Portugališkuoju Šv. Jokūbo keliu į Santjagą eina tik "piligrimukai"

 

Lisabonos katedros tarnautojas, ištraukęs iš dėžės naujutėlį piligrimo pasą, išraitė jame mano vardą, taukštelėjo antspaudą ir palinkėjo sekmės. Sumokėjusi už paslaugą tris eurus, 2014 metų rugpjūčio 28- ąją trečią kartą tapau Šv. Jokūbo piligrime.

 

Išpėdinau pro Šv. Marijos katedros (Santa Maria Maior de Lisboa) duris ir atrėmiau kuprinę į sieną, šalia pirmosios geltonos rodyklės. Šių rodyklių kryptimi keliausiu daugiau nei mėnesį. Koks jis bus, Portugališkasis kelias į Santjago de Kompostelą?

 

Ant kuprinės pritvirtinau Jokūbo kriauklę, kurios turinį pernai suvalgiau Santjage atšvęsdama keturiasdešimties dienų piligrimystę Šiauriniu keliu. Tada lėtai, lėtai, įsiklausydama į žingsnius, patraukiau į Šiaurę. Per mėnesį nupėdinti 640 kilometrų - joks žygdarbis, tad nėra, kur skubėti.

 

Visi keliai šioje Žemėje pilni grožio ir prasmės, tereikia sulėtinti žingsnį ir apsižvalgyti. O Šv. Jokūbo keliai tikrai turi daug istorijų papasakoti, todėl jais žingsniuoju dar lėčiau: noriu klausytis, žvalgytis, uosti, liesti, kad nė mažiausia smulkmena neliktų nepastebėta, kad nė vienas žingsnis nebūtų žengtas nemačiomis.

 

Tikiu, kad ne tik man, bet ir daugeliui piligrimų Šv. Jokūbo keliai ypatingi, lyg būtų giliai persipynę su jų pačių asmenybe. Jau vien faktas, kad žmogus kartą čia atklydo, kažkaip nepaaiškinamai suriša jį su Keliu. Kelias piligrimui įspaudžia nematomą antspaudą vos ant jo pastačius koją.

 

Vasko da Gamos tiltas per Težo upę Lisabonoje / Foto: Kristina Stalnionytė
Vasko da Gamos tiltas per Težo upę Lisabonoje / Foto: Kristina Stalnionytė

Iš Lisabonos į Šiaurę

 

Iš Lisabonos senamiesčio išlydėjo giedri praeivių žvilgsniai. Vakarop rodyklės atvedė prie 17 kilometrų ilgio Vasko da Gamos tilto per Težo (Tejo) upę, kurio pašonėje ant medinių tiltelių susibūrę žvejai kilojo dienos laimikį. Be jų upės krantinėje – nė gyvos dvasios.

 

Temstant po kojomis kažkas sublizgo - sidabrinė grandinėlė su mergaitės figūra! Užsisegiau ant kaklo. Nejau tai - pirmoji Kelio dovana pirmąją kelionės dieną?

 

Slenka dienos, judu į Šiaurę. Viena. Lisabonos katedroje į Piligrimų knygą mane užregistravęs vyrukas užsiminė, kad tą dieną buvau devintoji, bet kol kas nesutikau nė vieno bendrakeleivio. Paklaususi kelio į artimiausius kaimus, išgirstu: „Labai toli, geriau važiuok taksi...“, arba „Taip toli nenueisi, važiuok autobusu arba traukiniu“.

 

Šalikelėse stabteli ir automobiliai, kurių vairuotojai geranoriškai siūlosi pavežėti. Retas supranta mano norą keliauti pėsčiomis, o jei išgirsta, kad einu į Ispaniją, ne vienam atvimpa žandikaulis.

 

Piligrimo pietūs / Foto: Kristina Stalnionytė
Piligrimo pietūs / Foto: Kristina Stalnionytė

Piligrimai ir piligrimukai

 

Dar pirmąją kelionės dieną vienoje kaimo tavernoje man buvo išaiškinta, kad aš - netikra piligrimė. „Juk tikrieji piligrimai keliauja į Fatimą!“, – pragydo barmenas. Pasak portugalų, einantieji į Santjagą tėra piligrimukai. Tikrai, dauguma piligrimų iš visų Portugalijos kampų traukia ne į Santjagą, o į Fatimą (Fátima). Iš Lisabonos į Fatimą - 140 kilometrų, kelią į ją rodo mėlynos rodyklės.

