Sala, įkvėpusi Kolumbą didžiajai kelionei

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Lėktuvėlyje septyni keleiviai. Langų dvigubai daugiau, tad norintiems paspoksoti žemyn tenka po langą vienoje pusėje ir, jei gražus vaizdas netelpa į rėmus, kitoje. Pilotus nuo keleivių skiria tik užuolaida. Pakėlę jos kraštą lyg sijoną, pilotai juokauja iš kabinos, salone skamba nuotaikingi jų balsai. Sveiki atvykę į Portugaliją! Įsižiebia pulto lemputės ir, atsiplėšę nuo Madeiros žemės, pakylame virš vandenyno. 

 

 

Po dešimties minučių su Atlanto vėju leidžiamės Porto Santo saloje. Kai 1419 m. šią salą atrado Joao Goncalves Zarco ir Tristan Vaz Teixeira vadovaujamas portugalų laivynas, jie Porto Santu pavadino tik įlanką, kurioje laivai slėpėsi nuo audrų. Vėliau pavadinimas prigijo visai salai. Pirmasis jos kolonizatorius Bartolomeu Perestrelo, auginęs čia vynuogynų ir cukrašvendrių plantacijas, buvo ne kas kitas, o Kristupo Kolumbo uošvis. Sako, kad su savo žmona Filipa Moniz vaikštinėdamas Porto Santo pakrante Kolumbas sugalvojo keliauti į Ameriką.

 

Pro atitrauktas kabinos užuolaidas seku ekrane raudonai žybsinčius salos kontūrus. Apačioje matyti vienintelio miesto - Vilos Baleiros - šviesos. Ratai bumbteli į takelio asfaltą - nusileidimas kietas, bet užtikrintas.

 

Miniatiūrinis pasaulis

 

Išeinu pro oro uosto duris, o gidė Margarida dar tik suka savo senutį raudoną kabrioletą į automobilių stovėjimo aikštelę. Per tas kelias minutes jau spėju iš bendrakeleivės sulaukti pasiūlymo pavėžėti į viešbutį. Dešimties kilometrų ilgio ir penkių kilometrų pločio salos gyventojai vieni kitus pažįsta, o atvykėliai – lyg baltos varnos: jiems reikia padėti, pasirūpinti, nukreipti tinkama kryptimi.

 

„Štai ir Margarida“ – sako pavežėti pasiūliusi salos gyventoja, kai iš retromašinėlės iššoka miniatiūrinė juodaplaukė moterėlė į kuodą sušukuotais plaukais, apsiavusi aukštakulniais iki pažastų. Kad saloje gyvena viena didelė šeima, aišku iš kelių pirmųjų frazių ir vaizdų – artėdama prie manęs Margarida sveikinasi ir glebėsčiuojasi su prasilenkiančiais lėktuvo keleiviais, santūriau pasilabina tik su dviem užsieniečiais.

 

Margarida / Foto: Kristina Stalnionytė
Margarida / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Bagažinė neužsidaro, nes Margaridos mašinėlė neapžioja mano lagamino. Važiuosim atvira, bet tai – ne bėda. Juk saloje viskas ranka pasiekiama. Aš ir pati vos telpu ant automobilio sėdynės. Su kuprine, fotoaparatu ir griozdiškais sportbačiais šalia išsipusčiusios portugalės atrodau lyg kaliausė iš daržo. „Šiaip aukštakulnių nedėviu, apsiaviau tavo garbei“ – teisinasi Margarida ir, spyrusi batus į šalį, apsiauna kitus.

 

Oro uostas – pačiame salos viduryje, iš jo į bet kurį Porto Santo užkampį galima nueiti pėsčiomis. Žinoma, geriau be bagažo. Bevartant rankose gamtos takų išvagotą salos žemėlapį, kuriame sužymėtos dėmesio vertos grožybės, kojos ima kilnotis dar neišlipus iš automobilio. Jau matau, kur kopsiu į kalną, kur leisiuos į slėnį, kur pasinersiu į putotas bangas. Per savaitę išvaikščiosiu salą skersai išilgai. 

 

Margarida iškrausto mane „Vila Baleiros“ viešbutyje. Palydėjusi į paplūdimį, mosteli dešinėn ir išaušus liepia eiti į tą pusę, kol kaktomuša įsibesiu į uolas. Tada mosteli į tamsą kairėje ir pataria popiet kulniuoti į kitą pusę. 

