Šiaurinio Šv. Jokūbo kelio žavesys - jūros vaizdai

 

Rudenį grįžau iš Santjago. “Ir vėl ten buvai?” – stebisi draugai ir pažįstami, mėgindami atspėti priežastis, kurios, anot jų, mane verčia eiti “kryžiaus kelius”. Kai kam kelia nerimą, kad jau penktą kartą buvau Šv. Jokūbo kelyje ir antrą kartą nuėjau daugiau kaip aštuonis šimtus kilometrų. Apie savo "pasivaikščiojimus” girdėjau įvairiausių spėlionių – kad ruošiuosi rašyti knygų “Kelias į Santjago de Kompostelą” seriją, kad nerandu vietos po saule, kad išvijo iš namų, kad bėgu nuo saves, kad tame Kelyje ieškau Dievo, o gal dar ko nors…

 

Atsakysiu paprastai – Kelyje ilsiuosi. Iškeliavusi paleidžiu “pasivaikščioti” ir mintis. Knygų serijos kol kas nerašysiu, su savo vietą po saule susitaikiau, esu labiau linkusi bėgti ne nuo saves, o saves link. O dėl Dievo – nemanau, kad jis tūno pasislėpęs Jokūbo kelyje, būtent ten manes laukdamas. Taigi Kelyje ilsiuosi.

 

Šiaurinis kelias veda Kantabrijos jūros pakrante / Foto: Kristina Stalnionytė
Šiaurinis kelias veda Kantabrijos jūros pakrante / Foto: Kristina Stalnionytė

Šv. Jokūbo kelių yra daugiau nei vienas

 

Krikščionys nuo viduramžių Šv. Jokūbo palaikus laikė šventais ir iš visos Europos traukdavo jų pagerbti. Taip per Prancūziją ir Ispaniją jie išmynė daug takų į Santjago de Kompostelą. Šiandien populiariausi ir geriausiai sužymėti yra keturi piligrimų maršrutai: Prancūziškasis – iš Sen Žano, Šiaurinis – iš Irūno, Sidabrinis – iš Sevilijos ir Portugališkasis – iš Lisabonos.

 

Kelias iš Sen Žano (St. Jean Pied de Port) į Kompostelą, vadinamas Prancūziškuoju keliu, tęsiasi 775 kilometrus ir laikomas tradiciniu piligrimų maršrutu. Per pastarąjį dešimtmetį piligrimų skaičius jame išaugo dešimt kartų, jis jau primena piligrimų greitkelį. Šiame kelyje sutiksite dešimtis kartų daugiau piligrimų nei visuose kituose keliuose kartu sudėjus. Tad jei jums patinka vienatvė, rinkitės ne šį maršrutą.

 

Šiaurinis Šv. Jokūbo kelias prasideda Ispanijos ir Prancūzijos pasienyje esančiame Irūno (Irún) mieste. Jis ir vingiuoja Kantabrijos jūros pakrante į Vakarus vaizdingų uolų šlaitais, paplūdimiais, pro kurortinius miestelius, kol už 850 kilometrų atveda į Santjagą. 

 

Pobenjos paplūdimys / Foto: Kristina Stalnionytė
Pobenjos paplūdimys / Foto: Kristina Stalnionytė

Šv. Jokūbo legenda

 

Legenda apie Šv. Jokūbą pasakoja, kad apaštalo kūną po mirties mokiniai palaidojo Galisijoje, niekam nežinomoje vietoje. Atsiskyrėlis Pelajus 814 m. išvydo danguje keistas žvaigždes, kurios jį atvedė prie laukuose pamiršto kapo, kur marmuriniame sarkofage ilsėjosi Šv. Jokūbo palaikai.

 

Toje vietoje išaugusį miestą žmonės ėmė vadinti Santjagu (liet. Šv. Jokūbu), prie vardo pridėdami ir žodį Kompostela, nes campo de la estrella ispanų kalba reiškia “žvaigždžių lauką”. Pagal kitą versiją antroji pavadinimo dalis lotyniškai reiškia kapines (compost terra) – vietą, kur buvo rasti Šv. Jokūbo palaikai.

 

Ankstyvieji piligrimai tikėjo, kad pasiekę Šv. Jokūbo katedrą bei prisilietę prie joje saugomų apaštalo palaikų, išpirks nuodėmes, išgis nuo ligų ir įgyvendins svajones, ypač atlikus išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais (kai liepos 25 diena sutapdavo su sekmadieniu).

