Sofi Loren ir kitos Kipro įžymybės

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Toliau nuo poilsiautojų minių alsuoja kitas Kipras – pakvipęs pušynais, apsigaubęs pievų žiedais. Pro akmeninius kaimų namus veda grįstos gatvelės, lauko keliukai bėga į tolį pro vynuogynus ir alyvmedžių giraites. Pakelėse noksta apelsinai ir citrinos, į saulę stiebiasi žolynai, po pievas braido asilai. Dauguma pajūrio kurortuose dirbančių kipriečių, kilusių iš 575 salos kaimų, svajoja per laisvadienius grįžti namo. Tik kaimuose išvysi tikrą Kipro veidą.

 

Sofi Loren ir kitos Kipro įžymybės / Foto: Kristina Stalnionytė
Sofi Loren ir kitos Kipro įžymybės / Foto: Kristina Stalnionytė

Rožių karalystė

 

Agrose išlipę iš automobilio neriame į rožių kvapo debesį. Gegužės mėnesį į jį įsisupa visas kilometro aukštyje ant Trodo kalno šlaito įsikūręs kaimas, nes tuomet sužydi aplink jį susodinti rožių laukai. Agrose tai pats darbymetis – per tris savaites reikia nuskinti milijonus rožių žiedų. Mano bičiulė, kiprietė Merė, nužingsniuoja Rožių gatve prie berods niekuo neišsiskiriančio namo.

 

Prie vartų į rožių karalystę pasitinka seserys Tsolaki. Elenai ir Andrijai – vos dvidešimt, tačiau abi rimtai įklimpusios į rožių verslą, kurį prieš daugelį metų pradėjo jų proseneliai, o tęsė seneliai ir tėvai. Kvapų ir kosmetikos specialybę Andrija studijavo Prancūzijos universitete, o dabar savo laboratorijoje kuria Venus Rose kosmetikos liniją. Elena jai padeda.

 

Rožėmis kvepia net namo prieangis, sienos ir cementinės grindys. O koks aromatas sklinda iš parduotuvėlės ir iš laboratorijos! Įeiname į rožinį kambarį, kuriame akį traukia rožių žvakės, rožių džemas, rožių kremai ir dar dešimtys rožių produktų. Aš irgi mielai gyvenčiau šiuose rožių namuose, manau sau, ragaudama rožių šokolado ir gaivindama veidą rožių vandeniu.

 

Andria ir Elena Tsolaki / Foto: Kristina Stalnionytė
Andria ir Elena Tsolaki / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Tsolakių žemėje augančių Rosa Damascena rožių skinti gegužę suvažiuoja ne tik visa giminė, bet subėga ir kaimynai bei pažįstami. Pulkas žmonių kasdien nuskina po 30 tūkst. žiedų. Jie renkami tik anksti ryte, kol saulė dar nekaitina, nes įdienojus išgaruoja aromatas. Nuskinti nedelsiant vežami distiliuoti. Vienas rožės krūmas subrandina iki 500 žiedų – vos kilogramą žiedlapių. Toks kiekis – tik lašas jūroje. Kad išeitų litras eterinio rožių aliejaus, reikia tūkstančių kilogramų žiedlapių. Rožių vandens iš tokio kiekio žiedlapių išeina kur kas daugiau.

 

Iš laboratorijoje stovinčio distiliatoriaus kasmet išvarva litras gryno rožių eterinio aliejaus. Atrodytų nedaug, tačiau tiek pakanka, kad ant lentynų visus metus netrūktų rožių kosmetikos. Dėl odą jauninančių ir puoselėjančių savybių vertinamas rožių eterinis aliejus kvapnus, aromatingas ir, žinoma, brangus. Litras šio eliksyro kainuoja tiek kiek vidutinis butas Lietuvos provincijoje.

 

Apie rožes Andrija gali pasakoti iki vakaro. Be veido kremų, serumų, kūno losjonų, kaukių, rožių vandens, kvepalų, šampūnų, muilų ir balzamų, Tsolakių ūkyje galima įsigyti ir rožių arbatos, rožių šokolado, rožių uogienės, rožių likerio, rožių nektaro, rožių acto ir kitokių rožėmis kvepiančių produktų. Gryno rožių aliejaus šeima parduoda vos kelis gramus, nes jo reikia verslui plėtoti. Perkame rožių vandens ir iš rožių pasaulio išeiname pakvipusios rožėmis. Keliaudami pro Agros kaimą čia galite apsilankyti kasdien, net ir savaitgaliais. 

