Dunojaus delta: liulantys nendrynai, apsemti miškai ir varlių koncertai

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Vandenyje atsispindi blyški saulė, mirga lietaus ratilai. Tyliai ūžiant varikliui, laivelis skinasi kelią siaurais kanalais jūros link. Nukorusi kojas, rymau ant turėklo priekyje, žvilgsniu mėgindama prasiskverbti iki dugno. Ant veido krinta lietaus lašai, drėgnas ir minkštas oras kutena skruostus. Patekusi į gervių klyksmo pripildytą nendrynų labirintą, vargiai galiu patikėti, kad esu Drakulos šalyje.

 

Dunojumi plaukia debesys / Foto: Kristina Stalnionytė
Dunojumi plaukia debesys / Foto: Kristina Stalnionytė

Kanalų raizgalynė

 

Rumunijos rytuose į Juodąją jūrą įtekėdamas Dunojus suformuoja trečiąją didžiausią Europos deltą. Ji įtraukta į UNESCO gamtos paveldo objektų sąrašą. Tai tikrų tikriausia užžėlusių kanalų raizgalynė, kuriuos vieną nuo kito skiria dumblingos seklumos ir miškais apaugusios salelės. Pastarųjų krantuose sūpuojasi laiveliai ir valtys, tarp medžių šmėžuoja sodų apsupti namukai, stovyklavietėse stovi palapinės. Žvejai, užmetę meškeres, laukia laimikio ir moja laivui priartėjus.

 

Deltos kanalais visomis kryptimis plaukioja baržos, kateriai ir valtys, gabenantys gamtos mylėtojus ir turistus. Norint čia patekti pirmiausia reikia pasiekti beveik už 300 km į Rytus nuo Bukarešto esantį Tulcos miestą, kurį rumunai vadina deltos vartais. Tulcos uoste rikiuojasi dešimtys laivelių, galinčių paplukdyti po deltą įvairiais maršrutais. Populiariausi – trijų ar keturių dienų kruizai, tačiau gamtininkai ir paukščių stebėtojai gali praleisti deltoje net dešimt dienų.

 

Iš Tulcos mus išplukdęs kapitono Vasilijaus laivelis „Lolita“ talpina penkiolika žmonių, bet mūsų tik septynetas. Patogiai įsitaisę kur kam patinka, vos atitolę nuo prieplaukos susmeigėme akis į krantus. Jau pora valandų kiekvienas mintimis klajojame savo pasauliuose, protarpiais šūktelėdami draugams pažvelgti čia ar ten, kur krūmuose, medžiuose ar nendryne netikėtai pasirodo būrelis paukščių. Kartkartėmis priekyje išnyra kateris ar valtis. Tuomet kanalas subanguoja, laivelis ima šokčioti, ir vėl ramu.

 

Į Dunojaus delta atvyksta ornitologų, mokslininkų ir turistų / Foto: Kristina Stalnionytė
Į deltą atvyksta ornitologų, mokslininkų ir turistų / Foto: Kristina Stalnionytė

Į deltą plūsta paukščių stebėtojai

 

Už Dunojaus deltą Europoje didesnės tik Volgos ir Kazanės deltos. Vienintelėje pasaulio biosferos rezervatu paskelbtoje deltoje, užimančioje 2,5 proc. Rumunijos teritorijos (580 hektarų), suskaičiuota net 30 ekosistemų. Keliauti po rezervatui priklausančią dalį reikia leidimų, kuriais pasirūpina kruizus parduodančios kelionių agentūros.

 

Pavasarį ir rudenį prie Dunojaus žiočių plūsta paukščių stebėtojai, nes čia suskrenda milijonai migruojančių paukščių, daugiausia ančių, baltųjų gandrų. Virš deltos visus metus plasnoja būriai baltųjų ir Dalmatijos pelikanų, salelėse įsikūrę daugiau nei pusė Europos mažųjų kormoranų. Be jų, galima išvysti ibių, baltųjų gervių, juodųjų gandrų, tulžių, erelių, fazanų, kukučių, šaukščiasnapių.

 

Plaukiant kanalais akį traukia ant bangelių besisupančios baltos vandens lelijos, lūgnės ir krantuose žaliuojantys žilvičiai, kurių šakos it ilgi pirštai šukuoja vandenį. Tarp nendrių kilodamos ilgas kojas vaikštinėja gervės, ryškiomis spalvomis švysteli vienas kitas tulžys. Varikliui nutilus girdėti, kaip medžiuose stuksena geniai.

