Ką smagaus nuveikti Zagrebe savaitgalį?

Parašė: Kristina Stalnionytė

 

Iš šešioliktojo namo aukšto stebiu, kaip Bano Jelačičiaus aikštėje verda turistinis turgelis. Namas ne šiaip aukštas – tai pirmasis Zagrebo dangoraižis, tikra miesto įžymybė. Kai 1959 m. saulėje sublizgo jo stikliniai fasadai, apie Zagrebą kalbėjo visa Europa. Iki jo žemyne dar tokių nebuvo. Nors vėliau aukštų namų pridygo ir daugiau, senasis dangoraižis taip ir liko sostinės ikona. Pakilus liftu į 70 metrų aukštyje pastatą ratu juosiantį balkoną prieš akis nusidriekia visas miestas. Žvalgykis į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus kiek širdis geidžia. Išalkai - gali pavalgyti stikliniame restorane, neatitraukdamas žvilgsnio nuo vaizdų. 

 

 

Minios bangavimą tarp Bano Jelačičiaus aikštės prekystalių stebi ne tik dangoraižio lankytojai –pirkėjus akimis gano ir pats ponas (Ban) Josipas Jelačičius, aikštės centre sėdedamas ant geležinio žirgo su iškeltu kardu. Jei kroatų akyse tikitės pelnyti išprususio keliautojo reputaciją, šį istorinį herojų derėtų įsiminti. Banas Josipas Jelačičius šalyje ypač gerbiamas, nes XIX a. organizavo pirmuosius Parlamento rinkimus. Šio feodalinės santvarkos griovėjo atvaizdas puošia 20 kunų banknotą.

 

Bano Josipo Jelačičiaus aikštė Zagrebe
Bano Josipo Jelačičiaus aikštė Zagrebe / Foto: Kristina Stalnionytė

Mėlynu tramvajumi – kur bėgiai veda

 

Iš viršaus puikiai matyti, kaip tūkstančiai ant žemės kunkuliojančių veiksmų nutrūksta prie dviejų geležinių tramvajaus vėžių, kur dangoraižio papėdėje ištįsusi ilgiausia Zagrebo gatvė. Nusileidę žemyn su Andriumi šokame į mėlyną tramvajų ir išriedame ten, kur akys veda. Tiksliau - ten, kur veda bėgiai. Taip smaginamės ne viename mieste. Juk niekad nežinai, kas laukia už posūkio, o juo labiau – bėgių pabaigoje. Tik dažniausiai dar nepasiekus kelio galo iš tramvajaus išvilioja koks nors įdomus dalykas. 

 

Iš Zagrebo dangoraižio matyti, kaip ilgiausia Ilicos gatve važinėja mėlyni tramvajai
Iš Zagrebo dangoraižio matyti, kaip ilgiausia mieste Ilicos gatve važinėja mėlyni tramvajai / Foto: Kristina Stalnionytė

Sendaikčių lobynas Britanac

 

Kad ir dabar - keli turistai veržiasi prie durų žūtbūt pasiryžę kažko nepravažiuoti. Išlipę paskui juos už kelių žingsnių nuo stotelės prapuolame tarp sendaikčių prekystalių, lūžtančių nuo knygų, paveikslų, lėkščių, lempų, baldų, taurių, skulptūrų, papuošalų, rankinukų ir CD diskų. Žinomiausias sostinės sendaikčių turgus Britanac Britų aikštėje išsikrauna nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Anksčiau čia rinkdavosi tik kolekcionieriai ir entuziastai, bet galiausiai turgus išsiplėtė, išėjo iš savo ribų į gatves ir skersgatvius. Dabar jis net lyginamas su Portobello turgumi Londone. Tai viena populiariausių zagrebiečių sekmadieninių atrakcijų. 

