Bavarija: dvi pasakų karaliaus pilys

Parašė: Kristina Stalnionytė

Traukinys rieda Alpių priekalnėmis, pro langus skrieja šviežia žolyte apsikloję šlaitai. Žali kilimai driekiasi į tolį ir aukštyn, kol atsiremia į snieguotas viršūnes arba susilieja su dangumi. Kai pas mus pakelėse dar baltuoja sniegas, Bavarijos žemėje skleidžiasi pavasaris. Šiame kalnų ir tarpeklių krašte atsidūrėme ne šiaip sau – čia Bavarijos karalius Liudvikas II turėjo dvi svajonių pilis, dažnai įtraukiamas į gražiausių pasaulio pilių dešimtuką. Jas kasmet aplanko keli milijonai žmonių.

Kelionė iš Miuncheno į Vokietijos pietuose esantį Fiuseną, kur išlipame iš traukinio, trunka dvi valandas. Tiek pat laiko reikia tiesioginiam skrydžiui „Air Baltic“ lėktuvu iš Vilniaus į Miuncheną. Ir štai mes žaviame Bavarijos miestelyje prie Austrijos sienos. Kur keliauti toliau, parodo iš traukinio pabirusi minia – kulniuojame iš paskos į autobusų stovėjimo aikštelę ir rikiuojamės į eilę. 

Pavažiavęs tris kilometrus, autobusas sustoja Švangau miestelyje, o pasakų karaliumi praminto Liudviko II fantazijas įkūnijančias Noišvanšteino ir Hohenšvangau pilis išvystame dar neiškėlę kojos. Į jas Švangau rodo kone visos nuorodos ir veda visi takeliai.

Iš autobuso pabirę žmonės akimirksniu išsisklaido – vieni dingsta parke, kiti suka į miestelį, dar kiti – į parduotuves, restoranus, į muziejų. Už kelių žingsnių nuo stotelės atsiduriame tiesiojoje į Hohenšvangau pilį, nors labiau masina kito kalno viršūnėje baltuojanti Noišvanšteino pilis – juk ji nuolat šmėžuoja filmuose, reklamose, žurnaluose, turizmo firmų lankstinukuose. Remiantis šios pilies modeliu buvo sukurta „Miegančiosios gražuolės“ pilis Disneilende. 

Hohenšvangau pilis tarsi Noišvanšteino šešėlis dažnai atsiduria antrajame plane, tačiau kaip tik nuo jos viskas prasidėjo. Jeigu ne ji, baltosios pasakų pilaitės nė nebūtų, nes Noišvanšteino statytojo Liudviko II vaizduotė būtų nuskriejusi kitur. Mat Liudviko II tėvas, Bavarijos karalius Maksimilijonas II, dar sūnui negimus įsigijo viduramžišką riteriams priklausiusią Hohenšvangau pilį ir perstatęs ją gotikiniu stiliumi sukūrė Liudvikui II pasakų pasaulį. Ant sienų kabantys paveikslai ir gobelenai sūnui nuo vaikystės sekė senovės legendas.

Prie oranžinės Hohenšvangau pilies iš slėnio pakylame nuožulniais laipteliais. Siauri apvalūs bokštai, dantytos sienos, kabantys balkonėliai, medžio pliauskomis dengti smailūs stogeliai virš langų – statinys primena žaislinę pilį. Vartus iš vienos pusės puošia herbas, iš kitos – spalvotos freskos ir riterių skulptūros. Pralindę pro arką apačioje atsiduriame vidiniame kieme. Iš čia takeliu leidžiamės į parką, pro šakas mėlynuoja vaizdingi ežero krantai. Karalius Maksimilijonas II, mėgęs vaikštinėti ir jodinėti parke, gražiausiose vietose įrengė keletą apžvalgos aikštelių, iš jų galima pasidairyti ir šiandien.

Viduramžiškų legendų motyvais išpuošta Hohenšvangau pilis taip žavėjo Liudviką II, kad jis pats mintyse ėmė įsikūnyti į paveikslų herojus. Prie jo vaizduotės prisidėjo ir muzika – 1864 metais tapęs Bavarijos karaliumi jis dienų dienas klausydavosi kompozitoriaus Richardo Wagnerio operų viduramžiškų pasakų motyvais. Vos dvejus metus pabuvęs soste Liudvikas II turėjo pripažinti karą laimėjusios Prūsijos valdžią. Nenorėdamas to pripažinti, jis ėmė kurti savo alternatyvų pasaulį – juk vis dar galėjo būti pats sau karaliumi viduramžiškoje pilyje.

