Inkų pėdsakais gražiausiame Peru mieste

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Kai pirmą kartą atsidūriau Andų apsuptoje buvusioje Inkų imperijos sostinėje Kuske, akimirksniu supratau, kad tai – gražiausias mano iki tol matytas miestas. Ir nujaučiau, kad dar ilgai taip bus. Nuo to laiko praėjus dešimčiai metų, galiu tvirtinti tą patį. Galingi sienų akmenys, tvirtovių mūrai ir šventyklos, rudo akmens namai su mediniais balkonėliais, grįstos gatvės ir siauri, labirintais vedantys skersgatviai. Tarp visų šių grožybių snaudžianti istorija turi ką papasakoti, tereikia pabudinti ją ir paklausyti. 

 

 

Daugiau nei 3400 metrų aukštyje virš jūros lygio įkurtas Kuskas guli tarp kalnų klosčių lyg lėkštėje, beveik už tūkstančio kilometrų nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, pietų Peru. Prieš kelis šimtmečius iš čia Didysis Inka valdė milžinišką šalį, tuomet vadintą Tawantinsuyo – „Keturių pasaulio kraštų žeme“. Ji atitiko keturis pasaulio ketvirčius – Šiaurę (Chinchasuyo), Rytus (Antisuyo), Vakarus (Cuntisuyo) ir Pietus (Collasuyo). 

 

Įkurtas Saulei paliepus

 

Pasak legendos, Kuską įkūrė Saulės dievo Inti sūnus Mankas Kapakas (Manco Cápac) ir dukra Mama Okla (Mama Oclla), išbridę į Saulės salą Titikakos ežere. Tėtis vaikams davė auksinę lazdą ir liepė eiti per kalnus ir slėnius. Ten, kur lazda lengvai įsmigs į žemę, jis įsakė įkurti miestą. Kai Mankas Kapakas ir Mama Okla po ilgų klajonių atsidūrė plačiame kalnų slėnyje, į žemę įbesta lazda prasmego, o vieta, kurioje ji dingo, tapo naujosios imperijos centru Qosqo – bamba.

 

Per kelis šimtmečius Kuskas virto svarbiausiu imperijos miestu, kuriame inkai išgrindė erdvių aikščių ir siaurų akmeninių gatvelių, pritupdė šventyklų, rūmų ir gražiausių pastatų. Pakiliausius laikus Kuskas regėjo nuo 1438 m. iki 1527 m., šalį valdant 9-ajam inkų valdovui Pačakutekui Jupankiui (Pachacútec Yupanqui) ir jo sūnui – 10-ajam Inkui Tupakui Jupankiui (Túpac Yupanqui). Dabar Kuske gyvena apie 400 tūkstančių žmonių, jis yra vienas iš didžiausių taip aukštai kalnuose įsikūrusių miestų pasaulyje.

 

Kuskas / Foto: Kristina Stalnionytė
Kuskas / Foto: Kristina Stalnionytė

Kilmingieji gyveno “uodegoje”

 

Pasak legendų, inkai statė Kuską pumos formos, nes šį gyvūną laikė šventu. Pailgą žemutinį miestą, kuriame stovėjo šventyklos ir rūmai bei buvo įsikūrę kilmingieji, gyventojai vadino Pumachupan – „pumos uodega“. Niekas, tiesiogiai nepriklausęs inkų klanui, „pumos uodegoje“ gyventi negalėjo. Miestiečiai ir amatininkai glaudėsi viršutiniajame mieste, iš molio drėbtose trobelėse. Virš miesto esančią tvirtovę inkai vadino Saqsaywamán – „pumos galva“, ji buvo skirta gintis ir slėptis užklupus pavojui. O pumos vidurys buvo šventyklų ir rūmų apsupta Huacaypata – „Malonumų aikštė“, kur vykdavo šventės ir ceremonijos Saulės dievo Inti garbei.

 

Žvelgiant nuo šlaitų į Kuską pumos kontūrų nesimato, o gal – nebesimato. Nuo lėkštės dugne įsitaisiusios Kusko centrinės aikštės į šonus ir kalnų klostėmis viršun stiebiasi raudonų stogų jūra. Kuske ir prie jo plytinčiame Šventajame slėnyje likusi galybė inkų šventyklų ir kitų pastatų. 

