių dinastija. Tonburis virto Bankoko rajonu – į jį galima nuplaukti barža ar nuriedėti tuktuku. Dabar Tailandą valdo jau dešimtasis Čakrių dinastijos karalius - 2019 m. karūnuotas Maha Vajiralongkornas, vadinamas Rama X-uoju. 

 

Karaliaus Utongo laikais Ajutaja buvo didinga ir stipri
Karaliaus Utongo laikais Ajutaja buvo didinga ir stipri / Foto: TAT

 

Vaikštant po senuosius Ajutajos rūmus ir šventyklas kūnu bėgioja šiurpuliukai, mintyse šmėkščioja karių veidai, blyksi ginklai, o ausyse girdisi nebylūs, į akmenis įsigėrę belaisvių riksmai. Ajutają XIV a. įkūręs valdovas Utongas pavadino ją indų epų herojaus Ramos gimtinės Ajodijos vardu. Utongo laikais Ajutaja buvo didinga ir stipri, kaip ir dera sudievintam karaliui Ramai pašvęstai sosto vietai. Ją juosė 6 metrų aukščio ir 3 m storio akmeninė siena, iš 12 fortų akylai sekama karių akių. Kaip tokią sugriauti? Bet mianmariečiams XVII a. pabaigoje šis žygdarbis pavyko. Sugriautam Ajutajos miestui atstatyti prireikė net dviejų šimtmečių. Tai, kas liko ir kas atstatyta, atvira turistams.

 

Ajutaja - ankstesnės tajų karalystės sostinė netoli Bankoko
Ajutaja - ankstesnės tajų karalystės sostinė netoli Bankoko / Foto: TAT

 

Dar XIV-XVIII a. menančios Ajutajos sienos nuo laiko pageltę, pajuodę, parudavę, kai kur iš smulkiai iškalinėtų puošmenų kyšo žolių kuokštai, želia kerpės ir rausvų, blausių samanų pagalvės. Atrodo, laikas ant Ajutajos rūmų nevaržomas puotavo, mėtydamas spalvotus trupinius. Kažkas juos nugramdė, pašlavinėjo, bet visų nepajėgė surinkti. Laiko randais ir įmigusiomis skulptūromis nusagstytas Ajutajos istorinis parkas 1991 m. atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Miega ir vienas svarbiausių čia esančių meno kūrinių, išlikęs iš VI-IX a. – tai Pra Monghom Bophito šventykloje gulinti Miegančio Budos statula. Vis dar orūs pastatai kas žingsnį verčia sustoti, dar ir dar sykį atsisukti jais pasigrožėti. 

 

Atokiau nuo miestų

 

Nutolus nuo Bankoko laikas sulėtėja. Pakelėje prasilenkia vis daugiau tajų tautiniais drabužiais, kaimeliuose išvysi verpiant, audžiant, drožinėjant. Ant turgų prekystalių - medinės lėkštės ir padėklai, Budos skulptūrėlės, raštuotos medžiagos ir skaros. Pavėsyje ant žemės susėdę vyrai pina skrybėles, žiedžia puodus, moteriškės siuvinėja skėčius. Turbanais apvyniotos tajų galvos atrodo lyg susuktos į rankšluosčius, o gal atvirkščiai – apsuktos rankšluosčiais vaizduojant turbanus. Plačios kelnės pakeltos iki pusės blauzdų, kojos basos, sandalai mėtosi šalia. Taip geriau – nekaršta. 

 

Skrybėlių pynėjas Ban Nam Chiao kaime Tailande
Skrybėlių pynėjas Ban Nam Chiao kaime / Foto: TAT

 

Virš prekystalių plevėsuoja ant virvių pakabintos staltiesės, į nosį lenda gatvės maisto su prieskoniais kvapai. Tingus oras vilioja prisėsti pavėsyje, pasimėgauti mangų sultimis iš bambukinės stiklinės, sukirsti dubenį tailandietiškų ryžių. Vos pagavę mano žvilgsnį, Tajai kelia prie smakro suglaustus delnus su šypsena veide: „Labas“ – sako jie. Atsakau jiems tuo pačiu. Labiausiai vilioja maisto pardavėjai, tiesdami ant pagaliukų užnertas krevetes, kroketus, mėsos gabaliukus. Neištvėrusi sėdu po medžiu – laikas pasistiprinti.

