Dvi cerkvės Utenoje – atradimas net ir uteniškiams

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Ar dažnai Utenoje išvysi popą? Ilgu juodu rūbu, aukštu kyku ant galvos… Uteniškiai tik pasikrapštys pakaušį: ne, nematė tokio vaizdo. Net ir rusiška šnekta čia retenybė, nebent užsuksi  į “Lidl” apsipirkti. Na, dar “Ermitaže” galima nugirsti kalbant rusiškai. Bet popas visam savo gražume – tai jau tikra egzotika. Gerokai nustebau, aptikusi mieste dvi cerkves. Ne šiaip kokias nors pamirštas relikvijas, o veikiančias, ir daugel metų. Nors durys į Utenos cerkves atrakinamos tik retsykiais, pro jas įsmukti palinkėčiau kiekvienam. Ikonos, žvakės, tamsios skaros, be instrumentų giedantys balsai - tarsi nuklystum į visai kitokį kraštą.

 

Viešpaties pakilimo į dangų cerkvę atkūrė stačiatikiai

 

Atvėrusi vartus plačiai lyg motinišką glėbį, Maironio gatvėje mane pasitinka Viešpaties pakilimo į dangų cerkvė. Glėbys čia ir pasibaigia – durys uždarytos. Užtat žvilgsnis nuo kalniuko aprėpia visą parką. Kiemas pražydęs tulpėmis, žolė nuskusta, saulėje žėri skardinis stogas su kryžiumi. Ši cerkvė priklauso Utenos stačiatikių bendruomenei, kuri, nors ir mažytė, ją stropiai prižiūri. Ant vartelių kabo mišių grafikas. Ten dažniausiai įrašoma viena data kas mėnesį.

 

Kad šis į cerkvę nepanašus pastatas yra Dievo namai, išduoda tik kryžius ant stogo. Dauguma uteniškių vaikšto pirmyn atgal pro šalį nė nenumanydami tikrosios namo paskirties. Nebent pakelia akis į debesis, o tuomet jau ir kryžių pamato. Taip ir man kadaise nutiko. Didžiai nustebau nuo tokio vaizdo. Tiesa, cerkvės išvaizda ne visada buvo tokia, kokia šiandien.

 

Utenos Viešpaties pakilimo į dangų stačiatikių cerkvė
Viešpaties pakilimo į dangų cerkvę atkūrė stačiatikiai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Pasak Utenos turizmo informacijos centro direktorės Rasos Jasinevičienės, prieš II Pasaulinį karą ant kalvos stovėjo tikra, puošni ir tradicinė stačiatikių cerkvė. Jos statyba rūpinosi ir ją finansavo turtingas Vyžuonėlių dvaro šeimininkas Piotras Veriovkinas, kurio tėvui dvarą dovanojo caras Nikolajus II. Nors Piotras Veriovkinas XX a. pradžioje buvo Kauno, o vėliau – Vilniaus gubernatorius, jis rėmė Utenos stačiatikių bendruomenę. Panašu, jog buvo atviros širdies, nes rėmė ir sentikius bei katalikus. 

 

Per karą sulydė blizgantį metalą

 

Prieš karą į mišias Utenos cerkvėje sugužėdavo dešimtys, o gal net vienas kitas šimtas stačiatikių. Jie suplaukdavo iš aplinkinių kaimų - Aukštaitijoje ir Utenos krašte tuomet gyveno daug rusų kilmės žmonių. Jau nuo Algirdo laikų stačiatikių buvo visoje LDK, o Vilniuje dar XIV a. išdygo Didžiojo kunigaikščio žmonai Julijonai iš Tverės skirta stačiatikių cerkvė. Šios pakraipos tikintieji kūrėsi Lietuvoje ir Vytauto Didžiojo bei vėlesniais laikais, kai kur suformuodami didelius rusų kaimus. Tokie buvo Kuliabrida, Aklūšė, Golubovka.

 

Per II P.K. vokiečiai nulupo nuo cerkvės stogo bei bokšto blizgantį metalą ir išvežė sulydyti. Į kare naudojamus reikmenis buvo sulydomi ir varpai, jei bažnyčios nespėdavo laiku jų paslėpti ar išgabenti. Išrengtą Utenos cerkvę netrukus visai nugriovė, o šalia buvusias kapines iškėlė kitur. Liko tik kunigo namas, kuris po Nepriklausomybės grįžo tikintiesiems. Jis pertvarkytas į cerkvę, todėl ir forma tokia neįprasta.