 

Barmenas įtikino. Susidomėjau ir Fatima. Juolab, kad iš Lisabonos į Santjagą galima eiti dviem keliais, išsiskiriančiais Santaremo (Santarém) mieste: vienas veda tiesiau, palei Težo upę, o kitas - lanku pro Fatimą. Tiesusis pažymėtas geltonomis rodyklėmis, o vedantysis pro Fatimą - geltonomis ir mėlynomis.

 

Penktąją piligrimystės dieną tolumoje išvydau mane atsivejančią gyvą dūšią su kuprine. Dūšia buvo iš Estijos, stipriai nusvilusiu veidu ir rankomis, šlubavo, bet vis tiek kulniavo kur kas greičiau nei aš. Pasirodė ir dingo lyg vaiduoklis...

 

Labai nesisielojau, nes vienatvė Kelyje tokia graži. Kur pažvelgsi – daug daug dangaus, daug daug saulės, daug daug pomidorų... Pastarieji - saldūs, kvapnūs, tvirti, aromatingi. Deja, naudojami tik padažams gaminti. Net seilė varva prisiminus į visas puses raudonuojančias jų plantacijas.

 

Toliau - balti kaimeliai, baltos sienos, tuščios gatvės, spengianti tyla. Namų langinės užvertos, tik saulė ištikimai seka mano žingsnius, nė neketindama užsitraukti nors menkučio debesėlio. Tą dieną, svilinant trisdešimties laipsnių karščiui, supratau, kodėl Rytų išminčiai savo istorijas pasakodavo sėdėdami po alyvmedžiais, o svarbiausi įvykiai klostėsi alyvmedžių šešėlyje. 

 

Hazienda laukia piligrimų / Foto: Kristina Stalnionytė
Hazienda laukia piligrimų / Foto: Kristina Stalnionytė

Sako, stebuklų nebūna

 

Kai jau maniau, kad tuoj krisiu nuo saulės smūgio, prie upelio pamačiau vienišą restoranėlį, o jame - vienišą vyruką, gurkšnojantį alų iš butelio. Nusipirkusi ledų pasiskundžiau, kad piligrimams tenka tokiame karštyje kulniuoti po keturiasdešimt kilometrų per dieną, nes nėra vietų pernakvoti.

 

Žmogelis nustebęs kilstelėjo antakius: „Mano sesuo netoliese turi kaimo turizmo sodybą su žirgynu, piligrimams nuomoja kambarius už pusę kainos. Kai už trijų kilometrų prie kelio pamatysi patį gražiausią namą, belskis į vartus“.

 

Tikrai, po valandėlės priėjau didelį baltą kolonijinio stiliaus namą su mėlynais apvadais. Atsivėrus vartams, erdviame sode po bugenvilijų krūmu aptikau besiilsinčią neseniai matytą estę Ritą ir dar vieną piligrimą - vokietį Volfgangą.

 

„Prieglauda“ šio dvaro tikrai nepavadinsi – už 15 eurų kiekvienam teko atskiri, kolonijinių laikų baldais apstatyti apartamentai su valgomaisiais, virtuvėmis, miegamaisiais. Iš balkono terasos visą naktį žiūrėjau į mėnulio šviesoje besiganančius žirgus ir raudonais žiedais svyrančius sodo krūmus.

 

Dvaro bibliotekoje tarp knygų užmačiau albumą „Lietuviški žirgai“, o baro gėrimų kolekcijoje - „Vorutos“ vyno, „Trejų devynerių“ ir „Slyvų trauktinės“.

 

Šiandien dovanų - sausainis iš pravažiuojančio kepyklos automobilio / Foto: Kristina Stalnionytė
Šiandien dovanų - sausainis iš pravažiuojančio kepyklos automobilio / Foto: Kristina Stalnionytė

Kelio dovanos

 

Kuo toliau, tuo figos didesnės. Linksta laukinių figmedžių šakos, neišlaikydamos vaisių, jų prikritę ant žemės. Rink, kiek širdis geidžia! Žmonės iš savo sodų neša delnuose vynuoges, abrikosus, persikus... Kiekvieną dieną Kelias nustebina vis nauja dovana - apie jas papasakoti reikėtų viso knygos skyriaus.

