Juodakraujai žmonės ant Titikakos ežero bangų

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Peru ir Bolivija Titikakos ežerą dalijasi per pusę, bet jame ant nendrinių salų plaukiojantys urai – tarsi atskiros respublikos piliečiai. Jų tėvynė – ne kokio nors prezidento valdoma šalis, o Mama Titikaka! Urams vis vien, kurioje ežero pusėje irstytis – jie įsitikinę, kad yra nepriklausomi nuo amžių.

 

Šiose aukštybėse įkyriai plieskia saulė, o žvarbus vėjas gelia veidą ir ausis. Nenuostabu, kad nusvilinti ir nugairinti urų veidai – raudonai juodi. Prie jų darniai dera raštuotos vyrų kepurės, pintos skrybėlės, geltoni pūsti moterų sijonai ir žali švarkai. Basakojai urai giriasi turį juodą kraują ir save vadina kot sunj, t.y. ežero gyventojais. Jie tvirtina, kad nepanašūs nė į vieną sausumoje gyvenančių žmonių gentį, o ant bangų sūpuojasi seniausiai už visus.

 

Titikakos ežeras / Foto: Kristina Stalnionytė
Titikakos ežeras / Foto: Kristina Stalnionytė

Atskrido pasibalnoję bangą

 

Pasak urų legendos, kadaise iš žemės gelmių (o gal iš kosmoso?) trinktelėjęs smūgis atsviedė juos į šią vietą iš Ramiojo vandenyno kartu su didžiule banga. Nusileidusi ant kalnų viršūnių toji vandens banga virto Mama Titikaka. Atvykėliams sunku įsivaizduoti, kaip banga galėjo būti tokia didelė, kad suformuotų apie 180 km ilgio ir 80 km pločio ežerą, tačiau urams dėl to nekyla abejonių.

 

Juokas juokais, bet šias vietas tikrai buvo užliejęs tvanas. Apie tai mokslininkai sprendžia iš Bolivijos plynaukštėje vandens paliktų žymių ir Bolivijos pusėje esančio senojo Tiahuanako (Tiwanaku) akmenis dengiančio plono kalcio sluoksnio. Be to, palei ežerą po žeme nusidriekęs storas dumblo nuogulų su jūrinių gyvūnų liekanomis sluoksnis. Keisčiausia, kad Tiahuanake po ledyno suneštomis sąnašomis yra dar senesnių griuvėsių, kuriuose rastas kalendorius siekia 27 tūkstančius metų. Ar tai tiesa – įrodymų nėra, bet Titikaka tokia paslaptinga, jog čia sunku suprasti, kas yra teisybė, o kas legendos.

 

Plati urų vaizduotė leidžia jiems nė nemirksint girtis juoda protėvių kraujo spalva. Kokia iš tikrųjų buvo ta spalva, jau neišaiškins niekas, nes grynakraujų urų nebėra – paskutinioji palikuonė dar prieš pusę šimtmečio (1958 m.) išėjo į dausas ar išplaukė pas Mamą Titikaką. Dabar urai susimaišę su pakrantėse gyvenančiais aimarais ir kečujais, todėl ir kraujo spalva nebe ta. Juodą urų kraują mena tik legendos. 

 

Nendrinių salų gyventojos / Foto: Kristina Stalnionytė
Nendrinių salų gyventojos / Foto: Kristina Stalnionytė

Tarp plaukiojančių būstų

 

Laivui atsiskyrus nuo Puno prieplaukos, plaukus pašiaušia šaltas vėjas. Ne veltui ežere ir aplink jį įsikūrę indėnai žiemą ir vasarą nešioja vilnones kepures ir šiltus megztinius – be jų čia neišsiversi. Paskubomis turistai traukia iš kuprinių visus šiltus drabužius.

 

Titikaką maitina lietūs ir daugiau nei 25 ledinės kalnų upės. 90 % vandens išgaruoja dėl didelio aukščio virš jūros lygio, kaitrios saulės ir dažnų vėjų, o tai, kas lieka, išplaukia vienintele iš Titikakos ištekančia Desagvadero (Desaguadero) upe.

 

Skaidriuose kaip krištolas vandenyse, kurių temperatūra retai įšyla iki 12 laipsnių, gyvena net 14 vietinių žuvų ir 18 amfibijų rūšių. Seklioje Puno įlankos dalyje, tarp viksvameldžių (lot. Scirpus totora) sąžalynų, ant nendrinių plaukiojančių salų įsikūrę juodakraujai žmonės ir šiandien save vadina urais. Iki artimiausių jų salų iš Puno – viso labo pusvalandis kelio.