 

Saksaivamano sienos ir Kuskas / Foto: Kristina Stalnionytė
Saksaivamano sienos ir Kuskas / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Atvykus į Kuską iš Limos ar kitų pakrantės miestų, pirmiausia reikia... pailstėti. Beveik pusketvirto kilometro aukštis virš jūros lygio tikrai atsilieps savijautai, todėl, norint išvengti pasekmių, vieną ar dvi dienas geriausia nedaug valgyti, mažai vaikščioti, vengti mėsos ir alkoholio. Tinkamiausi gėrimai - kokakola ir kokos lapų arbata, gausiai geriama visuose šalies namuose, restoranuose, gatvėse ir kavinėse.

 

Saulės rūmai

 

Beveik visi Kusko keliai veda į Ginklų aikštę (Plaza de Armas), inkų vadintą Huacapata – „šventa vieta“. Anuomet ji buvo dvigubai didesnė, nubarstyta smėliu iš tolimiausių imperijos kraštų, simbolizavusiu visų provincijų ryšį su sostine. Šventyklų, rūmų ir vyriausybinių pastatų apsuptoje aikštėje svarbiausia buvo Saulės šventykla Korikanča (Qorikancha).

 

1533 m. nužudę paskutinį tikrąjį inkų valdovą Atahualpą ispanai ėmė be gailesčio naikino ankstesnę kultūrą. Kuską jie perstatinėjo ant buvusių šventyklų ir rūmų pamatų. Ant Didžiojo Inko rūmų ir didžiausios Inkų Imperijoje Saulės šventyklos Korikančos pamatų dabar stovi Kusko Katedra. Tačiau ir šventyklos fragmentų sienose ir aplink ją daug kur galima išvysti.

 

Ant Saulės šventyklos pamatų stovi Kusko katedra / Foto: Kristina Stalnionytė
Ant Saulės šventyklos pamatų stovi Kusko katedra / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Ispanai, matę Korikančą prieš jos nusiaubimą, savo kronikose tikina, jog tai buvo gražiausia, ką regėjo gyvenime: jos sienas ir grindis puošė auksinės plokštės, o sode viskas, ką svarbiausio turėjo karalystė, buvo atkurta iš aukso ir sidabro. Korikančoje aukso sostuose sėdėjo buvusių Inkų imperijos valdovų mumijos, atsigrežusios į didžiulį auksinį Saulės diską. Jų veidus dengė auksinės kaukės, rankose jie laikė auksinius skeptrus. Liko tik prisiminimai apie pasakiškus inkų turtus. Ispanai su kryžiumi rankose sugriovė šventyklą iki pamatų.

 

Ginklų aikštę supa ant inkų akmenų (ir iš inkų akmenų) pastatyti kolonijiniai namai su medžio raižiniais ir akmeninėmis arkadomis. Po jomis vaikštinėja spalvinga publika, turistai derasi su suvenyrų pardavėjais, gatvės menininkai tapo paveikslus, vaikai valo praeivių batus. Kiekvieną sekmadienį aikštėje iškeliamos nacionalinė Peru vėliava bei gėjų vėliavą primenanti vaivorykštės spalvų Inkų imperijos vėliava.

 

Kusko centrinė aikštė / Foto: Kristina Stalnionytė
Kusko centrinė aikštė / Foto: Kristina Stalnionytė

Kas išpjaustė akmenis

 

Vaikštinėjant Kusko gatvėmis dėmesį patraukia masyvūs, iš didelių akmenų sudėti namų pamatai. Dauguma akmenų taip glotniai suleisti, kad ir adatos į tarpelį neįkištum. Pvz. Hatunrumiyoc gatvėje, kurios pavadinimas kečujų kalba reiškia „didelį akmenį“, yra valdovui Inka Rokai (Inca Roca) priklausiusių rūmų siena, kurios vienas akmuo, įmontuotas tarp jį supančių 11 akmenų, turi 12 kampų ir jokių tarpelių. Atrodo lyg iš šalto sviesto išpjaustyta kaladėlė, be jokių pastangų įkišta tarp kitų kampuotų sviesto kaladėlių. Peršasi mintis, kad - viens, du, trys – ir darbas buvo baigtas. Ši, be jokių rišamųjų medžiagų sudėliota ilgiausia Kusko siena yra geriausiai išsilaikiusi visame mieste. 