 

Kai dėl įdomumo ėmiau dovanas užsirašinėti, paaiškėjo, kad per dieną gaunu daugiau nei vieną. Portugalų dosnumui ribų nėra: neskaitant pakelės ūkininkų atnešamų gėrybių ir maisto produktų iš keliaujančių parduotuvėlių, mano kuprinė pasipildė virėjos dovanotu raktų pakabuku, rūpestingo barmeno įteiktu peiliu apsiginti (tikusiu ir sūriui pjaustyti), rašikliu, kriauklėmis, suvenyriniu Eifelio bokštu, gatvės dailininko nutapytu paveikslu… Susikaupus tiek papildomo svorio, teko dovanas paštu siųsti namo.

 

Daugiau svajodama nei į kelią žiūrėdama, ne kartą pasiklydau. Tada supratau, kad sutiktieji ne tik dosnūs, bet ir paslaugūs – greit gražina piligrimus į kelią, net ir vieną kitą kilometrą kartu pasivaikšto, kad parodytų pražiopsotas rodykles. Visa bėda, kad žmonių mažai, tad pasiklydus dažniausiai nėra ko paklausti krypties.

 

 

Santaremas jau nebetoli / Foto: Kristina Stalnionytė
Santaremas jau nebetoli / Foto: Kristina Stalnionytė

Santaremo nuotykiai

 

Netoli Santaremo stabtelėjusio automobilio vairuotojas pro langą įteikė butelį vandens ir planą, kaip pasiekti artimiausius piligrimų namus. Ir vėl dovanos, pačiu laiku! Tuomet dar nežinojau, kad romėnų palikimu ir nuo tvirtovės kalno atsiveriančiais vaizdais į Težo upę garsus Santaremas bus tikras Kelio atradimas.

 

Plačiu spinduliu aplink Santaremą suvalgomi neįtikėtini kiekiai sraigių. Apžiūrėjusi visas grožybes, nusprendžiau paragauti šio tradicinio patiekalo. Tavernoje už keturis eurus gavau ne šiaip sau pora sraigių, o dubenį su maždaug trim šimtais virtų sraigelių.

Dirbau visą valandą, kol dantų krapštuku ištraukiojau sraiges po vieną iš kiautukų. Nepasakyčiau, kad labai skanu. Po dviejų valandų visos sraigės jau keliavo atgal.

 

Portugalai mėgsta sraiges / Foto: Kristina Stalnionytė
Portugalai mėgsta sraiges / Foto: Kristina Stalnionytė

Piligrimų skaičiuotojas

 

Už Santaremo laukuose išvydau medį, o priėjusi arčiau - ir žmogelį po medžiu. Žmogelis, vardu Franciskas, labai norėjo fotografuotis. Toks jo darbas - dienų dienas sėdėti po medžiu ir fotografuotis su pro šalį einančiais piligrimais.

 

Nusifotografavęs Franciskas iškamantinėja, iš kokios šalies žmogus atvykęs, kur keliauja ir kodėl. Tada į didelę knygą surašo piligrimų vardus, susirenka autografus ir palinkėjimus. Atsisveikindamas Franciskas piligrimams įteikia popieriaus juostelę su savo adresu, maloniai paprašydamas atsiųsti nuotrauką.

 

Nuotraukas Franciskas vėliau sukabina į skelbimų lentą po medžiu, kad matytų kiti praeinantieji. Kai viskas atlikta, Franciskas piligrimus paleidžia, ir dar ilgai ilgai mojuoja pavymui.

 

Francisko darbas - fotografuotis su piligrimais / Foto: Kristina Stalnionytė
Francisko darbas - fotografuotis su piligrimais / Foto: Kristina Stalnionytė

Fatimos siurprizai

 

Fatima, Fatima! Šito tai nesitikėjau. Maniau, prieisiu vienišą koplyčią miškuose, prie romantiško šaltinėlio, paukščių čiulbesy. Vis stabtelėdavau pasitikslinti, ar netyčia nepraėjau pro šalį. Staiga iš miško patekau į autobusų ir automobilių sausakimšą aikštelę.

