Piligrimai atsipūčia nukorę kojas Žemės krašte

 

Labiausiai į Vakarus nutolusį Iberijos pusiasalio kyšulį galisai vadina Fistera - Žemės kraštu. Jį nuo Santjago de Kompostelos skiria beveik šimtas kilometrų. Šioje atšiaurioje vietoje, kur siaučia nuožmios audros, į uolas daužydamos bangas, viduramžiais baigdavosi šventosios piligrimų kelionės.

 

Pasiekę Žemės kraštą, piligrimai nuo aukštos uolos švysteldavo į bangas batus, apsiaustą, lazdą, ir nusileidę žemyn stačiais akmenimis, pasveikindavo Atlanto vandenyną. Nusiprausę veidą sūriu vandeniu, tarp akmenų susirasdavo savąją kriauklę ir kopdavo viršun. Jų laukdavo ilgas kelias namo. Kad grįžtant nieko nepritrūktų, susidėvėjusius drabužius ir daiktus Santjago de Komposteloje pakeisdavo naujais.

 

Dabar tik dešimtoji dalis visais keliais į Santjagą suplūstančių piligrimų traukia į Fisterą, kur pirmaisiais metais po Kristaus atplaukė valtis su apaštalo palaikais. Atsiranda ir grįžtančių iš Žemės krašto pėsčiomis. Drabužių jau niekas nebemėto į jūrą, kad neterštų gamtos, o dramatiškai sudegina ant kyšulio sukrautame lauže. 

 

Piligrimai palydi saulę prie Fisteros švyturio / Foto: Kristina Stalnionytė
Piligrimai palydi saulę prie Fisteros švyturio / Foto: Kristina Stalnionytė

Santjago de Kompostela lietuje

 

Pliaupia kaip iš kibiro, tačiau vakarop ryžtuosi nerti iš jaukiai klegančio „Gato Negro“ bariuko į šaltą ir drėgną nežinomybę. Paskutinėmis rugsėjo dienomis saulė užsiklojo pilkais ir storais debesimis, Ispanijos šiaurėje ką tik baigėsi turistinis sezonas. Akimirksniu prapliupo lietūs, prognozės nieko gero nebežadėjo iki pavasario.

 

Per penkias Santjago de Komposteloje praleistas dienas, ypač lietingąsias, spėjau susidraugauti su visu „Gato Negro“ personalu, nes vos atėjus valgymo metui, o tai įvykdavo dukart per dieną, neatsispirdavau pagundai čia užsukti. Niekur kitur neteko ragauti skanesnės galisietiškos empanados ir puikiau paruoštų jūros gėrybių, nepraleisdavau ir progos pasimėgauti draugiškai klegančia bariuko kompanija.

 

Šįkart įsibrovusi į barą su kuprine ant nugaros, atsisveikinimo proga gaunu dovanų pora taurių vyno ir dvi porcijas ne kartą padavėjams išgirtos empanados su žuvimi ir aštuonkojais, o išeinant – dar ir lauknešėlį. Tokios šilumos ir dėmesio tikrai nesitikėjau.

 

Artėjant trečiai popiet, susiprantu, kad reikia skubėti. Iki piligrimų namų Negreiroje – daugiau kaip dvidešimt kilometrų. Fisteros kelyje piligrimų namų nedaug, juos skiria dešimčių kilometrų atstumai. Jei iki sutemų nepasieksiu nakvynės vietos, rodyklių ieškoti teks tamsoje, o lyjant toks nuotykis – nekoks malonumas.

 

Nuo lietaus pasislėpusi po apsiaustu skubu prie Šv. Jokūbo katedros, susirandu pirmąsias Fisteros kelio rodykles ir ilga gatvele išeinu iš miesto. Aplink žvalgytis nėra ko – namai permerkti, peizažai paskendę lietuje. Pirmąkart atsigręžiu po valandos, sukorusi bent penkis kilometrus. Akimirkai nuščiuvus lietui, nuo kalvos tolumoje išvystu virš Santjago iškilusius Šv. Jokūbo katedros bokštus. 

 

Piligrimės iš Valijadolido užkandžiauja "Gato Negro" bare / Foto: Kristina Stalnionytė
Piligrimės iš Valijadolido užkandžiauja "Gato Negro" bare / Foto: Kristina Stalnionytė

Pasakų miškeliai ir vieniši kaimai

 

Kelias susiaurėja, virsta vingiuotu takeliu. Patenku į lietaus išpraustą pasakų mišką, kuriame nuo medžių svyra atsigavę kerpės, žvilgsnį glosto ryškiai žalios samanos, ore tvyro žeme kvepianti migla. Netrukus vėl merkia lietus, bet nėra, kur pasislėpti – nei kaimelio, nei pastogės.

