Mirties slėnis: karščiausia vieta planetoje žada pasakiškų vaizdų

 

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Karštis alina, kepina, svilina... Saulė traukia iš odos prakaito lašus, o tingus vėjelis pliko veidą tvoskiančia kaitra. Jei sugedus automobiliui tektų karščio draugijoje pasilikti iki vakaro, kita diena nebeišauštų...

 

Nuo sausros peršti akis, tačiau jos nerimdamos bėgioja geltonais, oranžiniais, raudonais, rudais ir juodais žemės plotais, šokinėja nuo akmens ant akmens, čiūžteli aukštyn beribiu mėlyno dangaus skliautu, nusileidžia ant sausų, dantytų pakelės krūmokšnių.

 

Mirties slėnis / Foto: Kristina Stalnionytė
Mirties slėnis / Foto: Kristina Stalnionytė

Garsėja ekstremaliausiu klimatu

 

Kalifornijos valstijoje plytintis ilgas ir siauras Mirties slėnis tyso 86 m žemiau jūros lygio. Šis dykumos ruožas dauboje tarp dviejų kalnų grandinių garsėja ekstremaliausiu planetos klimatu ir laikomas karščiausia vieta žemės planetoje. Atsispindėjęs nuo stačių uolų bei žemės, karštis iš duobės niekur neišeina, o cirkuliuoja viduje.

 

Viešbutėlio šeimininkas ryte žvaliai išrėžė: “Šiandien - gera diena keliauti po Mirties slėnį - tik keturiasdešimt laipsnių Celsijaus. Vasarą temperatūra pakyla iki penkiasdešimties.”

 

Būna ir karščiau – rekordinis karštis Mirties slėnyje užfiksuotas 1913 m. liepą. Tuomet buvo 57 laipsnių Celsijaus. Aukšta temperatūra ir ilga kelionė į slėnį atbaido daugelį turistų, tačiau surizikavę čia atvykti nesigaili: karščiausias, žemiausias ir sausiausias JAV nacionalinis parkas – neįtikėtinai vaizdingas.

 

Moskito kopos / Foto: Kristina Stalnionytė
Moskito kopos / Foto: Kristina Stalnionytė

Druskos kristalų armija

 

Mirties slėnyje telkšo negyvo vandens ežeriukas – Badwater Basin. Tai saulėje baltuojanti druskos kristalų lyguma. Ežeriuko pakraščiai numindyti čia atkeliaujančių turistų, bet toliau nuo kelio atsiveria laukinio grožio stichija. It maži kareivukai į dangų stiebiasi druskos kristalėliai. Baltoji armija tokia trapi, kad, vos užkliudžius batu, subyra į miltus.

 

Dedu pėdą po pėdos, balta paklode slenku į ežeriuko vidurį, nepaisydama kvapą gniaužiančios kaitros. Nors dėviu skrybėlę, skauda veidą ir ausis, svyla kiekvienas nepridengtos odos lopinėlis. Braunuosi toliau ir dar toliau... Ten, kur nėra nė vienos pėdos, ten, kur spengiančioje tyloje girdėti, kaip po kojomis traška druskos miltai.

 

Stabteliu, pritūpiu, paglostau kareivukus, įsiklausau... Rodos, girdžiu, kaip skimbčiodami tiesia šakeles į saulę. Atsisuku atgal – kranto beveik nematyt, tik kalnų grandinė horizonte. Palaižau lūpas – sūrios... kažkokiu būdu druska įsigėrė į odą, drabužius.

 

Išdžiūvęs druskos ežeras Badwater Basin / Foto: Kristina Stalnionytė
Išdžiūvęs druskos ežeras Badwater Basin / Foto: Kristina Stalnionytė

Spengianti tyla

 

Tiesus kelias driekiasi tolyn, šokčioja nuo kalvos ant kalvos, kol virsta siūlu ir išnyksta horizonte. Turistų čia – vos vienas kitas. Kartkartėmis, pakeldamas karšto oro gūsius, praūžia naujutėlaitis, blizgantis krovininis automobilis ar praburzgia motociklas.

 

Mirties slėniu driekiasi vos keli keliai. Nuo vieno slėnio krašto iki kito tėra šimtas kilometrų, tačiau prisibelsti iki šios vietos sunkoka – iš Los Andželo tenka visą dieną kratytis automobiliu.

 

Kaip ir dera, Mirties slėnyje viešpatauja mirtina tyla. Jei ne ausimis, tai mintimis girdi, kaip dangumi slenka debesys, kaip saulė glosto geltonas kopų smiltis, kaip skleidžiasi smulkučiai dykumos augalų žiedeliai.

 

Įvažiavimas į Mirties slėnio nacionalinį parką automobiliu kainuoja 20 JAV dolerių. Bilietą galima nusipirkti Stovepipe Wells ir Furnace Creek lankytojų centruose. Su tuo pačiu bilietu parko teritorijoje galima lankytis savaitę. Norintys praleisti parke naktį bei statytis palapinę privalo susimokėti papildomai.