 

Keista, kad urai įsikūrė tokioje nepatogioje vietoje – juk galėjo sausai ir šiltai gyventi pakrantėse. Basomis kojomis tripinėti ant permirkusių nendrinių plaustų – ne kiekvieno sveikatai. Iš viršaus svilina saulė, iš apačios – drėgna ir šalta. Pasitaiko, kad ir dvidešimtmečiai urai jau serga reumatu. Tokia Akmeninės pumos žmonių kasdienybė.

 

Daugelį amžių ant bangų besisūpuojantiems urams ramybės nedrumstė nei Peru pakrantėje įsitaisę kečujai, nei Bolivijos aimarai. Tačiau kai ispanų misionieriai neprašyti ėmė plaukioti į salas, pakito ir urų gyvenimas, ir mąstymas, ir kraujas. Pukinų kalbų grupei priklausiusi gimtoji urų kalba greit buvo pamiršta. Ją pakeitė ispanų, kečujų ir aimarų kalbos. 

 

Urės-aimarės laukia atplaukiančio laivo / Foto: Kristina Stalnionytė
Urės-aimarės laukia atplaukiančio laivo / Foto: Kristina Stalnionytė

Salų statyba – sunkus darbas

 

Puno įlankoje pasklidę pusšimtis plaukiojančių salų, kurias urai susiriša tik jiems vieniems žinomu būdu iš ežere augančių patvarių ir vandeniui nepralaidžių totoros nendrių (lot. Scirpus totora). Nuo 1 iki 3 metrų storio sala virš vandens kyšo apie 40 cm. Kad vėjai storųjų plaustų nenuneštų per toli į ežerą, urai pririša juos prie įleistų į dugną polių.

 

Naujos salos statyba – rimtas reikalas, sutelkiantis draugėn visus bendruomenės vyrus. Šio darbo dažniausiai imamasi susituokus naujai porai. Tuomet sąžalynų juostos pakraštyje parenkama sekli vieta, kurioje iš totoros šaknų surenčiamos salos pagrindą sudarysiančios platformos. Ant jų klojami maždaug 8 m² ploto stipriai surišti nendrių ryšuliai. Kai apatinė platformos dalis pasiekia 80 cm gylį, jos sujungiamos – ir išeina norimo dydžio sala.

 

Po dviejų mėnesių bendrų vyriškų pastangų naujutėlė sala plukdoma į jai paskirtą vietą. Giliausia Titikakos vieta siekia 281 m, bet urai neplaukioja, kur labai gilu. Jų būstai supasi vos 20 metrų virš dugno. Apatiniams nendrių sluoksniams pūvant, iš viršaus vis pridedama naujų. Dalį ryšulių reikia pakeisti kas šešis mėnesius, kad išmirkę ir apsunkę nenugramzdintų salos. Tik stropiai prižiūrimos salos išsilaiko 10–15 metų. 

 

Vyrai rodo, kaip statomos salos / Foto: Kristina Stalnionytė
Vyrai rodo, kaip statomos salos / Foto: Kristina Stalnionytė

Namai, daržai ir saulės baterijos

 

Savo salose urai iš totorų pasistato pastoges ir nusipina reikalingus baldus. Žinoma, išskyrus televizorius, kuriuos kartais galima matyti pro bedurę angą žvilgtelėjus būsto vidun. Vienas į kitą panašūs urų nameliai neatsitiktinai primena stačiašlaites palapines – tokia stogų forma praverčia nuo lapkričio iki vasario mėnesio, kai ateina lietingasis laikotarpis. Vanduo, nespėjęs susigerti į nendres, stačiais šlaitais greitai nubėga žemyn.

 

Salose gyvena po 5–10 urų, dažniausiai telpančių į vieną arba dvi pašiūres. Prie namų žaliuoja miniatiūriniai darželiai su dirbtinėmis daržovių lysvėmis, kiemuose ant stulpų arba namų stogų styro saulės baterijos elektrai gaminti. Mobilusis telefono ryšys veikia kuo puikiausiai. Urai juokauja, kad šeimai susipykus, turto dalybos paprastos: didžiule mačete persipjovę salą į dvi dalis, abi pusės gali nusiirti skirtingomis kryptimis, ir konfliktas baigtas.

 

Atskirose salose suręsti gyvūnų gardai, kuriuose urai augina jūrų kiaulytes ir naminius paukščius. Tai jų plaukiojantys tvartai, juose sudėtos visos mėsos atsargos. Tualetui irgi skirta atskira sala. Rimtu reikalu urai lankosi jame kartą per dieną, o tai, ką ten palieka, užpila kalkių mišiniu arba pelenais.