 

Aikštelės pakraščiuose minios žmonių - klega, groja, šoka, dainuoja, piknikauja, išsiskleidę gėrybėmis nukrautas staltieses ant žolės, ant laiptų... Galvojau, kad ne ten pataikiau, bet tą akimirką išvydau mėlynąsias rodykles.

 

Rodyklės atvedė į erdvią aikštę su didele balta Fatimos koplyčia viduryje. Ją supančiose gatvelėse tėra keturių paskirčių pastatai – viešbučiai, piligrimų namai, restoranai ir religinių reikmenų parduotuvės.

 

Prie koplyčios – tūkstančiai maldininkų, daugiausia ratuotų, atvykstančių autobusais organizuotomis grupėmis, nešinų vėliavomis ir plakatais. Pėsčiomis atkeliaujančių piligrimų – vos vienas kitas. Piligrimų namai dideli, daugiaviečiai. Viskas čia kur kas brangiau nei aplinkiniuose kaimeliuose.

 

Už Fatimos mėlynosios rodyklės rodo priešingą kryptį nei geltonosios, nes skirtos piligrimams, keliaujantiems į Fatimą iš Santjago de Kompostelos.

 

Išėjusi iš Fatimos bematant pasiklydau alyvmedžių giraitėje: suku kairėn - medžiai, suku dešinėn – dar daugiau medžių. Nei rodyklių, nei žmonių, nei kaimelių, nei kelių. Užlipau ant aukščiausios kalvos pasižvalgyti, o ten - staliukas.

 

Nusprendžiau, kad staliukas kaip tik man pailsėti paruoštas, tad laikas papietauti. Kol sukramsnojau bandelę, spoksodama į tolumoje vingiuojantį keliuką, šalikelėje įžiūrėjau gelsvą tašką. Po pietų nudrožiau per laukus to taško link. Tai buvo rodyklė!

 

Fatimos koplyčia / Foto: Kristina Stalnionytė
Fatimos koplyčia / Foto: Kristina Stalnionytė

Gyvenimą reikia švęsti

 

Portugalai mėgsta švęsti. Į kalendorių retai akį užmetantiems piligrimams apie savaitgalius praneša iš kur nors sklindanti muzika. Kokiame kaimelyje bebūčiau, savaitgalio taisyklė - fiesta. Už alyvmedžių giraitės pasukusi linksmų dainelių (ir rodyklių) kryptimi, netrukus atsidūriau Zambužalyje (Zambujal).

 

Zambužalio fiesta - ne bet kokia, o sardinių balius! Tiksliau - sardinių diena aštuonias dienas trunkančios kaimo fiestos repertuare. Kas dieną čia - vis kita kulinarinė tema. Tokioms šventėms visus valgius savivaldybės teikia nemokamai, gyventojai susimoka tik už gėrimus.

 

Patekus į linksmąjį kaimelį, išeiti nebesinorėjo. Juolab kad zambužaliečiai ketino įrodyti, kokios skanios portugališkos sardinės. Saulei leidžiantis aikštėje išdygo keturi griliai, kuriuos bemat apsupo sardinių prisirinkę alkaniausieji, o kaimelis pakvipo viliojančiu keptos žuvies aromatu. Į skrandį nukeliavusių keturių stambių žuvų nebuvo per daug - tikrai portugališkoms sardinėms nėra lygių.

 

Sardinių fiesta Zambužalyje / Foto: Kristina Stalnionytė
Sardinių fiesta Zambužalyje / Foto: Kristina Stalnionytė

Konimbriga ir Koimbra

 

Po sardinių baliaus išaušo istorijos diena: ankstyvą popietę atklydau į didžiulio romėnų miesto Konimbrigos (Conimbriga) griuvėsius. Prireikė kelių valandų apžiūrėti romėnų teatrą, termas, kolonas, atkastus kelius, iš griuvėsių prikeltus įtakingų romėnų namus su fontanais ir sodais, pastatų grindis puošiančias spalvotas mozaikas. Portugalai Konimbriga labai didžiuojasi: tai didžiausias šioje šalyje buvęs romėnų miestas.

 

Vakarėjant pro apgriuvusį romėnų akveduką įžengiau į kitą garsų miestą – viduramžiais buvusią Portugalijos karalystės sostinę Koimbrą (Coimbra). Trečiajame pagal dydį Portugalijos mieste tiek dėmesio vertų grožybių, kad nusprendžiau paviešėti dvi dienas.

