Prancūziškasis šv. Jokūbo kelias

 

Šiauriniu Iberijos pusiasalio pakraščiu driekiasi Šv. Jokūbo kelias, dar vadinamas Prancūziškuoju keliu. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Prancūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniškosios religijos centrų, tarp kalnų ir lygumų išsibarsčiusių iki Santjago de Kompostelos. Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jo vingiai kupini legendų, simbolių ir mįslių. Iš Sen Žan Pjė de Poro beveik aštuonis šimtus kilometrų į vakarus vedantį kelią per pastaruosius dešimt amžių nuėjo milijonai piligrimų.

 

Sen Žan Pjė de Poras / Foto: Kristina Stalnionytė
Sen Žan Pjė de Poras / Foto: Kristina Stalnionytė

Šv. Jokūbas

 

Ispanijoje sklando legenda, pasakojanti, kad po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo apaštalai padalijo pasaulį į vienuolika dalių ir metė burtus norėdami sužinoti, kuris žemės lopinys kuriam likimo skirtas. Taip Iberijos pusiasalis atiteko Jokūbui. Šiame krašte jis visą gyvenimą steigė bažnyčias ir mokė krikščionis, o po mirties tapo Ispanijos globėju. Apaštalas Jokūbas ir jo brolis apaštalas Jonas buvo žvejo Zebediejaus sūnūs. Išgirdę Kristaus balsą prie Galilėjos ežero, abu paliko tinklus ir nusekė paskui jį (Mt 4:21).

 

Po Jėzaus nukryžiavimo Jokūbas pirmasis iš likusių vienuolikos apaštalų atsisveikino su gyvenimu. Jis neminimas Biblijoje iki savo mirties valandos, todėl daug krikščionių tiki, kad jis visą tą laiką neiškėlė kojos iš jam paskirtos žemės. Tik 44 m. po Kr. Jokūbas sugrįžo į tėvynę, ir tas kartas buvo paskutinis – valdovo Erodo Agripos įsakymu Jeruzalėje jam buvo nukirsta galva (Apd 12:2).

 

Pasak legendos, apaštalo palaikus mokiniai atplukdė į Galisiją ir slapta palaidojo Libredono kalno papėdėje. Jie manė, kad mokytojas nusipelnė atgulti poilsio toje žemėje, kuri tapo jam antraisiais namais. Tikslios vietos Jokūbo mokiniai niekam neišdavė, nes šalį tuomet valdė pagonių karalienė Lupa. Ilgainiui viskas pasimiršo. Tačiau IX a. pradžioje atsiskyrėliui Pelagijui naktį danguje sužibo keistos žvaigždės, kurios jį atvedė prie laukuose pamiršto kapo. Marmuriniame sarkofage ilsėjosi nežinomi palaikai. Prie jų atskubėjęs vyskupas Teodomiras paskelbė, kad palaikai – šv. Jokūbo, ir apie radinį pranešė tuometiniam Astūrijos karaliui Alfonsui II.

 

Romėnų keliais iš Ovjedo miesto prie kapo atjojęs Alfonsas II buvo pirmasis šv. Jokūbo piligrimas. Šiandien kelias, kuriuo jis atjojo, vadinamas Senuoju keliu (Camino Primitivo). Teodomirui karalius atrėžė gabalą žemės ir įsakė virš kapo pastatyti koplyčią. Toje vietoje išaugusį miestą žmonės ėmė vadinti Santjagu (liet. šv. Jokūbu), prie apaštalo vardo pridėdami dar vieną – Kompostela. Šnekamąja lotynų kalba composita tella reiškė kapines. Kompostela iš tiesų stovi ant dviejų tūkstančių metų senumo nekropolio. Kita pavadinimo versija sieja miestą su campo de la estrella – žvaigždžių lauku.