 

Rožiniai saulėtekiai

 

Ryte šoku iš lovos dar prieš saulėtekį. Pasak Margaridos, tokio reginio pramiegoti nevalia, juolab – apsistojus aukščiausio salos pastato viršutiniame aukšte, kambaryje su vaizdu į rytus. Išslenku į balkoną dar patamsyje, nesuskambus žadintuvui. Kad nesušalčiau, apsivynioju antklode, o kad neužmigčiau, kramsnoju apelsiną. Rugsėjo pabaigoje naktimis temperatūra čia siekia 20 laipsnių šilumos, bet dėl drėgmės vėsoka.

 

Beveik visą rytinį Porto Santo krantą užima 9 km ilgio paplūdimys / Foto: Kristina Stalnionytė
Beveik visą rytinį Porto Santo krantą užima 9 km ilgio paplūdimys / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Iš jūros išriedėjus blyškiam rutuliui, oras ima šilti. Ką vakar tik įsivaizdavau, išvystu rožinėje šviesoje: į abi puses nuo viešbučio geltonuoja platus smėlėtas paplūdimys, bangos glosto lėkštus krantus. Žmonių – vos vienas kitas. Dar akimirka, ir paplūdimys virsta auksiniu. Akys nubėga juo iki tolumoje iš vandens kyšančios juodos salelės. Porto Santo ir penkios mažosios salos prie jos krantų kadaise buvo viena didelė sala.

 

Svarbiausias saloje - paplūdimys

 

Beveik visą rytinį Porto Santo krantą užima 9 km ilgio paplūdimys. Dar po kilometrą už jo į abi puses driekiasi aštrių uolų virtinės. Vakariniame salos krante į vandenyną leidžiasi akmenuoti skardžiai, o viduryje pūpso keli pušelėmis apžėlę vulkaninės kilmės kalniukai. Aukščiausias – pusės kilometro aukščio Piko Fačio. Štai ir visa sala.

 

Lėtai žingsniuoju smėliu, leisdama bangoms užlieti pėdas ir kas žingsnį atsisukdama pasigrožėti už nugaros tolstančiu Vila Baleiros miestu ir uostu, pasipuošusiais iš vandens kyšančia salele. Iš Madeiros sostinės Funšalio į Vila Baleirą galima kasdien atplaukti ir keltu “Lobo Marino”. Kelionė juo trunka pustrečios valandos, tačiau kainuoja triskart pigiau nei skristi lėktuvu. Atstumas tarp šių salų – tik penkiasdešimt kilometrų.

 

Iš Madeiros į Porto Santą kasdien plaukioja keltai / Foto: Kristina Stalnionytė
Iš Madeiros į Porto Santą kasdien plaukioja keltai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Prie paplūdimio išsirikiavę keli viešbučiai ir kelios namų grupelės. Kur namų nėra, nuo kranto į salos gilumą skverbiasi sausi krūmynai, matyti apleistų tuščių sklypų. Vieni parduodami, kitų ribas galima tik numanyti iš kai kur kyšančių akmeninių tvorų likučių. Dėmesį patraukia išilgai kranto stūksančios kopos su keistais kauburėliais. Priėjusi arčiau suvokiu, kad tai – išilgai kranto nusidriekęs mirusių koralų miestas. Tik iš kur tie koralai – už šimto metrų nuo kranto, po smėlio sluoksniu?

 

Bangos slysta minkštu smėliu, vilioja maudytis. O vandens skaidrumėlis! Pakilus bangos sienai persišviečia žydras dangus. Neištveriu, nors maudynėms nepasiruošus. Tenka bristi su drabužiais. Nejau praleisi tokį malonumą? Po kelių minučių saulė ir šiltas vėjas drabužius išdžiovins.

 

Ramus kampelis

 

Nužingsniavusi iki salos galo tikrai atsimušu į uolas. Toliau kelio nėra. Čia bangos daužosi į akmenis, kyla į dangų purslais, o gelbėtojas laksto su švilpuku, neleisdamas drąsuoliams lipti ant uolų. Paspoksojusi valandėlę, apsisuku. Kad nereikėtų grįžti tuo pačiu keliu, iš paplūdimio kylu į lygiagrečiai jo vedančią gatvelę. Iš aukčiau ne tik geriau pamatau paplūdimį, bet ir išgirstu salos pulsą.