 

Taip gimsta rožių žvakė / Foto: Kristina Stalnionytė
Taip gimsta rožių žvakė / Foto: Kristina Stalnionytė

Vieno šaukšto saldumynai

 

Vos iškėlę koją iš rožių karalystės atsiduriame priešais rožių džemo stiklainį saldumynų parduotuvėje. Šį džemą Kipre gamina kiekviena save gerbianti šeimininkė. Trodos kalnuose gyvenančiai kiprietei išvirti rožių džemo taip pat svarbu kaip mūsų močiutei išvirti aviečių uogienės. Šio džemo galite drąsiai pirkti lauktuvėms – tai vienas tipiškiausių Kipro produktų.

 

Tame pačiame Agros kaime, vos už kelių namų nuo rožių ūkio įsikūrusio saldumynų fabrikėlio šeimininkė Nika rožių džemą verda savaip, bet recepto neišduoda. Tik užsimena, kad jame daugiau žiedlapių ir mažiau cukraus. Tam tikra prasme, džemo skonis priklauso nuo virėjos. Nika dienas leidžia saldumynų parduotuvėje, o rytus ir vakarus – lakstydama ceche tarp šimtalitrių aliuminių puodų, kurių kiekviename mirksta vis kitoks skanėstas. Vieną puodą pamaišo, kitą nupila, į trečią pamerkia naujų vaisių ar daržovių. Kol gėrybės atsidurs ant stalo, jas reikia ilgai mirkyti sirupe. 

 

Sirupe išmirkyta bergamotės žievelė / Foto: Kristina Stalnionytė
Sirupe išmirkyta bergamotės žievelė / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nika dirba ne viena – lupti, pjaustyti vaisių ir virti cukraus sirupo kasdien suvažiuoja kelios pagalbininkės. Tai, ką moterys pagamina, atsiduria ant Nikos parduotuvėlės lentynų. O šios lūžta nuo įvairovės - galima nusipirkti ne tik vieno šaukšto saldumynais vadinamų sirupe išmirkytų baklažanų, morkų, moliūgų, svarainių, figų, mandarinų, bergamočių, graikinių riešutų, vyšnių, arbūzų, abrikosų, bet ir dar 1001 Kipro saldumyną. Vaisių gabaliukus sirupe Nika ruošia pagal senelės receptą. Anksčiau jais naujuose namuose vaišindavo jaunamartes, o dabar tai populiariausias Kipro desertas, dažnai patiekiamas prie kavos.

 

Fabrikėlyje užmatau soutzioukos - dar vieną mėgstamą Kipro saldumyną. Tai vynuogių sulčių dešra su riešutais arba migdolais. Pagaminti soutzioukos nesunku – tereikia tvirto siūlo, riešutų, vynuogių sulčių ir kantrybės. Suvėrus riešutus ant siūlo jis įmerkiamas į ilgai virtą vynuogių masę, o ištrauktas kabinamas virš puodo. Kitą dieną masė pašildoma, o siūlas merkiamas antrąsyk. Ir taip 5-6 kartus. Po savaitės gatavas saldėsis panašus į ilgą gumbuotą žvakę. Supjaustytas gabaliukais, soutzioukos siūlomas prie kavos, arbatos ar vynuogių degtinės zivanijos.

 

Nika ir soutzioukos / Foto: Kristina Stalnionytė
Nika ir soutzioukos / Foto: Kristina Stalnionytė

Kipras butelyje

 

Ar galima butelyje uždaryti Kiprą? Citrusinių Filfar  likerių gamintojas Demos Aristides įsitikinęs, kad galima. Tuo pasiryžęs įtikinti ir mus. Juk viename butelyje telpa dvi dešimtys kvapnių, saulėje prinokusių apelsinų! O kur dar apelsinmedžių žiedai ir puokštė kitų ingredientų? Demos dideliu raktu atrakina aukštas buvusios vyninės duris, ir patenkame į erdvią degustacijų salę su ilgais stalais ir suolais. Keturių skonių likerius gaminanti Demoso likerinė, įsikūrusi Monagri kaime, garsėja visame Kipre.

 

Prieš pora dešimtmečių nusipirkęs seną vyninę, Demosas pavertė ją miniatiūrine likerių gamykla. Tačiau apelsininio Filfar likerio receptas dar senesnis nei atgaivinta vyninė – jis žinomas jau nuo XIII a. Šio likerio gamybą 1940 m. iš miegų prikėlė Kipre gyvenęs britų armijos karys Takis Philipou, kurio senelė paveldėjo receptą iš savo protėvių, o šie sužinojo iš Kantaros vienuolių. Po II P.K. Takis Famagustoje atidarė Filfar fabrikėlį, bet per 1974 m. karą su turkais jo netekęs pabėgo į Limasolį. Ir vėl viską pradėjo iš pradžių. Demos, nupirkęs iš Takio likerio vardą ir receptą, ėmė gaminti daugiau. Jis išrado dar tris naujus citrusinių likerių receptus - citrinų, mandarinų ir bergamočių. 