 

Šv. Jokūbo skulptūra katedros portale / Foto: Kristina Stalnionytė
Šv. Jokūbo skulptūra katedros portale / Foto: Kristina Stalnionytė

Ko piligrimai eina į Santjagą

 

Pasklidus žiniai apie šv. Jokūbo palaikų atradimą, stebuklų ištroškę piligrimai iš visos Europos užplūdo Santjago de Kompostelą. Tiesa, jie pasipylė ne iš karto – pradžioje prie kapo traukė tik artimiausių karalysčių gyventojai, vyrai iš kilmingų šeimų. Jie pasiekdavo Santjagą Kantabrijos jūros pakrante nusidriekusiais romėnų keliais, o vietoves, kuriose viešpatavo musulmonai, apiplaukdavo valtimis iš uosto į uostą. Sensacingai naujienai persiritus per Pirėnus, prie šv. Jokūbo kapo ėmė plūsti ir minios prancūzų.

 

Piligrimai tikėjo, kad šventųjų palaikai turi neregėtų galių. Kai buvo atrastas šv. Jokūbo kapas, Iberijos pusiasalyje dar viešpatavo musulmonai, todėl lemtinga krikščionių pergalė prieš juos 844 m. ir šiaurinių žemių atsikariavimas tapo neginčijamu pomirtiniu apaštalo stebuklu. Ši pergalė ir šv. Jokūbo vaidmuo joje padėjo Bažnyčiai surinkti armiją tolesnei kovai su maurais.

 

Prasidėjus piligrimystėms, iš kaimelio, kuriame nuo IX a. pradžios gyveno tik šv. Jokūbo kapą saugantys vienuoliai, išaugo Santjago de Kompostelos miestas. Viduramžiais jis buvo trečiasis svarbiausias krikščionybės centras pasaulyje po Jeruzalės ir Romos. Į miestą plūdo piligrimai, pakelėse kūrėsi bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos, užeigos ir kaimai. Tikintieji išmynė takus į Santjagą iš tolimiausių Europos kampų.

 

Šv. Jokūbo kelias, viduramžiais krikščionims tapęs vilties simboliu, juo išliko iki šiol. Piligrimai tikėjo, kad, įveikę kliūtis ir pasiekę tikslą – Šv. Jokūbo katedrą – bei prisilietę prie apaštalo palaikų, išpirks nuodėmes, išgis nuo nepagydomų ligų, įgyvendins svajones. Pasmerktiesiems ir kaliniams Bažnyčia viduramžiais suteikdavo malonę: pasiekusiam Santjagą ir atlikusiam išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais (kai liepos 25 diena – sekmadienis) dovanodavo laisvę ir gyvybę. Tais metais piligrimams būdavo atleidžiamos visos nuodėmės. 

 

Piligrimo simbolis - šukutės kriauklė / Foto: Kristina Stalnionytė
Piligrimo simbolis - šukutės kriauklė / Foto: Kristina Stalnionytė

Prancūziškasis maršrutas tapo tradiciniu

 

Per Prancūziją ir Ispaniją piligrimai išmynė daug kelių, bet maršrutas iš Sen Žan Pjė de Poro į Santjago de Kompostelą, dar vadinamas Prancūziškuoju keliu, laikomas tradiciniu. Piligrimai pėsčiomis įveikdavo ne tik šį 775 kilometrų ruožą, bet iš namų iki jo atkulniuodavo dar šimtus ar tūkstančius kilometrų. Pirmasis šį kelią 1130 m. aprašė prancūzų vienuolis Aymericas Picaud, jo rankraščiai atgulė į penkis knygos Codex Calixtinus tomus.

 

Šv. Jokūbo kelią šiandien žymi geltonos rodyklės, stulpeliai su šukutės kriauklėmis, mėlynos nuorodos su piligrimo atvaizdu. Tačiau šio kelio sąvoka nėra tiksliai geografiškai apibrėžta. Iš Europos į Santjagą plūdę piligrimai vos žengę nuo slenksčio rinkdavosi savus takus.