 

Utenos Viešpaties pakilimo į dangų cerkvę atkūrė stačiatikiai
Viešpaties pakilimo į dangų cerkvės vartai atverti / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Sukdama trečią ratą aplink atkurtą cerkvę mėginu įsivaizduoti, kaip šiame kieme sunėręs rankas už nugaros dar prieš šimtmetį vaikštinėjo popas, pusbalsiu repetuodamas pamokslą. Rudenį jam pritardami po kojomis šnarėjo lapai, žiemą vailokai girgždėjo sniege... Šeimininkė židinyje kurstė ugnelę, ant stalo garavo samovaras, vėsiais vakarais viliodamas vidun. “Et, jau eisiu prie ugnelės pasišildyti…” - sugundytas numodavo ranka popas.

 

Pertvarkymas truko septynerius metus

 

Stačiatikiams nebuvo taip lengva popo namą atgauti. Sovietmečiu jame gyveno kelios šeimos, kurias reikėjo iškeldinti. Namą, net ir tuščią, paversti cerkve - nemenkas iššūkis. Su Nepriklausomybe prasidėjęs pertvarkymas užtruko net septynerius metus. Cerkvėje 1997 m. aukojant pirmąsias mišias visi pajuto, kaip stačiatikių bendruomenė sumažėjo – liko vos pusė šimto rusakalbių tikinčiųjų. Popas nuo to laiko atvažiuoja į Uteną iš Vilniaus.

 

Utenos Viešpaties pakilimo į dangų cerkvę atkūrė stačiatikiai
Viešpaties pakilimo į dangų cerkvę atkūrė stačiatikiai / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Viešpaties pakilimo į dangų cerkvės taip lengvai neapžiūrėsi, nebent – iš išorės. Nori pasivaikščioti aplink pastatą – prašom, vartai atverti, kiemas iššluotas, gėlėmis apsodintas. O vidun patekti galima tik per pamaldas ar retsykiais, kai durys atsidaro be jokios progos. Ten atsidursite priešais ikonų sieną, skiriančią altorių nuo smalsių žvilgsnių. Ją stačiatikiai po rekonstrukcijos atsivežė iš nebeveikiančios Užpalių cerkvės. Šioje sienoje esantys vartai atidaromi tik pamaldų metu. 

 

Utenos Viešpaties pakilimo į dangų cerkvę atkūrė stačiatikiai
Viešpaties pakilimo į dangų stačiatikių cerkvė / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Per pamaldas cerkvėje neišgirsi jokių instrumentų, tik žmonių balsus. Pasieniuose prie ikonų (kurios taip pat atkeliavo iš Užpalių cerkvės) spingso žvakutės. Tikintieji meldžiasi stovėdami, vyrai nusiėmę kepures, moterys – pridengtomis galvomis. Velykos stačiatikių cerkvėje švenčiamos 40 dienų, nes po prisikėlimo iki pakilimo Kristus lygiai tiek laiko išbuvo žemėje. 

 

Šv. Mykolo sentikių cerkvė atsirado po Nepriklausomybės

 

Utenos pakraštyje tarp eglių pasislėpusi sentikių cerkvė atrodo kur kas paslaptingesnė nei stačiatikių. Smetonos laikais, kai jos dar nebuvo, miesto sentikiai važiuodavo melstis į Stalnioniškio cerkvę prie Vyžuonų. Jau vien dėl pavadinimo, primenančio mano pavardę, važiuosiu pasižvalgyti po Stalnioniškį. O kol kas traukiu palei Vyžuonaičio ežerą link senojo Vilniaus kelio, kur po Nepriklausomybės išdygo Šv. Mykolo sentikių cerkvės bokštai. 

 

Utenos Šv. Mykolo sentikių cerkvė atsirado po Nepriklausomybės
Šv. Mykolo sentikių cerkvė atsirado po Nepriklausomybės / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Kodėl sentikiai nenorėjo melstis stačiatikių cerkvėje, arba kuo starovierams neįtiko pravoslavų maldos namai, kad reikėjo trenktis į Stalnioniškį? Pasirodo prieš kelis amžius šios dvi tikinčiųjų grupės atsiskyrė, nes atsirado rusų, nepripažįstančių stačiatikių bažnyčios reformos. Nuo to laiko tikintieji sudaro atskiras bendruomenes, stato savo cerkves, turi savo popus ir laikosi tik savo tradicijų. Ir taškas. 

 

Cerkvės sargas - katinas

 

Priartėjusi prie Šv. Mykolo cerkvės, atsiduriu priešais užrakintus vartus. Pro metalinę tvorą matau tankią eglaičių sieną, palei kurią link cerkvės durų veda spygliais nubarstytos plytelės. Paklibinu vartus – neatsidaro.  Grybšt, grybšt - girdžiu raunant žolę už aukštos tvoros kitapus keliuko. Matyt pamaniusi, kad laužiu vartus, virš tvoros išlenda nustebusi jaunos moters galva. „Ten nieko nėra, vartus atrakina tik per šventes, kai atvažiuoja popas ir būna daug žmonių“, - sako moteris, ir galva vėl pasislepia už tvoros. 

