Setų karalystė: lelos, krūtys ir karaliaus vaišės

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Pažvelgę į Estijos žemėlapį, Setų žemę - Setomą - išvysite lyg trijų kilpų grandinę, prisišliejusią prie Rusijos sienos. Viena jos kilpa siekia Pskovo ežerą, kita ištįsusi žemiau, o trečioji driekiasi į pietus, iki pat Latvijos sienos. Šių kilpų gyventojai savęs nelaiko nei estais, nei rusais, jie - Setomos karalystės piliečiai setai. Setai ne tik kalba savo kalba - jie kasmet renka savo karalių, dainuoja savo himną, o prie namų per šventes kelia Setų karalystės vėliavą. Šie žmonės turi net savo nacionalinę valiutą – setų kroną, kurią išleido setų bankas Setobank.

 

Ribą žymi Vastselinos tvirtovė

 

Kol neatsidūriau Setų karalystėje, apie šią žemę tegirdėjau tik labai miglotai – lyg apie kokią fantazijų šalį už devynių jūrų ir devynių marių. Bet štai – vos kelios valandos automobiliu, ir išlipu pačiame jos pasienyje, prie Vastselinos tvirtovės griuvėsių. Va čia tai tikrai gyvena pasakos ir legendos, gal net senesnės už pačius setus – šauna į galvą pirma mintis. Tačiau antroji primena, kad setų kalba sėkmingai gyvuoja jau kelis tūkstančius metų, o pilis dar tūkstančio neskaičiuoja.

 

Perbraukiu pirštais apsamanojusius akmenis, akys nuklysta į ošiančius seno parko medžius. Kadaise didi ir galinga, ši pilis žymėjo Livonijos žemės valdas. Iš viduramžiškos Vyskupo pilies telikę griuvėsiai su karksinčiomis varnomis ant aptrupėjusių bokštų. Kai kurie kuorai atstatinėjami, o restauruotose menėse veikia muziejus. Tartu vyskupijos pasienio pilis dabar žymi Setų karalystės pakraštį.

 

Vastselinos tvirtovė / Foto: Kristina Stalnionytė
Vastselinos tvirtovė / Foto: Kristina Stalnionytė

Viduramžiais plūdo piligrimai

 

Pro akis nepraslįsta ir naujoviškai atrodantys piligrimų namai. Praveriu duris -  mediniai suolai, spintoje sukabinti viduramžiški piligrimų apsiaustai ir plačiabrylės skrybėlės, kampe sukrautos ilgos medinės lazdos su lenktais galais. Visa tai tam, kad lankytojai, norėdami pasijusti tikrais piligrimais, galėtų persirengę paklajoti po ekspoziciją. Jei nori pagyventi aname laike – prašom – yra dvi kailiais dengtos lovos, gali net būti išpraustas mediniame kubile su žolelėmis, išpertas vanta ir prieš miegą išteptas aromatiniais aliejais.

 

Ką turi bendro Livonijos ordino pilis su piligrimais? Pasak legendos, 1353 m. prie pilies buvusioje Baltojo kryžiaus koplyčioje įvyko stebuklas – kartą atėję į koplyčią melstis, žmonės virš altoriaus išvydo be jokios atramos stovintį baltą kryžių, tarsi plevenantį ore. Po Baltojo kryžiaus stebuklo Vastselinos pilis tapo svarbiausia piligrimine vieta šiaurės Europoje. Čia plūdo tūkstančiai piligrimų, veikė piligrimų namai, vienuoliai slaugė pasiligojusius ir virė vakarienes, o Baltojo kryžiaus koplyčioje kasdien skambėjo varpai, kviesdami piligrimus melstis. 