 

Zagrebo Britanac sendaikčių turgus įsiterpęs į gatves
Britanac sendaikčių turgus įsiterpęs į gatves / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Tarp tiek daiktų lengva pasiklysti. Derėdamasi su pardavėju dėl porcialianinės cukrinės matau, kaip už dviejų prekystalių Andrius perka krūvą CD diskų po eurą. Susikrovę nukautas gėrybes į kuprinę, šokame į kitą mėlyną tramvajų. Dar XIX a. Zagrebo tramvajus traukė senos kroatiškos Posavinos veislės arkliai, išvesti Lonjos lygumose, vos šimtas kilometrų nuo Zagrebo. Šių stiprių, storais rudais šeriais apaugusių arklių galva – maža, ausys – trumpos, šnervės – plačios. Jų stambią kaktą dengia tankūs, garbanoti karčiai, o galingos kanopos tinka vaikščioti ne tik po Lonjos pelkes, bet ir gatvėmis. Šios veislės arkliai anksčiau traukė ir Vienos bei Budapešto tramvajus. 

 

Folkloro grupė tautiniais drabužiais Zagrebo centre
Folkloro grupė tautiniais drabužiais Zagrebo centre / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nuo XX a. Zagrebo tramvajai rieda patys, o šiame amžiuje išrastos turistų kortelės ne vienam atvykėliui palengvina keliavimą miesto transportu. Turint vienos ar trijų dienų Zagrebo kortelę galima nemokamai naudotis viešuoju transportu, pakilti į dangoraižį - aukščiausią apžvalgos bokštą senamiestyje, bei aplankyti keturis pagrindinius sostinės muziejus. Pateikus kortelę galioja nuolaidos kai kuriuose restoranuose, parduotuvėse, baruose.

 

Tarp turgų galima pasiklysti

 

Po kelių pasivažinėjimų vėl atsiduriame Bano Jelačičiaus aikštėje. Išlipę galėtume sukti į ilgą kavinių gatvę, bet suvilioja sujudimas ant plačių, viršun vedančių laiptų. Viens du, ir juos įveikę paskęstame tarp raudonų skėčių su mėlynai ir baltai dryžuotais apvadais. Iš Medvednicos kalne įsikūrusio Šeštinos kaimo atkeliavę ornamentai jau ne vieną dešimtmetį puošia žinomiausią Zagrebe Dolač turgų. Medvednicos kalnas netoliese – jis lyg lokio kupra kyšo šiaurėje virš miesto, saugodamas gyventojus nuo šaltų vėjų. Medvednicos kalną apimantį gamtos parką vagoja takeliai, vedantys pro čiurlenančius upelius ir šaltinėlius. Ant lokio nugaros įsitaisiusi ir po 1242 m. totorių užpuolimo pastatyta Medvedgrado pilis.

 

Dolač turgaus skėčiai matyti iš Zagrebo dangoraižio
Dolač turgaus skėčiai matyti iš Zagrebo dangoraižio / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Nenuostabu, kad vis atsiduriame turguje – Kroatijos sostinėje jų yra arti trisdešimties. Kone kiekvienas miesto rajonėlis turi savo turgų. Centre turgų – net keletas. Ant Dolač turgaus prekystalių prikrauta žolių, gėlių, vaisių ir daržovių, po skėčių kepurėmis tvelkiasi Levandų kvapas. Kosmetika su levandomis Kroatijoje ypač mėgiama, šie augalai auga visoje šalyje. Daugelyje miestelių galima įsigyti nebrangaus levandų eterinio aliejaus, o Dolač turguje jo rasi ant kiekvieno kosmetikos prekystalio. 

 

Perkame Dalmatijos tręšnių Dolač turguje Zagrebe
Perkame Dalmatijos tręšnių Dolač turguje / Foto: Kristina Stalnionytė

Ne tik tręšnės ir levandos

 

Geriausiai Dolač turguje sekasi tręšnių pardavėjams – kas antras pirkėjas praeidamas pro šalį už jų užsikabina. Netrukus ir mes žingsniuojame nešini popieriniu, raudonų sultingų rutuliukų prikrautu paketėliu. Vieną po kitos berdama į burną prisirpusias sultingas uogas pastebiu, kad neblogai sekasi ir gėlių pardavėjams. Merginos su puokštelėmis stoviniuoja pakampėmis, uosdamos žiedus šukuoja pirmyn atgal po turgų ir visame mieste. Sekmadienį sugrįžti namo be gėlių kroatams reiškia nesusipratimą. Juk namus reikia papuošti, kad kitą savaitę būtų gražu ir jauku.

