Laumių burtai, fėjų dvaras ir Ašvienių fanai

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Aš iš pasakų šalies, - sakau užsieniečiams, kai paklausia iš kur esu. Juk tik stebuklų šalyje dešimties metrų aukščio kalva – tai aukštas kalnas, o į vidury miško dunksančius akmenis paspoksoti suvažiuoja minios žmonių. Ne šiaip sau – tuos akmenis naktimis velniai nešiojo, gaidžiams pragydus mėtė, kiti atsirado raganai užkeikus auką, trenkus Perkūnui ar kokio magiško susitarimo nesilaikius.

 

Gyvenu aukštų kalnų apsuptyje – išverčiu Aukštaitijos pavadinimą ir priduriu, kad tarp jų mėlynuoja tūkstantis ežerų, laumių ir fėjų viešpatija. Žiūri išplėtę akis, kai porinu, kaip temstant laumės su rūku atplaukia pievų kloniais, plevėsuodamos peršviečiamais šydais, kaip pina kasas šaltiniuose, skalbia drabužius upių seklumose, dūsauja įsisukę į šlamančių beržų viršūnes.

 

Pasakoju, kaip lietuviai supylė šimtus piliakalnių, kurių daugiausia aplink mano miestą. Utenos krašte, Šiaurės Lietuvoje, - bedu pirštu į žemėlapį. Ant tų piliakalnių kunigaikščiai statė pilis, degė laužus, žyniai kūreno aukurus. Šalyje, kur pagoniškas tikėjimas gyvavo ilgiausiai Europoje, dievų vardus dar galima atsekti miestų ir miestelių pavadinimuose. Ne vienas klausytojas taip susižavi pasakojimu, kad netrukus atlekia pažiūrėti, ar tikrai yra tokia vieta.

 

Po Utenos kraštą keliauju dažnai, nes yra į ką pažiūrėti ir kur nuo kasdienių rūpesčių pailsėti. Keliauju neskubėdama, kad saulėlydžio pievoje užklupčiau snaudžiančią pasaką, kad užmynusi neatsargios laumės šydą pajusčiau, kaip išsigandusi sprunka man iš po kojų. Jei neleki, mažame žemės plotelyje gali rasti stebuklų. Jei nori klausyti, išgirsi gražiausių istorijų.

 

Eglė Jovaraitė fėjų dvare / Foto: Kristina Stalnionytė
Eglė Jovaraitė fėjų dvare / Foto: Kristina Stalnionytė

Vyžuonose vyžų nerasi

 

Tingų sekmadienį iš Utenos suku Kupiškio link ir vos už 12 kilometrų aš jau Vyžuonose, pagonių garbinto žalčio Vyžo miestelyje. Medinė jo skulptūra prie kelio matyti iš toli, galva geltonuoja aukščiausiai, apsupta svyrančių beržų. Senąjį Vyžą čia 2000 m. pastatė šio krašto menininkai Henrikas Orakauskas ir Algirdas Indrašius. Nuo to laiko jis jau spėjo pakeisti odą,  bet siela liko ta pati. Tardamas Vyžuonų miestelio pavadinimą nė nesusimąstai, kad jis siejamas ne su vyžomis, o su žalčiu.

 

Žalčio pavidalą turėjusio dievo atvaizdas įamžintas ir Vyžuonų herbe, o iš Šv. Jurgio bažnyčios sienos kyšo akmeninė žalčio galva. Išvydus tokią skulptūrą šalia nukryžiuoto Kristaus nejučia pakyla antakiai. Pravėrusi vartelius einu patyrinėti galvos atidžiau. Bažnyčia čia atsirado dar 1406 m., ji - viena iš pirmųjų LDK. Tuomet Žalčio galva buvo visai kitur - prie Kartuvių kalno, šalia pagoniško aukuro, kuriame degė Amžinoji ugnis. Dievo Vyžo pagerbti žmonės keliaudavo net kelias dešimtis kilometrų, ir ne tuščiomis - atveždavo jam paaukoti žąsų, balandžių, avinų. Dovanas sudegindavo aukure. Kai XVII a. senąją bažnyčią pakeitė naujoji, žaltys persikėlė iš Kartuvių kalno ir atsidūrė Kristaus kairėje. 

