Amazonijoje gyvenantys šuarai priešinasi naftos bendrovėms

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Amazonijos miškuose,  Peru ir Ekvadoro pasienyje, gyvena šuarai - karingiausia Pietų Amerikos čiabuvių gentis. Konkistadorai, aukso ieškotojai ir misionieriai šuarus vadino galvų medžiotojais, nes šie žudydavo priešus vien tam, kad iš jų galvų pasigamintų trofėjus. Šiandien šuarų likę keliasdešimt tūkstančių, dauguma jų gyvena Ekvadore, Moronos-Santjago provincijoje. Netoli Peru sienos įsikūręs Makaso miestelis yra didžiausias šiose vietose gyvenančios čiabuvių genties centras.

 

Šuaras Ju su palmės vaisiumi Moronos Santjago provincijoje Ekvadoro Amazonijoje
Šuaras Ju su palmės vaisiumi / Foto: Kristina Stalnionytė

Naftos aplinkui - per akis

 

Susiglaudę nugaromis sėdėjome ant žemės Makaso autobusų stotyje, iš visų pusių apsupti klegančių vyrų, moterėlių ir vaikų. Ketvirtą dešimtį įpusėjęs šuaras Ju ir trečiąją baigiantis Manuelis iš Gvajakilio, pasirėmę į kuprines stebėjo sambrūzdį, o aš priešais pastatytą penkialitrį vandens svarsčiau, ar jo tikrai pakaks pirmoms dienoms miške, kol rasime švarų šaltinėlį.

 

Aikštelėje burzgiantis autobusas su užrašu „Sukuja“ blaškė mintis. Vairuotojo nebuvo matyti nei viduje, nei lauke, tačiau variklis dirbo. Litras benzino Ekvadore kainuoja trisdešimt euro centų, tad vairuotojams galvos dėl degalų neskauda. Anokia čia bėda, naftos aplinkui – per akis. Autobusai ir automobiliai Ekvadore kone prie kiekvieno kampo gadina orą stovėdami įjungtais varikliais.

 

Prie dūmais apgaubto autobuso išsiskyrė keturi orūs džentelmenai, vilkintys kostiumus, tvarkingai susišukavę, švariai nusiskutę. Vietoj įprastų ryšulių ant nugaros ir medžiaginių maišelių jų rankose blizgėjo aptrinti odiniai portfeliai. Pasak Ju, taip pasipuošę tvarkyti reikalų keliauja Šuarų Federacijos (isp. Federación Interprovincial de Centros Shuar) atstovai.

 

Šuarų Federacijai priklauso Moronos-Santjago, Pastasos ir Zamoros provincijose gyvenantys šuarai. Tai viena veikliusių Pietų Amerikos čiabuvių organizacijų. Gal skamba keistokai, tačiau norėdama atkreipti šuarų dėmesį į įsakymus, Ekvadoro vyriausybė pirmiausia juos perleidžia per Federacijos vadovų lūpas, nes kitų čiabuviai neklauso. Tik po abiejų šalių derybų Federacijos vadai paskelbia tautai išvadas ir įsako paklusti arba nepaklusti didžiajai valdžiai.

 

Ju išdėsčius padėtį pradėjau suprasti patekusi į Ekvadoro teritorijoje gyvuojančią čiabuvių šalį, kurios politinė būstinė įsikūrusi Sukujoje, už dviejų dešimčių kilometrų nuo Makaso. Čia šuarai patys valdo savo žemę kaip atskirą respubliką, o portfeliuoti džentelmenai – šios respublikos patikėtiniai – kasdien zuja sausakimšais autobusais tarp šuarų politinio centro ir Makaso.