 

Kaimiško sūrio kūgiai Dolač turguje Zagrebe
Kaimiško sūrio kūgiai Dolač turguje / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Dryžuotus skėčius visu perimetru juosia barai ir kavinės, kuriuose dar didesnis subruzdimas nei aikštės viduryje - vieni pirkėjai pietauja, kiti gurkšnoja kavą, alų, vyną. Sekmadieniais zagrebiečiai čia suplaukia pasižmonėti. Skėčių aikštė - tai tik prieturgis, o istorinis, nuo 1930 m. veikiantis Dolač turgaus pavilijonas bruzda šalimais. Prie didelių į jį vedančių durų užmatau moters skulptūrą su krepšiu ant galvos. Ji skirta moterims pardavėjoms, kurios anksčiau į turgų suveždavo savo produktus iš tolimiausių apylinkių. Po stogu dviejuose aukštuose driekiasi didelės sūrio, mėsos, žuvies produktų salės, duonos, kiaušinių skyriai. Šiame turguje apstu autentiškų produktų iš visos Kroatijos. 

 

Kiaušinių ir sūrių pardavėjos Dolač turguje
Kiaušinių ir sūrių pardavėjos Dolač turguje / Foto: Kristina Stalnionytė

Aukštutinio miesto teatras

 

Pilve grojant Dalmatijos tręšnėms, iš turgaus traukiame dar aukščiau – į aukštutinį Zagrebą. Kai 1880 m. šį miestą supurtė baisus žemės drebėjimas, sugriuvo beveik visi istoriniai jo pastatai, stipriai kliuvo ir Zagrebo katedrai, kurią nuo Dolač trugaus skiria vos keli žingsniai. Užklupus tokiai nelaimei, kroatai ėmė planuoti modernų miestą apačioje, o senąjį kiek įmanoma atstatė. Jis vadinamas Gričiumi ir stovi ant kalvos, apsuptas ilga gynybine siena. 

 

Langas į Zagrebo katedrą
Langas į Zagrebo katedrą / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Užkopus į viršų ausis užlieja viduramžiškai apsirengusių gatvės muzikantų dainos. Joms nutilus iš už kampo atskrieja senovinės muzikos mašinėlės melodija. Peėjėjus link jos iš minios išnyra ir rankenėlę sukanti ponia rožiniu pasipūtusiu guvernantės sijonu, užsirišusi rausvą karbatkuotą kepuraitę. Pražygiuoja kareivių būys su ietimis ir kalavijais, prašokuoja juokdarys, užsimaukšlinęs dvigubą kepurę su barškučiais. Tokius teatrus senamiestyje remia savivaldybė, kad turistams ir patiems zagrebiečiams būtų linksmiau.

 

Bohemiška kavinė Aukštutiniame Zagrebe
Bohemiška kavinė Aukštutiniame Zagrebe / Foto: Kristina Stalnionytė

Šv. Morkaus aikštės pažiba

 

Ant kalno neįmanoma pražiopsoti Šv. Morkaus bažnyčios – tai gražiausias Gričiaus pastatas, ant kurio stogo iš spalvotų čerpių sudėlioti du dideli herbai. Vienas jų simbolizuoja Zagrebo miestą, kitas - Kroatijos, Slavonijos ir Dalmatijos simbolis. Aplink bažnyčią plytinčioje Šv. Morkaus aikštėje pilna turistų - tai Aukštutinio miesto centras. Name, kuriame gyveno Zagrebo gubernatorius, dabar įsikūrusi Kroatijos vyriausybė, o priešais ją – Kroatijos parlamentas. Aikštėje daug gražių pastatų, bet nė vienas nenurungia XIII a. Šv. Morkaus bažnyčios.