 

Vyžuonų žaltys / Foto: Kristina Stalnionytė
Vyžuonų žaltys / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Vyžuonos anuomet buvo svarbi Lietuvos vietovė. Šv. Jurgio bažnyčioje 1604 m. vyko Mikalojaus Radvilos Perkūno laidotuvės, vėliau čia poilsio atgulė Vilniaus vaivada ir LDK didysis etmonas Kristupas Radvila, dar vėliau - Mikalojus Radvila ir daugiau Radvilų didikų. Tačiau XVII a. Lietuvoje valdžią perėmus katalikams, reformatų Radvilų ramybei užtikrinti prireikė storesnių sienų. Todėl 1666 m. didikų palaikai pervežti į giminės mauzoliejų Kėdainiuose.

 

Kažkur skaičiau apie prabangias LDK etmono laidotuves. Net keturių mėnesių reikėjo joms suruošti – sukviesti iš užsienio garbingus svečius, pasirūpinti įkapėmis ir įvairiausiomis smulkmenomis. Atsisėdusi ant laiptelių prie raudonų begonijų mėginu įsivaizduoti, kaip aplink bažnyčią susirinko minios Biržų krašto totorių, Slucko kunigaikštystės kazokų, atžygiavo uniformuota vokiečių dragūnų kuopa, atjojo būrys išdidžių rūmų husarų ir atkaukšėjo tūkstančiai išpuoštų žirgų. Kaip atrodė aksomu apmuštas karstas su didelėmis sidabro vinimis. Velionio Etmono kojūgalyje rikiavosi Radvilų herbai, šonuose – po tris liūtų galvas su žiedais nasruose, nuo kurių kabėjo auksakalių nukalti trofėjai. Štai tokie dalykai dėjosi Vyžuonose vos prieš tris su puse amžiaus.

 

Šventos upės sakmės

 

Nuo laiptelių pakelia būrelis bičių, sulėkusių paragauti nektaro iš Šv. Jurgio gėlių darželio. Nuvyta keliauju žalčio pėdsakais prie Vyžuonos upės - dievas įsikūnijęs ir jos pavadinime. (O gal atvirkščiai – upė įsikūnijusi ir miestelio, ir žalčio varduose?) Vyžuonos krante užkopusi į Rašytojų kalnelį pasižvalgau į tolius kartu su dviem menininko Henriko Orakausko skulptūromis. Viena jų vaizduoja Vyžuonų krašto rašytoją Bronių Radzevičių, kita - poetą Antaną Masionį. Anksti išėjusius į amžinybę literatus skulptorius 2000 m. prikėlė medyje, kad jie ir toliau grožėtųsi saulėtekiais ir saulėlydžiais virš gimtųjų laukų. Jų ramybę saugo atokiau atsitraukęs Angelas.

 

Henriko Orakausko skulptūra Rašytojų kalnelyje / Foto: Kristina Stalnionytė
Henriko Orakausko skulptūra Rašytojų kalnelyje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Netoli nuo miestelio Vyžuona įteka į Šventąją, kurią aukštaičiai laikė šventa. Ne veltui - ši upė viena švariausių šalyje ir vandeninga visus metus, nes pasipildo iš ežerų ir šaltinių. O jau salų salelių - daugiau nei bet kurioje kitoje Lietuvos upėje. Gausu ir seklumų – turbūt ir laumių vakarais netrūksta. Gerai, kad be muilo skalbia, manau sau, skaičiuodama Šventosios vingius nuo Lygamiškio piliakalnio. Vienas, du... Kas randa jų septynis – bus laimingas. Taip byloja legendos.

 

Septynių vingių nesuskaičiuoju - upę užstoja krūmai. Tačiau iš viršaus puikiai matau valtį, kuria laumė plaukiojo Šventojoje. Dviejų su puse metrų ilgio, beveik dviejų pločio, metro aukščio. Net prie piliakalnio su ta valtim buvo prisiyrusi. Kai palikusi transportą papėdėje laumė užlipo pasižvalgyti nuo kalno, užgiedojo gaidžiai. Laumė spruko, o valtis prasmego. Iš gryno aukso nulietą valtį daug vyrų bandė atkasti. Kasė naktimis, laumėms trukdant, bet gaidžiams užgiedojus žūdavo. Kartą dviems jaunuoliams pasisekė, tačiau išvydę aukso spindesį susiginčijo, kuris tą lobį pasiims. Tuomet užgiedojo gaidys, ir valtis akmeniu pavirto. Taip ir guli Laumės valtis prie I tūkstantmečiu datuojamo Lygamiškio piliakalnio. 

