La Palma: sala gamtos gurmanams

Parašė: Kristina Stalnionytė

Jei iš viršaus pažvelgtumėte į La Palmos salą, joje išvystumėte žiojintį plyšį, lyg pravertą milžinišką burną. Tokią išdaigą šioje Kanarų saloje prieš du milijonus metų suformavo keturių kilometrų gylyje pabudęs ugnikalnis, kurio nugara dabar iškilusi 2426 m virš vandens. Lavai pralaužus Taburientės ugnikalnio sieną ir ištekėjus į vandenyną, krateris įgriuvo, ir liko pusantro kilometro gylio ir beveik dešimties kilometrų pločio kaldera. Norint apeiti ją ir link vandenyno nusidriekusį žemės plyšį, tektų kulniuoti 28 kilometrus.

Pušynais apžėlusį Taburientės kraterį supa Taburientės nacionalinis parkas (Parque Nacional de la Caldera de Taburiente). Važiuojant keliuku, ant kalderos briaunų matyti apžvalgos aikštelių, leidžiančių žvilgtelėti į galingas vidines sienas. Į vidų galima nusileisti siaurais takeliais, nuo kurių vaizdai dar įspūdingesni.

Nuo kalderos į pietus driekiasi jaunesnių ir mažesnių krateriukų grandinė. Dauguma jų pavadinti šventųjų vardais, priklausomai nuo dienos, kada spjaudėsi lava. Paskutinis ugnikalnis saloje išsiveržė 1971 m. netoli Fuenkalientės miestelio, suformuodamas Tenegijos (Teneguía) kraterį.

Žemė po 45 kilometrų ilgio ir 28 kilometrų pločio sala gali sudrebėti bet kada. Pasak seismologų, stiprus žemės smūgis dalį salos atskeltų (kaip tik per didįjį plyšį) ir įstumtų į vandenyną, sukeldamas kilometro aukščio cunamio bangą. Per pusdienį nusiritusi iki Šiaurės Amerikos, ši banga, išsiskaidžiusi į kelias 300 m aukščio „bangeles“, paskandintų Karibus ir visą rytinį Šiaurės Amerikos krantą. Bangų liežuviai įsiskverbtų į žemyną 25 kilometrus, o Manheteną „nulaižytų” vienu smūgiu.

Spėlionės spėlionėmis, o žmonės ramiausiai gyvena La Palmoje, nesijaudindami dėl rytojaus. Poilsiautojams irgi mažai rūpi seismologų pranašystės. Gyvenimas čia teka sava vaga: pakrantėse žaliuoja bananų plantacijos, turistai mindo Taburientės nacionalinio parko takelius, astronomai dieną naktį stebi dangų iš 16 didžiulių teleskopų, stovinčių ant Taburientės šlaito. 

Žaliausioje ir vešliausioje Kanarų saloje tėra du kurortai – Los Kankachos (Los Cancajos) ir Puerto Naos (Puerto Naos). Nors La Palmą supa vandenynas, paplūdimio turistų čia mažuma - saloje kur kas daugiau gamtos mylėtojų, paukščių žinovų, vienišų vaikštinėtojų, žvaigždžių stebėtojų ir ramybės ieškotojų. Tiesa, paplūdimiai puikūs, tik neįprastos juodos spalvos.

Dauguma salos lankytojų - vokiečių, skandinavų, prancūzų, britų – po vieną ar po du kasdien traukia gamtos takais į tolimiausius užkampius, kur neprivažiuoja joks automobilis. Eiti tikrai yra kur – La Palmą vagoja maždaug 1000 kilometrų atitinkamais ženklais sužymėtų takelių.

Žaliu brūkšniu ir raidėmis SL pažymėti trumpesni nei 10 km ilgio pasivaikščiojimo takai. Ilgesnius nei 10 kilometrų takus, kuriuos galima įveikti per dieną, žymi geltoni brūkšneliai ir raidės PR. Tokių La Palmoje daugiau nei 40. Ilgiausi - GR takeliai, pažymėti stulpeliais su raudonu brūkšniu. Pasukę jais, finišą pasieksite tik po kelių dienų.

Raudonieji takai La Palmoje tėra du – aplink salą vingiuojantis Pakrantės kelias GR130 ir vulkanų viršūnėmis bei šlaitais nusidriekęs Vulkanų kelias GR131. Miškais apžėlusioje saloje nesunku pasiklysti, todėl iškeliaujantys ilgesniais maršrutais prašomi apie tai perspėti pažįstamus bei viešbučio darbuotojus.