 

Viduramžiais į Vastselinos tvirtovę plūdo piligrimai / Foto: Kristina Stalnionytė
Viduramžiais į Vastselinos tvirtovę plūdo piligrimai / Foto: Kristina Stalnionytė

Mineraliniai vandenys iš gelmių

 

Su piligrimų istorijomis traukiame į Setų žemės šiaurę, kur prie Pskovo ežero žaliuoja mineralinių vandenų kurortas Verska. Tai didžiausias setų miestas. Pušynėlyje matyti Verskos gydykla, prieplaukoje sūpuojasi laivelis, plukdantis poilsiautojus palei Pskovo ežero krantą iki Liubnitsos ir atgal. Kapitonas šypsosi, viliodamas į laivą, bet suku link pastato ir netrukus jau gurkšnoju sūrų vandenį, tekantį iš trijų salėje įrengtų čiaupų. Į butelius supilstyto Verskos vandens galima nusipirkti ir parduotuvėse, tačiau gydyklos variantas kur kas “stipresnis”: mažiausiai sūrus vanduo iki čiaupo kyla iš pusės kilometro gylio, sūriausias – iš daugiau nei kilometro.

 

Giliausio gręžinio vandenį tenka spjauti lauk. Per didelė druskų ir mineralų koncentracija gomurio nedžiugina. Ne veltui šis vanduo naudojamas tik sveikatinimo procedūroms. Norėčiau ir aš tokiame pasilepinti keletą dienų, o jei dar pakaitomis purvo vonioje patupėčiau, tai gal net trečioji akis atsivertų. Gera vieta gydyklai: vanduo - iš gelmių, purvo Verskos įlankoje – tikra šio žodžio prasme iki kaklo, tai ir darbas verda, poilsiautojų netrūksta. 

 

Verskos gydykloje iš trijų čiaupų teka mineralinis vanduo / Foto: Kristina Stalnionytė
Verskos gydykloje iš trijų čiaupų teka mineralinis vanduo / Foto: Kristina Stalnionytė

Setų lelos – tai ne lėlės

 

Verska garsėja ne tik mineraliniais vandenimis ir sveikatinimo procedūromis. Kas treji metai čia švenčiama Setų dainų diena, tuomet į Verską suvažiuoja chorai iš visos šalies. Jie dainuoja ne bet kokias dainas, o lelas. Senovinis polifoninis setų dainavimas, savo reikšme ir unikalumu prilygstantis mūsų sutartinėms, kaip ir pastarosios,  įtrauktas į UNESCO. Šiam dainavimui jau daugiau nei tūkstantis metų.

 

Kadangi nuo seno lelas dažniausiai dainuodavo (ir iki šiol dainuoja) moterys, vedančioji buvo vadinama Dainų motina. Jos užduotis - užtraukti vieną eilutę, kurią choras atkartoja įvairiais balsais. Tada Dainų motina užtraukia kitą, ir choras vėl ją atkartoja. Ir taip be galo be krašto, kol Dainų motinos fantazija išsenka. Kuo ji gali sugalvoti ir sudainuoti daugiau tokių eilučių, tuo ji garsesnė. Dvi žinomiausios setų dainų motinos - Vabarna Anne ir Hilana Tarka. Joms ir kitoms dainų motinoms prie Obinitsos ežero pastatytas paminklas. Aplink – akmenys paminklai dainėms ir dainiams. 

 

Paminklas Dainų motinoms / Foto: Kristina Stalnionytė
Paminklas Dainų motinoms / Foto: Kristina Stalnionytė

Saatse Saab - apendicitas

 

Iš Verskos siauru keliuku linguojame į pietus, kol kelią pastoja stulpelis su užrašu, perspėjančiu, kad įvažiuojame į Rusijos teritoriją. Setų sodybos išsibarstę, toli viena nuo kitos, o šioje vietoje, kur  Rusijos gabalas lyg pusiasalis išsikiša į Estiją, jų visai nėra. Aplink – miškas, abipus kelio matyti keli pasienio stulpeliai. Setų žemėje dar daug senų miškų, ežerų ir upių, tūkstantmečių suformuotų slėnių.

 

Rusijos ruožas tęsiasi tik 800 metrų. Jį galima pervažiuoti dviračiu, automobiliu ir autobusu, tačiau pėsčiųjų eismas draudžiamas. Automobiliams neleidžiama net stabtelėti. Kertant šį apendicitą vizos nereikia, pakanka turėti pasą ar asmens kortelę. Po kelių akimirkų, praleistų eglyne, išnyrame kitoje apendicito pusėje, Satsės kaime.