 

Dabar su šiuo tikslu keliauja tikrai ne visi. Šv. Jokūbo keliuose kasmet vis daugiau turistų, savo jėgas mėginančių įrodyti sveikuolių, nuo rutinos pavargusių žmonių, ieškančių įkvėpimo ir naujų jėgų.

 

Piligrimai Šiauriniame kelyje / Foto: Kristina Stalnionytė
Piligrimai Šiauriniame kelyje / Foto: Kristina Stalnionytė

Darbas kojoms ir poilsis protui

 

Prieš septynerius metus nuėjau į Santjago de Kompostelą Prancūziškuoju keliu. Tada sužinojau apie Šiaurinį kelią ir grįžau su mintimi netrukus vėl leistis į kelionę. Po trejų metų pagaliau išsiruošiau.

 

Iš Irūno miesto išpėdinau rugsėjo pabaigoje. Nuo pat pirmos dienos užklupo rudeninės liūtys, ištvino upeliai, kelią pastojo purvo nuošliaužos, bridau per balas, o piligrimų namai buvo uždaryti. Ištvėriau savaitę ir iš Bilbao pasukau atgalios.

 

Šiemet nusprendusi dar kartą pasivaikščioti Šiauriniu piligrimų keliu, iškeliavau baigiantis vasarai. Sakau „pasivaikščioti“, nes Kelyje neskubu. Man laikas čia sustoja. Kai lieku tik aš ir Kelias, klausau savo žingsnių, lapų šnaresio, upių tėkmės, lietaus šniokštimo, vėjo genamų debesų. Vakarais klausausi piligrimų istorijų.

 

Kelyje matau saulėtekius ir saulėlydžius, užuodžiu vasaros kaitrą, nokstančių vaisių aromatą ir nukritusius rudens lapus. Tomis akimirkomis kaip niekad aiškiai suvokiu, koks gyvenimas trumpas ir koks gražus. 

 

Guemės prieglaudos šeimininkas, buvęs kunigas Padre Ernesto pasakoja apie savo misijas įvairiuose pasaulio kraštuose / Foto: Kristina Stalnionytė
Guemės prieglaudos šeimininkas, buvęs kunigas Padre Ernesto pasakoja apie savo misijas įvairiuose pasaulio kraštuose / Foto: Kristina Stalnionytė

Šiaurinis Šv. Jokūbo kelias

 

Šiais metais Kelią pradėjau ten, kur prieš ketverius metus baigiau – iš Bilbao. Įdomus sutapimas – kelionė Šiauriniu keliu, kaip ir Prancūziškuoju, užtruko 42 dienas (tik su pertrauka).

 

Ar galima Šiaurinį kelią lyginti su Prancūziškuoju? Jame daugiau erdvės, nes mažiau žmonių, ypač rudens pradžioje ir anksti pavasarį. Nors vaizdai nuostabūs ir jūra visą laiką šalia, dažnai tenka eiti keliais vietoj takelių, pro šalį lekia automobiliai. Iš paplūdimio į paplūdimį, nuo uolos ant uolos, iš kurorto į kurortą.

 

Prancūziškajame kelyje labiausiai sužavėjo architektūra ir istorija, nes jame dar gali „užuosti“ senovę, pajusti viduramžišką nuotaiką. Pilys, vienuolynai, bažnyčios, akmeninės namų sienos, atrodo, nebyliai pasakoja savo vargus, ilgesingai rymo pakrypę, dūsauja su vėju...

 

Šiaurinio kelio miesteliai ir peizažai nė kiek neprimena Prancūziškojo – beveik kasdien žingsniavau pakrante, nuo saulėtekio iki saulėlydžio dešinėje pusėje mačiau jūrą, uolėtus krantus, iš vandens kyšančius akmenis, bangų plakamus plačius, smėlėtus paplūdimius.

 

Pakrantėje daugiau fermų ir pramonės zonų, mažiau senovinių pastatų, o viduramžiškos nuotaikos nėra nė kvapo. Neskaitant poros miestelių, čia gerai „įsitvirtinęs“ XXI amžius. Mažiau ir piligrimų prieglaudų, bet vietų jose rudenį beveik visada yra.