Vulkanų kelias veda pro saloje išsiveržusių ugnikalnių kraterius ir krateriukus. Žingsniuojant juo iš viršaus matyti ir kitos artimiausios Kanarų salos: Tenerifė, El Hiero, La Gomera. Be vaikštinėtojų, šiuo maršrutu bėgioja sportininkai. Dauguma jų treniruojasi nuo 2009 m. La Palmoje kasmet rengiamoms 74,6 km ilgio Transvulkanijos (Transvulcania) bėgtynėms. 2015 m. šį atstumą vyrų kategorijoje greičiausiai nubėgo Luis Alberto Hernando (per 6 val. 52 min. 39 sek.), moterų - Emelie Forsberg (per 8 val. 32 min. 59 sek.).

Kraterių briaunomis galima pavaikštinėti ir atvykus į salos pietuose esantį Fuenkalientės (Fuencaliente) miestelį. Žymiausi – 1677 m. išsiveržusio San Antonijaus (San Antonio) ir 1646 m. išsiveržusio San Martino (San Martín) ugnikalnių krateriai. Prie jų papėdėse esančių mažesnių krateriukų irgi veda pėsčiųjų takai. 

Pažvelgus nuo San Antonijaus kraterio briaunos, matyti pakrantėje baltuojančių krūvelių. Prie jų nuo 1967 m. stovi druskos kasykla „Sal Marina Teneguía“, į kurią galima nusileisti lavos laukais vingiuojančiu keliuku, pro raudonai baltą švyturį.

Druska džiūsta juodos lavos baseinėliuose, visą vasarą kepinama saulės. Vyrai kas keletą dienų ją lygina grėbliais, o išdžiūvusią išsijoja ir supilsto į maišelius. Paskutinis druskos derlius surenkamas ir išsijojamas baigiantis rudeniui. Žiemą baseinėliai valomi ir ruošiami kitų metų derliui.

Aplink baseinėlius galima pasivaikščioti, o žvilgtelėjus pro duris į fabrikėlį pažiūrėti, kaip darbuotojai pilsto druską į maišelius. Druskos kasykoje veikia restoranas ir druskos parduotuvė, bet ta pati druska maisto parduotuvėse parduodama perpus pigiau. Ši druska natūrali, be priedų, surenkama rankiniu būdu – verta parsivežti namo nors kilogramą.  

Maži keliukai nuo pakrančių vingiuoja į salos viduryje dunksantį kalną, kurio 2426 m aukščio viršūnė kyšo virš debesų. Prasibrovus pro debesų sluoksnį kiek akys užmato atsiveria į visas puses baltuojanti debesų jūra. Pūkinės paklodės gaubia kalno šlaitus, glosto ilgaspyglių kanarinių pušų miškelius.

Kanarinių pušų spygliai minkšti, šiurkštūs, su grioveliu viduryje, ir siekia iki 25 cm. Prisilietę prie jų, garai nuvarva žemyn rasos lašeliais. Tokį reiškinį kanariečiai vadina horizontaliuoju lietumi. Nuolat jo laistoma, sala žydi ir žaliuoja. Aukštai kalne tuos lietaus debesis galima pačiupinėti.

Ten, kur iš pietinės salos pusės vingiuojantis keliukas, persiritęs per kalno kuprą, ima leistis šiaurės link, ošia pasakų miškelis. Jame saulėta diena akimirksniu virsta miglos apgaubtu pasauliu: rūke dunkso apsamanojusios pušys, ilgi, pro miglą besiskverbiantys spinduliai lyg pirštai glosto krūmus, kelią.

Pro automobilio langą įslinkęs rūko debesėlis dvelkia vėsa, gaiva, spygliais, kankorėžiais, o vos išlipus apsikabina, prisiglaudžia, apsivynioja kaklą lyg švelnus šilkinis šalikas. Spinduliai, slapstydamiesi už medžių, kviečia juos vaikytis, viską metus lėkti į migloje skendintį kalną, kuriame turbūt glaudžiasi visos La Palmos laumės. 

Nuo salos šlaitų smailius lapus į saulę tiesia drakonmedžiai (Dracaena draco), kurių išsipūtę kamienai primena į žemę susmaigstytas putliapirštes plaštakas su aštriais nagais. Raudonus šių medžių syvus kanariečiai vadina drakono krauju. Drakonmedžiai tikrai kažkuo panašūs į gyvūnus.

Pasak legendos, saloje kadaise gyveno šimtagalvis drakonas, saugojęs sodą su obelimi, nokinusia auksinius obuolius. Norėdamas nusiskinti tris obuolius, stipruolis Herkulis sodo sargą nudūrė ietimi. Ten, kur ištryško drakono kraujo lašai, išdygo drakonmedžiai.

