Kubos slėnio pasaka, kur laikas plaukia ant debesies

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Labiausiai į vakarus esanti Kubos provincija Pinar del Rijus, kurioje išauginamas geriausias pasaulyje tabakas, dažnai vadinama gražiausiu, žaliausiu ir egzotiškiausiu salos kampeliu. Vinjaleso slėnio kraštovaizdis driekiasi į tolį banguodamas tabako laukais, į kuriuos pažvelgus atrodo, lyg vėjas bėgiotų dramblio ausies dydžio lapais, paeiliui mindydamas vieną, kitą, trečią, o pasispyręs šoktelėtų ant kalvų, vadinamų mogotais. Šiame saulėtame kampelyje jauti, kaip laikas tyliai plaukia ant debesies, per pūkinius kraštus stebėdamas nokstantį Kubos auksą, uosdamas dangun kylantį jo aromatą.

 

 

Pritardamos tabako šnaresiui Vinjaleso slėnyje šiurena cukranendrės, o mažesniuose sklypuose tarp apvalių maždaug 400 m aukščio kalvų tarpsta begalė matytų ir nematytų daržovių. Kubiečiai įsitikinę, kad jokioje kitoje saloje nėra tokios augalų įvairovės. Nuo mogotų čiurlena upeliai, krinta kriokliai arba kiaurai pro juos teka požeminės upės. Pastarųjų nemažai, nes Vinjaleso slėniu nusidriekusius Organoso (Vargonų) kalnus vagoja didžiausia urvų sistema visuose Antiluose. 

 

Piešiniai, fosilijos ir muzikantai

 

Prie Indėno urvo pasitinka išsišiepęs skrybėliuotis su gitara, savo išvaizda niekuo nesiskiriantis nuo laukuose triūsiančių tabako rinkėjų. Turbūt išvydęs pulką atvykėlių žaibo greitumu užsivilko išeiginius marškinius, čiupo į tabako kotą atremtą gitarą ir atliuoksėjo prie urvo angos parodyti, ką moka. Pesas dzingteli į gitaros dėklą, skrybėliuotis dar plačiau išsišiepia, o dainelė pasišokinėdama nutralialiuoja tabako viršūnėlėmis debesų link.

 

Vinjaleso slėnis, tabako namelis ir mogotai tolumoje
Vinjaleso slėnis, tabako namelis ir mogotai tolumoje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Urvas veda žemyn, užtildydamas skrybėliuočio dainą, šviesa nublanksta, virsdama vos įžiūrimu vandens atsispindžiu požeminėje San Visentės upėje. Su keliais bendrakeleiviais sulipę į valtį iriamės išilgai trijų šimtų metrų ilgio urvo, stengdamiesi prieblandoje neužkliudyti virš galvos kabančių stalaktitų ir iš vandens kyšančių stalagmitų. Garsiau ištarus žodį, jis bemat atsimuša į sienas ir aidu grįžta į ausis. 

 

Vos penkis kilometrus nuo Vinjaleso miestelio nutolusiame Indėno urve, pro kurį teka dvi požeminės upės, yra čiabuvių paliktų sienų piešinių. Buvo rasta ir įkapių, kaulų bei įrankių, bet šie jau seniai nukeliavo į šalies muziejus. Jei turite archeologo gyslelę, tarp banguojančių tabako laukų galite apžiūrėti daugiau nei pusę šimto archeologinių vietų. Dalis jų siejama su prieškolumbinėmis kultūromis, o kita dalis – su kolonijiniu laikotarpiu pabėgusių vergų slėptuvėmis. 

 

Leidžiamės į Indėno urvą Vinjalėse
Leidžiamės į Indėno urvą / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kitame urvo gale išlindus į užutekį, akyse sumirga spalvoti marškinėliai ir cigarų dėklai su Che Guevaros atvaizdu, sėklų karoliai, apyrankės ir auskarai, o liaudiškų muzikos instrumentų tiek, kad pakaktų aprūpinti bent pusšimtį folkloro grupių. Neįmanoma prasprūsti pro suvenyrų pardavėjų rankas. Perku muzikinį raktą ritmui mušti – du iš kieto medžio išdrožtus ir vienas į kitą įkišamus pagaliukus su skylute šone, kuriuos reikia daužyti vieną į kitą, delnu uždengus skylutę. Jei jau pradėti muzikuoti, tai nuo pagrindinio daikto. 