 

Tiltas per upel5 Ekvadoro Amazonijoje 6uar7 gyvenamoje teritorijoje Morona Santjago provincijoje
Pravažiuosime ar ne? / Foto: Kristina Stalnionytė

Gentys nuolat bruzda

 

1968 metais susiformavusi Šuarų Federacija ginasi nuo Ekvadoro valdžios ir kovoja už čiabuvių teises. Šuarai ne patys tai sugalvojo – veiklos ėmėsi saleziečių misionieriai, pasišovę padėti čiabuviams apsaugoti žemes nuo kolonistų ir valdžios, o kartu pasirūpinti ir savo darbu. Šuarams sekasi: jie išsikovojo teisę krikštyti savo atžalas dviem vardais – šuarišku ir ispanišku, pasiekė, kad vaikai mokyklose mokytųsi ne tik ispanų, bet ir gimtąja kalba, įkūrė nepriklausomą radijo stotį Radio Arútam, leidžia laikraštį „Chicham“, o miestelių gyventojai skaito žinias gimtąja kalba internete. Per radiją šuarai vieni kitiems perduoda naujienas: miestiečiai siunčia žinias giminaičiams į miškus, šie – miestiečiams. Visi selvos (taip Pietų Amerikoje vadinami Amazonijos miškai) šuarai susišneka per radiją.

 

Idėja tikrai šauni. Bėda ta, kad nemokėdama šuariškai ir baimindamasi pasipriešinimo bei sąmokslų, Ekvadoro valdžia kartais riboja šios radijo stoties transliacijas. Maištas būtų pernelyg pavojingas, tiksliau – pridarytų nereikalingų rūpesčių. Kilus įtarimų pasitaiko, kad į Kitą atvykę šuarų atstovai Ekvadoro valdžios įsakymu neteisėtai sulaikomi, apkaltinami šuarų kurstymu ar įstatymų nevykdymu. Kam? Kad būtų galima juos iškvosti ir užbėgti įvykiams už akių.

 

Mat šuarai ir kitos Amazonijos gentys tyliai, bet nuolat bruzda. Labiausiai miškų gyventojai priešinasi naftos bendrovių, kurios it parazitai gviešiasi Amazonijoje glūdinčių juodojo aukso klodų, veiklai. Kai Federacija protestuoja prieš didinamą Ekvadoro naftos prekybą, valdžia nuolat dreba, kad nekiltų maištas. Ji jau ne kartą kėsinosi į radiją, tačiau šuarai nepasidavė. Ekvadoro pelnas iš naftos sudaro maždaug pusę šalies biudžeto, o jos šuarų žemėse gausu.

 

Šuarų trobelė Amazonijoje Ekvadore
Šuarų trobelė / Foto: Kristina Stalnionytė

Valdžia nusprendė pasipelnyti

 

Valdžia, užuodusi Amazonijoje naftos, dar 1967 metais sumanė kaip reikiant pasipelnyti. Gavusios teisę veikti, naftos prekybos kompanijos suskirstė mišką poros šimtų kvadratinių kilometrų ploteliais, pasidalijo juos ir ėmė gręžioti. Iki 1971 metų Ekvadoro rytuose jau viešpatavo daugiau kaip dvi dešimtys tarptautinių naftos kompanijų. Jos nutiesė kelius, pastatė daugybę kaimelių, iškirto didžiulius plotus miškų ir kaipmat užteršė Amazoniją. Kai Ekvadoras 1973 metais prisijungė prie naftą transportuojančių šalių organizacijos (OPEC), naftos atliekų nuotekos pasiekė milžinišką mastą, o žemę ir upes užnuodijusios toksinės medžiagos privertė čiabuvius kraustytis kitur.

 

Tik spaudžiama užsienio valstybių ir gamtos apsaugos organizacijų, Ekvadoro vyriausybė įsakė naftos kompanijoms pristabdyti veiklą. Dar nesugadintus Amazonijos plotus valdžia paskelbė nacionaliniais parkais, tačiau žemė už jų ribų ir toliau alinama: miške kliuksi išsiliejusios naftos liūnai, nuo užteršto vandens serga gyventojai, gaišta gyvūnai, žūva augalai.

 

Kaip atrodo kitos Peru čiabuvių genties Matses žemės galite pažiūrėti šiame trumpame video:

  

 

 

Šuarų teritorijoje yra ne tik naftos, bet ir kitų gėrybių: aukso, cinko, vario, geležies, švino ir, žinoma, medienos bei kaučiuko. Jei ne šie ištekliai, šuarai neturėtų tiek galvos skausmo, kiek dabar. Vietiniai niršta ant valdžios ir todėl, kad ši, niokodama miškus ir pasiglemždama jų turtus, ne tik nesumoka gyventojams, bet ir nenutiesia padorių kelių.