 

Kapitonas Vasilijus vasarą gyvena laive / Foto: Kristina Stalnionytė
Kapitonas Vasilijus vasarą gyvena laive / Foto: Kristina Stalnionytė

Laivas - kapitono Vasilijaus namai

 

Pabodus spoksoti į vandenį, užsuku pas kapitoną. Čia jauku, tvarkinga, norisi užsibūti ilgėliau. Vasilijus jau penkiolika metų po deltą plukdo turistus, o žiemą, sezonui pasibaigus, žvejoja. Laive jis ir gyvena – čia įrengta ne tik jauki kajutė su lova ir spintele, bet ir dujinė viryklė, yra kiti patogumai.

 

Po penkių valandų Vasilijus suka laivą į prieplauką – pasiekėme dešiniajame senosios Dunojaus vagos krante įsikūrusį kaimą Mila 23. Iš rančą primenančio ilgo vienaaukščio pensiono, kurio langai it atmerktos akys dieną naktį stebi upę, dar nespėjus išlipti atskuba šeimininkas Razvanas. Čiupęs sunkiausius lagaminus, tilteliu gabena į krantą.

 

Mila 23 / Foto: Kristina Stalnionytė
Mila 23 / Foto: Kristina Stalnionytė

Kaimo gyventojai – rusų palikuonys

 

Mėlyni, drožiniais išpuošti Mila 23 kaimelio namai primena rusiškas pirkias. Pasivaikščiojusi aukštas tvoras skiriančiomis gatvelėmis netrunku įsitikinti, kad dauguma gyventojų tikrai kalba rusiškai. Kodėl? Nes XVIII am­žiu­je čia atsikraustė nuo re­li­gi­nio per­se­kio­ji­mo iš tėvynės pa­bė­gę rusai, o dabartiniai gyventojai – jų palikuonys. Tai vienas žymiausių Dunojaus deltos žvejų kaimų, garsus dar ir tuo, kad jame gimė sportininkas Anton Varabiev, 1974 m. tapęs olimpiniu kanojų sporto čempionu.

 

Gatvėje basas jaunuolis gano tris žąsis, už aukštų nendrinių tvorų amsi šunys. Pažvelgusi pro plyšį, kieme išvystu kelis linksmai taurelę kilojančius vyrus ir po jų kojomis patiestą ką tik nusvilintą didžiulę kiaulę. Pro langą matyti moters siluetas, šešėliuose krykštaudami laksto vaikai. Pastebėję, kad žvalgausi per tvorą, sveikinasi, vadina užeiti, nufotografuoti kiaulę. Užsuku į kiemą pasilabinti.

 

Pensiono Mila 23 šeimininkas Razvanas / Foto: Kristina Stalnionytė
Pensiono Mila 23 šeimininkas Razvanas / Foto: Kristina Stalnionytė

Pensionas – Razvano hobis

 

Mielai užtrukčiau ilgėliau, tačiau po kelių akimirkų skubu pensiono link, nes Razvanas jau ruošia vakarienę. Pusryčius, pietus ir vakarienę svečiams jis gamina pats – mat anksčiau dirbo virėju keliuose šalies restoranuose. Daugiausia laiko Razvanas praleidžia nuosavame restorane Mamajoje, ant jūros kranto. Prieš metus atidarytas pensionas Dunojaus deltoje jam tik hobis.

 

Savo pensione Razvanas įrengė keturiolika dailiai sutvarkytų kambarių, erdvią salę, atstojančią barą, restoraną bei poilsio kampelį, o lauke – terasą ir baseiną. Nakvynė vienam žmogui čia kainuoja 40 eurų, į šią kainą įskaičiuoti visi Razvano gaminami valgiai ir baro gėrimai. Pastaruosius jis leidžia gamintis patiems svečiams.

 

Iš Tulcos į Milą 23 per 5 valandas galima atplaukti ir visuomeniniu transportu - Navrom kompanijos laivais (15 eurų). Greitasis kateris iš Tulcos kaimą pasiekia per valandą, tačiau kelionė kainuoja kur kas brangiau. Savo svečius Razvanas iš Tulcos neretai laivu atsigabena pats. Už paslaugą, žinoma, tenka sumokėti.

