Arsos: kaip kiprietės svajonė atgaivino vyndarių kaimelį

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Laono kalne saulėtą kovo popietę jau visais plaučiais kvėpuoja pavasaris, užliedamas šlaitus čiobrelių, šalavijų, rozmarinų aromatais. Vienas kitas vėsaus vėjo gūsis kilometro aukštyje įsikūrusiame Arsos kaime netrukdo skleistis tūkstančiams saulės išsiilgusių žiedų. Ne veltui sakoma, kad vasara Europoje anksčiausiai ateina į Kiprą - tai tikra tiesa.

 

Zoula ir Kristus / Foto: Kristina Stalnionytė
Zoula ir Kristus / Foto: Kristina Stalnionytė

Aktoriai ir žiūrovai

 

Arsos aikštės pakraštyje, susistatę kėdes palei restorano sieną, šildosi tuzinas vyrų. Vieni su kavos puodeliais rankose, kiti tuščiomis, jie lyg gyvenimo spektaklio žiūrovai nuo ryto ligi vakaro stebi, kas vyksta aplink. Dauguma vyrų, kaip ir anksčiau, gamina vyną, o kol jis bręsta statinėse, galima ir aikštėje pasėdėti, ir kavutės pagurkšnoti... O kur moterys? Jos namuose ruošia gardžiausius patiekalus su vyrų spaustu vynu, šiais skanėstais garsindamos kaimą.

 

Vyrai leidžia dienas aikštėje ne šiaip sau – tai svarbiausių kaimo įvykių scena ir naujienų sklaidos centras. Kad ir šią akimirką, kai, stabtelėjus autobusiukui, visi šeši fotoaparatais nešini kolegos pabyra pro duris. Žiūrovų susidomėjimui nespėjus atslūgti, vystosi jau kitas veiksmas: akmenimis grįsta gatvele mūsų link atskuba Zoula (Zooulla Achilleos Kounouni), jaukių svečių namų „Arsorama“ šeimininkė.

 

Kad neklaidžiotume po kaimą ieškodami Zoulos, ji pirmoji išbėga mūsų pasitikti. Čia tikrai painu - daug raitytų gatvelių, besileidžiančių į slėnį ir kylančių į kalną, nuo kurių pro stogus matyti vynuogynų jūra. Zoula sveikindamasi apkabina lietuvius it senus pažįstamus ir kviečia sekti jai įkandin. Antras veiksmas baigiasi: nuo vyrukų žvilgsnių mus atitveria akmeninio namo siena.

 

Šlaitą aptūpusiame viename didžiausių ir gražiausių vyndarių kaimelių dar prieš pusę amžiaus gyveno du tūkstančiai žmonių, tačiau atsiradus pelningesnių už vyndarystę verslų, gyventojų teliko tik dešimtadalis. Bent dešimtadalį iš tų likusiųjų galima kasdien išvysti aikštėje.

 

Arsos kaimo tavernos svečiai / Foto: Kristina Stalnionytė
Arsos kaimo tavernos svečiai / Foto: Kristina Stalnionytė

Išsvajoti namai

 

Už keletos žingsnių atsiveria kiprietiškos sodybos vartai. Įkėlus koją į erdvų kiemą, apsupa vienaaukščiai ir dviaukščiai akmeniniai pastatai. Senovinis pasiturinčių kipriečių būstas kadaise priklausė Zoulos tėvams, seneliams ir proseneliams. Kad mieli prisiminimai neišblėstų, Zoula daug metų svajojo jį atgaivinti. Prieš trejus metus svajonei išsipildžius, pavadino namus „Arsorama“. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „Arsos svajonė“ (Arsos Orama).

 

Kieme nosį kutena iš akmenimis aplipdytos krosnies besiveržiantis tradicinio ėrienos kepsnio – kleftiko - aromatas. Prie krosnies, tai įmesdamas malkų, tai pasišvaistydamas liže, darbuojasi Zoulos sūnėnas Kristus (Christos Kayias). Tai bene populiariausias vardas Kipre, užrašomas lygiai taip kaip Biblijoje. Net ir mūsų ekipažo vairuotojas – Kristus (Christos Hadjilykou).

