Vilja Klara, Santa Klara ir Che Guevara

Parašė: Kristina Stalnionytė

Ilga smėlio juosta riedame į vandenyną, vėjas gainioja abipus kelio krištolo skaidrumo bangeles. Saulei išlindus iš debesies elektrinė vandens spalva mainosi į šviesiai žalią, prie ratų persišviečia dugnas. Kranto nematyti – tik jūra, smėlio lopiniai ir iš vandens kyšantys mangrovių kuokštai. Pylimu nutiestas kelias driekiasi į jūrą pusę šimto kilometrų, sujungdamas tris Viljos Klaros (Villa Clara) provincijai priklausančias salas – Las Brujas (Las Bruchas), Los Ensenachos (Los Ensenačos) ir Santa Maria (Santa Marijos). Iš čia į Kubos sostinę Havaną – trys šimtai kilometrų.

Turbūt nė vienas nenustebtų sužinojęs, kad didžiausią Karibų salą juosia keturi šimtai paplūdimių – didelių, mažų, plačių, siaurų. Tačiau kad Kubos salynui priklauso daugiau kaip keturi tūkstančiai salų retam šautų į galvą. O kiekviena salelė – tai atskiras paplūdimėlis ar bent jau smėlio kauburys kojai pastatyti, nors ne visos taip lengvai pasiekiamos kaip Viljos Klaros salos. Į daugumą jų tenka plaukti arba skristi.

Kelio sujungtose Viljos Klaros salose turizmas dar jaunas reiškinys, šviežiai įrengti viešbučiai laukia poilsiautojų. Naujausi jų neseniai pristatyti salose vykusioje kasmetinėje turizmo parodoje “FITCuba 2018“. Pasak Kubos turizmo ministro Manuel Marrero Cruz, šios nedidelės salelės - labiausiai augantis turizmo regionas, į kurį daug investuojama.

Arčiausiai kranto esančios Las Bruchas salos pavadinimas išvertus iš ispanų kalbos reiškia Raganų salą. Visą šiaurinę jos pakrantę užima dviejų kilometrų ilgio smėlėtas paplūdimys, o kitoje pusėje matyti lagūnų ir mangrovių, kurias potvynio metu apsemia vanduo. Atslūgęs vandenynas palieka balutėse smulkių gyvių, o pakilęs vėl juos nusineša. Kad išvysčiau paplūdimį, kelią ir mangroves toli eiti nereikia – viską matau iš Dhawa viešbučio balkono. Be jo saloje įsikūrę dar keturi viešbučiai. Daugiau – laukinė gamta ir gyvatėle tolyn vingiuojantis kelias. 

Trečdalis poilsiautojų į Kubą atvyksta iš Kanados, ne išimtis ir Viljos Klaros salos. Kitą didžiausią lankytojų dalį sudaro JAV, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos gyventojai. Dažnam kanadiečiui Kuba – tai kasmetinė atostogų kryptis. Pasėdėjus lėktuve tris valandas išlipi egzotiškame rojuje – ko daugiau norėti? Veidą glosto šiltas, drėgnas oras, vidutinė temperatūra – 25 laipsniai šilumos. Net nuo balandžio iki lapkričio besitęsiantis drėgnasis laikotarpis nebaisus, nes dieną dažniausiai šviečia saulė, o lietus pakrapija sutemus.

Prie Las Bruchas salos po vandeniu driekiasi vienas gražiausių Kubos koralinių rifų. Tai Buenavistos biosferos rezervato dalis. Ši ir dar dvi dešimtys aplink salas esančių nardymo vietų pritraukia daug nardytojų. O ką galima išvysti panėrus? Tarp Viljos Klaros salų plaukioja per tūkstantį rūšių žuvų, gyvena pusantro tūkstančio rūšių moliuskų, pusė šimto rūšių koralų, 67 ryklių ir keturios jūrinių vėžlių rūšys. Prie uosto įsikūrusiame nardymo centre galima išsinuomoti nardymo įrangą ir į viską pasižiūrėti iš arčiau.

Vanduo prie salų toks skaidrus, kad dugnas matyti ir iš valties, tad nenardantys gali leistis į ekskursiją laivu. Kitas variantas - pasivaikščioti po atviru dangumi įrengtame didžiausiame Kubos delfinariume. Važiuojant pro šalį sunku suprasti, kad tai delfinariumas, atrodo – tiltų sistema. Nuo tiltų pažvelgus į vandenį matyti plaukiojančių didelių jūros vėžlių, spalvotų žuvų, delfinų. Ilgiausias tiltas veda prie restorano ir dar vieno tilto. Pastarasis - prie pusapskritimio teatro, o vandenyje – scena delfinų pasirodymams.