 

Nužingsniavusi paplūdimiu iki salos galo atsimušu į uolas / Foto: Kristina Stalnionytė
Nužingsniavusi paplūdimiu iki salos galo atsimušu į uolas / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Čia nėra jokio streso, jokios skubos. Tai atskiras, jūra ir saule kvepiantis pasaulis, alsuojantis vėju, žydintis ryškiomis spalvomis. Gyvenamųjų namų prie keliuko – vos vienas kitas. Penki iš šešių parduodami, kas žingsnį akis kliudo ant sienų kabantys telefonų numeriai. Jauni žmonės išsikrausto, nes čia mažai veiklos, tačiau nekilnojamasis turtas brangus – pasakų salelėje gyvenimas lyg rojuje. Žinoma, jei turi darbą arba pinigų.

 

Bangos daužosi į kojas

 

Valanda, dvi, trys – vėl grįžtu į paplūdimį ir nutolstu nuo viešbučio į kitą pusę. Pasiklysti nėra kur, nes turiu du orientyrus – uolas viename salos gale ir uolas kitame. Ir du iškilusius kalnus – 517 m aukščio Piko Fačio, ant kurio iškeltas lėktuvų radaras, ir keliais metrais už jį žemesnį Piko Kaštelo.

 

XVI a., kai salą puldinėjo Alžyro ir prancūzų piratai, Piko Kaštelo kalne dieną naktį budėdavo žvalgai. Pamatę piratus, jie uždegdavo laužą, kad perspėtų gyventojus apie pavojų. Piratus ne visuomet atbaidydavo ant kalvos stovėjusių patrankų šūviai – dar dažniau į jų laivus paleisti sviediniai apdaužydavo pakrantės namus ir žvejų lūšnas. 

 

Nuo Pico Castelo kalvos į piratų laivus skriedavo patrankų sviediniai / Foto: Kristina Stalnionytė
Nuo Pico Castelo kalvos į piratų laivus skriedavo patrankų sviediniai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kitame salos gale prieinu keletą į garažus panašių pašiūrių. Visų durys – plačios, aukštos, atsuktos į jūrą, kad būtų lengva vidun įstumti laivą. Šeimininkui panorėjus pačilinti, durys atsidaro, išdygsta grilis, krėslai, ant ratukų atrieda privatus bariukas. Kompanija sėdi priešais jūrą, bangos daužosi į kojas... Ko daugiau norėt?

 

Einu pro žvejų pašiūres, o bangos laižo pėdas, išsiliedamos smėliu lyg sviestas ant sumuštinio, ragina neskubėti, pastovėti, pasimėgauti… Vanduo skaidrutėlis - nors imk ir atsigerk. Muzika skamba pro atviras duris, norisi pašokti.

 

Smėlio terapija

 

Neištvėrusi sėdu ant saulės nuauksinto smėlio palūkėti saulėlydžio. Žarstau smiltis pirštais – lipnios ir įkyrios, sunku nusigramdyti. Pasirodo, smėlis čia ne bet koks – jį sudaro sutrintos fosilijų liekanos. Ši sala kadaise iškilo iš Atlanto vandenyno, kartu iškeldama į paviršių unikalių dugno nuosėdų, kurios dūlėdamos prisotino smėlį chromo, stroncio, fosforo, sieros, jodo, magnio, kalcio.

 

Bioaktyvų Porto Santo smėlį su mineralų priemaišomis salos gyventojai ir smėlio savybes tyrinėjantys gydytojai laiko ypač naudingu sveikatai. Kaitinamas saulės jis atpalaiduoja savo sudėtyje esančius mineralus, kurie žmogui prakaituojant pro atviras poras patenka į organizmą. Kai kuriuose salos viešbučiuose taikoma smėlio terapija, o paplūdimyje galima išvysti iš smėlio kyšančių galvų.

 

Smėlis čia ne bet koks – jį sudaro sutrintos fosilijų liekanos / Foto: Kristina Stalnionytė
Smėlis čia ne bet koks – jį sudaro sutrintos fosilijų liekanos / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Viešbutis "Vila Baleira" irgi buvo atidarytas netrukus po to, kai keletą dienų patupėjęs karštame smėlyje ir taip išsigydęs stuburo skausmus, jo šeimininkas Fernando Pinto Teixeira nutarė, kad ir kitiems tai pravers. Nuo 2000 m. viešbučio SPA centre jau gali gydytis visi. Čia siūloma įvairiausių smėlio terapijų – ne tik duobėse prie vandenyno, bet ir gydyklose bei baseinuose. Taip pat galima išmėginti kitokių sveikatinimo procedūrų su jūros vandeniu.