 

Kol šefas Kristus ruošia vakarienę, nešuosi savo mantą į man paskirtą „Senelio Mihailio kirpyklą“. Atvirais mediniais laiptais į balkonėlį palydi salsvas medžio dūmas. Kambario pavadinimas keistokas, tačiau viskas šiuose namuose turi prasmę: iš pagarbos šeimos nariams svetainę ir keturis svečių kambarius šeimininkė pavadino anksčiau juose gyvenusių senolių vardais.

 

Zoula senolių sodyboje įkūrė jaukius svečių namus/ Foto: Kristina Stalnionytė
Zoula senolių sodyboje įkūrė jaukius svečių namus/ Foto: Kristina Stalnionytė

Atgiję personažai

 

Įžengiu į kambarį, kuriame senelis Mihailis, linksmas kaimo kirpėjas, dailiai kirpdavo kaimo vyrus bei meistriškai skusdavo barzdeles. Tuomet visi kaimo vyrai, išskyrus senelį Mihailį, buvo vyndariai. Buvusius senelio apartamentus sudaro du kambariai su įėjimais ne tik iš balkonėlio, bet ir iš aikštės, kurioje mūsų atvykimą ką tik aptarinėjo kaimo vyrija. Priglaudusi ausį prie laukujų durų, tikriausiai išgirsčiau jų balsus...

 

Patikrinusi lovos minkštumą, suku atgal į kiemą, kur ilgaplaukis Kristus pajuodusiais pirštais toliau kursto ugnį, o bičiuliai kaišioja nosis vieni į kitų kambarius, smalsaudami, kuriam teko gražesnis. Po laiptais – „Ilgasis prosenelės Paraskevou kambarys“, jame panorėjus galima sutilpti net keturiese. Kaip ir kadaise, jis kvepia švara, o gal net - miltais. Mat prosenelė buvo kepėja, kasdien aprūpindavusi kaimą duona ir pyragais. Prieš daug metų prie šios krosnies moterys rinkdavosi kartu pasėdėti, paplepėti, siuvinėti, išgerti arbatos.

 

Mažesniame namelyje, į kurį iš kiemo veda trečiosios durys, gyveno senelė Zoiro, religinga ir darbšti siuvėja. Tą nesunku atspėti iš kambaryje jos paliktų daiktų. Čia vaikštinėjo ir senelės katinas, kuris buvo taip ją įsimylėjęs, kad net į bažnyčią neišleisdavo vienos. Ketvirtosios durys veda į senelio Evangelos kambarį. Kaip ir kiti kaimo vyrai, jis augino vynuoges ir spaudė vyną.

 

Zoulos giminės istoriją pasakoja svetainėje ant sienų sukabintos ir ant baldų sustatytos nuotraukos. Iš senelių ir prosenelių paveldėti Zoulos namai oficialiai pripažinti saugotinu Kipro paveldo objektu. Nakvynė viename iš šių kambarių dviems asmenims kainuoja šimtą eurų. Savaitgaliais į savo svajonių namus iš Limasolio atvyksta šeimininkai, o kai jų nėra, ūkį prižiūri Kristus ir Zoulos kaimynė Marula (Maroulla Odisseos Kaiite).

 

 

Arsorama Village Homes / Foto: Zooulla Achilleos Kounouni
Arsorama Village Homes / Foto: Zooulla Achilleos Kounouni

Lyg svečiuose pas tetą

 

Apžvalgiusi visas svetainės kertes, iš smalsumo užsuku ir į virtuvę. Joje – pats darbo įkarštis: Marula kočioja tešlą kiprietiškam desertui katimeri, nuo krosnies prie orkaitės pribėgęs Kristus saugo makaronų plokštainį nuo per karštos ugnies, o Zoula šluosto lėkštes, kurios tuoj tuoj atsidurs svetainėje ant stalo. Mano įsibrovimas trijulei – proga skelti tostą už sutiktuves. Jis užtvirtinamas kiprietiškos vynuogių degtinės zivanijos taurele ir užkandžiu – ritinėliais supjaustytu ilgu vynuogių masės saldainiu su riešutais. Jausmas – lyg svečiuose pas tetą.