Liudvikas nedelsė įgyvendinti svajonės – metams praėjus išvydęs atstatytą ir senoviniais baldais išpuoštą vieną žymiausių Vokietijoje Vartburgo pilį, nusprendė tokią pasistatyti – ji ir tapo Noišvanšteino pilies modeliu. 

Susipažinti su Liudviko II pasakų pilimi kopiame į priešais stūksantį daug aukštesnį kalną. Kelias veda per mišką, properšose atsiveria vis gražesni vaizdai. Čiulba paukščiai, caksi žirgų kanopos. Vieni prunkščia, traukdami žmonių prisėdusius vežimus aukštyn, kiti pasišokinėdami lekia žemyn tuščiomis, tik spėk trauktis iš kelio. Apačioje pro šakas šmėžuoja oranžinė Maksimilijono II pilaitė ir spalvoti Švangau miestelio namai. Po valandėlės atsiduriame prie baltosios pilies, ranka glostome aukštas stačias sienas. 

XIX amžiuje pastatyti pilį kokiu nors istoriniu stiliumi reiškė ir tą stilių patobulinti. Pirmiausia dizaineriai ir architektai studijuodavo istoriją, paskui, atsižvelgdami į visas smulkmenas, sukurdavo statinio planą, o galiausiai pritaikydavo jam visus naujausius savo laikotarpio išradimus, technologijas ir patogumus. Liudvikas II taip pat griebėsi šios idėjos, nors jau išeinančios iš mados.

Po apsilankymo Vartburge Liudvikas II paprašė architekto nubraižyti pilies planą ir nukopijuoti dalį jos puošybos detalių. Pagal pirminį brėžinį geriausią pilies dizainą pasiūlė Miuncheno operos scenos dailininkas, dar papildęs jį meniškais ornamentais iš R. Wagnerio operų scenų dekoracijų. Netrukus virš Pollät tarpeklio, ant dviejų viduramžiškų pilių – Aukštutinės ir Žemutinės – pamatų, ėmė kilti Liudviko II pasakų pilis. 

Pirmoji pilies dalis su vartais buvo baigta po ketverių metų. Joje Liudvikas ir apsigyveno, kantriai laukdamas statybų pabaigos. Po dešimties metų buvo įrengti ir karališkieji apartamentai – valdovas galėjo įsikurti patogiau. Liudviko II skolos vis augo, o statybų pabaigos nebuvo matyti. Praėjo dar keletas metų, bet pasakų karalius vis dar negalėjo įžiūrėti savo pilies per pastolius. Jis vadino savo pilį Gralio pilimi ir nieko, išskyrus artimuosius, neįsileisdavo į vidų.

Be Noišvanšteino, kurio statybai reikėjo milžiniškų lėšų, Liudvikas II turėjo dar dvi – Linderhofo ir Hernchimzės – pilis ir jose pakaitomis gyveno. Kai bankai 1886 metais pagrasino atimsią Liudviko II turtą, išlaidusis karalius buvo paskelbtas bepročiu ir nušalintas iš sosto. Jis galėjo ir nebūti išprotėjęs – specialistų komanda, vadovaujama psichiatro Bernhardo von Guddeno, paskelbė išvadą neatlikusi tyrimų.

Sąmokslininkų apšauktas bepročiu Liudvikas II buvo uždarytas Bergo pilyje, o Noišvanšteino statybos tuoj pat nutrauktos. Po trijų dienų tremties pasakų karalius paslaptingai žuvo. Beje, kartu su karaliumi negyvas rastas ir neveiksniu jį paskelbęs psichiatras B. von Guddenas. Abu išėjo pasivaikščioti prie Štarnbergo ežero, o rasti nuskendę jo viduryje.