 

Dar XIX a. Titikakoje įsikūrė apie 4000 urų šeimų. Dabar likę apie 250 šeimų, gyvenančių salose visus metus, – jos ežere gaudo žuvį ir ant nendrių supiltose lysvėse augina daržoves bei prieskoninius augalus. Kiti jau išsikėlė į pakrantes, o į salas atplaukia tik pasirodyti turistams ar parduoti rankdarbių.

 

Dažniausiai svečiai atplukdomi į didžiausią Huacavacani salą, kurioje gyvena kelios šeimos, stovi Septintosios dienos adventistų bažnyčia ir misionieriška mokykla. Maždaug pusė urų pritaria krikščionybei, o jų vaikai lanko šią mokyklą. Huacavacani saloje yra ir paštas bei suvenyrų parduotuvė.

 

Lankytojai laukiami ne visose salose. Dalis urų laikosi atokiau nuo civilizacijos ir iki šiol nenori nei bendrauti, nei fotografuotis, nei įsileisti neprašytų svečių. Akmeninės pumos teikiama ramybė ir savasis pasaulis jiems svarbiau nei pasipelnyti iš turistų.

 

Urų salos / Foto: Kristina Stalnionytė
Urų salos / Foto: Kristina Stalnionytė

Nendriniai laivai

 

Jūros dydžio šventajame ežere urai irstosi valtimis, surištomis iš tų pačių totoros nendrių. Plaukioja net vienaaukščiais ir dviaukščiais laivais, forma ir išvaizda primenančiais Turo Hejerdalo „Ra“ ir „Tigrį“. Pastaraisiais žymiojo archeologo ekspedicija perplaukė iš Afrikos į Ameriką bei iš Persų įlankos į Indo slėnį ir atgal į Afriką. Patvarumu garsėjantį „Ra II“ eksperimentui pastatė Titikakos ežero indėnai, tik ne iš totoros nendrių, o iš Egipto papirusų.

 

Nendrinei valčiai pastatyti reikia maždaug mėnesio, tad laisvu nuo svečių laiku urai pluša pasiraitę rankoves. Šis darbas atliekamas etapais. Iš pradžių ilgi totorų stiebai paskleidžiami džiūti saulėje, tada lengvos gurgždančios nendrės surišamos į įvairaus ilgio ryšulius. Valties korpusą sudaro 4 cigarų pavidalo ryšuliai. Apatiniai – stori, viršutiniai – plonesni. Valties nosyje ir laivagalyje ryšulių galai sudedami ir suveržiami.

 

Laivų priekyje kaip skiriamąjį ženklą urai iš nendrių supina gyvūnų galvas. Iš laivagalio galima spręsti, kokios giminės laivė: jeigu uodega prakirpta – moteriškos, o jeigu smailėjanti – vyriškos. Nendrinės urų valtys, varomos vienu irklu, gali plaukti neįtikėtinai greitai. Pučiant stipriam vėjui, įdarbinamos ir drobines burės. Tokiais laivais ežere plaukiota dar 2500 m. pr. Kr.

 

Už tam tikrą mokestį, vadinamą „bendradarbiavimu“, urai savo laiveliais plukdo svečius. „Bendradarbiavimo“ vertė – 10 solių už maždaug 10 minučių trunkantį pasiplaukiojimą (solis – piniginis Peru vienetas). „Bendradarbiaujantiems“ leidžiama užeiti į nendrinius urų namelius bei pasivaišinti totorų žiedų arbata. Bendruomenės „bendradarbiauja“ ir kitaip – parduoda staltieses, kilimėlius, lovatieses, pagalvių užvalkalus, papuošalus, nedideles savo egzotiškų laivų nendrines kopijas.

 

 

Titikakos ežere urai irstosi nendriniais laivais / Foto: Kristina Stalnionytė
Titikakos ežere urai irstosi nendriniais laivais / Foto: Kristina Stalnionytė

Bendradarbiavimas

 

Už tam tikrą mokestį, vadinamą „bendradarbiavimu“, urai savo laiveliais plukdo svečius. „Bendradarbiavimo“ vertė – 10 solių už maždaug 10 minučių trunkantį pasiplaukiojimą (solis – piniginis Peru vienetas). „Bendradarbiaujantiems“ leidžiama užeiti į nendrinius urų namelius, pasivaišinti totorų žiedų arbata. Bendruomenės „bendradarbiauja“ ir kitaip – parduoda staltieses, kilimėlius, lovatieses, pagalvių užvalkalus, papuošalus, savo egzotiškų laivų nendrines kopijas.