 

Po akimirkos Kristus vėl darbuojasi lauke prie krosnies. Paruošti tradicinį kiprietišką kleftiko – ne juoko darbas. Pirmiausia reikia dvi valandas kaitinti krosnį iki reikiamos temperatūros, o tada pašautą kepsnį kepti dar šešias valandas, nuolat tikrinant, ar pakanka malkų, ar nepakito temperatūra. Kristus – ne tik kleftiko virtuozas. Atsikėlęs nuo ketvirtos ryto jis su Marula ir dar dviem pagalbininkėmis pagamino ir kitus tris šio vakaro patiekalus dešimčiai žmonių. Ir nėmaž neatrodo pavargęs, nes, anot jo, toks darbas - poilsis.

 

Lauko krosnis savo kiemuose anksčiau turėjo veik kiekviena kipriečių šeima. Namuose būdavo ir daug didelių molinių ąsočių vynui bei zivanijai laikyti, lygiai tokių kaip Zoulos. Kristus irgi tokių turi, juose laiko savo pagamintą vyną. Atidžiau pasižvalgius, kambariuose matyti ir kitokių senovinių rakandų.

 

Kepsnį ir kepėją palikusi kieme, pro sienoje įtaisytas medines duris išlendu pasidairyti po kaimelį. Paėjėjusi aukštyn siaura gatve, už kelių žingsnių įsiremiu į Šv. Apaštalo Pilypo bažnyčią, stovinčią toje pačioje aikštėje, kur ant tų pačių kėdžių vis dar sėdi eilė išsirikiavusių žiūrovų.

 

Zoula ir Marula virtuvėje / Foto: Kristina Stalnionytė
Zoula ir Marula virtuvėje / Foto: Kristina Stalnionytė

Arsos istorijos

 

 

Arsos kaimo pavadinimas kilo nuo Afroditei pašvęstos giraitės, vadintos Alsos. Giraičių aplink tikrai netrūksta. Pagal legendą, kai dar nebuvo kaimo, žmonės giraitėje išvydo ryškią šviesą, kurios kryptimi eidami aptiko senos bažnyčios griuvėsius ir atkasė Šv. Pilypo palaikus. XIII a. bažnyčią perstatė, aplink ją išgrindė aikštę ir įkūrė kaimelį, kurio globėju paskelbė Šv. Pilypą. Bizantinio stiliaus bažnyčią puošia XVIII a. medinis ikonostasas ir dar senesnės ikonos. 

 

Nuo artimiausio paplūdimio Arsos kaimą skiria 25 kilometrai, todėl ši vieta – ne paplūdimių mėgėjams, o tiems, kurie neabejingi kalnams, miškams ir slėniams. Aplink kaimą plyti vynuogynai, XIX a. pastatytame name veikia liaudies meno muziejus, netoliese įsikūrę „Laona“ ir „Nikolettivo“ vyno daryklos. Atsiradus svečių namams, žmonių į kaimą užsuka dažniau.

 

Arsos kaimelis garsėja vynuogių produktais. Tai reiškia – vynu, zivanija ir soutzioukos - ilgais vynuogių masės saldainiais su riešutais, kurie, kaip ką tik paaiškėjo, tinka užkandai prie stipriųjų gėrimu. Gyventojai taip pat gamina rankdarbius ir parduoda vynuogių sirupe mirkytus vaisius. Vynuogių sirupas Kipre – visų sirupų karalius.

 

 

Arsos kaimas pavasarį / Foto: Kristina Stalnionytė
Arsos kaimas pavasarį / Foto: Kristina Stalnionytė

Kiprietiška puota

 

 

Grįžusi pataikau tiesiai į veiksmo centrą: atidaręs krosnies dureles, Kristus ilga liže traukia kleftiko į šviesą. Tiksliau, į tamsą, nes kol skanėstas iškepė, patekėjo mėnulis. Dar kelios akimirkos, ir kepsnys ant stalo.

 

Šalia kepsnio lėkštėse garuoja makaronų apkepas makaronia tou fournou, mėsa, ryžiais ir prieskoniais įdarytos paprikos ir pomidorai, didelių pupų mišrainė su svogūnais ir padažu. Desertai – apelsinų pyragas ir citrininis keksas - Zoulos darbas.