Išvydus plačius ir baltus Las Bruchas salos paplūdimius atvimpa žandikaulis, tačiau dar geresniais nei šie laikomi už kelių kilometrų esančios mažytės Los Ensenačos salelės paplūdimiai. Čia dar ramiau - brisdama ilgu ir lygiu atabradu jaučiuosi viena. Tik susiruošusi maudytis sužinau, kad mane stebi vienintelio saloje Iberostar viešbučio gelbėtojai. Maudytis paplūdimiuose gali kas tik nori, tačiau vakarop į seklius pakrančių vandenis užklysta ryklių ir barakudų, tad įbridus giliau netinkamu laiku gelbėtojai veja iš vandens.

Didžiausioje, Santa Marijos, saloje daugiau paplūdimių, bet daugiau ir viešbučių. Tiksliau tai nuo vieno salos galo iki kito nusidriekęs ilgas ir platus paplūdimys, prie kurio stovi per dešimt viešbučių. Vis vien paplūdimyje jausmas lyg būtum vienas – teritorijos didelės, pastatai neaukšti, atskirti palmių giraičių, krūmų ir gėlynų. 

Kad ir koks mielas Viljos Klaros salų rojus, trečią dieną jau traukiame į Kubos pakrantę pasižvalgyti. Nuo tolimiausio Santa Marijos salos galo iki artimiausio pakrantės miesto Caibarién (Kaibarijeno) – šešiasešimt kilometrų. Juos įveikti galima taksi, autobusu arba išsinuomotu automobiliu. Iš čia - dar kita tiek iki Viljos Klaros sostinės Santa Klaros.

Iš Raganų salos pakrantė kiek arčiau. Po valandos jau traukiame pro Kaibarijeną į Santa Klarą, Ernesto Che Guevaros miestą, pergyvenusį tris mūšius, iš kurių paskutinysis, įvykęs 1958 m. gruodžio 29 d., apvertė Kubos gyvenimą aukštyn kojomis ir paliko ryškių žymių šalies istorijoje. Šį mūšį mena mieste likęs Šarvuotas traukinys, kurio nuo bėgių nuriedėjusiuose vagonuose įrengtas muziejus. Šalia vagonų ant pjedestalo stovi buldozeris - juo Che su 18 sukilėlių nustūmė traukinį nuo bėgių ir laimėjo kovą prieš tuometinį JAV remiamą prezidentą Fulgencijų Batistą. 

Vaikštau iš vagono į vagoną, apžiūrinėju ginklų dėžes, šautuvus, granatas, karių drabužius ir dėlioju Kubos istoriją tarsi dėlionę galvoje. Baltos “nežinoma” detalės viena po kitos ryškėja, įgauna spalvą, formą ir net nuotaiką. Batista šį ginkluotą 17 vagonų traukinį su 373 kariais prieš Kalėdas pasiuntė iš Havanos, kad užimtų Santa Klarą. Jame buvo pakrauta atsargų dviems mėnesiams. Traukiniui sustojus prie Santa Klaros, Che su bendražygiais buldozeriu nustūmė bėgius, o tada užklupo karius iš netyčių. Norėdamas pasitraukti atokiau, traukinys nuriedėjo nuo bėgių. Batistos kariai po kovos pasidavė, o Che būrys atėmė iš jų ginklus, amuniciją ir atsargas. Sakoma, kad dar tą patį vakarą abi pusės susidraugavo ir per naujuosius kartu gėrė kavą, romą ir rūkė cigarus.

Užėmę traukinį, sukilėliai laimėjo ir kovą prieš Batistą, kuris po šio įvykio pabėgo į Dominikos Respubliką. Kubos istorijoje prasidėjo naujas laikotarpis. Be paminklo buldozeriui tarp vagonų stovi ir Ernestui Che Guevarai skirtas obeliskas, o priemiestyje daugybės lankytojų sulaukia jo skulptūrinis memorialas ir mauzoliejus. Skulptoriaus José de Lázaro Bencomo (Chose de Lazaro Benkomo) sukurta bronzinė Che skulptūra iškelta ant 16 m pastamento. Prie jos 2009 m. atsiradusio mauzoliejaus nišose perlaidoti iš Bolivijos pargabenti sukilėlių palaikai. Kelios nišos tuščios – tarp jų ir Che. 