 

Dabar Šuarų Federaciją sudaro daugiau kaip trys dešimtys asociacijų, kurių kiekviena vienija keletą artimiausių kaimų, ekvadoriečių vadinamų bendruomenėmis arba centrais. Jie turi savo síndico – patikėtinius. Šie kaimo vardu bendradarbiauja su aplinkiniu pasauliu ir sprendžia vietos konfliktus. Visi asociacijų ir centrų vadovai kartą per metus renkasi aptarti reikalų, o Sukujoje kasdien dirba jų išrinkta aštuonių narių taryba, Federacijos prezidentas ir šio pavaduotojas. (Šuarų Federacijos 2012 metų duomenimis, yra 35 asociacijos, kurias sudaro 490 centrų. Iš viso Federacijai priklauso apie 70 tūkst. narių – aut.) Valdybos nariai net gauna atlyginimą iš Ekvadoro vyriausybės, kad padėtų valdžiai susikalbėti su šuarais.

 

Šuarų sodybos prie Jaupio upės Ekvadoro Amazonijoje Moronos Santjago provincijoje
Šuarų sodybos prie Jaupio upės / Foto: Kristina Stalnionytė

Asmeninės nuosavybės neturi

 

Pasak Ju, Federacija skatina šuarų tautiškumą, siekia atgaivinti senuosius papročius, tikėjimą ir filosofiją, atgauti teisę į žemes. Šuarai nori, kad Ekvadoro vyriausybė pripažintų jų teritoriją neliečiama – tada naftos, kalnakasybos ir medienos bendrovės išsikraustytų...

 

Asmeninės nuosavybės teisės į žemes šuarai neturi. Teritorijos, kuriose nevykdoma jokių kalnakasybos darbų, oficialiai priklauso centrams. Šie tas žemes savo nuožiūra padalija šeimoms, kad augintų daržoves. Medžioklei ir ganykloms aplink kaimelius skirti bendri plotai. Valstybė palaiko šuarų centrų teises į žemę tik tuo atveju, jei ši dirbama ir joje auginami gyvuliai. Jei nesielgiama kaip liepiama, atsiunčiami kolonistai.

 

Kaimeliai modernėja, šuarai keičiasi. Savo pasaulėlyje jie jau suskilę į du – išsimokslinusių ir žemdirbių – sluoksnius. Išsilavinę šuarai gyvena miestuose, dirbantys žemę – miške. Tik šie šuarai, būdami atskirti nuo pasaulio, laikosi senųjų tradicijų ir pažiūrų. Makaso, Sukujos ir kitų miestų gyventojai nedaug težino apie savo praeitį. Jie nei medžioja, nei žvejoja, nes maisto be vargo nusiperka parduotuvėse ir turguose. Miestų šuarai dirba kitus darbus – pasipuošę kostiumais keliauja į biurus, prekiauja gatvėje kiniškomis gėrybėmis, stato namus, šluoja šaligatvius. Praeities vertybes iš jų minčių sparčiai stumia vakarietiško gyvenimo troškulys. Tik nusvilusieji pirštus atsisuka atgal į mišką.

 

Civilizacijos gėrybių labiausiai trokšta vakarinės Kutuku kalnų dalies miesteliuose gyvenantys šuarai. Kuo toliau į rytus, tuo mažiau žavimasi naujais keliais, klestinčiais kaimais, misionieriais, bažnyčiomis ir mokyklomis. Anot Ju, ten yra tikroji šuarų žemė, ten atsigauna šuaro siela ir atgyja legendos. O prie Upano upės, šalia kurios šuarai gyveno nuo amžių, šiai tautai jau nebėra vietos.

 

Pasak čiabuvių, nafta – tai dar vienas naujas teisėtų Amerikos gyventojų užkariavimas. Tik jis vyksta legaliai ir tyliai, lėtai varvinant kraują šuarams iš gyslų. Daugiau kaip pusę Ekvadoro biudžeto įplaukų sudaro pelnas iš naftos, todėl vyriausybė spaudžia juos kaip įmanydama. Labiausiai šuarus piktina tai, kad sandoriai su naftos kompanijomis sudaromi nesitariant su čiabuviais. Valdžia net nepraneša jiems apie būsimus žemių pardavimus, nors pagal įstatymus turi tai daryti.

