Parašė: Andrius Biziulevičius
Pietryčių Estijoje yra tokia Setų karalystė – panašiai kaip Užupio Respublika, tik daug didesnė. Setų gyvenamos žemės driekiasi abipus Estijos ir Rusijos sienos, bet jie savęs nelaiko nei vienais, nei kitais. Ši ugro-finų kilmės etninė grupė turi savo karalių, kurį renka vieneriems metams kiekvieną rugpjūtį. Baltos setų vėliavos, išpieštos raudonais ornamentais, išsikelti prie namų negali niekas kitas, o tik tikras setas. Jei iškelia – baudžiamas pagal įstatymą. Setai kalba pietų Estijos dialekto dilektu, todėl jų kalba skiriasi nuo šiaurinių estų taip, kad vieni kitų nesupranta. Skiriasi ir setųnpapročiai bei tautiniai drabužiai. Skirtingai nuo estų, dauguma setų yra ortodoksai. Setų karalystėje galima išvysti ir sužinoti daug ko įdomaus.
Šios pilies griuvėsiai žymi Setų karalystės pakraštį, o kadaise žymėjo Tartu vyskupijos pasienį. Anksčiau Livonijos ordinui priklausiusioje pilyje atidarytas piligrimų muziejus. Ji labiausiai garsėja dėl čia buvusios Baltojo kryžiaus koplyčios, kurioje 1353 m., pasak legendos, įvyko stebuklas – kartą atėję melstis, žmonės virš altoriaus išvydo baltą kryžių stovintį ore. Po šio stebuklo Vastselinos pilis tapo svarbiausia piligrimine vieta šiaurės Europoje, o kadangi į ją ėmė plūsti piligrimai, tai veikė ir piligrimų namai, kuriose vienuoliai priglausdavo keliauninkus ir slaugydavo ligonius, labdaringai juos maitindavo. Piligrimų namuose galima pasižiūrėti ekspozicijos persirengus piligrimu - spintoje sukabinti viduramžiški apsiaustai ir skrybėlės, sukrautos ilgos lazdos su lenktais galais. Pilies griuvėsiai vietomis atstatinėjami, bet aplink pilį galima pasivaikščioti.
Prie Obinitsos miestelio esančios olos – tarsi požeminė smėlio karalystė. Sunku suvokti, kad ją kūrė ne gamta, o žmonės, pusę šimtmečio kasdami kvarcinį smėlį. Nuo 1922 iki 1970-ųjų kasyklos buvo tik po žeme, bet vėliau persikėlė į paviršių. Rezultatas – ervios menės arkinėmis lubomis ir smiltainio sienomis, kurių viduryje paremtos natūraliomis to paties smiltainio kolonomis. Lankytojams atidaryta tik Muziejaus ola ir smėlio karjerai, tačiau požeminių olų aplinkui yra daugiau. Į jas neleidžiama įeiti dėl galinčių trupėti sienų ir uolienų. Olose gyvena penkių rūšių šikšnosparniai, viso - trys tūkstančiai. Jiems patinka tamsa, tyla ir vienoda temperatūra, todėl net gyvenantys šimto kilometrų spinduliu aplinkui atskrenda į jas žiemoti. Aplink Piusos olas yra raudoni ir balti smėlio karjerai, kuriuos galima apžiūrėti einant pusantro kilometro ilgio taku.
Tai tokios įdomios senovinės dainos, kurias dainuoja tik setai. Jos nepanašios į jokias kitas. Savo reikšme ir unikalumu setų lelos prilygsta mūsų sutartinėms ir taip pat yra įtrauktos į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Lelas nuo seno dažniausiai dainavo ir iki šiol dainuoja moterys, todėl vedančioji vadinama Dainų motina. Jai padainavus vieną eilutę, choras atkartoja ją įvairiais balsais, ir taip toliau, eilučių be skaičiaus. Dainų motina sugalvoja ir dainuoja eilutes kiek jai išeina. Šiam senoviniam polifoniniam setų dainavimui jau daugiau nei tūkstantis metų. Kuo Dainų motina gali sugalvoti ir sudainuoti daugiau tokių eilučių, tuo ji garsesnė. Dainų motinoms prie Obinitsos ežero pastatytas paminklas. Verskoje kas treji metai švenčiama lelų dainų diena, į kurią suvažiuoja lelų chorai iš visos Estijos.
Kolosovos kaime gyvena muilų meistras Silveris. Savo muilo parduotuvę jis pavadino senelio Jurio vardu – senelis puoselėjo Setų žemės papročius, mylėjo gamtą ir išmanė visokias gamtos paslaptis. Kiekvieno Silverio muilo istorija susijusi su Setų žeme. Ypatinga jo sudedamoji dalis – švęstas vanduo iš Petserų vienuolyno, kurio jokiame kitame muile nerasi. Be švęsto vandens, Silveris į muilus deda Piusos smėlio, Setomos pelkių purvo, dervos. Galima nusipirkti beržų muilo, pievų žiedų, liepų muilo. Nuo parduotuvės lentynose sukrautų muilų įvairovės raibsta akys. Virš lentynų džiūsta sukrautos švieži muilų luitai – balti, juodi, raudoni, oranžiniai. Po dviejų savaičių išdžiūvusius luitus Silveris supjaustyto, supakuoja ir sudėlioja lentynose.