 

Dvylikakampis akmuo Huacaypatos gatvėje / Foto: Kristina Stalnionytė
Dvylikakampis akmuo Huacaypatos gatvėje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kusko pakraštyje 3567 m aukštyje stovinčią Saksaivamano tvirtovę nuo miesto centro skiria tik pusvalandis kelio pėsčiomis, bet kopti tenka stačiu šlaitu. Tokiame aukštyje tai ne kiekvienam, todėl galima rinktis ilgesnį, bet lengvesnį kelią aplink. Iš kečujų kalbos kilęs tvirtovės pavadinimas – Saqsaywaman – reiškia „sotų sakalą“. Statinio forma iš tikrųjų panaši į sakalo, o pumą primenančiame bendrame miesto plane akmeninės sienos tapatinamos su žvėries dantimis. Nuo jų atsiveria vaizdas į Kuską.

 

Saksaivamano sienos 360 metrų ilgio, su 21 į priekį išsikišusiu bastionu. Kažin, ar net šių laikų technika sklandžiai transportuotų tokius akmenis iš skaldyklos, esančios už 20 km - kai kurie luitai siekia 9 m aukščio, 5 m pločio ir 4 m storio. Aukščiausios tvirtovės sienos aukštis – 9 m, vidurinės – 10 m, o žemutinės – 5 m. Kai kurie blokai sveria 350 tonų.

 

 

Pasak legendos, Saksaivamane inkai paslėpė pasakiškus lobius. Ja tikėję lobių ieškotojai knisosi tvirtovėje skersai ir išilgai 300 metų, tačiau nieko nerado. Sensacingą atradimą Saksaivamane 1999 m. padarė Peru archeologai, atkasę 16 gerai išsilaikiusių inkų kapų su įkapėmis. Bet iki tol ispanai iš tvirtovės akmenų jau buvo pastatę Kusko katedrą ir daugelį Kusko bažnyčių bei namų. Iš masyvių sienų ispanams pavyko išlupti tik mažesnius akmenis, bet kitus tvirtovės statinius jie visiškai sugriovė. 

 

Saksaivamano tvirtovė / Foto: Kristina Stalnionytė
Saksaivamano tvirtovė / Foto: Kristina Stalnionytė

Saulės gimimo diena

 

Per žiemos saulėgrįžą (Pietų Amerikoje ji birželio 21-ąją) centrinėje Kusko aikštėje inkai švęsdavo Saulės šventę Wawa Inti Raymi. Ši šventė jiems reiškė naujos Saulės, arba Saulės kūdikio, gimimą (kečujų kalba wawa reiškia kūdikį). Taip prasidėdavo naujas metų ciklas. Vasaros saulėgrįžos dieną, gruodžio 21-ąją, buvo švenčiama Didžiosios Saulės diena Qapaq Inti Raymi (qapaq reiškia didįjį). Saulės dievo kultas nederėjo prie krikščioniškų tradicijų, todėl ispanai 1572 m. šias šventes uždraudė. Žiemos saulėgrįžos šventė buvo oficialiai sugrąžinta tik 1944 m.

 

Inko kostiumu persirengęs aktorius vienoje iš Kuską supančių šventyklų / Foto: Kristina Stalnionytė
Inko kostiumu persirengęs aktorius vienoje iš Kuską supančių šventyklų / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Saulės kūdikio gimimo dieną į Kusko aikštę susirinkdavo daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių iš apylinkių ir tolimiausių kraštų. Tris dienas prieš šventę inkai nieko nevalgydavo, gerdavo tik vandenį, susilaikydavo nuo intymių santykių ir visame mieste uždegdavo laužus. Saulėgrįžos dieną valdovas su giminaičiais dar neprašvitus išeidavo į aikštę basomis. Visi iškėlę į dangų rankas laukdavo saulės. Ankstesnių valdovų mumijas irgi išnešdavo iš šventyklos į aikštę, o karinę palydą apginkluodavo auksiniais ginklais.

 

Saulei patekėjus inkai siųsdavo jai oro bučinius. Valdovas, atnešęs du bokalus kukurūzų alaus, puodelį iš vienos rankos duodavo giminaičiams, o iš kitos išpildavo Saulei į auksinį dubenį. Tada visi keliaudavo į Korikančą. Žyniai iš kiekvieno Imperijos ketvirčio atnešdavo Saulei aukų, kurias įteikdavo aukso luitais išklotoje salėje priešais auksinį saulės diską. Grįžę į aikštę visi stebėdavo, kaip Vyriausiasis žynys, iškėlęs aukso plokštę prieš Saulę, nuo atspindžio įžiebdavo šventą ugnį ir joje aukodavo Saulei gyvulių. Mėsą po masinio aukojimo inkai suvalgydavo per kelias dienas, užgerdami kukurūzų alumi čičia, be kurio šioje šalyje ir dabar nepraeina jokia šventė ir jokia eilinė diena.