 

Kolumbo pėdsakai

 

Kitą dieną Margaridos kabrioletu atbirbiame į Vila Baleiros senamiestį. Jį čia pažįsta visi – mojuoja, linksi, sveikinasi prasilenkdami. Kol iš aikštelės žingsniuojame į akmeninį namą, kuriame dvejus metus gyveno Kristupas Kolumbas, pasilabiname dar su tuzinu žmonių. Pakeliui užsukame į baltą Nossa Senhora da Piedade bažnyčią – ją piratai XVI a. net keliskart buvo padegę. Šalia baltuoja ir kalėjimu tarnavusi miesto Rotušė. Gatvelėje klega mažyčiai restoranėliai, drakonmedžio pavėsyje snūduriuoja šuo. 

 

Iš dviejų dalių – senosios ir naujosios – sulipdytame Kolumbo name originalių daiktų nedaug, bet viskas atkurta taip, kaip atrodė Kolumbo laikais. Įžengus pro duris apgaubia vėsa, pro širmomis uždangstytus langus skverbiasi blausūs spinduliai. Nuo sienų iš XVI-XX a. nutapytų portretų žvelgia Kolumbai. Kiekviename portrete atradėjas vis kitoks – niekas iš tikrųjų nežino, kaip jis tiksliai atrodė.

 

Margarida mėgina perskaityti Kristupo Kolumbo rankraštį / Foto: Kristina Stalnionytė
Margarida mėgina perskaityti Kristupo Kolumbo rankraštį / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Margarida paglosto medinę Kolumbo skrynią geležiniais apkaustais, pakiloja žibalinę lempą, bet labiausiai jos dėmesį patraukia stora knyga - Kolumbo kelionių rankraščio kopija. Ją leidžiama liesti ir vartyti, norintys gali net perskaityti, jei tik supras, kas parašyta. Prilipusi prie knygos bandau surasti nors vieną pažįstamą žodį, bet rankraštis nepasiduoda. Nepasiduoda ir Margaridai. Eilutės tiesios, lygios, raštas stropus, jokių pakeverzojimų. Kaip įmanoma šitaip gražiai rašyti laivui supantis ant bangų? O blaškant audroms?

 

Kolumbo ir jo žmonos Filipos Moniz gyvenimą saloje kasmet primena rugsėjo mėnesį švenčiama Kolumbo fiesta. Savaitę trunkanti viduramžiška šventė dar spalvingesnė nei naujieji metai. Tuomet salos gatvėse skamba muzika, rodomi spektakliai, žygiuoja paradai, nosį kutena lauke kepami skanėstai, liejasi sraigių vynas.

 

Saulėlydis su sraigių vynu

 

Garsiausias saloje sraigių vynas gaminamas ne iš sraigių, o iš baltųjų vynuogių. Kodėl sraigių? Nes jų sodinukų iš Pietų Afrikos 1930 m. atgabeno žmogus, pravarde Sraigė (Caracol). Tikrasis šio portugalų emigranto vardas buvo Jose da Silva. Kieta žieve išsiskirianti Sraigės vynuogių rūšis, iš kurios vaisių išeina saldus ir stiprus vynas, tapo Porto Santo simboliu. Jauno sraigių vyno galima paragauti jau liepos pabaigoje, o rugpjūčio mėnesį saloje švenčiamas vyno festivalis.

 

Ko užkąsti prie vyno? Jūros gėrybių! Tipiškiausias salos užkandis - ant grilio kepti girnelių moliuskai lapas grelhadas, o rimtas patiekalas, kuriam neįmanoma atsispirti - ant grilio keptas aštuonkojis polvo a lagreiro. Ir, žinoma, daugybė šviežių, ką tik iš Atlanto ištrauktų žuvų. Šauni vieta paragauti šių gėrybių - pora kilometrų už miesto, atokiame kalno šlaite su vaizdu į vandenyną įsikūręs restoranas „Panorama“. Tą tikriausiai patvirtins kiekvienas salos gyventojas, kurių čia temstant netrūksta.

 

Ant grilio keptas aštuonkojis "Panoramos" restorane / Foto: Kristina Stalnionytė
Ant grilio keptas aštuonkojis "Panoramos" restorane / Foto: Kristina Stalnionytė