 

Ryžių sodintoja Tailande
Ryžių sodintoja Tailande / Foto: TAT

 

Ir vėl kelias, kitas kaimas, kitos akys ir kiti veidai. Kaimų vaizdeliai įsismelkia iki širdies gelmių. Žavūs ir ryžių laukai, terasomis kylantys į kalvas, kitur - išsilieję viename lygyje lyg liulanti pelkė. Šliur, šliur – braido po juos nedidukai romių akių tajai, užsimaukšlinę trikampes, iš bambuko pintas skrybėles. Kitų skrybėlės įprastos formos, pagražintos juostomis ar kaspinais. Plaštakos suskeldėję, pavargę, bet žvilgsnyje nematyti nė žymės niūrumo. Vos šypteli – gauni giedrą baltadantį atsaką. Šilta ir jauku jau vien nuo šypsenų. 

 

Šilta ir jauku jau vien nuo tajų šypsenų
Šilta ir jauku jau vien nuo tajų šypsenų / Foto: TAT

Siurprizas prie Laoso sienos

 

Šiaurės rytuose, prie sienos su Laosu, tyko nelauktas reginys - prieš akis nusidriekia akmeninių formų miškas, kokio keliaudamas po šalį tikrai nesitiki. Tajai šią vietą vadina Didžiuoju Tailando kanjonu. Ir tai ne šiaip uola, erozijos sugraužtas skardis ar įgriuva dykumoje. Tai – stiprių srovių išskaptuotas upės dugnas. Mekongo upės vagoje išsidrieusio Sam Phan Bok uolinio rifo pavadinimas laosietiškai reiškia tris tūkstančius ežerų. Nežinia, ar išgraužose telkšančius baseinus kas nors suskaičiavo, nes tai atrodo neįmanoma.

 

Didysis Tailando kanjonas Sam Phan Bok išsidriekęs Ubon Ratchathani provincijoje prie Mekongo upės
Didysis Tailando kanjonas Sam Phan Bok išsidriekęs Ubon Ratchathani provincijoje prie Mekongo upės / Foto: TAT

 

Ežerėlių skaičius ne visuomet vienodas. Per potvynius, kai srovės greičiausios ir stipriausios, balų matyti mažiau ir jos didesnės, o karpytos uolų detalės panyra po vandeniu. Mekongo upės menas išryškėja nuslūgus vandens lygiui. Tai nutinka sausuoju laikotarpiu, besitęsiančiu nuo gruodžio iki kovo mėnesio. Tada ši vieta Ubon Ratchathani provincijoje primena siurrealistinės architektūros miestą. Po jį galima klajoti visą dieną, ir neatrodys per ilgai.

 

Žvejo laivelis viename iš Didžiojo kanjono ežerėlių Ubon Ratchathani provincijoje prie Mekongo upės
Žvejo laivelis viename iš Didžiojo kanjono ežerėlių Ubon Ratchathani provincijoje prie Mekongo upės / Foto: TAT

 

Fantastinio pasaulio formos nukelia į pasakų karalystę: viena uola primena grybą, kita – vargonus, trečia – žuvį aštriais dantimis. Yra ir uola, vadinama šuns galva. Pasakojama, kad kadaise čia stovėjusio miesto valdovas kartu su kitu turtuoliu sužinojo viename iš urvų esant lobį. Atėjęs vienas jo ieškoti, valdovas pririšo šunį prie urvo saugoti, o pats nusileido gilyn. Pasiėmęs lobį, gobšuolis išlindo pro kitą skylę, kad sutikus draugą nereikėtų lobio dalintis. Likimo valiai paliktas šuo belaukdamas šeimininko pavirto akmeniu. Taip ir liko jo siluetas urvo sienoje amžinai.