 

Tyla ir karštis Mirties slėnyje spaudžia ausis / Foto: Kristina Stalnionytė
Tyla ir karštis Mirties slėnyje spaudžia ausis / Foto: Kristina Stalnionytė

Moskito kopos

 

Prieš akis ryškėja geltonų kopų silutetas. Dar kelios akimirkos, ir brendu byrančio smėlio kauburėliais. Šoku iš batų, tačiau akimirksniu nusvylu padus. Tenka kuo greičiau apsiauti. Aukščiausia žemės temperatūra čia buvo užfiksuota 1972 metais ir siekė 94 laipsnius Celsijaus.

 

Karštis daro savo – mažyčiai smėlio kalneliai virsta neįveikiamomis kliūtimis. Norisi nubristi dar penkiasdešimt, šimtą metrų, pasižvalgyti nuo tolimesnių keterų, tačiau suvokiu, kad nueiti pirmyn jėgų pakaks, bet atgal kažin ar besugrįšiu. O užklupus nakčiai, nusilpusį tikriausiai pribaigtų nuodingos gyvatės, skorpionai, vorai juodosios našlės...

 

Aukso ieškotojų palikimas / Foto: Kristina Stalnionytė
Aukso ieškotojų palikimas / Foto: Kristina Stalnionytė

Lenktynių aikštelė

 

“Kaip nuvažiuoti prie “vaikštančių akmenų”? – Išpyškinu labiausiai rūpintį klausimą parko reindžeriui Stovepipe Wells lankytojų centre. Tik dėl jų ir tenka šioj pragariškoj kaitroj kryžiaus kelius eiti.

 

“Automobilis netinkamas” – atrėžia vyrukas, čepsėdamas kramtomąją gumą. Paaiškėja, kad prie akmenų tegalima privažiuoti aštrios lavos laukais, o tam reikalingas visureigis su tvirtomis padangomis. Klausiu, gal galima nueiti pėsčiomis, tačiau vyrukas šypsodamasis purto galvą: nuo keliuko pabaigos iki “Lenktynių aikštelės” – 27 mylios.

 

Žvilgčioju į saulę, įkvepiu kaitros – toks pasivaikščiojimas tikriausiai būtų paskutinis... Ką gi, teks atidėti kitam kartui. Tačiau iki kelio galo vis tiek reikia nuvažiuot – ką žinai, gal pavyks kokį visureigį “susitranzuoti”.

 

Atidžiau patyrinėjusi žemėlapį, kelio gale aptinku Ubehebės kraterį. Nudardėjus prie jo, užgęsta paskutinė viltis. Šokinėdama kraterio šlaitu, kranksi varna – vienintelis gyvas padaras aplinkui kiek akys aprėpia, tarsi ši vieta būtų koks pasaulio pakraštys. 

 

Ubehebės krateris / Foto: Kristina Stalnionytė
Ubehebės krateris / Foto: Kristina Stalnionytė

Ubehebės krateris

 

Gamta aplink kraterį it aptvaikusi nuo karščio. Oras virpa. Burna džiūsta. Tačiau prieš akis atsivėręs vaizdas atperka visus nepatogumus – didžiulė spalvota duobė tik ir gundo nusileisti gilyn šlaitais vingiuojančiu takeliu.

 

Ryžtuosi verčiau apeiti ratą kraterio kraštu. Pasileidžiu pirmyn, tačiau greit suprantu, kad akys apgavo – kraterio didumas neišpasakytas. Po pusvalandžio dar stoviu ant briaunos, netoli tos vietos, kur pradėjau žygį. Ketvirtadalis kelio įveikta... Nusprendžiu verčiau sukt atgal.

 

Prieš penkis šimtus metų čia įvyko galingas išsiveržimas magmai susimaišius su požeminiais vandenimis. Pelenams nusėdus ir dulkėms išsisklaidžius, liko 183 m gylio krateris.

 

Ubehebės krateris / Foto: Kristina Stalnionytė
Ubehebės krateris / Foto: Kristina Stalnionytė

Auksinis tarpeklis

 

Vakarėjant pakelės uolose pastebiu nedidelį plyšį ir apleistą stovėjimo aikštelę. Žemėlapis rodo, kad šioje vietoje turėtų būti tarpeklis, tačiau apgailėtinas vaizdas pro langą verčia tuo abejoti.

 

Įžengus pro plyšį, tarpeklio sienos nutolsta viena nuo kitos, kas akimirką atidengdamos vis įspūdingesnių vaizdų. Skaičiuoju žingsnius, minutes ir net sekundes, jausdama, kaip odą skrudina virš tarpeklio pakibusi saulė. Nė ruoželio šešėlio, nors žemėn prasmek.

 

Vos kvėpuoju, tačiau vaizdas prieš akis traukte traukia pirmyn – tolumoje ryškėja oranžinės ir geltonos uolos, primenančios peizažus iš amerikietiškų vesternų. Vaizduotė tuoj mintyse nupiešia keletą laukinių mustangų, varovų su botagais ir pistoletais prie diržų...

 

Vakarėja, tad tenka grįžti prie automobilio. Iki artimiausios nakvynės vietos Šošonų kaime – dar pusė šimto mylių.

 

Auksinis tarpeklis - Golden Canyon / Foto: Kristina Stalnionytė
Auksinis tarpeklis - Golden Canyon / Foto: Kristina Stalnionytė