 

Temstant skrandis ima groti. Išsitraukiu iš kuprinės dovanotąjį lauknešėlį – tai pasisekė! Negreirą pasiekiu sutemus ir smunku į pirmąją pasitaikiusią prieglaudą. Piligrimų nedaug, tuščių lovų - kiek nori.

 

Lietus pliaupia ir antrąją, ir trečiąją, ir ketvirtąją kelionės dieną. Antroji prailgsta iki amžinybės, nes 36 kilometrų atkarpoje tarp Negreiros ir Olveiroa – vos pora kaimelių. Lietuje jų net nepastebiu, dėmesį atkreipiu tik į vienišą padavėją prie vienišo restoranėlio, kviečiančią vidun. Tačiau kojos pačios neša pirmyn, nemėgindamos lėtinti tempo. Vėl sutemsta, kol pasiekiu piligrimų namus Olveiroa kaime.

 

Trečioji diena linksmesnė – dulkia tik protarpiais, bet vis vien stengiuosi nepaleisti apsiausto iš rankos. Lietus krečia pokštus – vos jį susipakuoju, iš dangaus pabyra lašai. Po pietų pagaliau įžengiu į Cee, prieglaudoje pasidžiaunu apsiaustą ir puolu apžiūrėti miestelio. Nejučia nueinu į Korkubioną – su Cee susiliejusį kitą miestelį, turintį nedidelį senamiestį su keliais žymiais pastatais. 

 

Kelias į Fisterą / Foto: Kristina Stalnionytė
Kelias į Fisterą / Foto: Kristina Stalnionytė

Susitikimas

 

Iš Cee į Fisterą tėra 15 kilometrų, tad ketvirtąją dieną Žemės kraštą pasiekiu dar prieš vidurdienį. Pakeliui miške sutinku pažįstamą veidą – daugiau nei prieš mėnesį Šiaurinio kelio pradžioje matytą olandę Petrą. Na ir likimas – susitinkame paskutinę kelionės dieną, už 800 kilometrų nuo tos vietos, kur susipažinome, be to – į Santjagą atėję skirtingais keliais: Petra – Šiauriniu, aš – Primityviuoju.

 

Fisteroje susirandame valstybinius piligrimų namus, kuriuose išduodama Fistera – dokumentas, liudijantis, kad pėsčiomis atėjome iš Santjago. Fisterai gauti reikia pateikti piligrimo pasą su tarp Santjago ir Fisteros esančių piligrimų namų antspaudais. Santjago de Kompostelos turizmo biure galima gauti atskirą Fisteros pasą, skirtą tik kelionei iš Santjago į Fisterą.

 

Su Fistera rankoje Petra suka į viešbutį – nusprendė pailsėti nuo knarklių choro ir pasilepinti vonios malonumais bei pusryčiais į lovą. Mane prie durų užkalbina vyrukas, dalijantis skrajutes, reklamuojančias naujus piligrimų namus.

 

Užkimbu ant kabliuko vos reklamuotojui ištarus stebuklingą frazę, kad į nakvynės vietą neprivaloma grįžti iki dešimtos (mat piligrimų namuose galioja tokia taisyklė – dešimtą vakaro durys užrakinamos).

 

Paklaidžiojusi gatvelėmis, susirandu pora žingsnių toliau nuo centro esančią vyruko minėtą prieglaudą. Sumokėjusi dešimt eurų, išsirenku jaukiausią kambarį – kol kas esu vienintelė piligrimė visame name.

 

Išsikraunu daiktus ir susimąstau: keista, kad kelias baigėsi. Pakelės stulpeliuose įrašytas atstumas iki Žemės krašto vis tirpo, kol iki Fisteros švyturio teliko pora kilometrų. Ilgai netvėrusi vėl atsiduriu lauke. Miestelis ir įlankėlė su idilišku mažų laivelių uostu skendi rūke, nematyti ir švyturio. Pasukusi link jo, baltos miglos debesyje lyg tyčia įsibedu į ten pat skubančią Petrą.

 

Petra visą kelią prisėsdama mezgė - šalikus, pirštines, kojines - ir dovanojo piligrimams / Foto: Kristina Stalnionytė
Petra visą kelią prisėsdama mezgė - šalikus, pirštines, kojines - ir dovanojo piligrimams / Foto: Kristina Stalnionytė

Prie Fisteros švyturio

 

Audros į kyšulio uolas sudaužė begalę laivų, todėl ši pakrantė dar vadinama Mirties krantu – Costa do Morte. Vieną iš pavojingiausių pasaulio krantų apšviečiantis vakariausias Europos švyturys čia atsirado 1853 m. Prie jo giedrais vakarais piligrimai susirenka palydėti saulės. Nukorę kojas Žemės krašte kantriai laukia, kol ji panirs į Atlantą, ir kyšulį apgaubs tamsa.