 

Demos Aristides Filfar likerinėje / Foto: Kristina Stalnionytė
Demos Aristides Filfar likerinėje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Pasak Demoso, Filfar likerio skonis primena Kiprą pavasarį – žydinčius medžius ir saulėje nokstančius vaisius. Sriūbteliu gurkšnelį iš taurės ir užsimerkiu. Švelnus ir aromatingas gėrimas lyg balzamas nuteka į skrandį. Ilgais žiemos vakarais jauku su oranžine taure pasėdėti prie lango ir prisiminti pavasarį.

 

Demos gamina likerius tik tradiciniu būdu. Tai reiškia, vyninė pilna ąžuolinių statinaičių su cukruje mirkstančiais apelsinais, mandarinais, citrinomis, bergamotėmis. Vienos partijos gamyba trunka keturis - penkis mėnesius. Visas procesas – vis dar rankų darbas. Demos didžiuodamasis vedžioja nuo statinaitės prie statinaitės, o galvoje turbūt mezga kokį naują receptą. Šis užsiėmimas – tai jo hobis ir darbas. 

 

Pasak Demos, Filfar likeris primena Kiprą pavasarį / Foto: Kristina Stalnionytė
Pasak Demos, Filfar likeris primena Kiprą pavasarį / Foto: Kristina Stalnionytė

Karalių gėrimas

 

Kol vaikštinėjame tarp Filfar statinių, už kelių namų Demoso brolis Nikos triūsia savo vyninėje. Čia, Monagri kaime, jis augina Mavro ir Xynisteri veislių vynuoges, iš kurių gamina seniausią pasaulyje rūšinį vyną - Komandariją. Pasakojama, kad XII a. Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis, gerdamas šį vyną Limasolyje per savo vestuves, pramynė jį karalių vynu ir vynų karalium. Nukulniavę iki Nikos vyninės, randame jį plaunantį statines.

 

Nors šį saldų vyną kipriečiai gėrė dar prieš Kristų, Komandarijos vardas išgarsėjo tik tuomet, kai Tamplierių ordinas 1192 m. nusipirko Kiprą iš Ričardo Liūtaširdžio. Riterių administraciniai vienetai saloje ėmė vadintis komandarijomis, o didžiausias jų - La Grande Commanderie - buvo kaip tik ten, kur gamintas šis ypač geras vynas. Komandarijos vynas greit išpopuliarėjo užjūriuose. Mat Tamplieriai pradėjo tiekti jį Europos karalių rūmams, negailėjo ir į Šventąją žemę keliavusiems piligrimams. Pasak Nikos, otomanai užgrobė Kiprą ne dėl ko kito, o dėl Komandarijos. 

 

Kolosi pilis / Foto: Kristina Stalnionytė
Kolosi pilis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nuo 1990 m. pagal įstatymą Komandarija gaminama tik Komandarijos regione. Teises į šį pavadinimą turi 14 ant pietinio Trodo kalno šlaito įsikūrusių kaimų, tarp jų – ir Monagros. Negana to, kad Komandarija spaudžiama tik iš vietinių Xynisteri ir Mavro rūšių vynuogių - vynmedžiai turi būti ne jaunesni nei ketverių metų amžiaus ir augti tarp 350 m. ir 900 m. aukščio. Atėjus derliaus metui, pernokę uogos nuskinamos ir džiovinamos saulėje, kad išgaruotų kuo daugiau vandens. Tik tada jos vežamos į vynines fermentuoti. Po fermentacijos vynas keletą metų brandinamas ąžuolinėse statinėse. Kad būtų stipresnis, įpilama gryno 95 proc. vynuogių spirito. Alkoholio kiekis vyne negali viršyti 22 proc.