 

Mekongo upė Nong Khai provincijos pakraštyje atskiria Tailandą nuo Laoso
Mekongo upė Nong Khai provincijos pakraštyje atskiria Tailandą nuo Laoso / Foto: TAT

 

Daugiau nei už 700 kilometrų nuo Bankoko esantis Sam Phan Bok uolinis rifas - didžiausias Mekongo upėje. Tai unikali Tailando gamtos grožybė. Nori rožinių vaizdų – gali pasiirstyti valtimi po ežerėlius ankstyvą rytą saulei tekant, auksinių – saulei leidžiantis. Atėjęs į tą pačią vietą vakare jos nepažinsi. Šešėliai, spalvos, kvapas – viskas jau kitaip. Tykų vakarą prilietus irklais vandens paviršius virpa lyg gyvsidabris, kartu suvirpindamas visas dangaus spalvas.

 

Mangas su ryžiais ir dar šis tas apie keliavimą Tailande

 

Vienas iš mėgiamiausių tajų patiekalų – mangas su ryžiais. Kažin ar europietis savaime sugalvotų tokį maisto derinį, bet jei jau svetur išvys meniu – kodėl gi neparagavus? Gaivu, skanu, maistinga. Ne veltui restorane dažnai išgirsi užsieniečius tariant frazę „mango sticky rice“, kuria prašoma lipnių ryžių su mangais. Taip šį patiekalą mėgsta pavadinti ir tailandiečiai, nors savaime suprantama turi jam atitikmenį savo kalba.

 

Mango su ryžiais Tailande neįmanoma išvengti
Mango su ryžiais Tailande neįmanoma išvengti / Foto: TAT

 

Atostogaujant tajų šalyje užsimesti ant juosmens kilogramą, kitą – anokia čia nuodėmė. Užtat potyris gomuriui nepakartojamas. O kad galėtų ne tik saugiai keliauti, bet ir maitintis bei sekti Covid-19 padėtį nemokėdami kalbos, tajai užsieniečiams sugalvojo dar vieną naujovę – Travel SIM kortelę, parduodamą visuose tarptautiniuose šalies oro uostuose. Įsidėję į telefonus šią kortelę keliautojai apie pasikeitimus bei naujienas informuojami SMS žinutėmis per vietos mobiliojo ryšio operatorius, žinutės siunčiamos anglų, tajų ir kinų kalbomis. Pačiam stebint padėtį šalyje keliauti daug smagiau. 

 

Pasiplaukiojimas kanalais Tailando sostinėje
Pasiplaukiojimas kanalais Tailando sostinėje / Foto: TAT

 

Dar vienas įdomus faktas pabaigai - Jungtinėse Valstijose leidžiamas žurnalas CEOWORLD 2019 m. Tailando sveikatos sistemą iškėlė į pasaulio pažangiausiųjų dešimtuką. Rikiuojant šalis į eilę nuo geriausios iki blogiausios, atsižvelgta į jose veikiančių sveikatos įstaigų infrastruktūrą, į gydytojų ir personalo pasiruošimą bei kompetenciją, į gydymo kaštus, medikamentų pasiekiamumą ir įperkamumą plačiajai visuomenei bei vyriausybės institucijų pasiruošimą nenumatytoms situacijoms. Išvardintų 89 valstybių sąraše pirmauja Taivanas. Antroji vieta atiteko Pietų Korėjai, trečioji – Japonijai, toliau vardijamos Europos šalys – Austrija, Danija, Prancūzija. Tailandas sąraše – šeštasis. Paskutinėje 89-oje vietoje atsidūrė Venesuela. 

 

Šiame video – trumpa kelionė per visą Tailandą:

Kristinos Stalnionytės knyga Šuarų žemė - pirkti
Kristinos Stalnionytės knyga Kelias į Santjago de Kompostelą - pirkti
Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga Peru spalvos - pirkti


Kristina Stalnionytė - meno kūrėja - paramos gavėjo identifikacinis kodas 71000181