Parašė: Kristina Stalnionytė
Žvakės liepsna plevena, blaškosi ant sienų mesdama šešėlius. Dešine laikau žibintą, kaire remiuosi į šaltą mūrą, kad nenuriedėčiau stačiais sraigtiniais laiptais. Virš manęs ir apačioje nusidriekusi tokių pat žibintų virtinė – tai mano bičiuliai, irgi lėtai kylantys į Cėsių pilies bokštą. Dėl šios pilies per šimtą kilometrų į šiaurės rytus nuo Rygos nutolę Cėsys garsėja ne tik Latvijoje.
Virtinės priešakyje žingsniuoja brolis Dietrichas, vilkintis rudą viduramžišką apdarą, įsispyręs į atraitytus plonos odos batus, ant galvos – vilnonė kepurė aksominiu krašteliu. Sako, jo originaliam kostiumui pasiūti prireikė 12 tūkst. miklių pirštų dygsnių. Dietricho manieros ir pasakojimai tuoj perkelia mus kelis šimtus metų į praeitį. Tokia jo, aktoriaus ir pilies gido, misija.
Cėsių pilyje nuo XIII iki XVI amžiaus gyveno Livonijos ordino riteriai, tokie kaip brolis Dietrichas. Nuo aukštų sienų sargybinių akys tyrinėjo apylinkes, kalvėje taukšėjo ginklakalių kūjai, kieme tarnai blizgino kalavijus, o riteriai menėse žaidė šachmatais. Žvilgtelėjus į erdvų kiemą vaizduotė nupiešia vaizdą pagal Dietricho pasakojimą. Nuo bokšto apžvelgiame ir šimtmečiu už pilį jaunesnį Cėsių miestelį. Jame išliko siaurų gatvių tinklas, keletas senų namų ir Rožių bei Lyvių aikštės, kuriose Hanzos laikais vykdavo triukšmingi turgūs.
Kol miestelio dar nebuvo, iš Cėsių pilies matėsi tik platūs laukai ir 1284 metais Livonijos ordino magistro bei Rygos arkivyskupo pašventinta Šv. Jono bažnyčia. Jos reikėjo ne tik melstis – po sunkiais akmeniniais antkapiais buvo laidojami Ordino magistrai, dvasininkai ir aukšto rango riteriai. Dėl melodingai skambančių vargonų bažnyčioje dažnai rengiami koncertai – tuomet besiilsintys kryžiuočiai klausosi muzikos kartu su XXI amžiaus žiūrovais.
Brolis Dietrichas veda į menę aukštomis skliautuotomis lubomis. Čia pastatome žibintus, nes pakanka pro langus sklindančios šviesos. Aptrupėjusios akmeninės sienos ir langų ertmės šnabžda savo paslaptis negirdima kalba. Keraminės plytelės, krosnys, židiniai – pilyje jų rasta daug. O štai retenybė – šildymo sistema su ertmėmis sienose, kuriomis cirkuliuojantis karštas oras žiemą šildė kambarius. Vakarėjant menėse užsižiebdavo vaškinės žvakės ir metaliniai žvakių sietynai, aliejinės lempos, balanos. Pasak Dietricho, Ordino riteriai gyveno daug patogiau nei aplinkiniai.
Vaizdai skrieja paskui Dietricho istorijas. Pro aptrupėjusias pirmojo aukšto duris ir langus matau, kaip kadaise didžiulėje virtuvėje nuo aušros lig sutemų kunkuliavo puodai, čirškėjo žvėrienos kepsniai, netilo tarnų kalbos, o sodininkas lakstė į daržą, nespėdamas tiekti virėjoms įvairių gėrybių. Dieną triukšmas nustelbdavo pilies požemiuose aidinčias kalinių aimanas, bet nakties tyloje pasigirsdavo kraują stingdančių garsų. Sako, pilyje yra vaiduoklių.
Viduramžiais svečiai į puotą atsinešdavo savo peilius, kad galėtų atsipjauti gabalą mėsos ar pasmeigti toli padėtą daržovę. Kai kas nešiodavosi ir šaukštą. Šakučių beveik nenaudojo, o maistą iš dubenėlių dažniausiai valgydavo rankomis. Mes užantyje peilių neatsinešėme, todėl įrankiai apgalvotai išdėlioti ant stalo. Paseku Dietricho pavyzdžiu ir per petį persimetusi servetėlę į lėkštę peiliu kraunuosi pupų mišrainės, žirnių kukulių, košių ir troškintų kopūstų, nusirėžiu kiaulienos, prisikraunu keptų obuolių, spanguolių pyragėlių. Stalas lūžta nuo gėrybių, visko reikia paragauti.
Įsisiūbavus puotai, brolį Dietrichą apninka prisiminimai. „Nors daug vietų Cėsyse mena Livonijos ordino laikus, mūsų riteriai 1206 metais čia atkako ne pirmieji, – sako jis. – Ant kalno jau radome medinę pilį, kurioje gyveno vendai. Kas tokie jie buvo – niekas nežino. Dėl vendų ir miestą vadinome „Wenden“.
Paaiškėja, kad pasikrikštiję laisva valia vendai greit susibičiuliavo su kryžiuočiais ir priėmė juos pas save. O šie, aplink fortą pasistatę storą akmeninę sieną, patogiai įsikūrė. Po kelerių metų prie vendų pilies išdygo Brolijos riterių tvirtovė, o po šimtmečio aplink pilis ir bažnyčią susiformavo Cėsių miestas.
