Čitagongo kalvų gentys suteikia Bangladešui ryškių spalvų

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Bangladešo stogu praminta Čitagongo provincija su pagrindine šalies dalimi jungiasi tik siauru ruoželiu. Į pietvakarius išsikišusi teritorija keliautojams neretai atrodo lyg kita šalis – vietoj permirkusių ryžių laukų prieš akis iškyla miškais apžėlusios kalvos, nuo jų žvilgsnis slysta į slėnius, vėl lipa ir leidžiasi stačiais šlaitais. Ši Bangladešo dalis nuo kitų skiriasi ne tik geografiškai – Čitagongo kalvų ruože gyvena mažosios etninės grupės, artimos Tibeto, Mianmaro, Mongolijos tautoms.

 

Bangladeše pasklidę maždaug keturiasdešimt etninių grupių, sudarančių apie du procentus šalies gyventojų. Dauguma jų įsikūrę trijuose Čitagongo kalvų ruožo regionuose - Rangamatyje, Kagračuryje ir Bandarbane. Nuo bangladešiečių šie žmonės skiriasi savo išvaizda bei kultūra, jie kalba skirtingomis kalbomis ir švenčia skirtingas šventes.

 

Be abejonės, Čitagongas - spalvočiausia ir daugiausiai įspūdžių žadanti Bangladešo provincija. Ją nurungti galėtų nebent pietinėje šalies dalyje žaliuojantis Sundarbanas – didžiausias pasaulyje mangrovių miškas, kuriame gyvena karališkieji Bengalijos tigrai.

 

Hatibandos vyrai šoka genties šokį / Foto: Kristina Stalnionytė
Hatibandos vyrai šoka genties šokį / Foto: Kristina Stalnionytė

Čitagongo kalvų ruožas

 

Nusileidę Čitagongo oro uoste, į Bandarbaną tris valandas barškame autobusu. Iš Bangladešo sostinės Dakos į Čitagongą galima ir atvažiuoti, tačiau vietoj pusvalandžio skrydžio kelyje tektų sugaišti visą dieną. Bandarbaną nuo Čitagongo skiria dar 90 kilometrų. Kuo toliau į pietus, tuo keliai prastesni, tempą dar labiau lėtina transporto kamščiai.

 

Su Mianmaru besiribojantis Čitagongo kalvų ruožas (Chittagong Hill Tracts) yra sugriežtinto saugumo teritorija, todėl įvažiuojant į ją reikia turėti leidimą ir užsiregistruoti visuose kariniuose apsaugos postuose. Šiuo leidimu pasirūpina vietinės kelionių agentūros.

 

Kol Bangladešas iki 1860 m. buvo Indijos dalis ir priklausė britams, jie leido genčių vadams kalvose tvarkytis patiems. Nuo 1947 m. Bangladešui tapus Rytų Pakistanu, iš vadų ši teisė buvo atimta. Po 1971 m. nepriklausomybės Čitagongo kalvų gyventojai tikėjosi atgauti savo autonomiją, tačiau taip neįvyko, todėl atsirado valdžiai besipriešinančių grupuočių, o palaikyti tvarką valdžia atsiuntė kariuomenę.

 

Tarp Čitagongo genčių gyvena daug bengalų – juos vyriausybė čia siuntė metų metus, siekdama, kad bengalai sudarytų gyventojų daugumą. Galiausiai Čitagongo kalvose apsigyveno netoli pusės milijono bengalų – tiek, kiek vietinių genčių žmonių kartu sudėjus. Jie ėmė peštis su vietos gentimis dėl teritorijos, religijos ir kultūrinių skirtumų.

 

Kova tarp valdžios ir karingai nusiteikusių Čitagongo genčių grupių tęsėsi iki 1997 m., kol buvo pasirašyta taikos sutartis. Kartais ir dabar tarp grupių kyla nesutarimų dėl teisės į žemes. Kariniai postai skirti palaikyti tvarką ir nuraminti riaušes.

 

Vaikinas iš Farukparos / Foto: Kristina Stalnionytė
Vaikinas iš Farukparos / Foto: Kristina Stalnionytė

Poilsiavietė gimė iš svajonės

 

Dar nepasiekus Bandarbano tenka sustoti kariniame poste. Parodome leidimą ir užsiregistruojame didelėje knygoje. Sutemus duobėtu keliuku atlinguojame į keli kilometrai už Bandarbano, Milončori kaime, įsikūrusią Hillside Resort poilsiavietę. Danguje spingsi mėnulis, gaivus oras kvepia žaluma ir žiedais, čirpia cikados, čiulba paukščiai.

 

Ant laiptų lūkuriuoja poilsiavietės šeimininkas Hasanas Mansuras, ant stalo paruošta vakarienė. Šlaituose po palmių ir bananų lapais pasislėpę bent dešimt namukų. Pasišviesdama žibintu, kylu į šlaitą siauru plūktu takeliu, susirandu savo namelį ir krintu miegoti.

