Bankokas: svečiuose pas Tailando Karalių

Parašė: Kristina Stalnionytė

Čau Prajos upe plaukiančios auksinės baržos su nosyse išdrožtais mitinių būtybių kūnais, dviejų tūkstančių irkluotojų giesmės, iš šventyklų aidinčios vienuolių skanduotės ir būgnų griausmas – visa tai Bankoke buvo galima išvysti ir išgirsti spalio 21 dieną, per generalinę Tailando monarcho Ramos X paskutinės karūnavimo šventės repeticiją. O koks reginys laukė po trijų dienų! Nuo rugpjūčio mėnesio dešimt kartų repetuotas, dar garsesnis, spalvingesnis ir labiau jaudinantis. Auksu tviskančioje baržoje su Gulbės atvaizdu turėjo sėdėti naujasis šalies valdovas Maha Vajiralongkornas ir karalienė Suthida, pasipuošę auksu siuvinėtais apdarais ir karūnomis. Taip, tikromis karūnomis – kaip senais laikais. Penkiasdešimties Karališkųjų baržų procesijai patikėta lydėti valdovus per visą Bankoką, pro šventyklas ir rūmus, abiejuose krantuose aikčiojant susižavėjusiems žiūrovams.

Tačiau istorinė procesija neįvyko. Ją staiga atšaukus dėl upėje pakilusio vandens lygio ir stiprios srovės, šio reto reginio stebėti sukviesti keli šimtai šalies ir užsienio žurnalistų liko be žado. Tikrąja šio žodžio prasme pažiopčiojo, rankomis paskėsčiojo, ir išsiskirstė savais keliais iki gruodžio 12-osios, kai danguje vėl spindės pilnatis ir oro sąlygos renginiui bus palankesnės. 

Vanduo upėje tikrai nuslūgo. Žiūrovams teko palaukti, bet Karališkojo laivyno irklininkams procesijos nukėlimas reiškė dar pusantro mėnesio kasdienių treniruočių ir skanduočių kanaluose ir upėse aplink miestą, choralo vedėjui – tiek pat laiko giedoti irklininkams ritmą suteikiančias giesmes, vienuoliams – jam pritarti, o kur dar baržų būgnininkai, trimitininkai, vairininkai, krypties rodytojai ir komendantai, kurie kartu su irklininkais jau ir taip repetavo pusę metų. Trys dienos prieš renginį vyko dar viena – vienuoliktoji – procesijos repeticija su šventiniais drabužiais, gyvomis gėlėmis, aksesuarais. Dar tobulesnė, dar geriau surežisuota. O žurnalistai? Jie atvažiavo dar sykį.

Savaitė sostinėje ir domėjimasis šalies įvykiais pasaulio žiniasklaidą neišvengiamai priartino (bent jau mintimis) prie Karališkosios šeimos. Tarsi pro rakto skylutę pasižvalgiau po rūmus, iš tolimiausių kambarių išgirdau atsklidusių pokalbių nuotrupų, gal net gandų. Apie Karaliaus šeimą šalyje daug nekalbama – piliečiams pakanka žinoti svarbiausius politinius įvykius ir sekti oficialius Karaliaus vizitus – apsilankymus šventyklose ir vienuolynuose, diplomų teikimus studentams, įvairius pristatymus ir atidarymus, maldas ir paaukojimus. Daugiau – beveik tabu. Karališkosios šeimos teises bei privatų gyvenimą saugo griežti įstatymai, o už jos nario kritiką, įžeidimą ar šmeižtą, nesvarbu, raštišką ar žodinį, gresia iki penkiolikos metų laisvės atėmimo. Taigi kalbama atsargiai, nes kas vienam atrodo paprasta žinia, kitam gali nuskambėti tarsi įžeidimas.

Tačiau grįžkime prie Karaliaus Vajiralongkorno iškilmingos procesijos, kurią visi, kas tik norėjo, galėjo stebėti nuo Čau Prajos upės kranto. Asmenukių ar nuotraukų su baržomis už nugaros fotografuoti nebuvo leista – tai baisus netaktas. Tailande manoma, kad taip besielgiantis save laiko svarbesniu asmeniu už karalių, kurį asmenukėje neišvengiamai nustumia į nuotraukos foną. Už tokius veiksmus policija gali net atimti išmanųjį telefoną ar fotoaparatą. Asmenukių neleista fotografuoti net per repeticiją, kai monarcho baržoje nebuvo. Tailande tik karalius gali būti nuotraukos akcentas, o jūs – fone. Ir nesistebėkite, kad daug kas čia kitaip, juk net ir metai Tailande dabar 2562-ieji.