 

Nors tvyro tirštas rūkas, kryžių prie švyturio aplipę piligrimai. Niekas niekur nebeskuba. Paknopstomis lėkusius, šuoliavusius, dūmusius, vaitojusius, dejavusius piligrimus sustabdė Žemės kraštas. Teliko sėdėti ant akmenų ir klausytis rūke dūžtančių bangų.

 

Šalia švyturio juoda burna žioji akmeninis aukuras, pelenuose matyti dar nespėjusių supleškėti drabužių skiaučių. Sudeginčiau ir aš keletą drabužių, bet oras neleidžia. Pabandome įžiebti liepsną, tačiau veltui. Tenka susirinkus daiktus neštis atgal.

 

Fistera viduramžiais tikrai buvo laikoma geografiniu Žemės pakraščiu. Ši vieta reiškė ne tik piligrimų kelio, bet ir simbolinę gyvenimo kelio pabaigą. Visų kelių pabaigoje piligrimai susimąstydavo apie mirtį, o grįžimas namo prilygdavo naujam gimimui.

 

Į Žemės kraštą piligrimus atvesdavo Paukščių takas - dangiškasis Šv. Jokūbo kelio atspindys. Iš Rytų į Vakarus nusidriekusi juosta simbolizavo dangų ir žemę jungiantį tiltą, o krintančios žvaigždės - angelus.

 

Fisteros žvejų uostas / Foto: Kristina Stalnionytė
Fisteros žvejų uostas / Foto: Kristina Stalnionytė

Žemės krašto istorijos

 

Mirties Krante kadaise klestėjo Dugiumo miestas, romėnų pastatytas ant keltų šventyklos griuvėsių. Monte Facho kalvoje buvo ir finikiečių Saulės dievo šventykla Ara Solis. Saulės dievas jiems lėmė pergales mūšiuose ir sėkmę jūrų žygiuose: finikiečius Viduržemio jūros regione ir už jo žmonės laikė geriausiais kariais ir jūrininkais, tikru pakrančių gyventojų siaubu.

 

Pasakojama, kad išgirdęs apie Saulės dievo šventyklą, apaštalas Jokūbas įsakė ją sunaikinti. Todėl IX a. miestą valdžiusi karalienė Lupa neleido mokiniams apaštalo palaikų laidoti savo žemėse, o įsakė juos gabenti net 100 kilometrų į Rytus. Po šio įvykio miestą ištikusi katastrofa – jį nušlavė bangos.

 

Dar viena legenda pasakoja, kad atgabenę Šv. Jokūbo palaikus į Galisiją, Teodoras ir Atanasijus iškėlė juos prie Saros krante stovėjusios romėnų šventyklos dievui Neptūnui. Tačiau karalienė Lupa ne tik uždraudė laidoti kūną garbingiausioje žemės vietoje, bet, norėdama nusikratyti mokiniais, įsakė įmesti juos į kalėjimą.

 

Panašiai kaip ir Šv. Petrui, Šv. Atanasijui ir Šv. Teodorui kalėjime pasirodęs angelas nutraukė grandines ir atidarė duris. Tada išsigandusi Lupa parūpino kaliniams jaučių traukiamą vežimą ir liepė išsivežti palaikus kuo toliau. Taip Šv. Jokūbas ir atsidūręs Libredono kalne.

 

Pagonys į vakariausią Europos kyšulį keliaudavo dar prieš Šv. Jokūbo palaikų atradimą. Romėnai ir prieš juos čia buvę keltai tikėjo, kad saulė čia kas vakarą užgęsta panirusi į jūrą. Jie manė, kad už kyšulio driekiasi pabaisų saugomas Mirties pasaulis. Iberijos pusiasalį užplūdus krikščionims, piligrimystės tikslas nuo Žemės krašto nukrypo į Kompostelą.

 

Kelias iš Santjago de Kompostelos į Fisterą yra viena gražiausių piligrimų kelio atkarpų. Fisteros piligrimo pasą ir kelio brošiūrų su žemėlapiu bei nurodytais piligrimų namais galima įsigyti Santjago turizmo informacijos centre. Šio kelio dokumentas - Fistera – išrašoma Fisteros valstybinėje prieglaudoje.

 

Kryžius Žemės krašte/ Foto: Kristina Stalnionytė
Kryžius Žemės krašte/ Foto: Kristina Stalnionytė

 

Fisteros kelias pažymėtas žemėlapyje