 

Pažadina pro lango rėmą besiskverbiantys pirmieji spinduliai. Stiklų čia nėra, tik į lango rėmą įtaisyti tinkleliai nuo uodų. Virš džiunglių brėkštantis rytas atima žadą: slėnyje blizga rasoti lapai, tolyn banguoja žalios kalvos, iš po lapų tai šen, tai ten kyšo stogai ar verandos. Išvertus Bandarbanas reiškia beždžionių mišką, tačiau beždžionių nematyti.

 

Turistų poilsiavietėje - tik du: azerbaidžanietė ir norvegas, gyvenantys ir dirbantys Bangladeše. Poilsiavietes Bandarbane galima suskaičiuoti ant pirštų. Užsieniečiai šios šalies dar neatrado, todėl viešbučiuose dažniau nei turistų sutiksi pasiturinčių bangladešiečių arba šalyje dirbančių užsieniečių. Gatvėse turistų visai nėra.

 

Ši poilsiavietė – Hasano gyvenimo svajonė, išsipildžiusi prieš kelerius metus. Jis čia persikėlė iš Dakos. „Noriu jausti mišką šalia, kas vakarą užmigti ir kas rytą pabusti su miško balsais, kvėpuoti miško oru ir gyventi ramiai, toli nuo miesto rūpesčių, arti miško genčių ir jų spalvotos kultūros“, - sako terasoje rytinę kavą gurkšnodamas Hasanas, žvilgsniu glostydamas bundantį slėnį.

 

Bandarbano miške gyvena net vienuolika skirtingų etninių grupių – Bangladeše tai didžiausia vienoje vietoje susibūrusi genčių įvairovė. Prie Bandarbano miesto saulėje žiba Auksinė šventykla, skirta budai Dhatu Jadi - didžiausia budistų šventykla Bangladeše. Šiose vietose kadaise gyveno iš Mianmaro kilusios moghų genties vadas Bhomangas. Mianmaro siena – vos už keletos kilometrų.

 

Hasanas Mansuras / Foto: Kristina Stalnionytė
Hasanas Mansuras / Foto: Kristina Stalnionytė

Hatibanda – tripūrų kaimelis

 

Po valandėlės su gidu Zija žingsniuojame takeliu pro bananų miškelį į artimiausią kaimą Hatibandą (Hati Bandha), kuriame gyvena tripūrų gentis. Iki jo neprivažiuosi, galima tik nueiti. Nuo Hasano poilsiavietės iki kaimo - dvidešimt minučių pėsčiomis. Slidžiomis plytelėmis grįstas takelis veda aukštyn ir žemyn tokiais stačiais šlaitais, kad rasai iškritus bene vienintelis saugus būdas nusileisti - nučiuožti žemyn ant sėdynės.

 

Dar nepasiekus kaimo subėga būrys vaikų, slepiasi už medžių ir vienas už kito, delnais dangstosi veidus. Praeinantys suaugusieji suka akis į šalį. Norint su jais susidraugauti ir šiek tiek padrąsinti, reikia kiekvienam paspausti ranką, tikina Zija.

 

Kaimą perpus skiria išmindytas keliukas, iš abiejų pusių apstatytas neaukštais namukais iš molio arba tvarkingai įrėmintų palmių lapų plokštelių. Kai kurie namai pakelti nuo žemės ant bambukinių polių. Vyras, atsitūpęs šalia kelmo, pardavinėja vaisius ir didelius pintus krepšius, kitoje keliuko pusėje guli namo statybai paruošti ilgų bambukų ryšuliai.

 

Hatibandoje gyvena 350 žmonių. Moterys smulkios, vos metro penkiasdešimties, vaikšto tarp namų apsivynioję raštuotais audiniais, kitos vilki trumparankovius marškinėlius. Kai kurie vyrai mūvi džinsus, apsivynioję galvas spalvotais šalikais, kiti apsisupę skaromis, užsirišę šalikus ant liemens. Šiandien Bangladeše likę apie 100 tūkstančių tripūrų. Savo visuomenę jie vadina Dafa. Šiai bendruomenei priklausančios grupės kalba skirtingais dialektais, skiriasi jų tautiniai drabužiai ir audinių raštai. Tripūrų kalba kokborok gimininga Tibeto ir Mianmaro kalboms.

 

Pasipuošusi Hatibandos moteris / Foto: Kristina Stalnionytė
Pasipuošusi Hatibandos moteris / Foto: Kristina Stalnionytė

 

 Į tvorą pasirėmusi mane stebi moteris, pasipuošusi didžiuliais metaliniais auskarais, ant kaklo kabo bent tūkstantis sluoksnių smulkių karolių. Artėdama ištiesiu ranką pasisveikinti, kaip mokė Zija, tačiau nespėju – nusukusi akis neria į kiemą ir pasislepia už krūvos bambukų. Kita panašiai išsipuošusi moteris šnekučiuojasi su vaikais.