 

Laumės valtis / Foto: Kristina Stalnionytė
Laumės valtis / Foto: Kristina Stalnionytė

Kur žynys kūreno aukurą

 

Netoli nuo Lygamiškio piliakalnio, vos du šimtai metrų nuo Šventosios kranto, iš žemės sunkiasi Krokulės šaltinis. Turbūt ta pati laumė, plaukiojusi aukso valtimi, jame kasas šukavo. Žingsniuodama iš automobilių stovėjimo aikštelės link šaltinio sutinku vyrų ir moterų, nešinų kibirais, penkialitriais buteliais, gertuvėm. Stebuklingo vandens pasisemti žmonės važiuoja net keliolika kilometrų - sako, jis gydo ligas ir skanus atsigerti.

 

Paragauti to stebuklo leidžiuosi prie apvalaus akmeninio baseinėlio. Jis kas sekundę pasipildo septyniais litrais tyro vandens, kurio temperatūra žiemą ir vasarą laikosi apie 7-9 laipsnius. Nusikabinu puodelį nuo stovo ir pakišu prie angos baseinėlio šone, pro kurią išteka stebuklo perteklius. Nuryju gurkšnį, o per tą laiką septyni litrai iš Krokulės nuteka akmenine vaga į miškelį. Dar gurkšnis – dar septyni litrai... Ir taip jau kelis amžius. Manoma, kad šaltinio pavadinimas kilęs nuo žodžio kriokti, tačiau jokio kriokimo negirdžiu: ošia miškas, čiulba paukščiai, šnekučiuojasi į eilutę sustoję vandens sėmėjai.

 

Krokulės šaltinis / Foto: Kristina Stalnionytė
Krokulės šaltinis / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Senovėje prie Krokulės šaltinio augo galingas ąžuolas, po kuriuo gyveno žynys ir kūreno aukurą. Nuo XIX amžiaus čia stovi Šv. Jėzaus Širdies koplyčia. Joje įkurdinta menininko Valentino Šimonėlio skulptūra, 2007 m. pakeitusi ankstesnę Šv. Jėzaus Širdies statulą. Originali statula, prarymojusi koplyčioje šimtą metų ir pergyvenusi du pasaulinius karus, 2003 m. buvo pavogta ir sudeginta. Gal sutapimas, o gal lemtis – padegėjas netrukus žuvo. Ši vieta laikoma šventa - pasak legendos, vieną rytą piemenys prie šaltinio pamatė spindulių apsuptą Kristų.

 

Tirpstančio ledyno išdaigos

 

Atsigėrusi iš šaltinio riedu toliau keliu, vedančiu pro abiejose Šventosios pusėse įsikūrusius Užpalius. Nuo Vyžuonų iki Užpalių – vos keli kilometrai. „Mano namai už palių“ – sakydavo šios vietos gyventojai. Tai reiškė – „už pelkių“, nes miestelis kadaise buvo pelkių apsuptas. Jis tokio paties amžiaus kaip ir Utena – abu pirmąkart paminėti 1261 metais. Užpalius kelis kartus suniokojus gaisrams, miestelėnai įtaisė paminklą gaisrininkų globėjui Šv. Florijonui. Nuo to laiko gaisrai liovėsi. Kad Šv. Florijonas nepamirštų savo pareigų, užpaliečiai kasmet jas primena, švęsdami gaisrininkų šventę.  

 

Pro Šv. Florijoną prašvilpiu su vėju – kol saulė aukštai, reikia išsimaudyti Šventojoje. Traukiu už miestelio, Šeimyniškių link, kur upės vingis arti kelio. Čia sustabdo keista vietovės nuoroda. „Konglomeratas“ - kaip manote, kas tai? Prie šio ženklo turbūt daugelis pakraipo galvą, patraukioja pečius. Žodis vaizduotėje nupiešia kažką gremėzdiško ir neaiškaus.