 

 

Pasirodo ir indėnų – trinkteli būgnais, net žemė sudreba po kojomis. Mano instrumentas įsigytas kaip tik vietoje ir laiku: galiu pritarti, kol trypia trankų šokį. Tokių urvų su atrakcijomis ar be jų provincijoje yra ir daugiau. Netoliese žioji Chose Migelio urvas ir vienas didžiausių Lotynų Amerikoje Šv. Tomo urvas. Juose, kaip ir Indėno urve, yra čiabuvių piešinių ir gyvena keistų, tamsą pamėgusių gyvių. Ne vaiduoklių ir ne dinozaurų, nors prieš milijonus metų pastarųjų čia tikrai būta. Šiandien uolų plyšiuose plaukioja į krevetes bei miniatiūrines nereges žuvis panašūs padarai. 

 

Tabako namelis Vinjaleso slėnyje
Tabako namelis ir nokstantys tabako lapai Vinjaleso slėnyje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Jei saulės atokaitoje uosdama svyrančius bugenvilijų žiedus vaizduotėje persikelčiau į Juros periodą, išvysčiau, jog stoviu jūros dugne, o aplink mane spiečiais plaukioja amonitai ir belemnitai. Šiandien urvuose gausiai randama šių pirmuonių fosilijų. Pasistūmusi laike arčiau dabarties, atsidurčiau milžiniškoje deltoje su pažliugusiomis pievomis. Dar 150 milijonų metų pirmyn, ir aš jau mindau fosilijas, užklotas derlingu žemės sluoksniu, mušdama kubietiškos dainelės ritmą ką tik įsigytu raktu. 

 

Ššššš! Nameliuose miega lapai

 

Į Vinjaleso slėnį XVII a. pabaigoje atsikraustę pirmieji tabako augintojai net patys nustebo, kokios kokybės užderėjo derlius. Žalią Pinar del Rijaus provinciją su kyšančiais miškingais kalniukais jie vadino Naujaisiais Filipinais. Netrukus kiek akys užmato tarp kalvų nusidriekė geriausios Kubos tabako plantacijos, iki šiol garsėjančios plačiais, plonais, atokaitos ir drėgmės išlepintais lapais, tinkamais aukščiausios kokybės cigarams sukti. 

 

Tabako lapai miega tol, kol ugnelė juos pažadina
Tabako lapai miega tol, kol ugnelė juos pažadina / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Tabako lapai Kuboje kaip ir anksčiau skinami rankomis. Važiuojant keliu pro Vinjaleso slėnį matyti daug laukuose triūsiančių rinkėjų – vieni skina, kiti pintais krepšiais neša derlių į tabako namelius. Skinami tik sunokę, šiek tiek pageltę lapai, o žali paliekami toliau bręsti. Padžiauti ant ilgų karčių po palmių stogais, tabako lapai iš lėto sukrinta ir susiraukšlėja, supanašėja į drėgnus tamprius skudurus. Lyg paskutinį kvėpsmą išleidę švelnų aromatą, apgaubia namelius, rinkėjus ir visą Vinjaleso slėnį kvepiančiu debesėliu. 

 

Tabako lapų rinkėjas Vinjaleso slėnyje
Tabako lapų rinkėjas Vinjaleso slėnyje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kolonijos laikais tabako meistrai išdžiūvusius lapus sumaldavo į brangius miltelius ir supildavo į auksines tabokines, kurios galiausiai atsidurdavo Europos karalių kišenėse arba ant brangakmeniais papuoštų stalelių. Tuomet tai buvo itin prabangi prekė ir ypač vertinama dovana. Tabaku buvo net papirkinėjama ir siekiama malonės.

 

Kubiečiai sako, kad tabakas nemiršta – jis tik tingiai užmiega džiovinimo nameliuose. Į cigarą lyg į kokį sarkofagą įvyniota tabako dvasia snaudžia tol, kol ugnelė ją pažadina, paleisdama dūmu į platųjį pasaulį. Tokių tabako žadintojų Kuboje pilna - jie ir jos, vilkėdami įspūdingus apdarus, laukia miestų gatvėse su cigarais dantyse, kol turistai nufotografuos už pesą.