Anksčiau buvo kalbama, kad paprasti mirtingieji Karališkosios procesijos neišvys - visų namų langai turės būti uždaryti, užuolaidos užtrauktos. Tačiau taip neįvyko. Draudžiama buvo tik nuo vidurdienio  lipti ant tiltų ir plaukioti upės transportu. Panašių švelnių suvaržymų Bankoke pasitaiko kone kasdien. Kartą teko savo kailiu patirti, kaip didžiulė triukšminga  gatvė staiga nutyla ir ištuštėja, kas dešimt metrų išsirikiuoja policininkai. Visa tai – vos per tris minutes. Jausmas lyg iš uragano patektum į kosmosą, kur visi garsai staiga nuščiūva. Praeiviai irgi sustabdomi, kad nejudėtų. Kodėl? Nes atvažiuoja Karalius. Paskui gelsvą senovinį Karaliaus retromobilį nusidriekia ilgiausia naujutėlių raudonų automobilių palyda – nesuskaičiavau, ar penkios dešimtys, ar šimtas. Po jų važiuoja dar tiek pat policijos motociklų. Kol tai vyksta, negalima nei fotografuoti, nei filmuoti, nei kalbėti. Pagarbos pozoje sustingsta net eismą reguliuojanti policija. Pirmąkart išvydusi maniau, kad tokia procesija - tai neeilinis įvykis, tačiau apsirikau.  Karalius kitaip nevažinėja.

Karaliaus sostą 2016 m. paveldėjęs Maha Vajiralongkornas yra dešimtasis nuo 1782 m. šalį valdančios Čakrių dinastijos monarchas, dar vadinamas Rama X. Prieš jį net septynis dešimtmečius Tailandą valdė Vajiralongkorno tėvas Bhumibolas Adulyadejas, kurį kaip kokioje pasakoje už gerumą ir išmintį tauta mylėjo tarsi savo tėvą. Ilgiausiai istorijoje karaliavusio monarcho dėka šalis išgyveno pakiliausius ir taikiausius savo metus. Šio monarcho visas vardas irgi ilgiausias istorijoje – užrašytas jis užima keletą eilučių, o išvertus reiškia „neprilygstamas tvirtumas ir jėga“. 

Dėl ilgo sūnaus gedulo ir tautos ašarų naujojo monarcho karūnavimas buvo atidėtas. Bet štai, 2019 m. gegužę Ramai X pagaliau uždėta karūna. Penktoji ir paskutinė ceremonijos dalis – Karališkųjų baržų procesija Čau Prajos upe užtvirtino jo valdymą amžiams. Stengdamasis sekti tėvo pėdomis, Vajiralongkornas gaivina užmarštin paskendusias monarchijos tradicijas ir visas apeigas atlieka itin smulkmeniškai, taip, kaip minima istoriniuose aprašuose. Pasitelkiami žyniai, interpretuojami ženklai. Pastangos matyti net veide, stebint ceremonijas per televiziją.

Tad ką gi buvo galima išvysti saulėtą gruodžio popietę Bankoke? Vasukrio prieplaukoje Karalius Vajiralongkornas su Karaliene Suthida ir kitais šeimos nariais įlipo į gražiausią ir ilgiausią Karališkosios procesijos baržą Suphannahong. Jos priekį puošia didžiulė mitinės gulbės skulptūra, įsiliejanti į laivo šonus ir dengta auksu, nusagstyta brangakmeniais bei smulkiais stiklo gabalėliais. Nuo gulbės snapo kabo iš krištolo karolių sukurtas papuošalas, primenantis toršerą su didžiuliu baltų plunksnų kutu. Šiai baržai valdyti reikia penkiasdešimties irkluotojų ir keturiolikos įgulos narių.