Išvydus būrį setų tautiniais drabužiais (o tokį reginį dažniausiai galima išvysti per šventes) labiausiai į akis krinta moterų papuošalai. Nei juoda suknelė, nei balti marškiniai raudonai siuvinėtais rankovių apvadais, nei puošnus galvos apdangalas negali su jais lygintis. Pagrindinė garderobo segė dydžiu ir forma primena trečią krūtį. Galima atspėti, kur ji segama: sidabrinė, išraižyta ornamentais segė kaip tik telpa tarp kitų dviejų. Tai dar ne viskas - ji apklojama grandine su sidabriniais pinigais. Kuo daugiau, tuo geriau, tad grandinių nevengiama užsidėti kiek tik moteris paneša. Tokie papuošalai, kartais sveriantys net penkis kilogramus - svarbiausia tradicinio setų moterų apdaro dalis. Moterims vaikštant visas šis grožis žvanga ir skimbčioja.
Prie Pskovo ežero lyg koks amžinų atostogų miestas tyliai ir ramiai dienas leidžia mineralinių vandenų kurortas Verska. Žmonių beveik nematyti, triukšmo beveik negirdėti, nors tai didžiausias setų miestas ir jų sostinė. Pušynėlyje įsikūrusioje Verskos gydykloje poilsiauja ne tik setai – ji patraukli daugeliui estų ir rusų. Gera vieta gydyklai: vanduo - iš gelmių, purvo Verskos įlankoje netrūksta, poilsiautojų irgi. Į butelius supilstyto Verskos vandens galima nusipirkti ir parduotuvėse, tačiau gydyklos variantas kur kas “stipresnis”: mažiausiai sūrus vanduo iki čiaupo gydyklos salėje kyla iš pusės kilometro gylio, sūriausias – iš daugiau nei kilometro. Labiausiai koncentruotas vanduo negeriamas, jis naudojamas tik sveikatinimo procedūroms.
Verskos prieplaukoje sūpuojasi laivelis, plukdantis poilsiautojus palei Pskovo ežero krantą iki Liubnitsos ir atgal. Ant borto užrašytas pavadinimas „Setoline“ – juk viskas čia setų. Kapitonas dažnai užkuria motorą, nes norinčių paplaukioti netrūksta. Netrūksta ir besideginančių bei poilsiaujančių krante, tačiau su kapitonu Tomu paplaukioti smagiau – jis ne tik iš tolo parodo, kas vyksta krantuose, kokia Rusijos sala, bažnyčia ar kaimas vertas dėmesio, bet gali įvairiausių istorijų pripasakoti. Kad ir tai, jog kartą du užsieniečiai deginosi Estijos pakrantėje, gurkšnodami alutį, ir plūduriuodami ant čiužinių, užmigo. Atsibudo tik tada, kai juos, įplaukusius į Rusijos vandenis, sučiupo pasieniečiai. Drabužiai liko Estijoje, o nuogi plaukiotojai atsidūrė areštinėje, iš kur į Estiją sugrįžo tik po trijų parų.
Per Velykas ir per kitas šventes setai užsuka pas mirusius artimuosius... papiknikauti. Atėję į kapus jie išdėlioja valgius ant staltiesės, ant suoliuko ar virš kapo. Toks bendras piknikas simbolizuoja šeimos ir protėvių susijungimą. Setai ilgai valgo, šnekučiuojasi, bendrauja, kartais taip praleidžia net visą pusdienį ar pusę nakties. Ir nebūtinai jų kalbos apie mirtį – prie kapo galima apie viską pakalbėti. Pavalgę su protėviais vieni šiaip pasėdi, kiti linksminasi, šoka ir dainuoja. Atsisveikindami šeimos nariai mirusiems artimiesiems ant kapo palieka maisto. Šiai tradicijai – jau šimtai metų, tai senas ugro-finų paprotys. Estijoje jis senai išnyko, o setų žemėje dar išliko.
Važiuojant iš Verskos į Satsę kelią pastoja stulpelis su užrašu, kad toliau - Rusijos teritorija. Čia Rusijos gabalas išsikiša į Estiją. Tiesa, Rusijai priklausantis kelio ruožas tęsiasi tik 800 metrų. Jį galima pervažiuoti tik transporto priemone, pvz. dviračiu, automobiliu ar autobusu. Pėsčiųjų eismas kelyje draudžiamas, automobiliams net stabtelėti negalima. Aplink – miškas, abipus kelio matyti pasienio stulpeliai. Kertant šį apendicitą vizos nereikia, pakanka turėti pasą ar asmens kortelę. Pravažiavus šį ruožą po kelių minučių prieš akis išnyra Satsės kaimas.
Pirmąjį rugpjūčio šeštadienį setai švenčia Karalystės dieną. Tą dieną, kuri kasmet švenčiama vis kitame kaime, setai renka karalių, karaliausiantį vienerius metus (t.y. iki kito rugpjūčio). Norėdami prabalsuoti už kandidatus, rinkėjai per šventę sustoja prie kiekvieno jų į eilę. Kieno eilė ilgiausia, tas ir tampa karaliumi. Išrinktasis gauna skeptrą ir turi metus atstovauti karalystės gyventojų interesus. Jis lyg koks faraonas įkūnija legendinį setų Dievą Peką, miegantį Petserų vienuolyne, smėlio oloje. Galima sakyti, visai čia pat, nes Rusijos kontroliuojama Setų žemės sostinė Petseros nuo sienos nutolusi tik pora kilometrų. Trys ketvirtadaliai Setų žemių yra Rusijoje ir tik ketvirtadalis - Estijoje.