 

Gilias ortodoksų tradicijas puoselėjantys setai, užsisklendę savyje ir pasislėpę tarp gamtos, estams atrodo keistoki, mįslingi ir neaiškūs, bet jie nepraleidžia progos pakeliauti po šį kraštą. Tuoj už Piusos upės atsiduriame Obinitsoje, garsėjančioje 1500 metų senumo pilkapynu ir ortodoksine Caro laikų bažnyčia. 

 

Velykų mišios Obinitsos bažnyčioje / Foto: Kristina Stalnionytė
Velykų mišios Obinitsos bažnyčioje / Foto: Kristina Stalnionytė

Moterys su sidabro krūtimis

 

Obinitsoje sodybos vartus mums atveria Ujė Sarv, dainuodama lelą. Juoda suknelė, balti marškiniai raudonai siuvinėtais rankovių apvadais, puošnus galvos apdangalas ir prijuostė puikiai dera nedidukei pusamžei moteriškei, bet labiausiai į akis krinta... trečioji krūtis. Sidabrinė, išraižyta ornamentais, įsprausta tarp kitų dviejų, apipilta sidabro pinigėliais. Ujei sujudėjus krūtis žvanga, skimbčioja pinigėliai, pritardami dainos melodijai. Tokie papuošalai, kartais sveriantys net penkis kilogramus - svarbiausia tradicinio setų moterų apdaro dalis.

 

Moterų papuošalai kartais sveria penkis kilogramus / Foto: Kristina Stalnionytė
Moterų papuošalai kartais sveria penkis kilogramus / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nuo Ujės krūties ir dainų dėmesį nukreipia po kojomis šokinėjantis ir visur lendantis ožiukas. Jos ūkyje yra ir daugiau gyvūnų – avių, karvių, ožkų, prie būdos amsi šunėkas, aplink namą ratus suka katinas, bet vos gimęs ožiukas įsitikinęs, kad jis – svarbiausias. Lenda net į trobą, kuri labiau panaši į muziejų: setų raštais margintos skrynios, rankšluosčiai, staltiesės, krūvos tradicinių drabužių ir, žinoma krūtų.

 

Ožiukas nori dalyvauti / Foto: Kristina Stalnionytė
Ožiukas nori dalyvauti / Foto: Kristina Stalnionytė

Raudona ir balta

 

Nespėjusi nė apsidairyti pati tampu setų moterimi su trečiąja krūtimi. Metalo svoris lenkia kaklą žemyn, vos įstengiu tiesiai nulaikyti. Ujės uždėta grandinė su pinigėliais priverčia sėstis. Grožis reikalauja aukų - gal šią patarlę sugalvojo setų moterys? Pasak Ujės, setų moterį pirma išgirsi nei išvysi, nes kuo papuošalų daugiau, tuo geriau. Pinigėliais apipilta krūtis ne tik puošia – ji turi apsauginę ir magišką reikšmę. Dėl to galima ir pakentėti.

 

„Moterys šitaip puošiasi ne kasdien, o per šventes ir renginius“, - juokiasi Ujė, nusiimdama papuošalą. „Setų vyrai tuomet irgi tampa galantiškais kavalieriais: ilgi juodi batai, raštuotos kojinės, juodu diržu sujuostas plonas baltas vilnonis paltas. Marškinių ir kojinių papuošimai - raudonai balti.“ – Ujė rodo savo skrynių turinį. Raudona ir balta – svarbiausios setų spalvos, tokia ir setų vėliava. Raudona šios etninės grupės žmonėms simbolizuoja gyvenimą, saugo nuo pikto ir nuo maro.

 

Aprėdžiusi visus norinčius tautiniais drabužiais iš savo skrynių, Ujė pjausto pačios keptą juodą duoną, vaišina sūriu, sviestu. Ožiukas ant stalo lipa pirmas – juk aišku, kad puota jo garbei. Nori jis kartu keliauti ir į setų užeigą pavakaroti, bet Ujės pagautas atsiduria pas mamą tvarte.