Purpurinėmis uniformomis pasipuošę Auksinės gulbės irkluotojai iškėlė irklus, sveikindami monarchą uždainavo giesmes, sugriaudėjo būgnai, priversdami kraują žiūrovų gyslose tekėti greičiau. Ramos VI laikais pastatyta barža jau perkopė šimto metų amžių, bet yra puikios būklės, nes kruopščiai prižiūrima. Iš vientiso tikmedžio kamieno išskobtas 46 m ilgio laivas pirmąkart į vandenį nuleistas 1911 m. Jis gracingai nešė ir ankstesnius karalius per Čau Prajos upės vandenis. Kad ir koks įspūdingas, tai – tik vienas iš pusės šimto procesijoje dalyvavusių laivų.

Užsipildė ir kitos Karališkosios baržos, turinčios vardus ir veidus. Anantanakkharat – tai daugiagalvės Nagos, dieviškos gyvatės, laivas. Jo nosyje – galinga moters skulptūra su septyniomis drakongalvėmis gyvatėmis ant galvos. Anekkachatphutchong – tai nesuskaičiuojamų Nagos apraiškų laivas su šonuose išdrožinėtais ir auksu dengtais gyvačių atvaizdais, o Narai Song Suban – buvusio karaliaus Bhumibolo 50-ajam valdymo jubiliejui pagal senovinį pavyzdį pastatytas naujas laivas. Ant jo nosies “joja” mitinis Garudos paukštis, ant pečių nešdamas tikrą patranką apžergusį dievą Višnų su gyvate rankose. Nieko nuostabaus – visos procesijos baržos – karinės, kadaise tokios plaukdavo į mūšius. Kitos baržos tik šiek tiek trumpesnės už Auksinę gulbę, o joms valdyti reikia beveik tiek pat žmonių.

Daugiau nei pusė šimto išpieštų ir stiklo gabalėliais išpuoštų laivų gabeno valstybės patarėjus, teisėjus, kariuomenės vadus, išminčius ir būtinai – auksu tviskančią Budos statulą. Iš šešių šventyklų abiejuose Čau Prajos krantuose skambant vienuolių skanduotėms, baržų procesija nusidriekė kilometrą. Galima tik įsivaizduoti, kaip ankstyvaisiais Karalystės laikais atrodydavo istorijoje aprašytos karališkosios dviejų šimtų baržų procesijos. Jas išvysti galėdavai kur kas dažniau, nes anuomet upė buvo pagrindinis kelias, o laivai – svarbiausias transportas. Deja, iš karų, gaisrų ir negandų nagų tajams pavyko išplėšti tik pusšimtį laivų. Jiems visai nusenus, pastatytos tikslios kopijos, kiti - restauruoti. Ant baržų šalia vardo užrašyta pastatymo ir restauravimo data, kiek irkluotojų ir įgulos narių reikia joms valdyti. Istorinis karinių baržų laivynas – savotiška Tailando Karalystės vizitinė kortelė.

Kad Karališkoji procesija didingai praplauktų ir lemtų naujajam monarchui sėkmingą karaliavimą, tailandiečiai ruošėsi daugiau nei pusmetį. Darbo turėjo ne tik irkluotojai ir ritualinių giesmių giedotojai – siuvėjai pagal pavyzdžius iš knygų ir paveikslų pasiuvo pustrečio tūkstančio uniformų irklininkams, komendantams, giedotojams, vėliavnešiams ir vairininkams. Net Karaliaus skėčio laikytojui paruoštas istorinis aprangos komplektas. Kiekvienos baržos įgulos uniforma, kepurės, batai, sagos, papuošalai skirtingi. Įsivaizduokite, kiek batų ir kepurių rankomis pasiuvo profesionaliausi Tailando meistrai. O baržos? Jas reikėjo restauruoti, patikrinti, papuošti – kiek aukso folijos lapelių, dažų ir stiklo šukių buvo sunaudota! Dar vasarą jas restauruoti ėmėsi Taikomosios dailės departamentas bei kitos paveldosaugos institucijos. Baržas papuošiančios girliandos iš gėlių ir karoliukų buvo pinamos kelias savaites, kiekviena jų sudaryta iš kelių dešimčių tūkstančių dalių. Juk Karaliaus šventei viskas turi būti tobula.