 

Smalsumas nugali, ir vietoje Šventosios suku ten, kur rodo ženklas. Tikrai – už posūkio randu aikštelę ir neaiškų darinį, apjuostą apžvalgos taku, kad būtų galima apžiūrėti iš visų pusių. O rato viduryje, stataus skardžio papėdėje, tarsi iš dangaus nukritę kelios tamsios, šiurkščios, išsikraipiusios uolos - lyg akmenys, lyg sulipdyti žvyro sluoksniai.

 

Konglomeratas / Foto: Kristina Stalnionytė
Konglomeratas / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Laipteliais kylu ant atodangos, kad iš viršaus pažvegčiau į retą geologinį objektą. Lentelė prie jo pasakoja, kad konglomeratą sukūrė tirpstantis ledynas. Tirpsmo vandenų suneštas smėlis, žvirgždas ir rieduliai tvirtai sulipo dėl požemyje vykstančių hidrocheminių procesų. Ilgai žvyro karjere tūnojusį darinį iš požemio išlaisvino ekskavatoriai. Dėl šios įžymybės karjeras buvo uždarytas, o retenybė nuvalyta ir apjuosta taku. 

 

Trys fėjos žirgų dvare

 

Kol apeinu konglomeratą, saulė pasislepia už debesies. Maudynės nebevilioja – geriau valandėlę praleisti Užpaliuose. Bet valandėlė virsta pusdieniu, užsukus į ūkininkės Viktorijos Jovarienės namus. Ši moteris – gyva Užpalių legenda, o dukros – tikrų tikriausios fėjos, kitaip nepavadinsi. Baigę žemės ūkio mokslus, grįžo į gimtinę. Trijų moterų sukurti namai-muziejus verčia iš koto ir daug mačiusius. Viena aišku – po šiuo stogu gyvena svajonė, darbas, meilė, aistra, polėkis ir užsispyrimas.

 

Viktorija sukiojasi kieme, apsuptą žirgų. Ūkininkė jų turi dvidešimt, tačiau tai – tik pomėgis, ne verslas. Verslas – tai javai ir karvės, kurių ūkyje per penkiasdešimt, o žirgai – viso gyvenimo meilės istorija. Greit aštuoniasdešimties sulauksiančios Viktorijos namuose žirgo atvaizdą rasi visur, kur pažvelgsi – šie gyvūnai išpiešti ant langinių ir indų, išsiuvinėti ant staltiesių, lovatiesių, drabužių, išdrožinėti kėdžių atlošuose. Nuo palangių žiūri žirgeliai – suvenyrai. Meilė žirgams, plykstelėjusi ankstyvoje vaikystėje, tęsiasi visą gyvenimą. 

 

Naujausias būsimo žirgų muziejaus eksponatas/ Foto: Kristina Stalnionytė
Naujausias būsimo žirgų muziejaus eksponatas/ Foto: Kristina Stalnionytė

 

1966 m. Viktorija buvo pirmoji moteris, dalyvavusi žirgų su kinkiniais lenktynėse Sartuose. Per daugiau kaip tris dešimtmečius sporto ji pelnė daug apdovanojimų ir medalių, pati organizavo varžybas. Dabar moko jodinėti žirgų mylėtojus, o pati neretai sėda į karietas. Jovarienės sukaupta arklių pakinktų, balnų, vežimų ir karietų ekspozicija vos telpa klėtyje, svirne ir kituose ūkio pastatuose. Visos kertės pilnos senovinių rogių, bričkelių, vežimų ratų, asagų, pakinktų. Antras žirgų muziejus, ne kitaip. Daug vietos užima ir senosios buities rakandai.

 

Po Viktorijos surinktą kolekciją tarsi per mišką vedžioja dukra Eglė. Ji kasmet rugpjūčio 4 d. sodyboje rengia naktigonę, kurią Viktorija ėmė organizuoti dar prieš keturiasdešimt metų, o rugpjūčio 15 d. - didžiausią metų renginį - žolines. Tą dieną galima sudalyvauti konkūrų varžybose ir kitokiose pramogose su žirgais. Žirgų mylėtojus jungia moterų įkurtas “Ašvienių fanų” klubas, o apie renginius galima sužinoti šio klubo facebook paskyroje “Ašvienių fanai”.