Drakonmedžiai natūraliai auga tik Žaliojo Kyšulio, Madeiros ir Azorų salose. La Palmoje šie medžiai puošia sodybas, miestelius, parkus, sodus, o nedidukai įsitaisę prie namų terasų, net gėlių darželiuose. Drakoniukai lėti, per dešimt metų ūgteli ne ką daugiau nei metrą. Skirtingai nei kiti medžiai, jie neturi metinių rievių.

Įdomu, kad visi drakonmedžiai žydi vienu metu, kas 15 metų. Nužydėjus kiekvienas putlus drakono pirštelis virsta nauju kamienu, iš kurio išdygsta kitas putlių pirštų vainikėlis su smailiais lapais, tarsi naujas drakonmedis ant senojo galvos. Drakonmedžių amžius nustatomas pagal vainiko išsišakojimą.

Seniausias Kanarų drakonmedis auga Tenerifės saloje, Icod de los Vinos miestelyje. Nors vadinamas tūkstantmečiu (Drago Milenario), jam iš tikrųjų maždaug penki šimtai metų.

Salos miesteliuose, kurių čia vos keli, akį traukia dailūs mediniai balkonai, nudažyti ryškiomis spalvomis ir svyrantys gėlių girliandomis. Tai portugalų kolonistų palikimas - jie savo papročiu pasistatė naujojoje žemėje tokius namus, kad primintų tėvynę.

La Palmos sostinės Santa Kruzo (Santa Cruz de La Palma) balkonai priklijuoti prie namų iš vandenyno pusės. Taip miestiečiai stengdavosi „pasipuošti“, kad gražiau atrodytų pro šalį plaukiantiems laivams. Kiekvienas šeimininkas savo balkonėlį kasmet pašveičia, padažo, nulakuoja, kad tik būtų gražesnis už kaimyno.

Verta pasivaikščioti po visą kolonijinį Santa Kruzo senamiestį. Jame daug parduotuvėlių, restoranų, kavinaičių, smagu praleisti visą dieną slampinėjant gatvelėmis, užsukant išgerti kavos, pasidairyti suvenyrų.

Net Santa Kruze nesutiksite turistų minių ir neišvysite įprastinio kurorto šurmulio. Daug pasako skaičiai: iš 12 milijonų kasmet Kanarų salose poilsiaujančių turistų tik 142 tūkstančiai atvyksta į La Palmą. Tai sala gamtos gurmanams. Joje gyvena tik 85 tūkstančiai žmonių. 

Kolonistams iš Amerikos atvežus į La Palmą bananų, šie augalai čia paplito be kaprizų, bet ūkininkai jais nesidomėjo – kas jų tiek suvalgys? XIX a. ispanams į pagalbą atėjo britai, kuriems La Palmoje bananus auginti buvo pigiau nei atsigabenti iš Pietų Amerikos. Taip bananai tapo vienu svarbiausių La Palmos produktų.

Bananai čia kitoki – mažyčiai, saldūs ir aromatingi. Trečdalis Kanarų bananų užauginama La Palmoje, pusė – didžiausioje Kanarų saloje Tenerifėje, ir penktadalis – Gran Kanarijoje. Šiuos vaisius kanariečiai ne tik valgo ir eksportuoja, bet ir gamina iš jų kosmetikos bei kūno priežiūros priemones. Galima parsivežti iš ekologiškų kanarietiškų bananų pagamintų šampūnų, balzamų, losjonų, kremų, muilų, bananinių pieštukų lūpoms.

Kitas autentiškas salos produktas – La Palmos cigarai, kuriuos meistrai vynioja ne tik tabako fabrikėliuose. Santa Kruzo suvenyrų parduotuvėse irgi galima įsigyti ką tik suvyniotų cigarų. Cigarų žinovams patiks užsukti į Brenjos Bachos (San Pedro Breña Baja) miestelyje įsikūrusį La Palmos cigarų muziejų (Museo del Puro Palmero).

Didžioji dalis Kanarų salose parduodamo romo pagaminama Gran Kanarijoje. O štai La Palmos romas – dar vienas produktas, kurio neužtiksite niekur kitur, neišvysite net gretimose salose. Jo rasite tik čia. Romo darykla „Aldea“ įsikūrusi San Andres (Andrés y Sauces) miestelyje, šiaurinėje salos dalyje. Romą iš vietoje užaugintų cukrašvendrių ši gamykla distiliuoja jau nuo 1936 m.