 

Utenos Šv. Mykolo sentikių cerkvė
Cerkvės sargas abejingas lankytojams / Foto: Kristina Stalnionytė

 

O kaip ten viduj? – kirba mintyse, tad slenku palei krūmais apžėlusią tvorą, ieškodama properšų pažvelgti į kiemą. Pro vieną tarp žalumos atsivėrusią skylę matau gracingą cerkvę su auksiniu, saulėje blizgančiu varpinės bokšto kupolu ir plačias dvigubas duris. Toliau – mažas kupoliukas su kryžiumi. Pro kitą properšą pasirodo šulinys ir kita cerkvės pusė. Čia – dar vienos dvivėrės durys, antri vartai ir kitas skujomis nuklotas takas. Trečioje properšoje pasirodo įmitęs katinas – rąžosi, laižosi kailį saulėje, bet išvydęs mane sprunka šalin. Prastas sargas. O gal jaučia, kad neturiu nei dešros, nei lašinių, tad neverta sum animi prasidėti. Arkiniai langai spokso nebylūs, viduje nematyti jokio judesio.

 

Šventiku tapo inžinierius

 

Šv. Mykolo cerkvė dar visai jauna, atsiradusi tik po Nepriklausomybės. Kad sentikiams nebereikėtų važinėti į Stalnioniškį kaip prieškariu, 1991 m. dangų parėmė per dvejus metus pastatyti nauji kryžiai ir kupolai. Cerkvės statybai aukojo Vilniaus bei Klaipėdos bendruomenės, kai kurios Utenos įmonės ir organizacijos. Išgirdusieji, kad cerkvės šventiku tapo pamaldus jos statybą organizavęs inžinierius Jevgenijus Nikitinas, dažnai nustemba. Nieko keisto čia nėra – jau iškeliavusio anapilin meistro Jevgenijaus tėvas ir senelis buvo dvasininkai Kauno krašte, o sentikių cerkvės šventikų pareigos paveldimos. Todėl inžinierius paskirtas popu. 

 

Utenos Šv. Mykolo sentikių cerkvė
Utenos Šv. Mykolo sentikių cerkvė / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Dabar Šv. Mykolo cerkvėje šeimininkauja Lietuvos pomorų sentikis Antonijus Lesnikovas. Ši rusų etninė grupė susidarė XII–XV amžiuje susimaišius Didžiojo Naugardo ir Rostovo kunigaikščių rusų kolonistams su karelais, samiais ir nencais. XXI a. pradžioje pomorus suskaičiavo - paskelbta, kad jų iš viso yra apie 6500. Prie šio skaičiaus pridėta ir dalis, nubyrėjusi į Lietuvą. Gimtinėje pomorai anksčiau žvejojo ir statė laivus, medžiojo ruonius ir banginius, o tundroje augino šiaurės elnius, kuriais prekiavo su norvegais. Dabar iš šių verslų teliko tik žvejyba.

 

Antonijus Lesnikovas, kaip ir kiti sentikių šventikai, tarnaus cerkvėje visą amžių. Sentikių tarnystė nuo katalikų skiriasi ne tik šiuo aspektu: sentikių dvasininkams nėra celibato ir, jei veda iki įšventinimo, jie gali turėti šeimas. Nespėjo vesti – šaukštai po pietų, teks viengungiauti iki grabo lentos. Tik sentikių vienuoliai ir vyskupai laikosi celibato, jiems galioja griežtesnės taisyklės. Sentikių bendruomenė per pusę amžiaus susitraukė dar labiau nei stačiatikių – nuo tūkstančio iki saujelės. Popas irgi atvažiuoja iš kitur.

 

Utenos Šv. Mykolo sentikių cerkvė
Utenos Šv. Mykolo sentikių cerkvė / Foto: Kristina Stalnionytė

  

Nepelniusi katino prielankumo, tuo pačiu patvoriu sliūkinu atgal. Dar kartelį pasižvalgau pro eglių šakas, paklibinu antruosius vartelius. Bokštas spindi kaip spindėjęs, tik sargo nebematyti. Grybšt, grybšt, - moteris rauna žolę už tvoros, nebekreipdama dėmesio į mano žingsnius. Suku iš kur atėjusi, ir cerkvės kryžius bemat pradingsta man už nugaros.

 

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Utenos turizmo informacijos centru.

 

Kristinos Stalnionytės knyga Šuarų žemė - pirkti
Kristinos Stalnionytės knyga Kelias į Santjago de Kompostelą - pirkti
Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga Peru spalvos - pirkti


Kristina Stalnionytė - meno kūrėja - paramos gavėjo identifikacinis kodas 71000181