 

Salose galima užkrimsti balto, ilgo ir plono totoros stiebo. Kramsnoti tinka tik prie šaknų esanti apatinė augalo dalis, skoniu šiek tiek primenanti ajero šaknį. Urai sako, kad totorų skonis joms augant keičiasi kas mėnesį. Baltos ir sultingos totorų šerdys, išsivyniojančios it popieriaus ritinys, priglaustos prie odos vėsina, malšina skausmą ir padeda nuo pagirių. Šios daržovės ežero gyventojams atstoja vitaminus ir saldainius, o svarbiausia – dantų šepetėlį, nes bekramtant išvalo dantis.

  

Turistams pastatytas laivas / Foto: Kristina Stalnionytė
Turistams pastatytas laivas / Foto: Kristina Stalnionytė

  

Mėgstantys „bendradarbiauti“ salų gyventojai turistams pristato animuotas dainų programas bent dešimčia kalbų. Oranžiniais pūstais sijonais ir šiaudinėmis skrybėlėmis pasipuošusių ilgakasių ir basakojų moterėlių koncertas, prasidėjęs aimarų ir kečujų dainomis, tęsiamas ispaniškai, angliškai, vokiškai, itališkai… ir su tokia keista indėniška tartimi, kad nors virsk iš koto. Tiesiog neįmanoma susilaikyti nuo „bendradarbiavimo“.

 

„Bendradarbiavimo“ naudą supranta ir vaikai, užpuolantys turistus vos įkėlusius koją į salą. Mažyliai kiūtina iš paskos, tiesia rankas ir prašo „soli, senjora, soli“. Gailintiems solio vaikai pritaiko kitą išmušinėjimo taktiką: trumpą, bet profesionalų koncertą. Tokio reginio nepraleidžia nė vienas, tačiau jam pasibaigus pasigirsta tas pats „soli, senjora, soli“. Taigi soliai greitai dingsta iš kišenių.

 

Nendrinių salų gyventojos / Foto: Kristina Stalnionytė
Nendrinių salų gyventojos / Foto: Kristina Stalnionytė

Peru Spalvos

 

Visuose Peru kampeliuose stebina ryškios spalvos, skirtingi veidų bruožai, įvairios kalbos, vis kitokie drabužių raštai. Kelionė per Peru su Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga "Peru Spalvos", kurios ištrauką ką tik perskaitėte, primena kondoro skrydį per erdves ir laiką – nuo Ramiojo vandenyno per Andų kalnus iki Amazonijos miškų, nuo ankstyvųjų kultūrų iki Inkų imperijos, nuo ispanų konkistadorų iki dabartinio šalies veido.

 

Po marga kasdienybe slepiasi gili Peru istorija - čia savo pėdsakų paliko dešimtys senųjų kultūrų, pastačiusių didingų miestų, tvirtovių, piramidžių, kalnus raižančių kelių. Nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų šalis nusėta kas kelis kilometrus stūksančiais griuvėsiais. Nėra tiek archeologų, kad juos visus ištyrinėtų. Žvelgiant į tvirtovių akmenis, klaidžiojant po džiunglėse paliktus miestus ir turint šiek tiek fantazijos bei polėkio, mintyse galima atkurti praėjusius šlovingus laikus.

 

Peru viduryje stūksančiuose Andų kalnuose telkšo aukščiausias pasaulyje Titikakos ežeras, rytuose žaliuoja Amazonijos miškai, palei Ramųjį vandenyną driekiasi smėlynai ir dykumos, pribraižytos milžiniškų gyvūnų figūrų, matomų tik iš paukščio skrydžio. Šioje žemėje glūdi bemaž visų Pietų Amerikos kultūrų ištakos. Kiekvienas knygos skyrius – tai langas į Peru istoriją, kultūrą, gamtą, meną, žmones.

 

Keliaujant po Peru, ausys pagauna skudučių aidą, piemenų balsus, aukštikalnių kaimeliuose trypiančių šokėjų šūksnius. Lamų varpeliais skamba Andų vėjo gūsiai, dūdelių melodijomis čiurlena upeliai ir šnara lapai. Suprasti Peru galima tik atkeliavus čia su meile. Įkvėpus vėjo, paglosčius lamą, prisiglaudus prie šimtamečių akmenų, pažvelgus į čiabuvių akis. Per Peru geriau nelėkti, neskubėti. Tai šalis, kurioje kiekvienas gali išskleisti fantazijos sparnus.