 

Kantabrijos jūra šalta, bangos aukštos ir galingos, čia dideli potvyniai ir atoslūgiai. Paplūdimiai kuo puikiausi – smėlėti, platūs, lygūs, švelnūs, atabradas ilgas, galima įbristi toli, toli... Mėgėjai pasimaudyti nesuklys Šiauriniam keliui skyrę daugiau dienų nei reikia nueiti iki Santjago, nes poilsis prie jūros labai sulėtina kelionės tempą.

 

Šiauriniu keliu geriausia eiti nuo balandžio pradžios iki rugsėjo pabaigos, nes sezonui pasibaigus prasideda lietūs, daugelis piligrimų namų uždaromi, tad nakvoti tenka viešbutėliuose bei pensionuose, kas labai padidina kelionės išlaidas. Priklausomai nuo fizinės formos, nueiti į Santjagą Šiauriniu keliu užtruks mėnesį ar net pusantro. 

 

Išsukę iš kelio patekome į fiestą / Foto: Kristina Stalnionytė
Išsukę iš kelio patekome į fiestą / Foto: Kristina Stalnionytė

Kelias pakužda minčių ir supažindina su žmonėmis

 

Keliavau iš paplūdimio į paplūdimį: už miestelių – laukiniais ir tuščiais, prie kurortų – pilnais poilsiautojų, banglentininkų, buriuotojų. Atsisukusi žiūrėdavau į savo pėdas smėlyje ir mėgindavau įsivaizduoti, kiek žingsnių nukeliavau Ispanijos pakraščiu. O mano pėdos jau seniai buvo nuplautos bangų. Išnykę kaip ir tos akimirkos, kurios ką tik buvo tokios tikros...

 

Keliavimas pėsčiomis ilgą laiką yra geras būdas atsijungti nuo kasdienybės, leisti protui pailsėti, pažvelgti į savo gyvenimą tarsi iš šalies ir pervertinti daugelį dalykų. Pamatai, kad tai, kas buvo labai svarbu ir sureikšminta, iš tikrųjų nėra nei taip svarbu, nei reikšminga. Leidęs protui pailsėti nuo rutinos ir kasdienio spaudimo suvoki daug naujų prasmių ir pamatai pasaulį, savo gyvenimą ir net save patį kitu kampu nei anksčiau.

 

Viena iš nuostabiausių patirčių Kelyje yra juo einantys žmonės. Niekur kitur per tokį trumpą laiką nesu sutikusi tiek įdomių ir skirtingų žmonių iš įvairių pasaulio vietų, gyvenančių skirtingomis idėjomis, turinčių tiek (net ir keistų) svajonių, originalių minčių, skirtingų norų, siekių ir tikslų, matančių pasaulį kitaip. Būnant taip arti žmonių ir su jais bendraujant atsiskleidžia daug naujų pasaulio spalvų.

 

Asilų bėgtynės / Foto: Kristina Stalnionytė
Asilų bėgtynės / Foto: Kristina Stalnionytė

Kas piligrimus veja į Santjagą?

 

Kelyje sutikau piligrimų, įsitikinusių, kad reikia bėgti, skubėti ir kankintis Kelyje, stengtiantis nueiti kuo daugiau kilometrų per dieną. Dalis lekiančiųjų tikino, kad kančios - tai susitaikymas su sunkia piligrimo dalia, kita dalis lėkė pirmyn neatsikvėpdami dėl laiko stokos. Kelias ilgas, atostogų dienų mažai, tad tenka spartinti žingsnį.

 

Sportiškiems žmonėms toks skubėjimas gal ir nekenkia, bet nepratusiems vaikščioti dažnai sukelia traumų – pati mačiau, ir ne kartą. Jei viduramžiais piligrimų kančių priežastis buvo netinkamas apavas, ligos, šaltis, alkis ir užpuolikai, tai dabar piligrimai savanoriškai kankinasi lakstydami ir tampydami sunkias kuprines.

 

Jei riboja laikas, geriau jau didesnį krūvį palikti kelionės pabaigai, o ne pradžiai. Arba galima maršrutą padalyti į atkarpas ir kasmet įveikti tam tikrą Kelio dalį. Nesvarbu, kiek metų praeis, grįžę į tą pačią vietą, kur anksčiau baigėte, galėsite tęsti kelionę su tuo pačiu piligrimų pasu.