 

Susiformavusių Šv. Jokūbo kelių yra ir daugiau: Kantabrijos pajūriu iš Ispanijos pasienio miesto Irūno vingiuoja Šiaurinis kelias, iš Lisabonos driekiasi Portugališkasis, iš Iberijos pusiasalio pietuose esančio Sevilijos miesto veda Sidabrinis. Arčiau Santjago yra trumpesnių kelių, kuriais prie Šv. Jokūbo palaikų traukė krante išsilaipinę anglai, škotai, airiai ir velsiečiai.

 

Visi keliai pažymėti rodyklėmis ir sutartiniais ženklais, tačiau piligrimai dažniausiai renkasi tradicinį maršrutą iš Sen Žano. Kituose keliuose nėra tiek daug veikiančių piligrimų namų, nesutiksi tiek daug ta pačia kryptimi kulniuojančių žmonių. XXI a. piligrimystė kitokia nei ankstyvoji. Laikui bėgant pasikeitė ir žmonės, ir tikėjimai, ir Kelias. Dabar juo traukia minios. Eina ne tik krikščionys, bet ir kitų religijų išpažinėjai, ramybės nerandantys romantikai, svajotojai, pasivaikščioti užsimanę smalsuoliai, nuotykių mėgėjai, įkvėpimo ieškantys rašytojai, menininkai. 

 

Ne visi piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis / Foto: Kristina Stalnionytė
Ne visi piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis / Foto: Kristina Stalnionytė

Kad išmoktum vaikščioti savo kojomis

 

Kelias į Santjagą vieniems virto pramoga, kitiems – sportiniu takeliu, tretiems – simboliniu keliu į save. Viduramžių tikėjimai, prietarai ir papročiai nugrimzdo į užmarštį, senieji Šv. Jokūbo kelio simboliai ir prasmės mažai kam rūpi. Šv. Jokūbo klajoklių minia ypatinga – kiekvienas sutiktasis savaip žavus, kad ir kokiais tikslais būtų atklydęs į Kelią.

 

Ne visi XXI a. piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis – yra ir dviračiais važiuojančių, ir arkliais jojančių, kai kas net asilus pasikinko ar atrūksta automobiliu. Prisiekę piligrimai, kaip kadaise, keliauja savo kojomis. Labiausiai užsispyrę pasirenka atšiaurų metų laiką – žiemą skęsta sniege, ankstyvą pavasarį klampoja per purvą, o vėlyvą rudenį savo noru mirksta lietuje. Kelionė sunkiu metu jiems atrodo vertesnė tikslo.

 

Kartą vienas bičiulis, gyvenantis prie piligrimų kelio, paaiškino, kad niekada neis pėsčiomis į Santjagą, nes „tam yra ratai, o vaikščioti tokius atstumus pėsčiomis XXI amžiuje – gryna nesąmonė. Anksčiau piligrimai ėjo, nes kitaip negalėjo pasiekti Santjago, o dabar, kai yra visokių transporto priemonių, toks keliavimo būdas yra grįžimas į viduramžius“. Pasak jo, reikia naudotis amžiaus išradimais ir be reikalo nešvaistyti laiko.

 

Man patiko toks požiūris. Tikriausiai taip ir buvo: senovėje piligrimai neturėjo automobilių, todėl maldami kojomis sukardavo pasakiškus atstumus, o tie, kurie galėjo joti, pėsčiomis nevaikščiojo. Vis dėlto tikroji piligrimystės esmė slypi giliau – ėjimas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina mintis, protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje. Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite.

 

Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis. O galbūt ir tam, kad nuėjęs savo Kelią pasiektum dvasinę pilnatvę. 