 

Šiandien pietums virtuvėje verda gvanta - Tukupio kaimelis prie Jaupio Ekvadoro Amazonijoje
Šiandien pietums - gvanta / Foto: Kristina Stalnionytė

Viskuo kalta kolonizacija

 

Ir šuarai, ir kitos Amazonijos etninės grupės jau kelis dešimtmečius priešinasi naftos pramonei, bet nesėkmingai. Iš tikrųjų čiabuviams gaila ne naftos, o žemės. Jie bijo to, kas lieka, kai nafta išsiurbiama, – kilometrai suniokotų dirvų, iškirstų miškų, juodų balų. Žuvę gyvūnai ir augalai, užterštas vanduo, išsigimę vaikai, badas ir nepataisoma žala gamtai valdžiai mažai rūpi. Šuarų kantrybei vieną dieną turbūt tikrai ateis galas.

 

Savavaliaujančias naftos kompanijas net ir valdžia ne visada pajėgi suvaldyti. Prieš porą metų pasaulį apskriejo žinia apie tai, kaip nelegalūs naftos ieškotojai iš sraigtasparnių subombardavo visą indėnų kaimą Brazilijoje, kai šie neleido jiems statyti naftos platformų. Aštuoniasdešimt aukų. Ir kam tai rūpi? Valdžia apie jas sužinojo tik po mėnesio.

 

Šuarai pyksta ir todėl, kad jų žemėse dirba atėjūnai. Jei jau nesiseka pasipriešinti, bent jau patys kastų rūdą ir siurbtų naftą. Nors šiek tiek užsidirbtų iš savo žemėje glūdinčių turtų. Dabar – nei elektros, nei tiltų, nei švaraus vandens, mokyklų, knygų. Miestų šuarai jau apraminti civilizacijos, o miškinių širdyse – daug kartėlio. Jie taip supykdyti, kad kaptelėjus paskutiniam lašui gali ir sprogti.

 

Dėl savo nesėkmių, negandų ir bėdų, net asmeninių, įsiutę šuarai kaltina kolonizaciją. Įsipjovė pirštą – kalta kolonizacija, kaipgi kitaip? Nebūtų baltieji atnešę geležies, nebūtų peilio, nebūtų kuo ir piršto įsipjauti. Pavyzdys galbūt pernelyg ekstremalus, tačiau nepasitenkinimo ir kaltės gaidelė nuolat skamba daugelio šuarų balse. Nesvarbu, apie ką būtų kalbama, viskas byloja kolonizacijos nenaudai.

Rytmečio darbas - šuarai Tukupio kaime Ekvadoro Amazonijoje rūšiuoja užnuodytas strėles medžioklei
Rytmečio darbas - pasiruošti strėles medžioklei / Foto: Kristina Stalnionytė

Šuarų žemė

 

Po kelionės pas šuarus parašiau knygą „Šuarų žemė“. Tai smagi istorija apie visai kitokį pasaulį nei mes kasdien įpratę matyti aplink save. Gyvendami pas šuarus, patyrėme spalvingų nuotykių, sutikome keistuolių, šamanų, žvejų ir medžiotojų, susipažinome su šuarų buitimi, mitologija, susidūrėme su pasaką primenančia šuarų filosofija ir neįprastu mąstymu.

 

Knyga atskleidžia šiandieninę Amazonijos genčių gyvenimo realybę, paliesdama ir problemas - miškų niokojimą, priešiškumą naftos ir kalnakasybos kompanijoms, laisvės troškimą, socialinius skirtumus. Praleidusi dvi savaites Šuarų žemėje kartu su Ju ir Manueliu, ją įsimylėjau.

 

Kristinos Stalnionytės knyga apie Ekvadoro Amazoniją Šuarų žemė
Kristinos Stalnionytės knyga Šuarų žemė - pirkti
Kristinos Stalnionytės knyga Kelias į Santjago de Kompostelą - pirkti
Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga Peru spalvos - pirkti