Toks kruopštus pasiruošimas prieš Karališkąsias baržų procesijas vykdavo ir senais laikais. Dar XIII a. jos žymėdavo svarbiausius šaliai įvykius. Neatsiejama šių procesijų dalis - Kathin ceremonija, kai pasibaigus tris mėnesius trunkančiam budistų pasninkui spalį Karalius vienuoliams dovanodavo naujus apsiaustus. Baržų procesijas 1960 m. atgaivino tas pats tautos mylimas monarchas Bhumibolas. Šį reginį jam valdant buvo galima išvysti šešiolika kartų – maždaug dukart per dešimtmetį. Visos Karaliaus Bhumibolo procesijos  užsibaigdavo apsiaustų įteikimo ceremonija paupyje stovinčioje gracingoje Aušros šventykloje Wat Arun. Ji tik iš tolo atrodo pilkšva – iš tikrųjų jos 80 metrų aukščio centrinis ir keturi mažesni prangai inkrustuoti spalvotomis porceliano šukėmis. Saulėtą dieną žiūrint iš arti reginys atima žadą. 

Pastarąjį kartą 2012 m. surengta Karališkąja baržų procesija buvo paminėtas Karaliaus Bhumibolo 85-asis jubiliejus ir jo įžengimas į septintąjį valdymo dešimtmetį. Tarp itin retų procesijų Karališkosios baržos ilsisi netoli nuo Ratanakosinu vadinamos senamiesčio salos esančiame Nacionaliniame karališkųjų baržų muziejuje, kur jas galima iš arti apžiūrinėti kiek patinka. Kitą kartą Bankoke skubėsiu kaip tik ten, nes baržoms plaukiant upėje negalėjau jų iš arčiau patyrinėti.

Už kilometro nuo baržų muziejaus, Ratanakosino saloje, baltuoja ir aukšta mūro siena apjuosti Didieji karališkieji rūmai su daugiau nei šimtu paauksuotų pastatų, išpuoštų mozaikomis, brangakmeniais, freskomis ir stiklo gabalėliais. Juose 2019 m. gegužės 4 d. Vajiralongkornui uždėta karūna. Iki tapdamas Tailando karaliumi Rama X, jis dar daug ką spėjo nuveikti kitame pasaulio krašte - pagyveno Vokietijoje, pilotavo lėktuvus, tris kartus vedė ir išsiskyrė, tapo septynių vaikų tėvu. Apie netikėtas ketvirtąsias 66-erių metų monarcho vedybas buvo paskelbta likus vos trims dienoms iki karūnavimo. Ką tik per keturiasdešimtmetį perkopusi Karalienė Suthida, ilgametė Vajiralongkorno partnerė ir draugė, iki tapdama jo žmona lydėdavo karalių viešuosiuose renginiuose kaip asmens sargybos narė. 2014 m. Vajiralongkornas ją paskyrė apsaugos komandos vado pavaduotoja, o  2016 m. suteikė Tailando kariuomenės generolės laipsnį. Dar anksčiau ji dirbo Tailando oro linijų stiuardese. 

Tailando karaliai jau beveik šimtą metų nebegyvena dvidešimt hektarų užimančiuose ir dviejų kilometrų ilgio siena apjuostuose Didžiuosiuose rūmuose, kuriuos 1782 m. įsakė pastatyti į sostą atėjęs Rama I. Tai istorinė, pamatinė Tailando monarchų vieta, įamžinanti Bankoko gimimą ir Čakrių dinastijos pradžią. Iki tol Karališkoji pilis ir sostinė Tonburis buvo kitame Čau Prajos krante. Naujuosiuose rūmuose posėdžiavo Karališkasis Teismas ir vyriausybė, vidiniame kieme gyveno karaliaus žmonos, dukterys ir konsortės – draugės. Sosto salėje stovi ir senovinis karaliaus sostas.

Kai Didžiuosiuose rūmuose nevyksta svarbios ceremonijos ir oficialūs renginiai, tarp pastatų ūžia minios turistų su fotoaparatais, išmaniaisiais telefonais, kameromis ir kitokiais prietaisais, mėgindami įamžinti viską, kas papuola į akiratį. Įspūdingi rūmai, bet įspūdingas ir turistų srautas. Indų epo Ramajana pavyzdžiu sukurto tajų kūrinio Ramakian scenomis dekoruotose sienose vaizduojama šimtai gyvūnų, mitologinių būtybių, gėlių, medžių, pastatų. Ramos I laikotarpiu tai buvo svarbiausias tajų literatūrinis kūrinys. Tuo metu nutapytas iš 178 epizodų sudarytas piešinys jau daugybę kartų restauruotas. Jis toks ilgas, kad atrodo nesibaigiantis.