 

Šv. Morkaus aikštė ir bažnyčia Aukštutiniame Zagrebe
Šv. Morkaus aikštė ir bažnyčia Aukštutiniame Zagrebe / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Senasis miestas nuo XIII a. mažai pasikeitė – po žiauraus drebėjimo išliko tos pačios gatvės, pataisyta siena, tose pačiose vietose atstatyti du viduramžių bokštai – Lotrščako bokštas saugojo pietinius vartus, o Kunigo bokštas buvo priebėga dvasininkijai apsisaugoti užpuolus priešams. Į Lotrščak bokštą neatsitiktinai kopiu lygiai dvyliktą – vidurdienį iš jame įtaisytos Gričiaus patrankos drioksteli šūvis.

 

Zagrebas nuo Aukštutinio miesto sienos
Zagrebas nuo Aukštutinio miesto sienos / Foto: Kristina Stalnionytė

Profesija - patrankininkas

 

Blyksteli ugnelė, trenksmas sudrebina senamiesčio namus, nuo stogų pakeldamas balandžius. Virš bokšto pakyla baltas debesėlis, pakvimpa paraku. Atlikęs pareigą Gričiaus patrankininkas Alemas Tutundžičius nusibraukia nuo kaktos prakaitą, išvalo patranką ir sraigtiniais laiptais lipa žemyn. Rytoj vėl ateis driokstelėti. O kol išauš rytojus, galima pailsėti – restorane sukirsti kepsnį, pasėdėti kuriame nors iš jaukių sostinės barų, pažiūrėti futbolo varžybas ar pasivaikščioti po parką. Kas tokio darbo nenorėtų? Taką į Lotrščak bokštą Alemas mina jau ne vienerius metus. Čia jam ir patrankai pastatytas stiklinis kambarys, kad veiksmą pro sienas matytų visi, norintys pasigrožėti reginiu.

 

Vaizdas pro Lotrščak bokšto langą Zagrebe
Vaizdas pro Lotrščak bokšto langą / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Pastatyti bokšte patranką miesto valdžia sugalvojo dar XIX a. Pirmuoju šūviu prasidėję Naujieji 1877 metai įsiminė daugeliui tuomet gyvenusių žmonių. Tai buvo jėga! Atsiradus patrankai tikslų laiką kasdien žinodavo ne tik visų bažnyčių varpininkai, kunigai, bet ir paprasti miestiečiai. Turtingieji, išgirdę vidurdienio šūvį, trumpam sustodavo pažvelgti į savo laikrodžius, o beturčiai tepažvelgdavo į dangų. Parako debesėliui išsisklaidžius gyvenimas toliau tekėjo sava vaga.

 

Lauko kavinė Zagrebo centre
Lauko kavinė Zagrebo centre / Foto: Kristina Stalnionytė

„Semkite!”

 

Vaizdas iš patrankos bokšto ne blogesnis nei nuo dangoraižio. Aplinkui matyti raudonomis čerpėmis nukloti senojo miesto stogai, krūvos balandžių ir mėlyname danguje įstrigę pūkiniai debesėliai. Kai XIX a. gyventojų padaugėjo dešimtkart, Gričius išsiplėtė. Papėdėje nusidriekusiame moderniame Zagrebe dabar gyvena penktadalis kroatų. Jo centras kaip tik ten, kur stovi pirmasis šalies dangoraižis.

 

O kaip miestas iš Gričiaus virto Zagrebu? Pasakojama, kad tai įvyko čia, Šv. Morkaus aikštėje, per didžiulę sausrą. Ji taip visus nualino, jog miesto gyventojai jau klejojo iš troškulio paklaikusiomis akimis. Kaip tik tuomet pro miestą jojęs senas išmintingas grafas su kariuomene. Išvydęs besikamuojančius žmones, jis bedė kardu į žemę ir pataikė į šaltinio gyslą. Ištryškus vandens srovei, grafas tarė savo kariams: „zagrobite“ – semkite. Taip miestui prigijo Zagrebo pavadinimas, nors grafo vardas pasimiršo.