 

Pozuotojai miesto gatvėje tikisi uždirbti iš praeivių
Pozuotojai su cigarais gatvėse tikisi uždirbti iš praeivių / Foto: Kristina Stalnionytė

Trokštama profesija

 

Kuboje per metus rankomis susukama 260 milijonų cigarų, iš kurių daugiau nei trečdalis eksportuojama, o kiti surūkomi šalyje. Cigarus suka 40 tūkstančių torsedorais vadinamų meistrų, daugiau nei pusė jų – moterys. Čia įprasta, kad cigarų parduotuvės pardavėjai yra ar anksčiau buvo jų sukėjai. Gali būti, kad užrakinę parduotuvės duris jie skuba ne namo, o į cigarų fabriką. „Aš – torsedoras“ – išdidžiai sako šį darbą atliekantis žmogus. Tam reikia daug įgūdžių ir supratimo. 

 

Torsedoras vynioja cigarą
Torsedoras vynioja cigarą / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kuboje iš viso yra keturi tabako regionai - pasirodo, tik kai kurios šalies pievos tinka šiai kultūrai auginti, o dar mažiau pievų tinka tabakui, iš kurio sukami išskirtiniai cigarai. Geriausiu Kuboje laikomas Vinjaleso pievose plytintis Vuelta Abajo tabako regionas. Jo žemėje puikiai dera visokių rūšių tabakas. Šiame regione yra dar mažesnis žemės gabaliukas Vegas Finas de Primera, kurio lapai vieninteliai tinka Havanos cigarams. Griežtai skirstomi ir kitur augančio tabako lapai, naudojami kitų pavadinimų rūšiniams cigarams sukti.

 

Maisto pardavėjas veža pietus Vinjaleso slėnyje dirbantiems tabako skynėjams
Maisto pardavėjas veža pietus Vinjaleso slėnyje dirbantiems tabako skynėjams / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Anksčiau į tabako fabrikus neįleisdavo nei turistų, nei svečių, nes cigarų gamintojai griežčiau saugojo savo paslaptis. Apie cigarų verslą sklandydavo tik gandai - vieni juos kurdavo, kiti pagražindavo, kol tikros ir išgalvotos istorijos virsdavo legendomis. Tėvai perduodavo tabako auginimo ir cigarų vyniojimo paslaptis sūnums, šie – savo sūnums. Dabar kai kuriuos cigarų fabrikus galima aplankyti. Dalis jų priima tik grupėmis atvykstančius lankytojus, kitur galima užsukti ir vienam.

 

Moteris džiovina tabako sėklas
Moteris džiovina tabako sėklas / Foto: Kristina Stalnionytė

Milžino paveikslas uoloje

 

Be įvairių rūšių tabako, į UNESCO įtrauktame Vinjaleso slėnyje veši galybė endeminių augalų. Geriausiai matomi - ant mogotų įsitaisę retos rūšies krokodiliniai ąžuolai, nykštukinės palmės bei keistokos išvaizdos kamštinės palmės mėsingais lapais ir geltonais, kukurūzų burbuoles primenančiais žiedais. Pastarosios slėnyje žaliuoja jau daugiau nei šimtą milijonų metų, tad gerai paieškoję tikriausiai rastume jų fosilijų. Ne vienas, paieškojęs savo namuose ant palangės, rastų jų pusbrolių – vazonuose auginamų cikų. 

 

Taip atrodo kubiečių namai
Taip atrodo kubiečių namai / Foto: Kristina Stalnionytė

  

O kas, be tabako rinkėjų, slėnyje gyvena? Dieną tarp spalvotų žiedų skraido paukšteliais musėmis vadinami mažiausi pasaulyje kolibriai. Jie – lūpų dažų tūtelės dydžio. Patykojus prieblandoje galima pamatyti du gramus sveriantį šikšnosparnį, kurio ištiesti sparnai vos platesni už kompiuterio klavišą. Įdėjus tokį į arbatinį šaukštelį, dar liktų vietos. Šešėlyje tūnoti patinka ir dvigubai už miniatiūrinius šikšnosparnius mažesniems nykštukiniams skorpionams. Ju šaukštelyje tilptų net keli. Gera žinia – Kuboje nėra žmogui nuodingų gyvių.