 

Čičia - tai kukurūzų alus / Foto: Kristina Stalnionytė
Čičia - tai kukurūzų alus / Foto: Kristina Stalnionytė

Metų spektaklis

 

Dabar Saulės šventė rengiama priešais Saksaivamano tvirtovės sienas birželio 24-ąją (jos data buvo priartinta prie Joninių). Šis didžiulio užmojo teatras po atviru dangumi tikroviškai atkuria buvusį inkų pasaulis - apsirengę istoriniais kostiumais pasirodo kariai, žyniai, saulės mergelės, kilmingieji ir pats inkų valdovas. Išrinktasis Inkas vaidinimą pradeda Kusko aikštėje prie Korikančos, iš kur į Saksaivamaną jį neštuvuose nuneša karių procesija.

 

Aktorių vaidinamo Saulės spektaklio susirenka dešimtys tūkstančių žiūrovų. Jo kulminacija anksčiau būdavo viešas lamos paaukojimas, o dabar vaidinama aukojimo imitacija. Lama spektakliui ruošiama ir pratinama iš anksto, kad nesiblaškytų ir įtikinamai vaidintų mirusią, kai jai iš krūtinės „išplėšiama“ plakanti širdis.

 

 

Jei norite pamatyti gyvai, kaip dabar įsivaizduojami buvę inkų laikai, keliaukite į Kuską birželio mėnesį, o jei taupote pinigus, paieškokite youtube kiekvienais metais oficialiai per Peru televiziją transliuojamos Inti Raymi šventės įrašo. 

 

Saksaivamano akmenys / Foto: Kristina Stalnionytė
Saksaivamano akmenys / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Į Peru sostinę Limą tiesiogiai skraidina didžiosios oro linijų bendrovės iš Madrido, Amsterdamo, Frankfurto, Londono, Paryžiaus ir kitų Europos miestų. Daugiausia ir pigesnių tiesioginių skrydžių į Limą vykdoma iš Madrido.

 

Savarankiškai nusipirkus lėktuvo bilietą, galima tiesiogiai užsisakyti ir Peru turizmo agentūrų siūlomus maršrutus. Tą geriausia padaryti dar Lietuvoje (kai kuriose vietose, pvz., Maču Pikču, turistų skaičius ribojamas, todėl reikia laukti savo eilės). Nespėjus susiplanuoti kelionės, turizmo firmų paslaugas galima užsisakyti ir kiekviename Peru mieste, jau atvykus į šalį. Tą daryti geriau biuruose, bet ne gatvėje. Dauguma Peru turizmo agentūrų suorganizuoja ir individualių maršrutų į pageidaujamas šalies teritorijas, jei keliaujančiųjų yra daugiau kaip du žmonės.

 

Daug Peru kelionių agentūrų adresų ir informacijos apie šalį skelbiama oficialiame Peru turizmo tinklapyje.

 

Aš po Peru keliavau su Limoje įsikūrusia turizmo agentūra „Rutas del Peru“. Ji daug metų organizuoja įvairios trukmės keliones ne tik po Peru, bet ir po visą Pietų Ameriką, iš vienos vietovės į kitą perskrendant lėktuvu, pervažiuojant automobiliais ir autobusais. Svečiai pasitinkami oro uoste, o pasibaigus kelionei, palydimi į oro uostą.

 

Neįprasčiausios „Rutas del Peru“ kelionės vykdomos visureigiais autobusais. Taip keliauja nuotykių mėgėjai ir tie, kurie gali išsiversti be didelio komforto. Visureigiais autobusais įmanoma pasiekti atokiausias šalies vietas, keliautojai nakvoja paprastuose viešbutėliuose ar palapinėse prie čiabuvių kaimelių, susidraugauja su vietos bendruomenėmis. Ši agentūra materialiai remia neturtingus atokių vietų kaimelius, skatina prie to prisidėti ir keliautojus – vykdami į kelionę pasiimkite drabužių ir daiktų, kad padovanotumėte kaimelių gyventojams, atsidėkodami už svetingumą bei leidimą jų žemėse statytis palapines.