 

Visa tai išpasakojęs Nikos grįžta prie darbo, o mes sukame link Limasolio, kur prie Kolosi pilies įsikūręs Kipro vyno muziejus. Čia galima ne tik sužinoti apie Kipro vynus ir vynuogių rūšis, bet ir paragauti bene ypatingiausios Kipro Komandarijos - Commandaria Orchestra, sukurtos išskirtinai vyno muziejui. Ir kas galėtų atspėti, kad Homero laikais žodis orchos reiškė vynmedžių eilę? Taip jau sutapo, o gal specialiai nutiko, kad Muziejaus šeimininkas – Kipro simfoninio orkestro dirigentas Francis Guy. Kaip vadinasi orkestras nesunku atspėti – tai Commandaria Orchestra. Ypatingasis gėrimas sukurtas 5500-osioms Komandarijos metinėms paminėti. Tai tamsus saldus vynas, lygiai toks, kokį gėrė Kolosi pilies riteriai. 

 

Francis Guy Kipro vyno muziejuje / Foto: Kristina Stalnionytė
Francis Guy Kipro vyno muziejuje / Foto: Kristina Stalnionytė

Susipažinkite – Sofi Loren

 

O ką gėrė karalienė Kleopatra? Apie tai papasakoja pusiaukelėje tarp Limasolio ir Larnakos esančiame Skarinou kaime su dviem šimtais asilų gyvenantis Pieris Georgiadis. Didžiuliame jo ūkyje Golden Donkeys Farm be šių gyvūnų dar vaikštinėja vištos, žąsys ir gaidžiai, o sode ir darže noksta įvairios gėrybės. Savo ūkį Pieris pradėjo nuo vienos asilų šeimynos, o dabar asilų jau virš dviejų šimtų. „Greit dauginasi, nežinau kur dėti, reikia plėsti fermą“, - susiėmęs už galvos dejuoja Pieris. Juokiasi. Tai pokštas – jis žino, kur padėti ir asilus, ir pieną.

 

Asilų atžalas Pieris parduoda Kipro ūkininkams, o pieną – visiems, kas tik užsuka jo aplankyti. Šį maistingą gėrimą kasdien vartoja ir pats – pasak Pierio, tai vaistas nuo visų ligų. Karalienė Kleopatra taip jį vertino, kad ne tik gerdavo, bet ir jame maudydavosi. „Asilų Kipre vis mažiau, reikia šią tradiciją atgaivinti“ – rūpinasi Pieris. Negana to, jis visus savo asilus pažįsta ir kreipiasi į juos vardais.

 

Sėdusi ant Sofi Loren nugaros, joju link šulinio, alyvuogių spaudyklės, vyno statinių – čia pilna visokių senovinių rakandų. Sofi Loren švelni, romi, nesiožiuoja. Timpteliu vadžias kairėn, gyvulys klusniai žengia į tą pusę. Stabtelime kiemo viduryje, kur auga seniausias Kipro alyvmedis. Pasak Pierio, medžiui jau pusantro tūkstančio metų. Kamienas toks storas, kad reikia kelių žmonių rankų norint jį apkabinti. Priešais medį restoranas, kuriame Pieris, virdamas kavą, stebi mylimiausią savo gyvulį.

 

Pieris Georgiadis augina du šimtus asilų / Foto: Kristina Stalnionytė
Pieris Georgiadis augina du šimtus asilų / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Restorano šaldikliai pilni asilių pieno. Šviežią pieną Pieris parduoda tik iki pusiaudienio, o kas lieka – sušaldo supilstęs į mažus buteliukus. Rytoj vėl bus šviežio. Pierio sesuo Ktima sukūrė kosmetikos produktų iš asilių pieno liniją - parduotuvėje galima nusipirkti asilių pieno muilo, kūno balzamų, veido serumų, prausiklių. Šis pienas itin maistingas, naudingas odai. Linksmai nuteikia „Kleopatros kremas“, ant kurio etiketės šypsosi trys asilai. Be kosmetikos, galima įsigyti asilių pieno šokolado, saldainių, likerio.

 

Botanikos sodą, daržą, asilus, gaidžius ir vištas – viską Pieris prižiūri pats. „Bazilikai, levandos, raudonėliai..." – sėdėdamas ant Merlin Monro nugaros Pieris vardija pro šalį slenkančius žolynus, kai išjojame pasižvalgyti po jo valdas. Pas Pierį kasdien pilna lankytojų, net sunku suvokti kaip jis spėja visus priimti ir dar tokį ūkį prižiūrėti. „Ruošiuosi įrengti daugiau vietos asilams ir kitiems fermos gyventojams, o svečiams pastatyti viešbutėlį – tokį, kad atvykę pas mane iš tikrųjų pasijustų Kipro kaime“, - sako Pieris.

 

Asilių pienas - tik maža dalis Golden Donkey Farm ūkio produkcijos / Foto: Kristina Stalnionytė
Asilių pienas - tik maža dalis Golden Donkey Farm ūkio produkcijos / Foto: Kristina Stalnionytė