 

Po deltą pasiplaukioti sumaniusiems lankytojams Razvanas duoda žemėlapį ir leidžia nemokamai naudotis irklinėmis valtimis. Variklis dienai kainuoja 25 eurus. Jei reikia kapitono – prašom dar už 20 papildomų eurų. Nusiyrę toliau nuo kaimo išvysite daug gyvybės – nors Dunojaus delta labiausiai garsėja paukščiais, kurių čia iš viso yra 331 rūšis iš 520 gyvenančių Europoje, salose laksto ir ūdros, šeškai, ondatros, šernai, barsukai, lapės, laukinės katės. 

 

Letėjos kaimas Dunojaus deltoje / Foto: Kristina Stalnionytė
Letėjos kaimas Dunojaus deltoje / Foto: Kristina Stalnionytė

Į Letėjos mišką - arkliukais

 

Vasilijus vairuoja laivą jūros link, tačiau jos nepasiekiame – po kelių valandų prisišvartuojame Letėjos kaimo prieplaukoje. Už meldų pasislėpę paukščiai stebi laivą, keli pelikanai suka ratus padebesyse. Išlipę persėdame į dviejų arklių traukiamą vežimą ir nuriedame į kaimą molėtu keliuku.

 

Iš lentų grubiai sukaltas vežimas stipriai pasviręs į kairę, treška ir linguoja it guminis, dardėdamas per duobes. Jį vadelioja du vaikai, šaižiais riksmais ir botagų smūgiais ragindami mažus arkliukus. Abipus kelio vėl išdygsta aukštos tvoros, prie kurių įsmeigtas vienas kitas kryžius, už tvorų – rusiškos trobos. Gatve laksto palaidi šunys ir arkliai, ant suolelių sėdėdamos plepa močiutės.

 

Už kaimelio arkliukai suka į Letėjos mišką ir pasislepia ąžuolų prieblandoje. Šis miškas auga viename iš seniausių deltos sausumos plotelių. Čia arkliams tenka kone plaukti per balas – nedaug trūksta, kad ir vežimas virstų valtimi. Laikausi už krašto, kad neišvirsčiau, ratams smengant į nematomas duobes. Tokioje vietoje neiššoksi – visur tyvuliuoja vanduo.

  

Po valandėlės vėl pasiekiame sausumą, kur medžiai išretėja, o galiausiai miškas virsta smėlio kopomis. Ir miškas, ir kopos sudaro seniausią Rumunijoje gamtos rezervatą, kurį vagoja daug pėsčiųjų takų. Jais galima pasivaikščioti atvykus čia ilgesniam laikui. Dėl miške augančių atogrąžų augalų rūšių rumunai jį vadina subtropiniu. Kad lankytojų jame netrūksta, įsitikiname grįžtant prasilenkdami su dar trim turistų pilnais vežimaičiais.

 

Letėjos kaimo gyventojos / Foto: Kristina Stalnionytė
Letėjos kaimo gyventojos / Foto: Kristina Stalnionytė

Valgiaraštyje kasdien žuvis

 

Laive Vasilijus jau laukia mūsų, ant stalo dėliodamas lėkštes. Kol važinėjomės per pievas ir balas, kapitonas ruošė pietus, todėl iš karto kviečia prie stalo. Juk esame deltoje, tad užkandžiui – žuvies sultinys su daržovėmis, o pagrindiniam patiekalui – virta žuvis. Prie šių skanėstų Vasilijus prideda ir daržovių salotų. Visus gardėsius kertame plaukdami siauru kanalu, nendrėms braižant laivo šonus ir mūsų nugaras.

 

Į Milą 23 grįžtame saulei leidžiantis. Vakarieniauti dar anksti, tad sukame į vieną iš trijų pakrantėje įsikūrusių kaimo barų pasimėgauti autentiška aplinka ir pasigrožėti pro šalį plaukiojančiais laiveliais. Auksiniai spinduliai kitame krante išryškina du kaimiško stiliaus pensionus. Šiame krante jų irgi ne vienas.

 

Virš deltos pasklidus raudonoms sutemoms, skanaujame Razvano gurmaniškai paruoštą vakarienę. Žinoma, pagrindinis patiekalas – šįryt kaimo žvejo pagauta žuvis. Dunojuje plaukioja net 86 žuvų rūšys, iš kurių apie trečdalį žvejai gaudo ir parduoda. Po vakarienės liejantis varlių balsams dar kartą suku upės link, kad deltos melodija ilgam įsirėžtų atmintyje. Rytoj ir vėl laukia penkių valandų pasiplaukiojimas kanalais – reikės grįžti į Tulcą. 

 

Razvano paruošti pietūs laive / Foto: Kristina Stalnionytė
Razvano paruošti pietūs laive / Foto: Kristina Stalnionytė