Nepraėjus nė metams po šių įvykių Noišvanšteino pilis buvo atidaryta visiems norintiems po ją pasižvalgyti. Ji greit tapo viena lankomiausių pilių Vokietijoje ir imta laikyti ryškiausiu istorijos bei vokiškojo idealizmo įkūnijimu. Įdomu tai, kad po šios pilies sienų gipsu slepiasi plieno konstrukcijos.

Noišvanšteino menių sienas puošia gobelenai ir paveikslai germanų bei šiaurės sagų temomis, kurių įkvėptas R. Wagneris sukūrė tiek savo operų. Kiekvienas kambarys ir menė skirti kokiai nors sagai. Daugelio menių planą ir dizainą Liudvikas II pats suprojektavo. Jis buvo itin išprusęs ir domėjosi įvairiausiomis veiklos bei meno sritimis. 

Išėję iš pilies traukiame takeliu link tiltelio per gilų Pollät tarpeklį. Šį tiltelį nutiesė Liudviko II tėvas savo žmonai Marie gimtadienio proga, o Liudvikas II, statydamas pilį, pakeitė medines konstrukcijas metalinėmis. Nuo tilto atsiveria vaizdas į Noišvanšteino pilį ir apačioje gurgantį krioklį, bet čia žmonių tiek, kad nėra kur pastatyti kojos. Tenka brautis pro atkištus fotoapartus ir atsiprašinėti užmynus. Stebėtina, kad tiltelis nuo tokios apkrovos nenugarma žemyn.

Už tarpeklio vingiuojantis takelis veda į Jaunystės viršūnę, kur karalius Maksimilijonas II su žmona mėgdavo leisti laiką – iš ten matyti Hogenšvangau slėnis, aplinkiniai kalnai ir ežerai. Pasivaikščiojimo takų parke yra ir daugiau – tereikia nuspręsti, kuriuo pasukti.

Vakarėja, tad nuo kalno leidžiamės atgal. Tuo pačiu keliu grįžtame į miestelį, kuriame kiekvienas namas – savitas meno kūrinys. Vieni išpaišyti kaimo smuklės ar pilies motyvais, kiti – dailiai išdažyti, kone visi kam nors praktiškai pritaikyti. Štai – užeiga, svečių namai, baras, viešbutis, restoranas, parduotuvė.

Jei pakanka laiko, galima aplankyti ir didžiausiame pastate įsikūrusį Bavarijos karalių muziejų. Bilietas į abi pilis ir muziejų kainuoja 31 eurą, o į kiekvieną pilį atskirai – po 13 eurų. Iš išorės pilis galima apžiūrėti nemokamai. 

Grįžtame į Fiuseną autobusu, nors tokį menką atstumą galima įveikti ir pėsčiomis. Tačiau verčiau praleisti valandėlę Fiusene, prieš suspėjant į paskutinį traukinį. Alpių papėdėje, 800–1200 metrų aukštyje, įsikūręs Fiusenas – aukščiausias Bavarijos miestas su jaukiu ir spalvingu vėlyvųjų viduramžių senamiesčiu. Pro šalį važiuojant grožybių nematyti – jos nustebina pro arkas patekus į siaurus skersgatvius. 

Šukuojame vingiuotas gatveles keletą kartų, kad jokio pastato nepraleistume pro akis. Kas antras namas – restoranas, kas antra parduotuvė – sportinių prekių arba slidinėjimo inventoriaus. O namų gražumėlis! Visi prižiūrėti: seni – pataisyti, apsilupinėję – naujai nudažyti. Netyla klegesys lauko kavinėse ir baruose, gatvės pilnos pavasario saule besilepinančių vaikštinėtojų.

Ant šaligatvio ištįsus šešėliams, sukame į traukinių stotį. Dar dvi valandos, ir vėl būsime Miunchene. Čia ir atskridome savaitgaliui, bet paaiškėjo, kad per savaitgalį galima nuveikti kur kas daugiau, nei pasivaikščioti Miuncheno gatvėmis.

Kelionė traukiniu dviem į Fiuseną ir atgal atsiėjo 33 eurus – keturis kartus pigiau nei turizmo firmų siūlomos ekskursijos iš Miuncheno. Tikrai verta. O į Bavarijos sostinę Miuncheną – jaukų, spalvingą, žiemą ir vasarą smagų miestą – tiesiogiai galima nuskristi „Air Baltic“ lėktuvu triskart per savaitę.