 

Kelionės pradžioje pakanka nueiti po 15 kilometrų per dieną, kad kūnas priprastų prie fizinio krūvio ir kuprinės svorio. Mėginantys nulėkti po 30-40 kilometrų pirmosiomis dienomis tuoj pristabdo greitį ne savo noru - tenka lankytis pas gydytojus dėl patemptų ar nutrauktų raiščių, sąnarių problemų, uždegimų, pūliuojančių nutrintų pėdų. Telieka nutraukus kelionę grįžti namo, pagulėti ligoninėje arba tūnoti savaitėlę piligrimų namuose neįstengiant pajudėti iš vietos.

 

Kadangi piligrimui visą mėnesį kasdien tenka kulniuoti ilgus atstumus, labai svarbu – batai. Jie turi būti patogūs, vienu ar dviem numeriais didesni nei reikia ir lanksčiu padu. Kalnų batai kietu padu ilgiems pasivaikščiojimams netinka, jei nenorite patirti traumų ar prisitrinti pūslių. Padas turi būti su geru protektoriumi, nes reljefas nelygus, daugelyje vietų galima paslysti, ypač lyjant ar einant per akmenis. 

 

Šiaurinio kelio paplūdimiai kviečia prigulti / Foto: Kristina Stalnionytė
Šiaurinio kelio paplūdimiai kviečia prigulti / Foto: Kristina Stalnionytė

Kiek daiktų neštis ir kaip nepasiklysti?

 

Piligrimo kuprinė turi būti jo bendrakeleivė, o ne trukdis kelyje. Geriausia, kad jos svoris neviršytų dešimties kilogramų. Tada galima laisvai judėti ir išsukti iš kelio negalvojant, kad reikia ant kupros tampyti visą mantą. Viduramžiais piligrimai nieko nesinešdavo, tik dovaną Šv. Jokūbui.

 

Gydytojai pataria keliaujant pėsčiomis ilgą laiką netampyti nešulių, sunkesnių nei 10 procentų žmogaus kūno svorio. Jei galite susipakuoti tik penkis kilogramus daiktų – sveikintina. Aš taip nesugebu.

 

Kuprinė slegia pečius tik pirmosiomis kelionės dienomis. Po savaitės kūnas pripranta prie papildomo svorio, nugaros raumenys sustiprėja ir kuprinė tampa tarsi kūno dalimi, papildomas svoris nebetrukdo.

 

Pakelės miesteliuose galima visko nusipirkti, todėl geriau nepersistengti kraunantis daiktus. Pakanka poros marškinėlių ilgom ir trumpom rankovėm, šilto megztinio, striukės nuo lietaus, lietaus skraistės, dviejų lengvų kelnių, šortų, dviejų porų kojinių ir apatinių.

 

Atėjus į piligrimų namus drabužius galima kasdien išsiskalbti. Dar reikėtų turėti šlepetes arba basutes nueiti į dušą bei pasivaikščioti po miestelį atėjus į vietą, kad kojos pailsėtų. Be drabužių reikia įsidėti miegmaišį, žibintuvėlį, pleistro ir šampūno bei muilo.

 

Atmetus lėktuvo bilietus, dienai reikėtų turėti apytiksliai 20 eurų. Padauginę šią sumą iš planuojamų praleisti kelyje dienų skaičiaus įsivaizduosite, kiek kainuos kelionė. Nakvynė piligrimų namuose atsieina 5-15 eurų, priklausomai nuo vietos ir šeimininko. Valstybės išlaikomuose piligrimų namuose už nakvynę dažniausiai prašoma palikti kiek negaila, bet tikimasi bent 3-5 eurų. Perkant maistą parduotuvėse dienai pakanka 10 eurų.

 

Piligrimų kelią žymi geltonos rodyklės, mėlyni skydeliai su nupieštu piligrimo siluetu, stulpeliai su iškaltomis šukutės kriauklėmis. Jei nėra rodyklės, kriauklės padėtis rodo kryptį į Santjagą. Ten, kur kelias gerai sužymėtas, stovint prie vienos rodyklės apsidairius matyti kita. Kai kur tenka rodyklių paieškoti arba kelio paklausti žmonių. 

 

Artėjant prie Santjago kai kam batų nebereikia / Foto: Kristina Stalnionytė
Artėjant prie Santjago kai kam batų nebereikia / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Šiaurinio ir Primityviojo šv. Jokūbo kelių žemėlapis