 

Kad tripūrų gentis garsėja muzika ir šokiais, išduoda ant šakų krūvos besiilsintis būgnas bei ant žemės paguldytas į armoniką panašus instrumentas. Dažniausiai tripūrai šoka per religines šventes - jie tiki, kad šokis atbaido piktąsias dvasias, prišaukia gerąsias, perduoda žinią ir norus dvasiniam pasauliui.

 

Tripūrai šokiu gydo ligas, prišaukia arba sustabdo lietų. Statydami namą jie šoka namo statybos šokį, prieš sėdami - sėjos šokį, nuimdami derlių - derliaus šokį, eidami žvejoti - žvejybos šokį. Yra net žmogaus sukūrimo šokis. Daugumą muzikos instrumentų tripūrai gaminasi patys.

 

Kai pasilabinu ir paspaudžiu rankas bent trisdešimčiai žmonių, tripūrai kiek įsidrąsina. Rodau į armoniką primenantį daiktą ir prašau pagroti. Nuo prašymo iki išpildymo praeina valanda, bet džiaugiuosi, kad prašymas išgirstas. Užgroja armonika, ima bumbsėti būgnas. Du vyrai, persirengę tautiniais (o gal specialiai šokiui skirtais) drabužiais, trypia smėlyje, ant virvės išdžiaustytų drabužių fone. Įsijungia ir moterys.

 

Dauguma tripūrų išpažįsta induizmą, tačiau Hatibandos gyventojai – krikščionys. Krikščionybę į Bangladešą XV-XVI a. atnešė portugalų pirkliai ir misionieriai. Tripūrai tiki piktosiomis dvasiomis, demonais, miške gyvenančiomis persikūnijusiomis būtybėmis, kurios siunčia žmonėms ligas ir negalavimus.

 

Net 89 procentai bangladešiečių - musulmonai, 10 procentų išpažįsta induizmą, o krikščionių ir budistų kartu sudėjus tėra 1 procentas. Juos beveik išimtinai sudaro mažųjų etninių grupių žmonės.

 

Iš Hatibandos kulniuojame nuožulnesniu takeliu aukštyn ir žemyn pro bananų giraites ir daržus. Palei upę stovi bengalų trobelės, moterys džiausto drabužius, kitos išsikasę duobutes upės krantuose semia vandenį – palaukia, kol vanduo prasisunks į duobę ir nusistovės, tada išfiltruotą vandenį išsemia moliniu indu.

 

Kiemais išeiname prie kito kelio. Šalikelėje stovi karinis postas, penki kareiviai braidžioja tarp būrio vištų, žaidžia su vaikais, karvės gulinėja pavėsyje. Norint eiti toliau vėl reikia atsižymėti. Įšokę į automobilį sukame į kitą pusę – pasižvalgyti nuo 800 m aukščio Čimbuko kalvos. Čitagongo kalvų ruože yra ir aukščiausias šalies kalnas Movdok Mual, siekiantis 1063 metrus.

 

Hatibandos muzikantai / Foto: Kristina Stalnionytė
Hatibandos muzikantai / Foto: Kristina Stalnionytė

Baganpara – murongų kaimelis

 

Iš Milončori poilsiavietės į Baganparos (Bagan Para) kaimą, kuriame gyvena murongų gentis - maždaug valanda kelio visureigiu. Į kaimelį leidžiamės nuo kalno ilgais, siaurais laiptais, aplenkdami ant bambukinių polių stovinčią mokyklą.

 

Pakeliui sutiktos murongų moterys su krepšiais ant galvų sprunka iš kelio vos mus pastebėję. Jei nėra kur sprukti, pralekia pro šalį išsišiepę, bet iš drovumo užsidengę veidus delnais. Vyrai drąsesni, tačiau irgi prasilenkia skubėdami, vengdami žvilgsnio. Murongai palaiko mažiausiai kontaktų su pašaliečiais.

 

Įžengus į kaimelį, kyla sujudimas. Vieni apsirėdę, kiti - beveik nuogi, išvydę nelauktus svečius, sulenda į trobas. Tarpduriuose ir langų kiaurymėse šmėžuoja vienas kitas veidas. Murongų moterys vaikšto tik su sijonais, neprisidengę krūtų, tačiau susigėdę svečių puola rengtis.

 

Į Baganparą Zija užsuka tik kartą ar du per metus, nes šis kaimas toliau nuo pagrindinių keliukų, žmonės nepratę prie atvykėlių. Išbaidę gyventojus iš kiemų, sukame į bendruomenės koordinatoriaus, vardu Pintu, namelį. Persimetęs pora žodžių su jaunu vaikinu, Zija liepia lipti kopėčiomis vidun, kur ką tik pasislėpė iš kiemo pasprukusios trys merginos.