 

Apsistojusi istoriniame Santa Klaros vienuolyne (Mosteiro Santa Clara) įkurtoje piligrimų prieglaudoje, išbėgau į parduotuvę nusipirkti duonos, bet jos taip ir nepasiekiau... Audra, žaibai, lietus, vaivorykštė – ir vietoj vienuolyno likimas atvedė į svetingus namus, kurių šeimininkė paruošė tradicinį patiekalą - cocido portugues. Ačiū Jai. Ačiū Gyvenimui už kasdienę duoną, o kiekvienam sutiktajam - už susitikimą.

 

Tarp Lisabonos ir Porto piligrimų namų nedaug, tarp jų maždaug 15 – 30 kilometrų atstumai, o nakvynė kainuoja apytiksliai 10 eurų. Ten, kur piligrimų namų nėra, piligrimais rūpinasi gaisrininkai už aukas arba už 5 eurų mokestį.

 

Gaisrininkai leidžia piligrimams nusiprausti, parūpina čiužinį ir vandens. Ko daugiau reikia? Iki pasiekiau Portą, maždaug pusę nakvynių praleidau gaisrininkų stotyse. Už Porto atsirado daugiau piligrimų ir daugiau piligrimų namų.

 

Konimbrigos griuvėsiai / Foto: Kristina Stalnionytė
Konimbrigos griuvėsiai / Foto: Kristina Stalnionytė

Lietus Porte nebaisus

 

Pakeliui į Portą užklupo dosnūs lietūs. Be properšos, be poilsio, vanduo kelias dienas čiurkšlėmis liejosi iš dangaus. Nepaisant lietaus, Porto panorama nuo dviaukščio tilto, kuriuo piligrimai įeina į miestą, buvo tokia įspūdinga, kad atvipo žandikaulis. Vienoje upės pusėje – į kalvą kylantis dailus senamiestis, kitoje – portveino rūsiai, kuriuose galima apžiūrėti amato ekspozicijas, degustuoti ar nusipirkti portveino ir vakarais pasiklausyti fado.

 

Douro upe kursuoja laiveliai, kuriais turistai už dešimt eurų paplukdomi po šešiais tiltais, iš tolo supažindinami su istorinėmis miesto įžymybėmis. Kadangi viename gražiausių mano kada nors matytų miestų nutariau praleisti dvi dienas, sėdau ir į laivą.

 

Išlipdama iš laivo dovanai gavau tris bilietus į tris portveino rūsius. Nejau praleisti progą? Prieš iškeliaudama iš Porto išnaudojau paskutinįjį - smukau į rūselį pasiklausyti dviejų merginų atliekamo fado. Tai melodingos portugalų dainos apie nelaimingą meilę. 

 

Porto panorama nuo tilto / Foto: Kristina Stalnionytė
Porto panorama nuo tilto / Foto: Kristina Stalnionytė

Džefas, Leslė ir svajonių medis

 

Paskutinė diena Portugalijoje kvepėjo blynų puota ir nuotykiais. Prie Quinta Estrada Romana prieglaudos vartų kaktomuša susidūriau su priešinga kryptimi (Iš Santjago į Lisaboną) keliaujančiu prancūzu Antuanu, nešinu keptuve.

 

Antuanas pasigyrė kasdien piligrimams gardžiausius blynus kepantis. Kaipgi neparagausi? Juk gyvenimas - čia ir dabar, nors tik devynis kilometrus tądien buvau spėjusi nukulniuoti. Apsisprendžiau ne vien dėl blynų – dar labiau knietėjo prieglaudos vynuogyne su šeimininku Džefu pakarpyti vynuogių.

 

Kol saulė nusileido, su Džefu ir piligrimu Fabri iš Italijos nuskynėm visą vynuogyną. Atėjus vakarienės metui, Džefo žmona Leslė sukvietė visus septynis tą dieną atklydusius piligrimus prie stalo. Derliaus nuėmimo proga Džefas atkimšo paties gaminto ankstesnių metų vyno, kurį gurkšnodami iki išnaktų klausėmės neišsenkančių kanadiečio istorijų apie keliones ir netikėtus gyvenimo posūkius.