Kalbėdamas apie bendražygius brolis Dietrichas atsidūsta, peiliu pasmeigtą obuolį guldo į lėkštę. „1558 metais Rusijos caras Ivanas Rūstusis, įsigeidęs praplėsti savo valdas, paskelbė Livonijos ordinui karą. Tada baigėsi mūsų laikai“, – apgailestauja. Liūdesiui išsklaidyti trimis delnų pliaukštelėjimais prašo muzikos. Įsakymas išgirstas – pro duris įžengia kanklėmis nešina dainininkė puošniais lininiais apdarais, ir menę užlieja daina. Skamba melodija, kita, trečia, prasideda viduramžių šokiai.
Linksmybės neišsklaido Dietricho santūrumo, prisiminimai slegia pečius. Jis pasakoja, kaip 1577 metais pilį apsupo Ivano Rūsčiojo kariuomenė, kaip joje buvę pusė tūkstančio žmonių suprato nepabėgsią nuo likimo. Pasak legendos, pasmerktieji tyčia stovėję pilies languose, laukdami, kol priešų artileristai juos sušaudys. Kritus vienam, į jo vietą stodavo kitas. Po kelių dienų apsuptieji nusprendė susisprogdinti, bet nepasiduoti. Radę pilyje vienintelį butelį vyno, prieš mirtį suklaupė kambaryje pasimelsti ir paprašyti Viešpaties atleidimo. Vyrai laikė savo žmonas ir vaikus už rankų, o po kambariu augo parako kalnas. Po maldos apačioje įsižiebė kibirkštis ir visas kambarys išlėkė į orą. Nedrįsusieji patys žengti į mirtį baigė dienas kankinami priešų.
Tokia liūdna gaida brolis Dietrichas baigia savo istoriją. Čia derėtų paminėti, kad užimta Senoji pilis rusų rankose neišbuvo nė metų – ją atsikovojo Turaidos pilies valdovas Johannas Bieringas, padedamas 400 vokiečių. Po Livonijos karo pilis priklausė Lietuvos ir Lenkijos valstybei, po Lenkijos ir Švedijos karo – švedams, bet vėliau neišvengė lemties – vis vien atiteko Rusijos imperijai.
Kylame nuo stalo ir išeidami paliekame prie durų seniai užgesusius žibintus. Jei kas nenori skirtis su suvenyru, pagamintu pagal archeologų rasto viduramžių žibinto modelį, lygiai tokią originalo kopiją gali išeidamas nusipirkti už 35 eurus. Įsigysite ir pagal originalą pagamintų žvakių, jei negaila pinigų. Keturios storo rašiklio dydžio žvakelės kainuoja 12 eurų.
Pamojavę Dietrichui traukiame per kiemą į Naująją Cėsių pilį. Jos istorija linksmesnė, o ekspozicija kitokia. Nuo 2007 iki 2012 metų Naujoji pilis buvo restauruojama. Dabar čia galima išvysti tai, kas po Senosios pilies kasinėjimų liko neišnešta. O XX amžiuje Cėsių pilį kasinėjo kas tik norėjo, net valstybės pareigūnai ir sargai, radiniai išnešioti į visas puses.
Lobių ieškotojų fantaziją ypač kurstė po kraupios pilies tragedijos pasklidusios legendos apie žuvusiųjų paslėptus lobius. Kalbėta ne veltui – kai viltys rasti lobį jau buvo išsisklaidžiusios, valydamas pilies teritoriją traktorius kliudė sutrūnijusią skrynią, iš kurios pabiro monetos ir sidabriniai papuošalai. Jos buvo nukaltos prieš 1577 metus! Be radinių, muziejaus kolekcijoje išvysite geriausių Baltijos kalvių atkurtų viduramžių ginkluotės kopijų.
Naujosios pilies ekspoziciją rengę trisdešimt Cėsių gyventojų visą salę skyrė Latvijos vėliavos istorijai. Čia sužinau, kad 1916 metais pagal XIII amžiuje kronikoje aprašytos raudonos vėliavos su baltu dryžiu per vidurį prototipą latviai Cėsyse pasisiuvo savo pirmąją vėliavą. Po dvejų metų miestelyje buvo suformuotas pirmasis Latvijos ginkluotųjų pajėgų būrys, o 1919 metais čia jau vyko garsieji Cėsių mūšiai. Tais metais Cėsys net buvo tapusios Latvijos sostine! Nuo 1777 metų Naujoji pilis ir aplinkinės žemes priklausė kilmingai grafų Sieverų šeimai. Per jos rankas pilis keliavo iš kartos į kartą 143 metus, iki 1920 metų Latvijos žemės ūkio reformos. Menes puošia prabangūs XIX amžiaus baldai, sienas – Sieverų šeimos portretai, herbai, dokumentai.
Išėję iš pilies apsukame kelis ratus siauromis Cėsių gatvėmis. Pernai 17 tūkst. gyventojų turintis Cėsių miestelis paskelbtas EDEN – Patraukliausios Europos turizmo vietovės – laimėtoju. Į šį apdovanojimą taip pat pretendavę Turaidos muziejus, Daugpilis, Tukumas ir Hanzos miestas Limbažiai tokio pripažinimo negavo.
Prie pilies po medžiais ilsisi po sovietmečio nuverstas Lenino paminklas, netoliese – jau pusantro šimto metų veikianti Cėsių rotušė su sienoje iškaltu miesto herbu. Kitoje gatvelėje prieiname sulinkusio senuko skulptūrą. Jo rankoje – lygiai toks žibintas, kokius laikėme vaikščiodami pilies koridoriais. Tai Cėsių sargas, skulptoriaus Matisso Jansono 2005 metų darbas. Pasak legendos, reikia patrinti sargo žibintą, kad jo šviesa nušviestų kelią geroms mintims ir darbams. Tuomet lydės sėkmė ir pildysis svajonės.