Už Didžiųjų rūmų sienų slepiasi ir svarbiausia Tailande Smaragdinio Budos šventykla, tajų vadinama Wat Phra Kaew. Pasak senovinės pranašystės, iš Indijos atkeliavusi Smaragdinio Budos skulptūra vien savo buvimu Tailandui lemia klestėjimą ir sėkmę. Tik ji visai ne iš smaragdo – šis žodis tajams reiškia žalią spalvą. Iš tikrųjų 66 cm aukščio skaidriai žalia Budos skulptūra iškalta iš vientiso nefrito luito. Prie jos prisiliesti gali tik Tailando karalius, kuriam tenka triskart per metus keisti iš aukso ir brangakmenių sukurtus Budos drabužius. Budistų kalendoriuje pažymėtomis dienomis Jo Didenybė aprengia statulą vasariškais, žieminiais ar lietaus sezono rūbais, šiuo ritualu užtikrindamas tajams gerbūvį. Visai šalia, didelėje stupoje su auksiniu stogu ilsisi Budos relikvijos. Jas ir Smaragdinį Budą šventykloje saugo šešios poros Ramos III-ojo įsakymu kieme pastatytų milžinų. Jie – irgi Ramakian epo herojai, kaip ir aplink bokštus eilėmis sustatytos beždžionės.

Šventyklose ir kiemeliuose išvydus nemažai kinų išminčius ir drakonus vaizduojančių skulptūrų kyla klausimas – iš kur jos čia? Šis kinų menas pateko į šalį ankstyvuoju Čakrių dinastijos laikotarpiu, kai buvo daug prekiaujama. Ar lengva patikėti, kad skulptūras laivai atplukdė kaip balastą? Į Kiniją gabenę tikmedį ir ryžius, laivai grįždavo prikrauti šilko ir porceliano. Kad jūroje būtų stabilesni, į juos prigrūsdavo akmeninių kinų magų ir drakonų iššieptais nasrais, kurie iškrauti tiko tajų šventoms vietoms saugoti.

Pirmojo Čakrių dinastijos karaliaus Ramos I pelenai ilsisi vienoje seniausių Bankoko šventyklų Wat Pho, kurioje ant aukso pagalvėlės parimusi trečioji didžiausia Tailande Gulinčio Budos skulptūra. Tai dar vienas  šventyklų kompleksas, kuriame lengva pasiklysti.

Ant auksu padengtos 46 m ilgio ir 15 m aukščio Budos skulptūros suglaustų ir į duris atsuktų pėdų atvaizduoti 108 jo simboliai. Dydis pribloškia – vos įėjęs pro duris atsiduri priešais auksines penkių metrų ilgio ir trijų metrų pločio pėdas. Kituose šventyklos pastatuose saugoma tiek Budos skulptūrų iš įvairiausių laikotarpių ir šalies vietų, kiek niekur kitur nerasi. Vidiniame kiemelyje po stogu - 150, o išoriniame – 224. Jos visos bronzinės, bet juodai nudažytos ir paauksuotos. 

Savo Amžinojo Atilsio vieta 2016 m. iškeliavęs Karalius Bhumibolas pasirinko ramią, tylią ir nedidukę Wat Bowonniwet šventyklą, kurioje jaunystėje mokėsi Budizmo pagrindų. Jo pelenai laikomi po Budos Phra Phutta Chinasi statula. 

Čakrių dinastijos valdovų dosniai remtoje, nors ne itin žinomoje šventykloje, ilsisi ir Karaliaus Ramos VI pelenai. Prieš tapdamas Siamo karaliumi Rama IV (Tailando Karalystė anksčiau buvo vadinama Siamu), šios šventyklos budistų šventiku 27 metus buvo Princas Mongkutas. 

Sekdamas tėvo pėdomis, Wat Bowonniwet šventykloje Budizmo pagrindų mokėsi bei dvi savaites vienuoliu buvo dabartinis šalies monarchas Vajiralongkornas, o šio pėdomis pasekė keli jo sūnūs. 

Žemiau galite pažiūrėti visą 2019 m. gruodžio 12-osios Karališkosios baržų procesijos įrašą.