 

Zoula apie lietuvius šiek tiek girdėjo. Svečiavosi jie čia tik kartą, tačiau juk Lietuva garsėja krepšinio žaidėjais! Zoulos sūnus kadaise žaidė su Lietuvos krepšininkais, o kartą mamai parodė savo bičiulius per televizorių, kai tie jau buvo pasiekę aukštumų.

 

Tolesnio pokalbio nebegirdžiu – gomurį užburia kiprietiški valgiai, mintis nunešdami kažkur kitur. O gal kaltas Kristaus spaustas vynas iš organiškai užaugintų mavro ir cabernet sauvignon vynuogių, kurį jis dosniai pilsto į taures...

 

 

Zoulos paruoštas desertas / Foto: Kristina Stalnionytė
Zoulos paruoštas desertas / Foto: Kristina Stalnionytė

Kur išgerti arbatos?

 

Kristaus pagamintų kiprietiškų patiekalų galima paskanauti ir kaimo aikštėje įsikūrusioje jo arbatinėje „Tea Shop Arsos“. Arbatinėje tokia puota vienam asmeniui kainuoja apie 15 eurų įskaitant ir vyną, tačiau šią paslaugą reikia užsisakyti iš anksto tinklalapyje nurodytu telefonu.

 

Savo arbatinėje Kristus pilsto lankytojams arbatą ir prekiauja žolelėmis. Tas žoleles jis renka pats, dienų dienas klajodamas po kalnus. Kad rastų rečiausias, tenka leistis į tarpeklius su virve, kopti stačiais šlaitais, pėsčiomis pasiekti tolimas, sunkiai prieinamas vietas. Kipro klimatas sausas, todėl laukinėse žolelėse ypač daug eterinių aliejų. Iš žiedų ir vaisių Kristus gamina uogienes, sirupus, užpiltines. Šis užsiėmimas – didžiausia jo aistra. Maisto ruošimas užima antrąją vietą.

 

Kipro kaimuose dažniausiai klega dvi kavinės: viename aikštės gale – kairiųjų, kitame – dešiniųjų. Tradiciškai jose sėdi tik vyrai. Šioje šalyje futbolas, sportas ir politika žengia išvien: pagal tai, kurią komandą žmogus palaiko, galima nuspėti, kokiai jis partijai priklauso ir atvirkščiai.

 

Kristaus kavinė prie šio formato nepritampa. Jis – ne baltasis, ne raudonasis, o Bobo Marlio ir laisvos minties gerbėjas. Labai nustebo išgirdęs, kad arbatinės kampe pastatytos rastafarių vėliavos spalvos, sukeistos vietomis, atitinka Lietuvos vėliavos spalvas. Dėl to iškart pamilo Lietuvą.

 

 

Kristus pasakoja apie Kipro kalnų augalus / Foto: Kristina Stalnionytė
Kristus pasakoja apie Kipro kalnų augalus / Foto: Kristina Stalnionytė

Gamtos takais

 

Kaimo žolininku pramintas Kristus gamtos takais pavedžioja visus, norinčius pažinti augalus. Jis čia atsikraustė ne per seniausiai – kaip tik prieš trejus metus, išsipildžius tetos svajonei. Zoulos sūnėnas įsikūrė kitame kalno šlaite už slėnio, savo atvykimu dar labiau pagyvindamas kaimą. Kai Kristus darbuojasi, jo valdas prižiūri du šunys (ir šešios vištos).

 

Prie kaimelio esančiame slėnyje palei Diarizos upės vagą trykšta šeši šaltiniai, iš kurių net per sausras teka vanduo. Kiekvienas jų turi vardą. Šiuos šaltinius jungia prie arbatinės prasidedantis pusantro kilometro ilgio gamtos takas. Keliaujant juo kartu su Kristumi, galima patiems prisiskinti raudonėlių, čiobrelių, rozmarinų, šalavijų, viso 45 rūšių naudingų augalų.

 

Slėnyje šlama platanai, karklai, tuopos, graikiniai riešutmedžiai, žilvičiai. Upelyje kvarkia varlės, po akmenimis tūno vėžiai, krantuose čiulba paukščiai, plevena peteliškės. Tikra kaimo idilė!