 

Viena istorijų – kaip Kanados vyriausybės žurnalistas tapo Portugalijos kaimo vyndariu. Prieš penkerius metus keliaudami Portugališkuoju keliu į Santjagą, Džefas ir Leslė stabtelėjo pailsėti prie apleisto namo griuvėsių. Bežiūrėdami į juos taip šia vieta susižavėjo, kad nusprendė namą nusipirkti ir jame įkurti piligrimų prieglaudą. Jau po dviejų metų remontas buvo baigtas, o Leslė su Džefu, atsisveikinę su giminėmis Kanadoje, persikėlė čia visam laikui.

 

Kitą dieną vos išaušus prasidėję pusryčiai tęsėsi iki dvyliktos. Net ir gegutei sukukavus niekas neketino kilti nuo stalo, lyg būtume užstrigę šiuose namuose. Atėjus laikui atsisveikinti, susibūrimas persikėlė prie Quinta Estrada Romana kieme augančio stebuklingo „norų išsipildymo apelsinmedžio“. Prie jo piligrimai sugalvoja norą ir nusiskina lapelį atminimui. Tų norų niekam nevalia išduoti. Sako, visų piligrimų norai išsipildo.

 

Su Džefu skiname vynuoges / Foto: Kristina Stalnionytė
Su Džefu skiname vynuoges / Foto: Kristina Stalnionytė

Sudie Portugalija

 

Iš Leslės ir Džefo namų buvo sunku išeiti dar ir todėl, kad žinojau, jog tą dieną teks palikti Portugaliją. Ją nuo Ispanijos skiria Minjo upė, kurios abiejose pusėse - du gražūs miestai: Portugalijai priklausanti Valenca (Valença) ir Galisijai priklausantis Tui (Tui). Perėjusi tiltu į kitą pusę darsyk atsigręžiau pasakyti Portugalijai sudie.

 

Galisija sutiko nuotaikingai - Porinjo (Porriño) mieste vėl patekau į fiestą. O kokia gi fiesta Galisijoje be aštuonkojo pulpo? Be įdarytų pyragėlių empanadas? Be albariño ir ribeiro vyno? Be dūdmaišių melodijų ir be linksmybių?

 

Fiesta būtų ne fiesta, jei kas nors nepakviestų į svečius. Linksma Porinjo gyventoja įtikino, kad būtinai turiu įvertinti jos pagamintos "čigono rankos" skonį (toks pailgas tortas, isp. el brazo del gitano). Tortas buvo tikras gardumynas! Pagyriau ir gavau dar gabalą kelionei.

 

Vienoje tilto pusėje - Portugalija, kitoje - Ispanija / Foto: Kristina Stalnionytė
Vienoje tilto pusėje - Portugalija, kitoje - Ispanija / Foto: Kristina Stalnionytė

Galisų istorijos

 

Pakeliui sušveitusi antrąjį "čigono rankos" gabalą, vakarop patekau kito gero žmogaus globon. Mažo Arkadės (Arcade) kaimo viešbutėlio šeimininkas, pas kurį pasibeldžiau jau sutemus, parodė paskutinį, bet neprastą kambarį su balkonėliu ir vaizdu į įlanką.

 

Mano geradėjas Chose visą gyvenimą dirbo mokytoju, tad išėjęs į pensiją mėgo piligrimams pasakoti istorijas. Jų beklausydama čia užstrigau dar dvi dienas. Ne veltui - per tą laiką gavau istorijos pamokų už visą paskutinį dešimtmetį.

 

Netoli Kaldas de Reis (Caldas de Reis) įsikūrusios galisų tavernos šeimininkė Ana irgi pripasakojo istorijų, tik jos istorijos buvo kitokios - apie raganas ir užkeikimus. Kaipgi Galisija be magijos? Ana net paskaitė apsvilusiame popieriaus lape surašytą užkalbėjimą, kurį reikia kartoti verdant tradicinį galisų gėrimą keimadą, apsaugantį nuo piktųjų dvasių. Šio gėrimo galima paragauti tradiciniuose galisų baruose.

 

Tuoj paragausime "Čigono rankos" / Foto: Kristina Stalnionytė
Tuoj paragausime "Čigono rankos" / Foto: Kristina Stalnionytė

Pabaiga ar pradžia?