 

Priešistorės siena
Priešistorės siena / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nei kolibrio, nei šikšnosparnio neįžiūriu, tačiau ant vieno iš mogotų išvystu dar keistesnį reginį - lyg milžino nutapytą 120 m aukščio ir 160 m pločio spalvotą piešinį. Priešistorės siena vadinamas darbas matyti net už kelių kilometrų. Jį sukūrė Kubos mokslų akademijos vyriausiasis kartografas Leovigildo Gonzalezas Morillo su keturiasdešimčia studentų. Kaip piešėjai užsikabarojo į tokias aukštumas ir sveiki nulipo, sunku pasakyti. Užtat 12 žmogaus evoliucijos etapų vaizduojantis paveikslas išėjo įspūdingas - stačios uolos sienoje įamžinti priešistorės moliuskai, žinduoliai ir slėnyje gyvenę čiabuviai. 

 

Suremontuotas senovinis automobilis Vinjaleso gatvėje
Suremontuotas senovinis automobilis Vinjaleso gatvėje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Po Vinjaleso slėnį pakeliauti galima ne tik išsinuomotu automobiliu ar turistiniu autobusu – daugelį vietų iš miestelio galima pasiekti ir vaikštant takais ar net jojant raitomis. Takais ir keliukais į tabako laukus ir iš jų žingsniuoja dalis darbininkų. Kiti atrieda susigrūdę į prieštvaninį automobilį arba autobusiuką. O kur gauti arklį? Kuboje tai įprastas transportas – jį gali pasiūlyti nemaža dalis kaimuose gyvenančių žmonių. Ir, žinoma, turizmo firmos. Pasivaikščioję saulėlydžio nuauksintais Vinjaleso slėnio laukais ar nuo arklio nugaros pasižvalgę, kaip skrybėlėti tabakerai renka ir džiauna tabako lapus, ilgam įsileisite Kubą į širdį. 

 

Automobilių meistrai auksarankiai viename iš Vinjaleso kiemų
Automobilių meistrai auksarankiai viename iš Vinjaleso kiemų / Foto: Kristina Stalnionytė

Trys svarbūs dalykai Kuboje

 

Jei keliausite į Kubą, jums reikės turisto kortelės. Ją parsisiųsti galima iš Kubos ambasados Helsinkyje arba nusipirkti keliones į Kubą parduodančiose agentūrose bei kai kuriuose tiesiogiai į Kubą skraidinančių oro linijų lėktuvuose (ne visuose, reikia teirautis oro linijų). Kortelės kaina priklauso nuo to, kur pirksite.

 

Kuboje galioja dvi valiutos. CUP – tai Kubos pesas, skirtas kubiečiams, ir CUC – tai Kubos konvertuojamasis pesas, skirtas turistams. 1 Euras apytiksliai lygus 1,15 CUC, o 1 CUC lygus 25 CUP. Pinigus geriausia keisti valiutos keitimo taškuose Cadeca, banke arba viešbučiuose. Tam reikalingas pasas. Gatvėje pinigų geriau nekeisti, nes abiejų valiutų banknotai panašūs, lengva susipainioti. O jei jau susipainiosite, tai iš jūsų pinigų sumos liks 25 kartus mažiau.

 

Tam, kad galėtumėte Kuboje prisijungti prie interneto, jums reikės interneto kortelės su prisijungimo kodu. Tokios kortelės parduodamos Etecsa taškuose ir viešbučiuose. 1 CUC kainuojanti kortelė suteikia valandą interneto laiko. Pasinaudojus internetu reikia jį atjungti telefone ar kompiuteryje, nes kitaip tarifas toliau tiksės. Tos pačios kortelės kodais galima naudotis visoje šalyje ir prisijungti pakartotinai, kol baigsis laikas. Tada reikės kitos kortelės su nauju kodu.

 

Kristinos Stalnionytės knyga Šuarų žemė - pirkti
Kristinos Stalnionytės knyga Kelias į Santjago de Kompostelą - pirkti
Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga Peru spalvos - pirkti


Kristina Stalnionytė - meno kūrėja - paramos gavėjo identifikacinis kodas 71000181