 

Kelias per Riochos vynuogynus / Foto: Kristina Stalnionytė
Kelias per Riochos vynuogynus / Foto: Kristina Stalnionytė

Išėjau pasitikti svajonės

 

Žengusi pirmąjį žingsnį Santjago link, ir aš tapau viena iš XXI amžiaus piligrimų – svajotojų, nenuoramų, smalsuolių, kurių kiekvienas su savo viltimi mindžioja Šiaurės Ispanijos žemę. Kartais savęs klausiu, kas mane išstūmė į Kelią: tikėjimas, nuotykių troškimas, o gal smalsumas? Išėjau ne tiesos, vilties ar tikėjimo ieškoti. Greičiau – pasitikti svajonės, kuri daugelį metų nepaleido mano minčių, kol galiausiai tapo nesutramdoma.

 

Keistos kartais būna širdyje įkalintos svajonės: jų neįmanoma pamiršti, pasakyti joms NE. Jos kaip vaiduokliai vėl ir vėl iškyla mintyse pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis, beldžiasi iš savo kalėjimo ir tada, kai gyvenimas šypsosi, ir tada, kai liūdi. Įkalintas troškimas vieną dieną tampa nebenumaldomas: neleidžia nurimti nė valandėlei, plėšo visą esybę į gabalus, kol priverčia parklupti ir galų gale jam paklusti.

 

Seniai seniai, kai knygoje aptikau Kelio aprašymą, žiūrėdama į žemėlapyje pavaizduotą Ispanijos pakrante besidriekiančią siaurą liniją, supratau, kad kada nors juo eisiu. Nenorėjau skubėti. Bėgant metams svajonė subrendo, o noras keliauti taip sustiprėjo, kad delsti nebeturėjau jėgų. Supratau: turiu iškeliauti DABAR. Neliko abejonių. Tarytum kažkas jėga būtų išstūmęs ieškoti Kelio. 

 

Mano bendrakeleiviai, tapę knygos "Kelias į Santjago de Kompostelą" herojais / Foto: Kristina Stalnionytė
Mano bendrakeleiviai, tapę knygos "Kelias į Santjago de Kompostelą" herojais / Foto: Kristina Stalnionytė

Kelio istorija siekia dvylika amžių

 

Netrukus jau lipau iš traukinio Pirėnų papėdėje, Sen Žan Pjė de Poro stotyje. Tikėjausi susipažinti su dvylika amžių siekiančia Kelio istorija, bet keliavau ne religiniais tikslais. Žmogaus tikėjimas – šventas dalykas, todėl gerbiu visas religijas. Gal ne taip ir svarbu, kuo žmogus tiki, nes, atmetus religinius ritualus ir tautiškąsias tradicijas, nebelieka esminio skirtumo tarp vienaip ar kitaip tikinčiojo: krikščionio ir budisto, musulmono ir hinduisto, jehovisto ar keltų druido.

 

Kiekvienas kraštas savaip tiki Aukštesniąja Galia, aprengdamas ją savo įsivaizduojamu rūbu. Akivaizdu, kad dėl tų rūbų ir pešamės, vengdami patys sau prisipažinti ir nesistengdami pažvelgti, kas iš tikrųjų po jais slypi. Sakome: pagal drabužį sutinka... O jei ateinančiojo drabužiai pasiūti pagal kitos tautos paprotį? Dėl skonio irgi nesiginčijama – tolerantiškai tvirtiname vieni kitiems ir pritardami linksime galva. Tačiau religijai to niekad netaikome.

 

 

Keliaudama Šv. Jokūbo keliu susipažinau ne tik su jo istorija, bet ir su šiuolaikine skirtingų šalies regionų kultūra, papročiais, virtuve, vyndaryste, prie kelio gyvenančiais žmonėmis ir piligrimais iš viso pasaulio. Visa tai aprašiau knygoje „Kelias į Santjago de Kompostelą“. Knygos veikėjai, bendraudami tarpusavyje ir patirdami nuotykių atskleidžia skaitytojui šiandieninę kelio realybę.

 

Prancūziškojo kelio žemėlapis