 

Netoli Santjago radau Jokūbo kriauklę su užrašu: "Vėžlys geriau žino kelią negu kiškis". Tikra tiesa. Turbūt tai dar viena Kelio dovana? Įsimečiau kriauklę į kuprinę – bus simbolis kitam Jokūbo keliui. Jei Kelias nori, kad į jį sugrįžčiau, vadinasi – ne paskutinis kartas.

 

Padrono mieste užsukau į bažnyčią, kurioje saugomas Šv. Jokūbo sarkofagas. Pagal legendą, jame Šv. Jokūbo palaikai buvo atplukdyti iš Jeruzalės. Sarkofagas tuščias – dabar Šv. Jokūbas ilsisi Santjago de Kompostelos katedroje po Didžiuoju altoriumi.

 

Sidabrinę Šv. Jokūbo palaikų dėžutę galima išvysti nusileidus į jo kriptą. Virš kriptos sėdi brangakmeniais išpuošta Šv. Jokūbo statula, nuo altoriaus žvelgdama į piligrimų sausakimšą bažnyčios erdvę. Pakilę laipteliais, piligrimai ją trumpam apsikabina, padėkodami už kelionę, už svajonių išsipildymą.

 

Santjage susitinka piligrimai, atkeliavę visais Šv. Jokūbo keliais – Prancūziškuoju, Šiauriniu, Sidabriniu, Portugališkuoju, Primityviuoju, Anglų ir begale kitų, išvagojusių visą Iberijos pusiasalį. Šv. Jokūbo katedroje per Vidurdienio mišias dažnai nėra vietos atsisėsti net ant žemės.

 

Vidurdienio mišioms baigiantis, kunigas įkuria ir paleidžia didžiąją smilkyklę (botafumeiro), kurią į viršų pakelia ir įsiūbuoja aštuoni vyrai – tiraboleiros. Didžioji smilkyklė sveria šimtą kilogramų, todėl reikia aštuonių vyrų jai "vairuoti".

 

Jokūbo kriauklės tiesa / Foto: Kristina Stalnionytė
Jokūbo kriauklės tiesa / Foto: Kristina Stalnionytė

Santjago de Kompostela

 

Santjage užsibuvau penkias dienas. Katedroje gavau dar vieną Kompostelą, nusimečiau kuprinę, nusiaviau kelioninius batus. Teliko pailsėti, pasvajoti, pamąstyti. Nors visa kelionė - poilsis, svajonės, mintys, Santjage užplūsta ypatingas jausmas. Staiga sustojus, pasiveja ir užgriūva visų dienų jausmai ir potyriai.

 

Galėčiau valandų valandas klaidžioti Santjago gatvelėmis, sėdėti aikštėse, tylėdama spoksoti į bažnyčias, į piligrimus. Smagu sukinėtis turgeliuose, klausytis miesto klegesio, išsitiesti ant vejos parke, kramsnoti aštuonkojo ritinėlius, tortilijas, empanadas, Jokūbo pyragus, gurkšnoti vyną ir ilsėtis. O lietui pasipylus, permirkti kiaurai.

 

Čia laikas neprailgsta, gatvės nepabosta. Gera pasitikti ateinančius pažįstamus veidus, kol bendrakeleiviai dar neišskubėjo į savus kraštus. Galop mieste nelieka nė vieno pažįstamo... Kai taip nutinka, suvokiu, kad visa - žingsniai, žmonės, Kelias – virto miražu mano atmintyje.

 

Kad nesapnuoju, liudija tik purvini batai po lova ir kuprinė kampe. O laikas pašėlusiai lekia pirmyn, nusinešdamas visų bendrakeleivių pėdsakus. Tik aš dar čia, trumpam stabtelėjusi laike - kad dar pasėdėčiau ant Katedros laiptų, kad per mišias darsyk įkvėpčiau smilkalų, kad dar vieną rytą paklausyčiau turgaus balsų. 

 

Priešais Šv. Jokūbo katedrą Obradoiro aikštėje jau galima pailsėti / Foto: Kristina Stalnionytė
Priešais Šv. Jokūbo katedrą Obradoiro aikštėje jau galima pailsėti / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Portugališkojo Šv. Jokūbo kelio žemėlapis