Kuboje jaukiai nuteikia žaluma ir augalijos vešluma, beveik neišlendame iš miškelių. O sala ne tokia ir maža – nuo vieno jos galo iki kito - 1200 km. Santa Klara – beveik pusiaukelėje, pačiame jos centre. Grįždami į pakrantę iš Santa Klaros stabtelime senesniame, XVI a. įkurtame Remedios mieste. Aplink – kolonijiniai namai, kurių kiekvienas galėtų būti muziejumi. Senasis centras gerai išsilaikęs, matosi pastaraisiais metais renovuotų, ryškiau padažytų namų. Šviečia ir oranžinė Šv. Jono bažnyčia. José Martí aikštėje prie prekystalių trypčioja suvenyrų pardavėjai, kelis šaligatvio gabalus atkirtę lauko restoranai.

Išlaviravusi tarp kėdžių pasuku į šalutinę gatvę ir bemat atsiduriu miesto realybėje: batų taisykla, pasagų kalvė, dviračių remontas, siuvykla, maisto parduotuvė, skirta apsipirkti vietiniams. Pro šalį prakaukši arklio traukiamas vežimas. Dar nespėjus nutilti kanopų aidui iš priešingos pusės atkaukši kitas. “Padovanok man savo palaidinę”, - prašo moteris. “Gal turi muiliukų iš viešbučio?”, - skersgatvyje klausia mergaitė. 

Prabirbia trisdešimties metų senumo žiguliukas. “Taksi” – užkištas užrašas už stiklo. Pypt! “Gal pavežti?” siūlo vairuotojas. Atsisakau - smagiau miestą apžiūrėti pėsčiomis. Na, nebent sustotų koks ekstravagantiškas amerikoniškas gatvės antikvaras, kokių Kuboje netrūksta, pradedant sostine Havana ir baigiant tolimiausiu užkampiu. Tarpinio pasirinkimo varianto beveik nėra – muziejinė mašina arba arklio traukiamas vežimas. Na, dar dviratis. O kuo gražesnė transporto priemonė, tuo daugiau šansų pakabinti keleivių.

Be automobilių, vežimų ir kolonijinių namų Remediose akį traukia žmonės karnavaliniais drabužiais. Ne šiaip dailiai apsirėdę – išsipustę lyg kokiam kaukių baliui. Šiokią dieną po gatves kursuojantys persirengėliai stengiasi dėl turistų, bet prieš Kalėdas mieste vyksta tikrų tikriausi grandioziniai karnavalai, vadinami parandomis (parranda). Tuomet Remedios gatvės prisipildo žmonių, dėvinčių prabangiausius ir įmantriausius kostiumus, kokie Europoje kainuotų nemenkas sumas. Visą savaitę netyla muzika, nesiliauja triukšmas, šokiai ir linksmybės. Dėl šių pramogų Remediosą kubiečiai vadina karnavalų miestu.

Nuo Remedioso nė per šimtą kilometrų nenutolęs kolonijinis Sagua la Grandės miestas irgi priklauso Viljos Klaros provincijai. Dauguma jo gyventojų dirba cukraus ir chemikalų fabrikuose, maisto pramonėje, o laimingieji – turizmo sektoriuje. Visa tai papasakoja šio miesto gyventoja Luiza, kol ilga gatve pro apleistus namus žingsniuojame link vietinių mėgiamo tiltelio per Sagvos upę. Mus lenkia dviračiai, arkliai, pypsi žiguliukai ir ką tik nudažyti amerikoniški automobiliai. Ant bortelio susėdę senukai šypsosi, kelia skrybėles – jiems pramoga užkalbinti damas. Štai ir Luizos sūnus, ana ten – kaimynas. Centre daug pažįstamų. Tuo ir žavūs provincijos miesteliai.

Bežingsniuojančias plačia gatve link miesto pakraščio mus užkalbina į fabriką važiuojantis vežimo vadeliotojas, kurio vaikus gydytoja dirbanti Luiza prižiūrėjo ligoninėje, tačiau pokalbį nutraukia pro apsilupinėjusias kolonijinio namo duris išlindęs apsauginis. „Gal norit apžiūrėt šio gražaus namo vidų?“ – klausia. Nuobodžiauja, ieško kaip įdomiau laiką prastumti. Tik kur pateksime? Visi trys lipame plačiais, kažkada prabangiais laiptais. Laisvai telpame į eilę vienas šalia kito. Laiptai ir sienos iš balto marmuro, turėklai drožinėto medžio, durys medinės, aukštos, raštuotos. 