 

Viduje prieblanda. Jaučiuosi it įsibrovėlė, bet, pasak Zijos, net ir šitaip įsiveržę į svetimus namus nepažeidėme jokių privatumo taisyklių, nes čia tokių tiesiog nėra. Iš plačių ilgų lapų supintos grindys linguoja po kojomis. Akimirką nežinau nei ką sakyti, nei ką daryti: mane smalsiai tyrinėja bent dešimt porų akių.

  

Svečiuose pas Baganparos mokytoją Pintu / Foto: Kristina Stalnionytė
Svečiuose pas Baganparos mokytoją Pintu / Foto: Kristina Stalnionytė

  

Atsisėdu prie merginų, sveikinuosi, kaip liepė Zija. Nuostabos ir laukimo kupinos akys įsmeigtos į mane - jaučiuosi it klounas cirke, iš kurio tikimasi pasirodymo. Vos išsitraukiu fotoaparatą, norėdama įamžinti įsidrąsinusias merginas, visos kikendamos susigūžia į kampą.

 

Vyrai drąsesni: po poros bandymų netgi šypsosi į kamerą, tačiau merginų prakalbinti nepavyksta. Pintu puikiai kalba angliškai – jis dirba anglų kalbos mokytoju mokykloje. Vadinu jį į kiemą ir prašau parodyti kaimelį. Išvydę mane su Pintu kaimynai nebesprunka iš kelio, atsiranda ir norinčių pasikalbėti, tačiau angliškai ne kiekvienam išeina.

 

Bangladeše gyvena apie 25 tūkst. murongų. Jie garsėja ne tik savo drovumu, bet ir didesniais už kitų genčių namais bei keistoka santuokos ceremonija. Kai pora nori susituokti, tereikia kuriam nors genties nariui jos akivaizdoje perpjauti gaidžiui gerklę ir krauju patepti abiejų kaktas. Nuo tos akimirkos pora tampa vyru ir žmona, ir keliama puota.

 

Dauguma murongų – budistai, tačiau yra garbinančių ir gamtos dievybes, miško dvasias. Murongai užsidirba parduodami miško gėrybes ir kirsdami medžius. Kaip ir kitos gentys, jie turi savo dainas ir šokius, groja savadarbėmis fleitomis bei bambukiniais instrumentais, tačiau per daug drovūs savo talentus pademonstruoti pašaliečiams. 

 

Baganparos mergina prie ryžių padėklo / Foto: Kristina Stalnionytė
Baganparos mergina prie ryžių padėklo / Foto: Kristina Stalnionytė

Farukpara – bavmų kaimelis

 

Čitagongo kalvose gyvena apie 14 tūkstančių bavmų (bawm) genties žmonių, keli šimtai jų – Farukparos (Faruk Para) kaimelyje. Bavmai irgi artimi Tibeto ir Mianmaro tautoms, dauguma jų dar kolonijiniais laikais buvo atversti į krikščionybę.

 

Kad Farukpara krikščioniškas kaimelis, išduoda jo prieigose misionierių pastatyta dviaukštė bažnyčia. Priešais ją vyrai tiesia kelią, skaldo akmenis ir plytas. Farukparos namukai panašūs kaip ir kitų kaimų, supinti it krepšiai iš žievės ir ilgų lapų. Pro atviras duris ir langus matyti, kaip viduje moterys audžia sijonus, antklodes, šalikus, vyrai pina krepšius. Lauke tarp vaikų laksto į šernus panašūs paršiukai.

 

Vasaris – tamarindų metas. Zija vadina po dideliu medžiu, kur prikritę sunokusių tamarindų. Pirmiau nei tamarindus po medžiu pamatau bėgiojantį berniuką su dideliu krepšiu, į kurį lengvai tilptų ir pats. Pakėlusi akis medyje įžiūriu vyrą, numušinėjantį tamarindus į krepšį.

 

Išeidama iš kaimelio stabteliu prie vyro, kieme rišančio šluotas. Klausiu, ar neš į turgų parduoti. Vyras šypsosi, kažką man pasakoja nežinoma, tikriausiai bavmų, kalba. Kalbėti angliškai čia – tuščias reikalas, geriau bendrauti gestais.

 

Grįždama į poilsvietę pakelės kioskelyje-bare išgeriu tamsios stiprios arbatos ir nusiperku kelias bavmų raštais išmargintas skaras. Parsivešiu namo nors mažą dalelę spalvotos Bangladešo kultūros.  

 

Farukparos vyrai tiesia kelią į kaimą / Foto: Kristina Stalnionytė
Farukparos vyrai tiesia kelią į kaimą / Foto: Kristina Stalnionytė