 

Užrašų knygelė - ypač skanus patiekalas / Foto: Kristina Stalnionytė
Užrašų knygelė - ypač skanus patiekalas / Foto: Kristina Stalnionytė

Karaliaus vaišės

 

Ujės duona gardi, bet neprošal paragauti ir kitų setų virtuvės patiekalų, juolab kad Tarka Taro užeigoje mums vaišes suruošė Setų karalius Arė Hornas su savo žmona Rika. Karalių atpažįstame ne tik iš juodos skrybėlės, raštuotų kojinių ir juodu diržu sujuosto balto palto – rankoje jis laiko skeptrą. Išvydęs mus, meta šalin paltą, pasikiša skeptrą po pažasčia ir, viena ranka čiupęs grafiną su setų naminuke hansa, o kita – taurelę, ateina pasitikti.

 

Hansa – stiprus ryžių ir kviečių gėrimas, kurį pagal setų paprotį pilsto tik šeimininkas. Niekam kitam, o juo labiau sau pačiam į jos įsipilti nevalia. Atsisakyti – irgi nevalia. Nenori – palaikyk taurelę prie lūpų ir grąžink šeimininkui, gausiai padėkodamas. Perduoti taurelės kam nors kitam negalima.

 

Karalius Arė sodina svečius prie stalo, pats sėsdamas drauge. Lėkštėse garuoja riebi bulvių košė su spirgais ir grybais, bandelės, pyragėliai. Mėsa su žuvimi ir žuvis su mėsa – tokie patiekalai setams įprasti. Dar – mėsos, sriubos ir grybų, grybų, grybų. Šviesiuose setų pušynuose, kur sirpsta mėlynės, bruknės ir spanguolės, o nuo šakų kabo kerpės, tiltais auga voveraitės ir tarpsta baravykai. 

 

2019 m. Setų karalius Arė Hornas / Foto: Kristina Stalnionytė
2019 m. Setų karalius Arė Hornas / Foto: Kristina Stalnionytė

Karalystė

 

Metams išrinktas karaliumi, Arė nepamiršta savo skeptro net laikydamas šaukštą. Setai už jį balsavo pirmąjį rugpjūčio šeštadienį, per Karalystės dieną sustoję šalia jo į ilgą eilę. Eilės prie kitų kandidatų buvo kur kas trumpesnės, tad nugalėjęs varžovus Arė gavo skeptrą. Kaip ir buvusieji karaliai, Arė įkūnija legendinį setų Dievą Peką, miegantį Petserų vienuolyne, smėlio oloje. Pats Dievas ne taip ir toli – nuo 1944 m. Rusijos kontroliuojama Setų žemės sostinė Petseros nuo Obinitsos nutolusi vos kelis kilometrus.

 

Taip jau susiklostė, kad trys ketvirtadaliai Setų karalystės yra Rusijoje ir tik ketvirtadalis - Estijoje. Setai – lyg iš dangaus iškritę - nuo slavų skiriasi ugrofiniška kilme, papročiais, tradicijomis ir kalba, o nuo estų – tikėjimu ir dialektu. Ortodoksų setų kalba taip skiriasi nuo estų, kad Šiaurės Estijoje jų net nesupranta. 

 

Riebios Karaliaus vaišės / Foto: Kristina Stalnionytė
Riebios Karaliaus vaišės / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Prieš atsisveikindami su Are užsukame į Obinitsos galeriją pasižiūrėti setų meno. Šią galeriją prieš kelerius metus įkūrė menininkai Evar Ritsar ir Kauksi Ulė. Ant sienų kabo paveikslai, pasieniuose išdėliotos skulptūros, lipdiniai, knygelės apie setų papročius, praeitį, kultūrą. Jei ne vakaras, aplankytume ir Obinitsos muziejų, ir, žinoma dar ilgai plepėtume su karaliumi Are. Bet karaliaus varginti nevalia, tad sakome sudie.

 

Kitas straipsnis apie Setų žemę

 

Obinitsos galerijoje įsikūręs setų kultūros knygynėlis / Foto: Kristina Stalnionytė
Obinitsos galerijoje įsikūręs setų kultūros knygynėlis / Foto: Kristina Stalnionytė