Kristina Stalnionytė: Šuarų žemė

Leidėjas: Didakta, 2014.

320 puslapių

Amazonijos miškuose,  Peru ir Ekvadoro pasienyje, gyvena šuarai - karingiausia Pietų Amerikos čiabuvių gentis. Konkistadorai, aukso ieškotojai ir misionieriai šuarus vadino galvų medžiotojais, nes šie žudydavo priešus vien tam, kad iš jų galvų pasigamintų trofėjus. Šiandien šuarų likę keliasdešimt tūkstančių, dauguma jų gyvena Ekvadore, Moronos-Santjago provincijoje.

„Šuarų žemė“ - netikėtumų kupina istorija apie lietuvės, ekvadoriečio ir šuarų genties indėno Ju kelionę po Amazoniją. Gyvendama pas šuarus, trijulė patiria spalvingų nuotykių, sutinka keistuolių, šamanų, žvejų ir medžiotojų, susipažįsta su šuarų buitimi, mitologija, susiduria su pasaką primenančia šuarų filosofija ir neįprastu mąstymo būdu.

Knyga pasakoja apie šiandieninę Amazonijos genčių gyvenimo realybę, paliesdama ir problemas - miškų niokojimą, priešiškumą naftos ir kalnakasybos kompanijoms, laisvės troškimą, socialinius skirtumus. Praleidę dvi savaites Šuarų žemėje, keliauninkai ją pamilsta visam gyvenimui.

Arutamas kvėpavo juoda naktim. Spindėjo geltona pilnatim. Tekėjo upe. Glostė minkštu miglos delnu. Klausėsi miško ausimis. Spaudė kūriniją prie Motinos Žemės traukos jėga, iš mūsų sielų išspausdamas liūdesio gaidas. Girdėjau Žemės širdies dūžius. Tą naktį tikėjau visom religijom, visais dievais. Visų jų akimis žvelgė Gyvenimas, jų plaučiais dūsavo Būtis. Kažkur toli toli tą Gyvenimą varžė žmonių nuomonės, drabužiai, vertybės, pareigos. Čia, prie Jaupio upės, jis alsavo nuogas, be ribų. Girdėjau, kaip pašėlusiai kvatojasi naktyje. Viliojo gilyn į mišką. Dainavo Svajonės dainas. Ragino parklupti, pasiduoti, ištirpti ir išsisklaidyti. „Ar matei Arutamą?“ – paklausė Manuelis. Ju užvertė akis į mėnulį, patylėjo ir tarė: „Arutamas yra visur ir viskas yra Arutamas“.