Dar prieš šimtmetį šiame name gyveno turtingas cukraus pirklys, o dabar įsikūręs geležinių įrankių kalimo fabrikėlis. Apačioje keli vaikinai kaukši kūjais, viršuje moterys palinkę prie kompiuterių. Menėje po gipsiniais lubų ornamentais ir kadaise baltais langų apvadais dzingsi lėkštės ir šaukštai, virėjas maišo didžiulį puodą sriubos. „Gal norit valgyt?“ – mandagiai teiraujasi. Mandagiai atsisakom, ir pro kitas duris žingsniuojame laukan.

Aukštoms durims trinktelėjus už nugaros, prieš akis atsiveria plačios dulkėtos gatvės, kuriose vaikai spardo kamuolius, ant bortelių sėdi cigarus įsikandę skrybėliuoti vyrai. Pusė jų - autentiški, kita pusė – pasiruošę fotografuotis. Žmonės draugiški, kalbūs, paslaugūs, geranoriški. Sakoma, kad Kuba – saugi šalis. Tikrai - čia nejunti jokios agresijos, nematai piktų žvilgsnių. Turistai vaikšto atsipalaidavę.

Atsisveikindama su Luiza sakau sudie ir – iki kito karto. Dėka jos diena pražydo ir išsiskleidė, pakvipo tabaku, geležimi, kava ir cukrum. Kažin ar tas kitas kartas kada nors ateis, bet lengviau skirtis su viltim. Per tas kelias dienas įsimylėjau Kubos žmones. 

Jei keliausite į Kubą, jums reikės turisto kortelės, kurią nusipirkti galima Kubos ambasadoje Helsinkyje, tiesiogiai į Kubą skraidinančių oro linijų lėktuvuose arba keliones į Kubą parduodančiose agentūrose. Jos kaina svyruoja nuo 25 eurų ir priklauso nuo pardavėjo. Galite pakloti net dvigubai ar trigubai.

Kuboje galioja dvi valiutos: CUP – tai Kubos pesas, skirtas vietiniams, ir CUC – tai Kubos konvertuojamas pesas, skirtas turistams. 1 Euras apytiksliai lygus 1,15 CUC, o 1 CUC lygus 25 CUP. Pinigus geriausia keisti viešbutyje, banke arba keitimo punktuose cadeca. Gatvėje geriau nekeisti, nes abiejų valiutų banknotai panašūs, lengva susipainioti.

Tam, kad galėtumėte Kuboje prisijungti prie interneto, jums reikės ne tik wi-fi taško, bet ir interneto kortelės su kodu. Tokios kortelės parduodamos viešbučiuose ir etecsa punktuose. Valandą prisijungimo prie interneto suteikianti kortelė kainuoja 1 CUC.  Būna ir penkių valandų kortelių, kainuojančių atitinkamai. Pasinaudojus internetu reikia būtinai nuo jo atsijungti, nes kitaip tarifas toliau tiksės. Tos pačios kortelės kodais galima naudotis visoje šalyje ir prisijungti pakartotinai, kol baigsis kortelėje nustatytas aktyvus laikas. Tada reikės kitos kortelės su nauju kodu.

Po šalį galima keliauti išsinuomojus automobilį, naudotis viešuoju transportu arba Kubos turizmo firmų paslaugomis. Priimančias turistus kelionių agentūras galima suskaičiuoti ant pirštų, bet jos dirba nacionaliniu mastu ir visas turizmas yra jų rankose. Tai Cubatur, Havanatur, Cubanacan ir Gaviota. Išskirtinai gamtos turizmu rūpinasi Ecotur. Visos šios agentūros priklauso arba Turismo Gaviota, arba Viajes Cuba grupei. Jos turi paruošę dvidešimt fiksuotų 3-11 dienų ilgio maršrutų po salą ar jos dalį ir nuolat jais vežioja turistus.

Kuboje atostogauti galima visus metus, tačiau palankiausias sezonas tęsiasi nuo gruodžio iki gegužės mėnesio. Tada saloje žydi orchidėjos, miške akys raibsta nuo gėlių ir žaliųjų augalų įvairovės, noksta matyti ir nematyti vaisiai. Uodai aktyviausi liūčių sezono metu – birželio - spalio mėnesiais.