 

“Dvyniai Ašvieniai – tai žirgai, traukiantys per dangų Saulės vežimą” – sako Eglė, kai sėdu su moterimis prie medinio drožinėto stalo. Iš puodelių su arkliukais geriame arbatą, ragaujame Viktorijos pagal senovinį receptą keptų sausainių. Dukros Eglė ir Neringa padeda rūpintis ekologiniu ūkiu, galvijais, javų laukais, etnografine sodyba ir žirgynu. Turi moterys ir samdomų darbininkų. „Žirgai – tik pomėgis“, pakartoja Eglė motinos žodžius, tačiau apsilankius Jovarų sodyboje taip neatrodo.

 

Jovarų sodyboje netrūksta nei žirgų, nei eksponatų būsimam muziejui / Foto: Kristina Stalnionytė
Jovarų sodyboje netrūksta nei žirgų, nei eksponatų būsimam muziejui / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Dar didesnis netikėtumas laukia išgėrus arbatėlės. „Važiuojam į mūsų kamenyčią“ – sako Eglė. Kamenyčia tai kamenyčia, bet kas galėtų pamanyti, kad šiuo vardu moterys vadina Užpalių dvarą. Dvaras kadaise buvo Viktorijos svajonė, o perkopus septyniasdešimt tapo realybe. Kam jo reikia? Ogi įkurti žirgininkystės muziejų ir daiktus iš sodybos perkelti į jį. Prieš keletą metų įsigiję dvarą moterys iš karto ėmė jį restauruoti. Tai paveldo objektas, todėl susidūrė su daugybe reikalavimų, tačiau moterų jie neatbaidė. Naujam gyvenimui iš griuvėsių prikeltame dvare bus žirgų muziejus, arklidė ir karietinė, vyks edukacinės programos, bus ir pečius duonelei išsikepti.

 

Užpalių dvaras XVIII a. antroje pusėje priklausė etmonui Mykoliui Oginskiui, o po 1831 m. sukilimo atiteko carinės Rusijos iždui. Jo ansamblyje be pagrindinio pastato išlikę dar trys – malūnas, oficina ir bravoras. Viktorija su dukromis čia jau įrengė tarpukario laikų muziejinį kambarį, Lietuvos Tūkstantmečio proga surinko austų rankšluosčių kolekciją. „Vos paskelbus apie tūkstančio abrūsų idėją žmonės pradėjo nešti juos glėbiais, tad skaičius greit viršijo tūkstantį“. Abrūsų ekspozicija užima nemažą dalį dvaro vidaus erdvių.

 

Tūkstantmečio abrūsai Užpalių dvare / Foto: Kristina Stalnionytė
Tūkstantmečio abrūsai Užpalių dvare / Foto: Kristina Stalnionytė

Ežerų kraštas

 

Saulė leidžiasi, kai Alaušo pakraščiu suku atgal į Uteną. Iš šio ežero, kurio veidrodinį paviršių šiaušia seliavos ir lydekos, išteka Šventosios intakas Alauša. O pati Šventoji Utenos rajonu teka apie 30 kilometrų, kas kilometrą nusileisdama po pusę metro – plaukti baidarėmis pats tas: jei neskubi, gali ir neirkluoti, kol galų gale atsidursi Neryje. Užtruks kelias dienas, bet užtat koks poilsis ir koks smagumas! Atodangos, pušynai, smėlėti paplūdimėliai, oras sakais pakvipęs. Tai didžiausias ir turbūt vaizdingiausias Neries intakas.

 

Poilsiavietėje stabteliu nusimaudyti. Dviem salomis pasipuošusio Alaušo gylis siekia 42 m, o nuo vieno ežero galo iki kito - penki kilometrai. Didelė mėlyna akis. Tokių akių, didesnių ir mažesnių, Utenos rajone net 186. Dviejų kilometrų pločio Alaušo dugnas duobėtas, bet smėlėti atabradai švelnučiai, įbridus sunku prisiversti išlipti į krantą. O vandens skaidrumas! Vasarą matomumas po vandeniu siekia apie šešis metrus, todėl Alaušas patinka nardytojams. Nenorėdama lipu į krantą, sėdu į automobilį ir saulei leidžiantis pasiekiu Uteną iš kitos pusės.

 

Vaizdas nuo Lygamiškio piliakalnio / Foto: Kristina Stalnionytė
Vaizdas nuo Lygamiškio piliakalnio / Foto: Kristina Stalnionytė