 

Zagrebo teatras
Zagrebo teatras / Foto: Kristina Stalnionytė

Trumpiausias funikulierius ir tuneliai po miestu

 

Iš Gričiaus į naujamiestį leidžiamės 1890 m. pastatytu funikulieriumi. Nė nespėję apsižvalgyti, po 64 sekundžių atsiduriame apačioje. Trumpiausio pasaulyje funikulieriaus kelias - 66 metrai. Atsivėrus durims jau svajoju apie tradicinį zagrebiečių patiekalą štruklį, kurį tuoj sukrimsiu, kai įsmuksime į vieną iš kavinaičių.

 

Nuo minčių apie štruklį atitraukia Gričiaus tunelis, į kurį užklystame visai netyčia. Jis, kaip ir keletas kitų po Zagrebu išsišakojusių tunelių, atsirado rengiantis II Pasauliniam Karui, kad būtų galima pasislėpti nuo bombų bei saugiai pereiti iš vienos vietos į kitą. Žmonės Gričiaus tunelyje slėpėsi ir per 1991-1995 m. karą. Kai išilgai perėję visą 350 m. ilgio Gričiaus tunelį išneriame į dienos šviesą, grįžta mintys apie štruklį.

 

Už kampo mintis apie štruklį vėl numuša pakelės vaizdelis - reklama didelėje vitrinoje skelbia, kad Slavojub Penkala Zagrebe išrado šratinuką, ir kviečia apsipirkti. Įdomus faktas, gal tikrai reikės lauktuvėms įsigyti šratinukų, bet kol skrandis tuščias, anokie čia pirkiniai. Išalkus įdomus tik štruklis.

 

Zagrebo kavinių gatvė ir paminklas pirmajai kroatei žurnalistei
Zagrebo kavinių gatvė ir paminklas pirmajai kroatei žurnalistei / Foto: Kristina Stalnionytė

Patiekalas - siurprizas

 

Nebeskaitydami reklamų sukame į jaukią kavinaitę, kur po kelių akimirkų po nosimi ant stalo šlepteli kvapnus siurprizas. Šį zagrebiečių mėgiamą patiekalą užsieniečiai dažnai vadina štrudeliu, nors jis visai į jį nepanašus. Zagrebo štruklis – tikra mįslė. Kodėl? Nes jis kaskart kitoks.  Kartais štruklis primena blynelius su obuoliais ar varške, užklotus grietine, uogiene ar šokoladu. Kartais jis panašus į sūrio užkepėlę moliniame puodelyje, o kartais – į sriuboje plaukiojantį didelį koldūną. Būna ir kiaušiniais įdarytų štruklių. Būna ir bandelių formos štruklių. Štruklis-pyragas irgi egzistuoja. 

 

Štruklis gali būti panašus į didelį koldūną
Štruklis gali būti panašus į didelį koldūną / Foto: Kristina Stalnionytė

 

Vieni kroatai štruklius verda, kiti - kepa, o formą pasirenka pagal savo skonį. Nenustebkite, jei ryte gausite kvadratinės formos štruklį, per pietus – apvalų, o vakarienei - pailgos formos blyną. Šis neapibrėžtos formos patiekalas, priklausomai nuo vietos bei šeimininkų skonio, būna ir saldus, ir rūgštus, ir gal dar koks nors kitoks. Štruklius kroatai valgo ir kaip užkandį, ir kaip pagrindinį patiekalą, ir kaip desertą. Trumpai tariant, štruklis tinka viskam ir su viskuo. Keliaujant po Centrinę Kroatiją, štruklių tikrai vertėtų paragauti!

 

Užkepėlės pavidalo štruklis Esplanados viešbutyje Zagrebe
Užkepėlės pavidalo štruklis Esplanados viešbutyje
Kristinos Stalnionytės knyga Šuarų žemė - pirkti
Kristinos Stalnionytės knyga Kelias į Santjago de Kompostelą - pirkti
Kristinos Stalnionytės ir Ryto Šalnos knyga Peru spalvos - pirkti


Kristina Stalnionytė - meno kūrėja - paramos gavėjo identifikacinis kodas 71000181